VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
07.13. Užmirštieji šaukia teisingumo ir atminimo
Šaulys, 2020 m Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalio „ Tarnaukime Lietuvai" laureatas
Ignas Meškauskas
Laiškas Seimo nariams
Diplomatijos ir karinių žygių istoriją papildys mūsų jaunos valstybės skrydį į pamarį, kaip aukšto pilotažo lygį. Neįtikėtina, kad šiaudinėse pastogėse užaugę žemdirbiai, vos pripažinus jų atstatytą valstybę, de jure, po dviejų savaičių užpuola karą laimėjusios Antantės kariuomenės įgulą, kuri po aršių kautynių iškelia baltą vėliavą. Po mėnesio, vasario 16 d. Ambasadorių konferencijoje ką savanorių, šaulių armija užgrobė nustatė pagrįstai ir Andante pripažino į Klaipėdos kraštą Lietuvai suverenines teises.
Tokiu būdu Lietuva valdo Klaipėdos kraštą de fakto, kada Prefekto rūmai iškėlė baltą vėliavą, o nuo 1923 vasario 16 de jure, iki šios dienos, kas yra patvirtinta pokaryje Potsdamo Konferencijos.
Nežiūrint tarptautinių dokumentų teisėtumo, kovos veiksmų, vaikšto po politikų galvas tartum šmėkla įvairūs mitai apie Klaipėdos krašto užvaldymo būdus. Rytuose kalba ir rašo, kad Klaipėdą mums dovanojo Stalinas, kiti - kad Versalio ponai, o Seimas, kad Klaipėdos kraštas gautas su Lietuva susivienijimo būdu. Vengiama atvirai tiesiai pripažinti, kad drąsiausias Lietuvos tarptautinis karinis diplomatinis žygis, teisėtas gerai paruoštas ir gerai realizuotose
Rusijos istorikai, politologai laiko, kad Lietuvai už Klaipėdos kraštą privalo dėkoti Stalinui, nes Klaipėda buvo Vokietijos dalis, jai priklauso pagal Vokietijai 1939 03 21 gražinimo sutartį. Lietuva buvo nustojusi teisių į šį kraštą. Jis priklausė Vokietijai, kaip Karaliaučius - ir jam privalo taikyti tokį statusą kaip Karaliaučiui. Tačiau niekas neginčija, kad prieš Lietuvą buvo įvykdyta agresija. Niunbergo tribunolo nuosprendyje Klaipėdos krašto atplėšimas įvardinta kaip agresija. Sutartis sudaryta grasinant yra niekinė.
Painiavos į reikšmingą istorinį žygdarbį įneša ir mūsų istorikai, teisės žinovai. 2006 m kilusi diskusija dėl Klaipėdos krašto atgavimo. Tuometiniam istorijos instituto direktoriui dr. A. Niktžentaičiui pareiškus nuomonę, kad Lietuva Klaipėdos kraštą tiesiog okupavo, Tarptautinės teisės katedros vedėjo pareigas ėjusiam doc.dr. Dainiui Žalimui minėti argumentai atrodo tarptautinės teisės požiūriu nesusipratimu. Į klausimą, kaip Lietuvai atiteko Klaipėdos kraštas atsako:
1921 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Steigiamasis Seimas viešai įpareigojo Vyriausybę imtis priemonių, kad Klaipėdos kraštas būtų prijungtas prie Lietuvos. Vykdant šį Seimo įpareigojimą, Lietuvos Vyriausybės remiami kariniai daliniai, kuriuose yra ir vietinių gyventojų, užima Klaipėdą."
Liūdniausia, kad tautos išrinkti atstovai, laiko, kad Lietuva užvaldė susijungdama su Klaipėdos kraštu. Seimo nutarime pasakyta, kad Lietuvos Respublika susijungė su Klaipėdos kraštu.
Visos Klaipėdos užvaldymo interpretacijos nepagrįstos, neįrodytos.
Rašytiniai šaltiniai, ir paminklas Dotnuvoje rodo taip.
