VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė, aktualijos

07.29. Gamtos gėrybių surinkimo problemos ir sprendimai

Soc. m. dr., doc. M. Rastenytė

 Miško įstatymo 8 straipsnis skelbia asmenų lankymsi miške  normatyvus, nurodančius, jog fiziniai asmenys turi teisę laisvai lankytis miškuose, išskyrus rezervatų ir specialios paskirties objektų (pasienio zona, kariniai objektai ir kt.) miškus ir miškus, kuriuose tai apriboja kiti įstatymai. Asmenys gali rinkti vaisius, vaistažoles ir vaistinę žaliavą, išskyrus augalų rūšis, kurių sąrašą tvirtina Aplinkos ministerija, riešutauti, uogauti ir grybauti, valstybiniuose miškuose laikyti bites aviliuose ir bitidėse, laikydamiesi šio įstatymo, Aplinkos apsaugos įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimų.

Šios veiklos intensyvumą realiausiai iliustruoja gyventojų gautos pajamas iš gamtos gėrybių supirkimo punktų. Kaip rodo supirkėjų išlaidos šiems tikslams, pajamos už gaunamą parduotą žaliavą sudaro nežymią dalį bendrų rinkėjų pajamų,  kurios reikalingos pragyvenimui. Gamtos gėrybių rinkėjus dauguma  vertina mažiau palankiai  tuos, kurie  atvyksta iš kitų vietovių ir ypatingai iš miestų, kadangi pastovūs, tose pačiose augimvietėse renkantys asmenys tausoja savo lankomas vietas, kad ir kitais metais galėtų ten pat ir tiek pat pririnkti gamtos teikiamų gėrybių. Vietos gyventojams svarbi jų renkama  laukinė augalija, kaip gyvenimo objektas, turintis tradicinę vertę, kitiems gyventojams  laukinės augalijos rinkimas ir pardavimas leidžia užsidirbti papildomų pajamų pragyvenimui.

Gamtos gėrybių surinkimo duomenų pagrindu galima teigti, kad grybai yra populiariausia renkamos laukinės augalijos rūšis.  Vaistažolių rinkimą vykdo mažuma.  Kai tuo tarpu  UAB „Švenčionių vaistažolės“ – vienas seniausių vaistažolių perdirbimo fabrikų Pabaltyje ir Europoje, veikiantis ir puoselėjantis tradicijas daugiau nei šimtą metų. Nedidelė vaistažolių supirkimo įmonėlė, pradėjusi savo veiklą 1883 m. – šiandien – „Švenčionių vaistažolių“ fabrikas – naujausią technologinę ir laboratorinę įrangą turinti vaistažolių perdirbimo įmonė, apdovanota daugybe įvertinimų bei sertifikatų. Įmonė turi gamintojo licenciją, įdiegta kokybės valdymo sistema GMP, ISO22000, HACCP nuosava kokybės tyrimų labaratorija, tačiau dėl trūkstamos vaistažolių surinkimo Lietuvoje turi įsivežti žaliavą iš kitų šalių. Vaistažolių rinkimas Lietuvoje nepateisinamai silpnai vykdomas dėl ūkį reguliuojančių nuorodų į darbo vietų steigimą ir gyventojų pajamingumo didinimą. Šiame segmente galėtų aktyviau dalyvauti senuoliai ir moksleiviai visais metų laikais. Kas turi aktyvuoti šią veiklą iš respublikinių valdymo organų, jeigu ne Socialinės apsaugos ir darbo  bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos. Organizuotai vykdant šį veiklos segmentą galima išvengti, kaip gamtos gėrybių surinkėjai pastebi, žalojimo augalijos. Vieni teigia kad žalą daugiausia daro neteisingai gamtosauginiu atvilgiu besielgiantys rinkėjai, o kiti teigia, kad daug žalos padaro miško kirtimas sunkiasvore technika, kuri labai ardo ir pažeidžia miško paklotę. Didesnė dalis gyventojų mano, kad intensyvus ir mažai reguliuojamas rinkimas nedaro tokios žalos gamtai, kaip daro kita žmonių veikla.

