VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
07.22. Visi kartu
Dr. Algirdas Kavaliauskas,
LŽS narys, Nusipelnęs LKRS rašytojas
Iš istorijos žinoma, kad nuo Gedimino laikų (ir jau anksčiau) į Lietuvą kėlėsi įvairių tautybių amatininkai, kiti žmonės. Lietuva, kaip ir daugelis Europos šalių, buvo daugiakalbė, daugiakultūrė valstybė. Šio amžiaus pradžioje Lietuvoje gyveno apie 15 procentų tautinių mažumų žmonių.
Lietuvos valstybė tarpukariu, Tautų Sąjungos tyrėjų duomenimis, buvo tarp šešių Europos valstybių, kurios iki Antrojo pasaulinio karo turėjo pačią liberaliausią, daugiausia teisių tautinėms mažumoms suteikiančią tvarką.
Praėjusio amžiaus 6-ąjį dešimtmetį svetimai jėgai pavyko palaužti lietuvių pasipriešinimą. Kaimuose išgąsdinti tėvai kaip įmanydami rūpinosi vaikais, jų ateitimi. Kurie turėjo giminių miestuose, ten išsiuntė savo atžalas, manydami, kad ten saugiau, negu kaime. Kiti ieškojo išeities vietoje.
Vienkiemio prie lazdynų giraitės ir ąžuolų gojelio savininkas, žmonos raginamas. nepilnametę dukrelę atidavė siuvėjos amato mokytis apskrityje garsėjančiai siuvėjai, siuvusiai tiek moteriškus, tiek vyriškus rūbus,. Dukrelę pas siuvėją lydėjo visa šeima: tėvai ir brolis. Vežime lyg cemento pripiltas gulėjo maišas sėklinių rugių, pūpsojo maišas apynių, kurį pati būsima siuvėja su broliu priskynė nuo ant aukštų karčių prie namų iš rytų pusės apsivijusių linksmų apynių, po pusmaišį pikliavotų kvietinių miltų ir džiovintų obuolių bei maišelis lazdynų riešutų, o gale vežėčių ant neilgo pavadėlio pririšta, iš pradžių labai nenoriai ir kartais gailiai mykdama, spyriojosi vedama telyčaitė. Tai buvo mokestis garsiajai siuvėjai už pusmetinius mergaitės mokslus, per kuriuos mokinė išmoksianti net jaunosios vestuvinę suknelę pasiūti. Tai, žinoma, buvo brangu, labai brangu, bet taip tėvų buvo su garsiąja siuvėja suderėta.
Per pusmetį mergaitė išmoko ne tik siūti, bet ir namus geriau tvarkyti, maistą gaminti ir nedideliame siuvėjos ūkelyje tvarkytis, kuriame rytais savo mūkimu ją pasitikdavo iš tėvų ūkio atvestoji telyčaitė.
Sugrįžusi namo jaunoji siuvėja nestokojo užsakymų – pas tokią garsenybę mokėsi. Iš paežerės vienkiemio jai neabejingi broliai užsisakė kelnes pasisiūti. Jeigu ne pas jaunąją siuvėją, tai riešutauti broliai kartu arba po vieną lankydavosi ar praeidavo pro vienkiemį, kad net piktoką Sargį prisipratino, kuris, juos pamatęs, nebelojo, tik kartais nepiktai suamsėdavo. Už tai pasirodančius kareivius puldavo kaip pasiutęs, kad kartais net savo būdą išvilkdavo iš vietos. Motina su sarkazmu sakydavo, kad net šuo svetimšalius pažįsta. Toks šuns elgesys tėvams būdavo ženklas apie artėjančius svetimus žmones ir prie jaunosios siuvėjos tuoj pat prisistatydavo vienas iš tėvų. Kaime ėjo kalbos, kad broliai tarp savęs pradėję labai nesutarti, kai kurie jų nesutarimai pasibaigdavo muštynėmis.
Kai kaime pasklido kalbos, apie svetimų kareivių išdaigas su kaimo merginomis, aplinkinių kaimų moterų pasibaisėjimui nebuvo ribų: kitatautis, kitatikis, ne toks, kaip visi ir še tau, kad nori...
Tai galutinai padėjo tėvams apsispręsti ir jie priėmė kaime senti likusios kaimynės, kurios suaugę vaikai gyveno sostinėje, pasiūlymą siuvėją išleisti į sostinę, kur ji padėsianti namų ruošoje bei maisto gaminime ir galėsianti, pagal užsakymus, kurių dideliame mieste tikrai netrūksią, siūti rūbus.