Pagal Paryžiaus taikos konferencijos Versalio sutartį Klaipėdos kraštas buvo numatyta priskirti Lietuvai, bet Lietuvos valstybė dar neturėjo teisinio statuso ir delsė. Per tą laiką, veikiausiai Prancūzijos iniciatyva, kuri siekė sustiprinti Lenkiją prieš rytinius mongolus sujungiant su Lietuva, ko siekė lenkai, atgaivinant Liublino uniją. Lietuva, nebenorėdama būti tolau lenkinama prieš uniją, užsispyrė. Veikiausiai Prancūzijos iniciatyva buvo sudaryta Speciali komisija Klaipėdos kraštui spręsti, kuri dreifavo Lenkijos interesų link.
Pagaliau buvo aiškiai pasakyta, kad Klaipėdos kraštas prie Lietuvos nebus prijungtas. Lietuvos vyriausybėje ir patriotiniuos sluoksniuose kilo sąmyšis, nežinojo ką daryti, o komisija ruošėsi paskelbti sprendimą.
Lietuva prieš politinę korupciją nesiklaupė. 1922 m lapkričio 20 d. Šaulių sąjungos kabinete, po šaulių vėliavą slaptai valdybos Prezidiumas, pasikvietęs Klaipėdos krašto atstovus, priėmė nutarimą siūlyti Vyriausybei okupuoti Klaipėdos kraštą vietinių gyventojų sukilėlių vardu. Vyriausybės vadovui Ernestui Galvanauskui idėja patiko ir, nelaukęs sušaukė Vyriausybės posėdį. Posėdyje Vincas Krėvė gauna priekaištų, kad jis seka savo dramų personažu Šarūnu, kuris sėkmingai užkariauja naujas žemes. Ministrai bijojo, kad avantiūra pakenks jaunai valstybei. Prieštaravo net senas diplomatijos vilkas Petras Klimas. Pagaliau Vyriausybės vadovas perskaito nutarimą. 1. Ministrų Taryba nėra vieno nusistatymo dėl Klaipėdos krašto išvadavimo sukilimo būdu, todėl už šios rūšies įvykius nesiima atsakomybės ir palieka visą reikalą Šaulių sąjungos iniciatyvai. 2 Jei įvykiai iššauktų politinius nesusipratimus, pavojingus Lietuvos valstybei, iniciatoriai ir tariamo sukilimo vykdytojai gali būti suimti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn. 3. Vyriausybė kol kas negali Šaulių sąjungai suteikti paramos nei ginklais, nei lėšomis vis to atsargumo dėlei".
Šaulių vadas Vincas Krėvė Mickevičius rankų nenuleidžia. Poeto širdis plyšta - lenkai užgrobė Vilnių, trečią dalį Lietuvos ir atiduoti jų kontrolei Klaipėdos kraštą. Žinodamas kokia gali būti atsakomybė materialinė ir moralinė užmojų neatsisako,- rizikuoja.
Per ukrainiečių rezistentus išsirūpino audienciją pas Vokietijos Krašto apsaugos ministrą generolą Hansą fon Zektą. Sėda su Kapitonu Pranu Klimaičiu į Berlyno traukinį. Padėjo aprūpint iš dalies šautuvais, kulkosvaidžiais, šoviniais. Svarbiausia savo ausimis iš generolo lūpų išgirdo, kad nei vienas Klaipėdos žandaras į sukilėlį šūvio nepaleis. Ginklus slaptai gabeno į Kauną. Ernestas Galvanauskas šaulių kelione buvo patenkintas. Reikėjo atlikti kalnus namų darbų. 15000 dolerių paskyrė banko valdytojas kunigas Juozas Vailokaitis. Rinko lėšas ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikos lietuvių tarpe. Istorikė Zita Ginienė, studijavusi okupacijos pasiruošimą, rašo: „ Šaulių Sąjungos sluoksniuose buvo derinama veiksmų planas" .
Pagaliau iš Vinco Krėvės kabineto po Lietuvą plaukia šifruotos telegramos:" Pinigus surinkti į vieną vietą" ir per 700 senumo sieną žengia ginkluoti būriai su žalias raiščiais ant kairės rankos su trimis raidėmis MLS Mažosios Lietuvos sukilėliai.