Mokslininkė A.Karvelytės atliktų tyrimų pagrindu teigiama, kad įstatyminio pagrindo pakankka, bet veiksmingiau turėtų veikti gamtosauginė priežiūra, jeigu būtų griežtinamas šiukšlinimo ir deginimo miškuose reguliavimas, griežčiau kontroliuotų miškų kirtimus ir atsižvelgtų į šios veiklos įtaką uogynams ir grybynams, atidžiau kontroliuotų laukinės augalijos rinkėjus, nes dalis rinkėjų netausoja gamtos ir drastiškai niokoja laukinės augalijos rinkimo vietas. Taip pat siūlė teikti daugiau informacijos apie laukinės augalijos rinkimą, jai daromą žalą; daugiau statyti įspėjimų šalia augimviečių apie teisingą elgesį miške. Reguliuojamas uogavimas, grybavimas ir vaistažolių rinkimas pasitarnautų alternatyvaus verslo vystymuisi, gyventojų užimtumo ir pajamingumo didinimui bei gamtosaugos įgyvendinimui.

Gamtos gėrybių augintojų ir surinkėjų problemos

Sutinkamai su Darnaus vystymo tikslų 16 programa nepakankamai atsižvelgiama į gamtos vertybių surinkėjų pageidavimus, kokius sunkumus patiria gamtos gėrybių surinkėjai pristatant surinktas vertybes į surinkimo ir perdirbimo punktus, ypatingai transportavimo prasme, kai sumažėjęs transporto paslaugų tinklas, o savo transportu nuvykti ne visi gali.

Miško gėrybių ir vaistažolių priėmimo punktai ir perdirbimo sukurti ir industrelizuoti, kai tuo tarpu  šių gėrybių surinkimas paliktas patiems gyventojams, kurie turi problemų su transporto paslaugomis,  todėl ypatingai vaistažolių pridavimų mažėja ir orientuojamasi į supirkimus iš kitų valstybių. Kaimuose gyvenančių  žmonių skaičius mažėja, o ir tie ne visada gali ne tik nuvykti į mišką,  bet ir parsinešti po kelis kilogramus pririnktus krepšius miško gėrybių, kadangi nėra pastoviai kursuojančio transporto, įsteigto vežėjų tinklo, tarnaujančio šiam sektoriui  ypatingai pavasario, vasaros ir rudens laikotarpiais.

Gamtos gėrybėmis turtingi miškai kasmet privilioja vyresnio amžiaus uogautojų ir grybautojų. Tačiau niekuomet šis žmonių antplūdis į miškus nepraeina be liūdnų padarinių – rinkdami uogas ar grybus vyresnio šie žmonės neretai pasiklysta. Pranešimų apie miškuose paklydusius žmones nestinga nė vienais metais. 

Miškų ir laukų surinktų gėrybių perdirbėjai rūpinasi savo veiklos pelningumu, tai visiškai prasminga, bet nereikėtų pamiršti kito tikslo, kad pirmoje eilėje būtina tarnauti kiekvienam  miško gėrybių surinkėjui, sudaryti galimybes pačiam užsidirbti savo gyvenimui pajamų, jo gyvenimo sąlygų gerinimi bei pragyvenimo lygio kėlimui.

Sodininkauja daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų

Lietuvių sodininkystės bei daržininkystės įpročiai nesikeičia per amžius: ir toliau išlaikome tradiciją patiems užsiauginti vaisių bei daržovių, o patirties šiais klausimais semiamasi iš artimųjų, tėvų ir senelių, kuriems žemės sklypeliai buvo maitintojais.

Per pusšimtį amžiaus bendrijų sodai Lietuvoje išsiplėtė iki 22 tūkst. hektarų, įregistruota 1,8 tūkst. bendrijų, kurios vienija net 220 tūkst. narių.  Sodininkai mėgėjai – pati masiškiausia organizacija šalyje, dėl lyderio titulo galinti varžytis tik su žvejais mėgėjais.  Ten sodininkus iš esmės gynė ekonominis veiksnys. Žmogui, turinčiam mažas pinigines pajamas,  jei nori valgyti visavertį maistą, pasirinkimas  nedidelis – darbas kolektyviniame sode arba tėvų žemės sklypelyje kaime.

Daržovių bei vaisių dabar netrūksta nei parduotuvėje, nei turgavietėse, tačiau tradicijos išlieka – ir šiuo metu sodininkyste Lietuvoje užsiima daugiau nei pusė šalies gyventojų. Tai atskleidė pasaulinės prekių sodui, namams ir lauko darbams gamintojos „Fiskars“ atlikęs tyrimus. Jo duomenimis, net 68 proc. Lietuvos gyventojų išsaugojo tradiciją auginti įvairias kultūras – daržoves, vaisius, uogas. Tik trečdaliui mūsų tautiečių sodas yra poilsio vieta. Dalis jų tai veikiausiai daro iš įpročio, kita gi dalis – vis dar ir dėl to, kad daržovių bei vaisų nusipirkti ne visi išgali arba tiesiog nori valgyti savo pačių išaugintas daržoves.

