VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
07.18. Tautinės kultūros asmenybės. Prof. Bronius Genzelis
Prof. Ona Voverienė
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dalis žymiausių Lietuvos filosofų – prof. Romualdas Grigas, dr. Romualdas Ozolas, prof. Bronius Genzelis persiorientavo į tautotyrinę tematiką. Mus, to meto kuklius tautotyrininkus, tai labai džiugino, nes tautotyros mokslinė kryptis pasipildė talentingais intelektualais. Pirmasis buvo akad. Romualdas Grigas, jau 1995 metais išleidęs monografiją „Tautos likimas“ (V., 1995) (Ona Voverienė. Tautinės kultūros asmenybės.
Tautotyrininkas akad. Romualdas Grigas // Lietuvos aidas. -2019, spal.19, p. 13). Nors būti pirmajam, kaip ledlaužiui Ledinuotajame vandenyne, prakertančiame kelią per ledus paskui jį plaukiantiems laivams sunkiausia, tas, kas neišsigąsta tų sunkumų, laimi tuo, kad suspėja dar pamatyti savo pasekėjų veiklos rezultatus ir, svarbiausia, išugdyti savęs vertus mokinius. Akad. R. Grigui tai pavyko, išugdžius jo pasekėjų pamainą, kuriai, be jokios abejonės, priklauso jaunas mokslininkas Marius Kundrotas. Jis jau dabar garsėja savo monografijomis „Tauta amžių kelyje“ (V., 2009) ir „Tautinis idealas politikoje. Keturių šalių atvejai“ (V., 2017) bei keliais šimtais straipsnių tautiškumo klausimais viešojoje spaudoje“ (Ona Voverienė. Tautinės kultūros asmenybės. Tautotyrininkas Marius Kundrotas // Alkas.lt. – 2019.10.25).
Bronislovas Genzelis gimė 1934 m. vasario 16 d. Aukštadvaryje. 1964-1992 metais dėstė filosofiją ir filosofijos istoriją Vilniaus universitete. Profesorius (1976). 1989 Nuo 1997 metų – Vytauto Didžiojo universitete. 1989-1990 m. SSRS liaudies deputatas ir SSRS Aukščiausiosios Tarybos narys. 19980-1992 m. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos / Atkuriamojo Seimo narys. Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas. 1995-1997 m. Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas. Mokslinių tyrimų kryptys: Lietuvos filosofijos, kultūros istorija, jos sąveika su lenkų, rusų, čekų, vokiečių, latvių ir ukrainiečių kultūromis. Parašytos knygos: „Švietėjai ir jų idėjos Lietuvoje“ (1972); „Esė apie mąstytojus“ (1986); „Renesanso filosofijos metmenys“ (1988); „Kultūrų sąveika“ (1989); “Jokūbas Minkevičius“ (2003); Pasakojimai apie Lietuvos mąstytojus“ (1994); „Senovės filosofija“ (1995); „Lietuvos filosofijos istorijos bruožai“ (1997); “Istorija ir mes“ (1995); „Sąjūdis: priešistorė ir istorija“ (1999); „Lietuvos kultūros istorijos metmenys“ (2001); „Filosofijos istorijos chrestomatija“ (6 knygos, 1974-1987), sudarytojas. Kelių šimtų straipsnių viešojoje spaudoje autorius, tarp kurių ir labai aktualios temos tautine tematika. Pirmą kartą į tą jo publikacijų temą atkreipiau dėmesį pasirodžius N. Putinaitės knygai, šmeižiančiai Lietuvą ir mūsų didžiuosius Tautos vyrus dr. Joną Basanavičių, dr. Vincą Kudirką ir poetą Justiną Marcinkevičių. Filosofas B. Genzelis į ją sureagavo ir kreipėsi į savo skaitytojus žodžiais: „Ar jūs įsivaizduojate kokį nors lenkų istoriką, kuris apie nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo vadovą pasakytų taip, kaip mūsų pasako, kad J.Basanavičius buvo psichinis ligonis, V. Kudirka – nevykėlis daktaras, be to dar ir antisemitas, o Vyriausybė finansuoja leidinius, kuriuose rašoma, kad 1920 metais jokios lenkų okupacijos nebuvo, kad I. Želigovskis – joks ne okupantas, jis veržėsi ginti savo krašto“ (B. Genzelis. Lietuvybė trypiama su savųjų palaiminimu // Respublika. – 2013). Kitame straipsnyje „Sangizmas ar išėjimas iš savo tautos?