Paskutinis šturmas Prefekto rūmai. Sausio 15 d apie antrą valandą iš antro aukšto pro langą iškėlė baltą vėliavą. Pirmasis atveria duris majoras Mykolas Kalmantas. Krašto karinis valdytojas Gabrielius Petisnė paprašė jo dokumentų. M. Kalmantas pasako slapyvardį įsiėmęs parodo revolverį. Ginklo kalba baigėsi, prasideda diplomatų kalba, prabyla Antanas Smetona, aiškindamas, kur baigiasi bočių žemė. Tauta Ypatingosios komisijos korupcinius planus, Klaipėdą atiduoti Lenkijai, sugriovė.
Dvylika kritusių ant grindinio naktį slapta traukiniu išvežė į Kėdainius, kur tris palaidojo savanorių kapinėse, tame tarpe ir Lukšį Florijoną, pirmojo kritusio savanorio Povilo brolį. Povilas krito Taučiūnų laukuose, o Florijonas Klaipėdoje ant grindinio. Kitus jaunus savieji arkliukais iš Kėdainių išsivežiojo laidoti be kalbų, fanfarų vien savųjų skausmu, raudomis. 17 metų jie tyliai, kantriai gulėjo, kaip sukilėliai, daugiau kaip 40 m. kaip suklaidinti 30 m. guli kaip legendinio žygdarbio užmiršti kariai.
Įsitikinęs, kad žuvusiems dvylikai neskirta žemės pėda, kur padėti gėlių ir kad jų vardai surašyti tik ant balto popieriaus lapo, kaip šaulys, gindamas žuvusių ir tautos interesus paviešinau situaciją, kad žuvusieji guli gauburėliuose po užmaršties žole be jokių atminimo ženklų, 30 metų šaukia teisingumo ir atminimo. Rašiau į spaudą "Šaulių vėliava tebelaukia reabilitacijos". Neišgirdo. Kreipiausi pareiškimais į centrines vadovaujančias žinybas, neišskiriant Prezidentūros, įvertinti Klaipėdos okupacijos dalyvius. Valstybė atstatyta, o su tais kurie sausio vidury kirto vartus į pasaulį, padidino Lietuvą, sukūrė jūrine valstybę, atkūrus nepriklausomybę per 30 m. neatsiskaityta. Valdžios abejingumas tautai gali užtraukti nuodėmę, kurios atpirkimas brangus. Tautas, nežinančias istorijos, negerbiančios didvyrių, baudžia išnykimu.
Institucijos, į kurias kreipiausi, pripažino problemą, dėkoja ir persiunčia pareiškimus Seimo Laisvės kovų ir valstybinės istorinės atminties komisijai. Komisijos pirmininkas, istorikas prof. Arūnas Gumuliauskas palankiai vertina prašymus, ir atsako, kad 2023 metus planuojama paskelbti Klaipėdos krašto prijungimo 100 - mečio metais. Netrukus 2020.01.21, Arūnas Gumuliauskas, Laurynas Kasčiūnas, Vytautas Juozapaitis, Povilas Urbšys, vienuolika Seimo narių užregistruoja projektą, siūlymą 2023 metus paskelbti Klaipėdos metais su įpareigojimais Vyriausybei iki 2022 m. spalio 1d.paruošti programą, paskirti lėšų programos įgyvendinimui. Reikia manyti, kad lėšos bus skirtos ne tik programos įgyvendinimui, bet ir atminimo įamžinimui. Paminklo laukia vieta prie autostrados, kur peržengę 700 metų sieną, užsirišo ant kairės rankos raištį MLS, tapo sukilėliais ir pradėjo okupaciją.
Be to - pagarbos ženklus žuvusiems ir mirusiems šaulių vadams rodyti galima pradėti čia ir dabar, nelaukiant trijų metų. Jie ir taip per ilgai ir kantriai laukė. Jiems pagarba nuo žūties.