Kaip tarė, taip ir padarė. Naujojoje vietoje mergaitė sukosi kaip išmanydama. Ja buvo visi patenkinti. Neužilgo kaime tėvus pasiekė žinia, kad reikia ruoštis vestuvėms. Viskas būtų gerai, bet paaiškėjo, kad būsimasis žentas ne lietuvis. Motina tik žegnojosi ir dūsavo, nes įžiūrėjo daug trukdžių, kuriuos jaunieji bendromis pastangomis sutarė pašalinti. Tėvui užteko to, kad jaunojo tėvai nekovojo prieš Lietuvą: sostinėje vienas dirbo buhalteriu, kitas prekyboje.
Motinai be nuolaidų reikalaujant ir niekam labai neprieštaraujant, katalikų klebonas jaunuosius sutuokė bažnyčioje prie altoriaus.
Po kurio laiko senelis ant savo stiprių rankų sūpaudamas pirmagimę vaikaitę, užėjusiam kaimynui lyg tarp kitko pareiškė: saulė visiems viena – po mūsų dangumi išaugs doras žmogus!
Po Lietuvos dangumi palengvėle keitėsi požiūris į žmones: vertinama esminiai dalykai – ką nuveikei, ką veiki, kas tu per žmogus: kas tavyje, o ne ant tavęs...
Keitėsi požiūris į daug ką. Požiūriai išlaisvėjo atgavus nepriklausomybę. Keitėsi požiūris ir į neįgaliuosius visuomenės narius. Nepriklausomai nuo tautybės neįgalusis tapo žmogumi. Pradinio mokymo mokytoja ekspertė D. Savičienė rašo: Lietuvos visuomenėje vyksta smarkūs pokyčiai. Keičiasi požiūris į žmones su negalia. Įteisinus integruoto ugdymo formas atsiranda naujos galimybės padėti vaikui ir jo šeimai siekti glaudaus šeimos, vaiko ir artimiausio sociumo ryšio. Bendruomenės nariai vis labiau prisitaiko prie negalią turinčių žmonių, priima tokius, kokie yra, bendrauja pilnateisiais pagrindais. Kiekvienoje bendruomenėje turi būti vietos žmonėms su negalia. Filosofine prasme – asmenys, turintys negalią – yra kartu su mumis. Ir jų gyvenimas negali būti matuojamas ekonominiais rodikliais. Atvira žmogui visuomenė turi sudaryti sąlygas jiems prisitaikyti, sudaryti tinkamas gyvenimo sąlygas. Laimi ir vieni, ir kiti. Taip vyksta normalizacijos ir integracijos procesas.
Švietimo įstaigos taip pat nelieka nuošalyje. Į mokyklas, bendrojo lavinimo klases, vis drąsiau ateina mokytis vaikai su negalia. Neįgalaus vaiko unikumą nevalia ignoruoti. Reikia mokėti juos priimti, integruoti į bendrą klasės gyvenimą, parinkti tinkamus mokymo metodus. Tokio žmogaus gyvenimas yra prasmingas ir vertingas, tik jam reikalinga pagalba. Vaikai su negalia yra pilnateisiai mūsų visuomenės nariai... Juk saulė šviečia visiems vienodai....
Tajau taip. Kaip sakė senolis iš vienkiemio prie lazdynų giraitės ir ąžuolų gojelio – Saulė visiems viena...
Pedagogė D. Savičienė pastebi: Mokyti vaikus, turinčius negalią, teko mokyti ir man. Labai nedrąsu buvo imtis šios, dar nepatirtos, veiklos, bet privalėjau. Turėjau išdrįsti, prieiti ir mokyti. Labai džiaugiuosi, kad man pavyko tai padaryti. Dabar man neįgalūs žmonės yra savaime suprantama šio pasaulio dalis. Taip, aš matau savo mokinių išgyvenimus, sunkumus su kuriais jie susiduria, bet matau ir spindesį jų akyse, ir norą bendrauti su bendraamžiais, ir pastangas, kurios žingsnelis po žingsnelio veda mano mokinius į pilnavertį gyvenimą visuomenėje...
Ugdyti neįgalų vaiką neužteko vien tik gražių norų. Teko vartyti studijų laikų užrašus (ypač pravertė universitete klausytos paskaitos), analizuoti seminaro medžiagą („Bendrojo lavinimo mokyklų mokytojams apie ugdytinių mokymosi negales“), skaityti straipsnius apie vaikų su negalia ugdymą „Švietimo informaciniuose leidiniuose“, „Žvirblių take“ ir kitoje pedagogams skirtoje literatūroje. Daug pamąstymų sukėlė Rothemberg knyga „Vaikai smaragdo akimis“.