“ – prof. B. Genzelis vėl grįžta prie N.Putinaitės ir I. Vaišvilaitės temos ir tvirtina, kad jos nebuvo originalios. Prieš jas dar buvo toks tautos niekintojas, neva rašytojas Bruno Sengis, po šiuo slapyvardžiu paslėpęs savo gėdingą pavardę. „Jis bandė įtikinėti, kad tautų egzistencija yra anachronizmas, dėl to jis esą mielai atsisakytų savo lietuviškos pavardės. O dabar jam tenka šį naujadarą naudoti tik poezijoje. Pasak šio veikėjo, ateityje žmonės kalbės tik viena kalba, greičiausiai tai bus anglų, nes rusų – mažai išplitusi, ir jis save laikąs „pasaulio piliečiu“... Straipsnyje papasakojęs keletą įdomių istorijų ta tema. B.Genzelis daro išvadą, kad „Dalį mūsų piliečių apėmė proto užtemimas. Tautos lieka, o politikai išnyksta... Politikai atstovauja tam tikros grupuotės interesams... Viliamės, kad ir nuo šios ligos (tautų neigimo – O.V.) išgysime. Tam nereikės jokios išorinės paramos. Ir išsaugosime savo valstybę“ (B. Genzelis. Sangizmas ar išėjimas iš savo tautos // Lietuvos žinios. -2011, bal.18, p. 4).
Kodėl taip yra ir kodėl taip atsitinka, būtent Lietuvoje? Manau, mūsų bėda tas prakeiktas lietuviškas nuolankumas ir tolerancija be ribų, be kraštų visokiems svieto perėjūnams, kuriems mūsų Tauta ir mūsų valstybė nėra vertybė, o tik prekė, kurią pardavus politiškai nedraugiškiems mūsų kaimynams, galima pagarsėti, susikurti sau vardą, o gal ir gauti pinigų savo paistalo leidybai. Gali būti ir toks variantas, kad tai sąmoningas mūsų tautos didžiavyrių šmeižimas, norint pažeminti tautą, o pačiai mergelei, tautinei augylai-nebrendylai, Lietuvos priešų akivaizdoje sublizgėti ir duoti peno tolimesniems Lietuvos dergštams. O deramo atkirčio valstybės dergštei nėra, nes mūsų nutautėjusiai liaudžiai, matyt, dar nepakaks dvejų-trejų dešimtmečių, kad iš liaudies taptų tauta ir deramai reaguotų į tautos orumo žeminimą. Buvo Marius Ivaškevičius, dabar atsirado jam pora. O kas ir vienam, ir kitam lietuviškai trenktų į snukį (žinoma, metaforiškai), nėra. Todėl kiekvienas, nors dar ir labai retas, žodis, remiantis mūsų Tautą ir Valstybę yra brangus, kaip aukso kruopa, patenkanti į mūsų Tautos vertybių aruodą. Brangus ir prof. Broniaus Genzelio žodis. Ypač jo istorinės mūsų Tautos ir Valstybės įžvalgos.
Viename iš savo straipsnių prof. B. Genzelis rašo, kad valstybės atkūrimui reikia tautinės savimonės, palankiai susiklosčiusių aplinkybių ir sekėjų, gebančių realizuoti idėją (Bronislovas Genzelis. Tautinės sąmonės formavimasis ir valstybės atkūrimas 1918 metais // XXI amžius. – 2011, birž. 1, p. 6). Ši nuostata XX šimtmetyje Lietuvoje pasitvirtino jau du kartus - 1918 ir 1990 m., kai buvo atkurta dabartinė nepriklausoma Lietuva. Lietuvoje ji jau tampa valstybės atkūrimo dėsniu.