Noriu gerbiamiems Seimo nariams priminti, kad prieš septynis metus, minint sausio įvykių 90-metį, buvo pasiūlyta dviejų Seimo narių Petro Gražulio ir Kęsto Komskio, 2013-uosius paskelbti Klaipėdos krašto metais. Seimas nutarė; „Atsižvelgdamas į tai, kad 2013 bus minimas Lietuvos Respublikos ir Klaipėdos krašto susijungimas, įvykęs prieš 90 metų, turėjęs ypatingą reikšmę mūsų valstybei, nes šiandien galima didžiuotis ir džiaugtis, kad turime priėjimą prie Baltijos jūros ir esame jūrine valstybė." Klaipėdiečiai Seimo paskirtomis lėšomis tris dienas džiaugėsi, koncertavo, uliavojo, kad turi jūrinę valstybę.
Žuvusieji paliko toliau gulėti ramybėje. Jų atminimui nenukrito nei vienas euras. Net spaudos konferencijoje, kurią pravedė Seimo narė Birutė Šiaulienė, jų atminimui nebuvo atsistota.
Seimas nesusirūpino, kam padėti gėlės ir kur padėti. Liko ir toliau pažeistas viešasis interesas - nuslėpti žuvusieji, nesudarytos sąlygos juos pagerbti. Nuo civilizacijos priešaušrio visos tautos gerbia žuvusius už savus. Tautos nuo amžių gerbė ir nori gerbti, tuos, kurie tautos interesus laiko aukščiau už savo. Šauliai ir ne šauliai paliko savo noru kasdieninius darbus, rūpesčius vyko atlikti labai svarbius tautai reikšmingus darbus ir negrįžo. Tautos dauguma jaučia dėkingumą už Klaipėdos kraštą - net maudantis mielai mintimis padėkotų, bet neišviešinti.
Nesididžiuota tautos dainium Vincu Krėve, Mickevičiumi, jo pasiryžimu. Padėjęs plunksną, atsitraukęs nuo stalo rizikuoja grotomis, vyksta į kitas valstybes ieškoti ginklų, kad Lenkijai netektų Klaipėda.
Seimas daro žemių susijungimą ir atkrenta kitos problemos. Kam kariauti, jei galima gera valia susijungti. Klaipėdos kraštas nebuvo joks juridinis asmuo, nebuvo su kuo kalbėtis, valdomas karinio administratoriaus Gabrieliaus Petisnė negalėjo su kuo nors taikiai susijungti, nėra duomenų, kad jis tam turėjo įgaliojimus. Priešingai, užtenka istorinių duomenų, kad vyko okupacija, vyko pasipriešinimas, vyko karo veiksmai, nustatyta, kiek žuvo kovotojų, kad šaulių ir savanorių krauju pasruvo, Klaipėdos grindinio akmenys. Iškėlus baltą vėliava, pirmajam majorui Mykolui Kalmantui įžengus į rūmus, kariniam administratoriui Gabrieliui Petisnė paprašius dokumento, parodė ne kokią susijungimo projektą, o revolverį, kaip įėjimo pagrindą.
Labai svarbu, ar Klaipėdos metuose tik švęsime ir džiaugsimės, ką turime, ar prisiminsime tuos, kurie sukrovė tai ką turime.
Seimui tenka įvertinti objektyviai tiesai prieštaraujantį nutarimą. Seimui, laikantis faktų, teks užbaigti nevykusias interpretacijas ir mitus apie Klaipėdos užvaldymą. Faktai įrodymų duona. Okupacija patvirtinta rašytiniais šaltiniais, šaulių ir Vyriausybės dokumentais, žuvusiųjų vardais, kapais. Dotnuvos šaulių kuopa grįžusi iš žygio, jam įamžinti pastatė paminklą, įrašė dalyvių vardus, tame tarpe ir Nijolės Sadūnaitės tėvo. Krūmais apaugęs paminklas pergyveno dvi okupacijas ir apšepęs išliko iki Sąjūdžio. Patvarkius į atšventinimą atvyko iš 71 tik keturi baltom galvom sukilėliai; Antanas Spūdas, Stasys Buožis, Petras Novickis, Domas Vasarevičius. Iš jų lūpų išgirdau, ką jie veikė viduržiemy palikę šiltas gryčias, brolius ir seseris be namų, be lovų su šautuvu Klaipėdoje. Galiu būti papildomu liudytoju. Manau kad N. Sadūnaitė prisimena ką nors iš tėvo žodžių.