Minėtas tyrimas taip pat atskleidė, jog sodą ar daržą prie namų turi 56 proc. šalies gyventojų.  Sodininkais profesionalais save įvardijo kas dešimtas sodą bei daržą turinčių gyventojų.

Jei manytume, kad didelė dalis mūsų tautiečių sodų sklypeliuose pluša, nes sunkiai suduria galą su galu, galima drąsiai teigti, kad bent jau artimiausiu metu situacija nepasikeis, nes  ekspertai žymesnio namų ūkių finansinės padėties didelio gerėjimo neprognozuoja.

Su šia situacija iškyla  problema dėl nebuvimo ir teritoriškai išdėstytos vieningos supirkimo, surinkimo, sandėliavimo ir perdirbimo iš sodininkkų bei namūdininkų išaugintų vaisių, daržovių bei kitų maisto reikmėms tinkamų produktų, kaip slyvų, kriaušių ir įvairių veislių obuolių, kurie auga mūsų soduose ir sodybose prie namų.

Gausiai užderėjus soduose bei kaimo sodybose daržovėms, vaisiams bei uogoms galėtų veikti supirkimo tinklas, kuris pasitarnautų sumažinti praradimus nepanaudotiems produktams, o taip pat prisidėtų prie pajamų pinigine forma didinimo gaunamų kitoms reikmėms. Dabar  gi veikia atvirkštinis procesas, kai sodininkkai ir kaimo vietovių gyventojai, gaudami pinigines išmokas, vyksta pirkti daržovių, vaisių ir uogų į turgavietes ir prekybos centus, kur dominuoja ne tik mūsų šalies ūkiuose išauginti produktai, bet ir atvežtiniai.

Išvados ir rekomendacijos

Laukinės augalijos rinkėjai yra pakankamai atsakingi gamtosauginiu atžilgiu: suinteresuoti išsaugoti savo lankomas laukinės augalijos rinkimo vietas, vertina renkamus grybus, uogas ir vaistažoles, yra pasirengę ir suinteresuoti gauti daugiau informacijos, kaip teisingai –nepadarant žalos renkamai augalijai ir grybams naudotis gamtos teikiamais turtais ir toliau.

Renkami laukiniai grybai, uogos ir vaistažolės yra reikšmingi ir svarbūs šios laukinės augalijos rinkėjams, kaip tradicinė vertybė ir kaip papildomas pajamų šaltinis.

Renkama ir superkama laukinė augalija yra reikšminga ne tik tuo besiverčiančioms įmonėms, bet ir visai šalies ekonomikai, nes eksportuojama laukinės augalijos žaliava ir pagamintą produkciją turi didelę vertę ir paklausą užsienio šalyse.

Miško gėrybėms daro įtaką kita žmonių veikla, kaip miškų kirtimas, sunkiasvore technika ardanti miško paklotę, neteisėtas ir netausojamas rinkimas, kai pažeidžiamas augalas ar jo visa augimvietė.

Lyginant uogų ir grybų supirkimo kiekius ir eksportą, per 20 metų didelių pokyčių nėra, išskyrus tuos pakitimus, kurie būdingi laukinei augalijai dėl oro sąlygų augimui.

Vaistažolininkystė kaip alternatyvus verslas Lietuvoje yra probleminė sritis dėl jo plėtojimo galimybių, nes importuojama žaliava pigesnė, o perdirbimo žaliavos galimybes turime didesnes, negu kitose šalyse.

Sutinkamai su Darnaus Vystymo Tikslų  (DVT 16) direktyva nepakankamai vystoma veikla susieta su gamtos gėrybių surinkėjų darbo administravimo pagerinimu, nuvykimo į surinkimo vietas ir atvykimo iš jų bei pridavimo surinktos produkcijos supirkėjams priėmimo punktuose.

Pribrendo reikalas steigti transporto paslaugų sistema supirkinėjantiems išaugintas daržoves, uogas, vaisius ir kitas gėrybes bendrijų soduose bei kaimo vietovėse prie gyvenamų namų .

Soc. m. dr., doc. M. Rastenytė

Atgal