XIX amžiaus paskutiniais dešimtmečiais Lietuvoje pradėjo formuotis politinės partijos. Pirmosios partijos buvo socialdemokratinės orientacijos. Iš pradžių jos jungė įvairių tautybių žmones. Veikiant nacionalinei sąmonei, prasidėjo diferenciacija, ėmė rastis lietuviškos partijos: Lietuvos socialdemokratų (1896), Lietuvos demokratų partija, įkurta Povilo Višinskio. Abi partijos pagrindiniu savo veiklos tikslu laikė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, tik P. Višinskio įkurtoji siekė tą realizuoti per kultūrą. Tačiau jau jis tada suprato, kad tautinė kultūra gali plėtotis tik tada, jeigu šalies daugumą sudaro vienos tautybės gyventojai. Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas ir vokiečių okupacija 1915 metais Lietuvos partijų veiklą suvaržė. Vokiečiams pradėjus nesisekti frontuose, 1917 m. gegužės mėnesį vokiečių karo administracija pakvietė į susitikimą aktyviausius to meto lietuvius vyskupą P. Karevičių, kultūrininką dr. J. Basanavičių ir politikos veikėją Antaną Smetoną ir kitus žinomus to meto visuomenės veikėjus, ir pasiūlė jiems sudaryti Lietuvos patikėtinių tarybą. Lietuviams nepatiko patikėtinių variantas ir jie vieningai pareikalavo, kad tai būtų Lietuvos Taryba. Po ilgų derybų vokiečiai sutiko. 1917 m. rugsėjo18-22 d. buvo sušaukta konferencija, kurioje dalyvavo 214 atstovų iš visos Lietuvos. Konferencijoje buvo išrinkta ir sudaryta 20 žymiausių to meto politikų Lietuvos Taryba. Joje buvo 20 vyrų... ir nei vienos moters. Lietuvos Taryba 1918 metų vasario 16 d. paskelbė Lietuvos nepriklausomybę, „pareiškė, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“ (B.Genzelis. Ten pat).
1920 metais Steigiamasis Seimas suformulavo Lietuvos valstybingumo koncepciją, o 1922 metais išrinktas Seimas priėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją, „kuria pagrįstai galime didžiuotis, kaip viena demokratiškiausių konstitucijų Europoje“ (B.Genzelis. Ten pat). Ji atsisakė turto, išsilavinimo cenzo ir kitų piliečių teisių apribojimų, kurie dar egzistavo Europoje, suteikė rinkimų teisę visoms Lietuvos moterims. Tais pačiais metais buvo įvykdyta Lietuvos žemės ūkio reforma, parengta kun. prelato Mykolo Krupavičiaus. Jos esmė ta, kad po 1861 metais caro dekretu panaikintos baudžiavos, baudžiauninkai buvo paversti kumečiais arba žmonėmis be jokio pragyvenimo šaltinio. Tai skatino lietuvius ieškoti duonos svetimose šalyse. 1922 metais buvo nacionalizuoti dvarai, paliekant jų savininkams tik 80 ha žemės, o ta žemė, kurios šeimininkai buvo išvykę kitur ir ten gyveno, buvo perimta valstybės žinion ir ja aprūpinti bežemiai ir mažažemiai. Žmonės norėjo būti laisvais ir nepriklausomais nuo niekieno, dirbti ir gyventi savarankiškai, kaip patys norės. Žemę labai brangino, ji buvo jų maitintoja. Todėl lietuviai ją ir gynė, negailėdami gyvybės, prasidėjus komunistinės Rusijos okupacijai.