Jei dar kam neaišku, kaip Klaipėda atsidūrė Lietuvos rankose, paklausti mirusios motinos Lukšienės giminių, Kazokų kaime, kur žuvo jos sūnus Flarijonas.
Visos aplinkybės, visi žodžiai visi faktai rodo, kad vyko karo veiksmai, kurių pasekmėje okupuotas kraštas
Sąmoningai ar nesąmoningai nuslėptas XX amžiaus tautos žygdarbis, - 2005 metais išleista šaulių istorija ,,Lietuvos šaulių sąjunga valstybės ir visuomenės tarnyboje", 311 psl. Redakcinės kolegijos pirmininkas Gediminas Kirkilas. Apie tautos žygdarbį nei vienos eilutės.
Pažeistas nerašytas viešasis tautos įstatymas - per 30 metų pagarba neatiduota, vardai granito plokštėje nesurašyti, neįsegtas ordinas ir į šaulių vėliavą. Po ja priimtas nutarimas imituoti sukilimą, ir prisiimti atsakomybę už nesėkmę. Lietuvos Vyriausybės nutarime įrašyti šventi pasitikėjimo žodžiai, kad Vyriausybė „ Nesiima atsakomybės ir palieka visą reikalą Šaulių sąjungos iniciatyvai1"Vyriausybė patikėjo organizuoti žygdarbį šauliams. Tik ji suorganizavusi Sąjūdį, sutelkė patriotines jėgas ir sukrovė tautai milžinišką turtą. Šauliai padėjo valstybei visais sunkiausiais istorijos etapais. Seimo Pirmininkas Viktoras Pranskietis Seimo konferencijų salėje teisingai pastebėjo, kad „Šauliai tautos kelrodė žvaigždė, nuo pat valstybės susikūrimo ištakų „Nėr blogiau kaip blogai dirbti ir nežinoti tautos istorijos.
Nustumtiems šauliams, nebeišeinantiems rikiuote į gatvę, 2017.10.17 prašant tautos atstovų, padėti gausinti jų eiles. balsų neužteko, o Peticijų komisijos pirmininkas Petras Čimbaras, pasistengė, kad sprendimas būtų priimtas per tris minutes. Kokios skaudžios savo tautos istorijos nežinojimo pasekmės.
Ne vien žuvę verti pagarbos ir atminimo. Kiekvienas, kuris palikęs viduržiemy šiltas sodybas, šeimas ir išėjo į nežinią, kur kulkos taikomos į žmogų, nusipelno išbučiuoti. Ne visi suprato kovos prasmę. Net kai kurie karininkai savanoriais nevyko į mūšį, teisindamiesi, kad mums ginti Tėvynė, bet ne okupuoti kitas žemes. Istorikas Edvardas Gudavičius yra pasakęs, kad nekeisčiau vieno tų laikų savanorio į visus kunigaikščius, kurie žiūri tik savo reikalų. . .
Nepagerbti po mirties žygio vadai: Vyriausybės vadovas Ernestas Galvanauskas, stovėjęs kartu su šauliais, bet dengėsi diplomatijos šešėliu, guli Paryžiaus kapinėse. Žygio vadas Jonas Budrys Vakarų pusrutulyje, o jų kauburėliai turi būti namie ir šviesti ateities kartom. Tik Vinco Krėvės, kuris stovėdamas po šaulių vėliava, neleido skriausti Lietuvos, pakėlė ginklą.
Pelenai savųjų atvežti į kuklias Subartonių kaimo kapinaites. Jam trūksta tik kelio ženklo į kapines, kam po marškiniais kruta kirminas, nulenkti galvą didžiajam DZŪKUI.
Atgal