Žmonės smaragdo akimis...
Pedagogė Danguolė pastebi, kad ugdyti vaiką su negalia bendrojo lavinimo klasėse – sunki užduotis. Reikalinga specialistų pagalba: logopedo, specialiojo pedagogo, psichologo bei mokytojo pagalbininko.Mokymas(is) – sunkus darbas. Nuo to, kaip jis organizuotas, kokios sudarytos sąlygos, priklauso mokymo ir mokymosi bei individo tobulėjimo sėkmė.(...)Aš esu įsitikinusi, kad mokėjimas naudotis kompiuteriu atvers panašaus likimo mokiniams „langą į pasaulį“.
Saulė visiems viena, o po saule vyksta kiekybiniai ir kokybiniai pasikeitimai.
Prasidėjus Atgimimui tautinių mažumų reikalai vėl sprendžiami valstybės mastu. Lietuva viena iš pirmųjų Europoje pasirašė Tautinių mažumų apsaugos pagiringų konvenciją. Europos Tarybos Patariamasis komitetas tyrė dokumentus ir situaciją Lietuvoje (lankėsi ir Visagine) dėl Konvencijos taikymo ir suformulavo išvadą, jog šalis ėmėsi pagrindinių veiksmų, įskaitant ir įstatymų leidybą, apsaugodama tautines mažumas. Tos pastangos leido ir leidžia išsaugoti ir plėtoti tautinių mažumų kultūrą ir tapatumą.
Į statomą Šiaurės Rytų Lietuvoje atominį energetinį kompleksą iš visos Sovietų Sąjungos daugiausia vyko ne tik jauni, bet ir etniškai skirtingi žmonės, nevienodo išsilavinimo, tikėjimo. Prasidedant naujam amžiui Visagine buvo priskaičiuota pusšimtis įvairių tautybių. Lietuviai sudarė apie 15 proc. Visagino gyventojų. Veikė 9 religinės bendruomenės.
Įkvėptos Lietuvos Tautinio Sąjūdžio, devintojo dešimtmečio pabaigoje šalies tautinės mažumos pradėjo burtis į visuomenines organizacijas, daugiausia kultūrinės krypties. Visagine pirmoji tokia organizacija savo veiklą pradėjo 1989 m kovo mėnesį. Atsižvelgiant į miesto daugiatautiškumą, tautinių mažumų visuomeninių organizacijų veiklai palaikyti 1990 m. rugsėjo mėnesį Visagine buvo įkurtas pirmas šalyje Tautinių kultūrų centras, kuris, patyręs keletą reorganizacijų, sėkmingai tęsia savo veiklą. Jame veikia 9 skirtingų tautų meniniai kolektyvai. Nuo pat pradžių sėkmingai dirba Gimtoji mokykla, priklausanti neformaliojo ugdymo sistemai. Mokykloje pagal tautybes suformuotose klasėse mokomi 6 tautybių vaikai. Jie mokomi gimtosios kalbos, plačiau susipažįsta su savo tautos istorija, kultūra, tyrinėja savo etninės tėvynės ryšius su Lietuva.
Tautinių kultūrų centras yra svarbus įvairių tautybių žmonėms, kurie gali čia ne tik saugoti ir plėtoti savo tautos kultūrą, bet ir susipažinti su kitų tautų kultūromis. Tautinėms bendrijoms sudarytos sąlygos naudotis žiniasklaida gimtąja kalba. Meno kolektyvų veikloje suaugusieji dalyvauja kartu su vaikais, drauge ruošiasi tradicinėms šventėms. Centre jaučiamas gyvas kartų ryšys, susiejantis su etninės tėvynės, tautos šaknimis, leidžiantis suprasti ir puoselėti savo identitetą, Populiarios etninės tėvynės kultūros dienos Lietuvoje.
Statistika rodo, kad Visaginas tampa didžiausiu Šiaurės Rytų Lietuvos (Ignalinos ir Zarasų rajonų bei Visagino savivaldybių) tautinių mažumų traukos centru. Jis yra pavadintas socialine laboratorija, kurioje sėkmingai bendradarbiauja ir draugiškai sugyvena skirtingų tautų žmonės. Ir labai svarbu, kad tautinis identitetas saugojamas ne kurios nors tautos, pavyzdžiui, kaip sovietmečiu –lietuvių, sąskaita. Visi savo valstybėje turime vienodai stengtis dirbti savo valstybės labui. Visi kartu.
Atgal
.jpg)
(1).png)