Kitame straipsnyje „Išėjimas į viešumą, arba Baimės sindromo įveikimas“ B. Genzelis rašo: “Tauta, nežinanti savo istorijos, - tarsi augalas su pakirstomis šaknimis. Todėl nestebina, kad okupaciniai režimai stengėsi iš tautos atminties ištrinti jos praeitį, ypač susijusią su jos valstybingumu, arba pateikti savo istorijos versiją“ ( B.Genzelis.// XXI amžius. -2011, rugpj. 26, p. 8).Straipsnyje profesorius pateikė jo tyrimo, – kas nulėmė Lietuvos valstybės atstatymą 1990 metais, rezultatus. Ginkluota partizanų kova, jiems siekiant atkurti nepriklausomą Lietuvą, buvo pralaimėta. Išanalizavus visas jos peripetijas, buvo visam laikui ginkluotos kovos atsisakyta, pradėta ieškoti kelių, kaip tą padaryti taikiais metodais. Pasirinkti trys variantai: 1) konspiracinis; patriotiškai nusiteikusios žmonių grupės leido pogrindinę literatūrą, kurią platino tarp giminių ir artimųjų bei labai patikimų pažįstamų žmonių; 2) drąsiausi laisvės siekėjai kalbėjo viešai ir bandė viešai veikti, nors buvo sodinami į kalėjimus ir tremiami iš Lietuvos, ir 3) laviravimas, balansuojant ant leistinumo ir neleistinumo ribos. Dauguma žurnalistų yra įsitikinę ir rašo savo straipsniuose, kad nepriklausomybės atgavimas 1990 metais buvo spontaniškas, nukritęs iš Dangaus, kaip Dievo dovana lietuvių tautai. Deja taip nebuvo. O buvo žmonės Lietuvos patriotai: mons. Alfonsas Svarinskas, vienuolė sesuo Nijolė Sadūnaitė, disidentai Antanas Terleckas, Liudvikas Simutis, Vytautas Skuodis, Viktoras Petkus, tuometinių valdžiažmogių ir bailių pravardžiuojami rėksniais, ramybės drumstėjais. Antanas Terleckas ir Viktoras Petkus visada kalbėjo ir veikė viešai ir garsiai. Antanas Terleckas viešai organizuodavo mitingus, kuriuose drąsiai ir nebodamas nieko skelbė, kad jau atėjo laikas Lietuvai vaduotis iš okupacijos, rašė tokio pat pobūdžio atsišaukimus, juos daugindavo rotoprintu, ir pasistatęs kėdutę Gedimino prospekte prie Lukiškių aikštės tuos atsišaukimus, labai dažnai skelbiančius apie valdančiųjų nedorybes, dalino praeiviams, kvietė nepraeiti pro šalį, nepaėmus atsišaukimo. Ne kartą buvo suimtas, kalinamas. Kartais praeiviams A. Terleckas įteikdavo ir žurnalą „Perspektyvos“, kurį, beje, leido akademinės aplinkos žmonės. B. Genzelis jau žinojo, kad A.Terleckas jau buvo teistas 1958 metais už antitarybinę veiklą 11 žmonių grupiniame veikime, ir jau buvo atsėdėjęs ketverius metus Taišeto lageryje Irkutsko srityje. Grįžęs iš kalėjimo, A.Terleckas įsidarbino „Puntuko“ eksperimentinėje gamykloje ekonomistu. Vėliau dirbo įvairiose įmonėse ir organizacijose tol, kol jam buvo dirbtinai sufabrikuota byla, dirbant Valakampiuose įsteigtoje valgykloje „Gulbė“ jos vedėju. 1973 m. gegužės mėn. jis buvo suimtas ir apkaltintas dėl prekių trūkumo valgykloje, nuteistas, atlikęs bausmę dar labiau suaktyvino savo patriotinę veiklą, vėl buvo kalinamas ir taip iki pat 1988 metų. Jis buvo įsitikinęs, kad politinių rezultatų galima pasiekti tik atvira politine kova. (B.Genzelis. Išėjimas į viešumą, arba Baimės sindromo įveikimas // XXI amžius. -2011, rugpj. 26, p. 8).
Straipsnyje „Moralė, teisėtvarka ir atsakomybė“ prof. B.Genzelis pateikė antrąją grupę visuomenės raidos dėsningumų, svarbių sėkmingam valstybės valdymui. Jo nuomone „Valstybės nyksta, kai silpsta valstybinis mąstymas, didėja socialinė atskirtis ir tarpsta nevykusi teisėtvarka. Šiandien visa tai regime Lietuvoje“ ( Bronislovas Genzelis// Lietuvos žinios. -2011, spal. 25, p.4).
Kaip Kovo 11-osios signataras Bronislovas Genzelis visada „jautėsi atsakingas už tai, kas įvyko“ (B.Genzelis.“Postai – ne mano tikslas“ // Lietuvos žinios. -2008, bal. 24, p. 14). 2008 metais prof. B.Genzelis pasitraukė iš socialdemokratų partijos, nes taip jau atsitiko, kad laikas nuo laiko viešojoje spaudoje tai vieną tai kitą socialdemokratą „patraukdavo per dantį“, kad ir sakydamas, kad „Lietuvoje socialdemokratų partija degradavo kiek tik įmanoma“, ypač, kai ji susivienijo su LDDP.“ 1989 m., kai LKP tapo savarankiška, buvę TSKP nariai spruko kas kur, tapo visokiais biznieriais, o vėliau grįžo į LDDP. Juos tebesaistė medžioklės ir panašūs ryšiai, o apie kokią nors socialdemokratiją, kairiąją ideologiją, nėra ko kalbėti – niekas jiems nerūpi, išskyrus asmeninį interesą“ (Ten pat). Yra tarp jų keletas idėjinių – Č.Juršėnas, A.Sakalas. V.Andriukaitis – o visi kiti partiečiai tik dėl asmeninių utilitarinių siekių. Demokratinėje valstybėje opozicijos reikia, nes Lietuvoje iškilo vienpartinės valstybės pavojus. Taip atsitiko daugelyje valstybių, kai po nacionalinių išsivadavimo judėjimų jos tapdavo laisvos. Tada ir susikurdavo jose vienpartinė sistema, kuri labai greitai virsdavo diktatūra. 1918 metais viskas buvo paprasčiau. Ten Nepriklausoma Lietuvos valstybė buvo iš karto pastatyta ant demokratinių pamatų. O Sąjūdžio tikslas buvo atkurti Lietuvos Nepriklausomybę. Tas tikslas ir buvo pasiektas Kovo 11-osios Aktu. O kas bus toliau, ir kaip toliau tvarkytis – niekas apie tai negalvojo. Pasikliovė Briuseliu, įstojimu į NATO ir ES. Bet dabar turime viską tą patį, kaip ir buvo: tik anksčiau lankstėmės Maskvai ir vykdėme jos nurodymus, o dabar lenkiamės Briuseliui ir vykdome jo nurodymus. A. Brazauskas norėjo kažką daryti, bet jam trukdė A.Paulauskas, turėdamas visiškai kitokią valstybės raidos viziją. Vėliau atsirado V. Uspaskichas ir jo Darbo partija. Rusofobiškoje Lietuvoje ji buvo beviltiška, o A.Brazauskas su ja sudarė koaliciją. Partija tapo A.Brazausko nuosavybe ir ji buvo nuolat jo prievartaujama. Didelė klaida buvo dar ir tai, kad didžioji dalis sovietmečio funkcionierių nebuvo eliminuota nei iš politinės, nei iš vykdomosios valdžios. Kai Lietuvos Taryba skelbė pirmąjį Vasario 16-osios Aktą, visi jo signatarai buvo išsilavinę žmonės, kurie niekada nedirbo okupacinei vokiečių valdžiai. Mūsiškio Nepriklausomybės Akto signatarai – atvirkščiai, beveik visi okupacijos metais buvo pareigūnai aukštuose postuose. O A.M. Brazauskas net pačiame aukščiausiame LKP generalinio sekretoriaus, kuris okupacijos metais valdė per komunistų partiją visą Lietuvą. Žinoma, tai jau istorija. Šiandieninė Lietuva dabar jau kitoje kryžkelėje: tarp nacionalizmo ir globalizmo. Daugumai reikia Lietuvą globalizuoti, kad keletas jos nuolat Briuselio papirkinėjamų atstovų dideliais atlyginimais „muilintų Lietuvos žmonėms smegenis“, kad jie trokštų globalizuotis, globalizuotis, globalizuotis ir tuos didelius europarlamentarų atlyginimus išlaikytų kuo ilgiau. Tik o kas mums, eiliniams Lietuvos žmoneliams, iš to? Ar mes matome mūsų dalios pagerėjimą nuo 2004 metų, kai įstojome į ES? Bent mano gyvenimas ne tik nepasikeitė į gerą, bet dar ir atvirkščiai – tik į blogą dėl sparčiai kylančių maisto kainų, o apie naujus rūbelius, ar geresnius batelius jau nebedrįstu ir galvoti.
Matau tik vieną išeitį iš tos skurdo aklavietės – tautiškumo puoselėjimą visais įmanomais būdais ir tautinės valstybės atkūrimą su visomis jos vertybėmis, tautiškumu, teisingumu, meile savo artimui, kūrybingumu ir darbštumu bei tautinę Lietuvą kuriančiais žmonėmis. Aš už tai, kad Lietuvoje neliktų nei vieno veltėdžio ir nei vieno tinginio, dabar parazituojančio (žinoma, išskyrus ligonius ir invalidus) kitų žmonių sąskaita. Darbo vertė šimtmečiais lietuviams buvusi didžiausia vertybė, turi būti atkurta, o tinginiai ir veltėdžiai visi turi būti žinomi, ir jeigu jie nenori dirbti, turi būti priverstinai įdarbinti. Juk ir lietuviška patarlė sako: „Kas nedirba, mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia.“ Ir kita: „Verkia duonelė tinginio valgoma“ . Tokia turi būti lietuviška demokratija: be palaidūnų ir be tinginių. Visiškai pritardama prof. B. Genzeliui, manau, kad toks darbo vertinimas būtų opozicijai tikra dovana, nes opozicijos šventa pareiga ieškoti pozicijos veikloje spragų ir jas atradus, jomis pasinaudoti konkurencinėje politinėje veikloje (B.Genzelis. Spąstai Vyriausybei“ (Lietuvos žinios. – 2009, sausio 3, p. 4).
Prof. B.Genzelis, Prezidento adoruojamos „gerovės valstybės“ kontekste mato ir kitą svarų argumentą pozicijos kovoje prieš opoziciją, jeigu joje yra koalicijoje liberalai: „Liberalai turėjo aiškias nuostatas – ginti turtingųjų interesus ir taip gausinti savo turtus, o visą naštą užkrauti ant paprastų dirbančiųjų pečių“ (B.Genzelis. Spąstai Vyriausybei // Lietuvos žinios. -2009, saus.3, p. 4). Ir iš to daro, jau kelias Seimo kadencijas nesikeičiančioje padėtyje, išvadą: „Jėgų pasiskirstymas Seime toks, kad stabiliai Vyriausybei sudaryti perspektyvų nėra, nes nei viena politinė jėga neturi daugumos, o galimi sąjungininkai – tik ištroškusieji paversti Seimą savo maitykla, žinantys, kad daugiau į jį nepateks“ (B.Genzelis. Ten pat).
„Algirdo Brazausko ir Gedimino Kirkilo Vyriausybės įtvirtino oligarchų viešpatystę mūsų krašte. Kaip kitaip galėtų atsirasti Laurų ir panašūs gyvenamieji kvartalai, kur liūtuko veikėjai gali valstybiniame miške pastatyti tvorą, sargybą ir pasakyti „Čia uždrausta zona...?“ (B. Genzelis. Ten pat). Ir tiems, kuriems tos peripetijos nežinomos, tarp jų ir man, paaiškina: „Laurų kvartalo gyventojas Žilvinas Marcinkevičius TV laidoje ciniškai duoda suprasti, kad jis tikrasis Lietuvos valdovas, o ministras Vytas Navickas, kaip tas gyvūnėlis ant paskutinių kojyčių, skuba jam patarnauti. Dėl to šią grandinę būtina pertraukti“ (B. Genzelis. Ten pat).
Atgal
