VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
07.12. KAIP BUVO PALAIDOTA LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖ
Antanas Šimkūnas
Prieš 80 metų, 1940 metų rugpjūčio 3 dieną, SSRS AT „patenkino LTSR prašymą priimti į broliškų tautų šeimą“. „Priėmimo“ scenarijų parašė Josifas Visarionovičius. O jį labai kruopščiai ir greitai įgyvendino NKVD (nuo 1954 metų KGB). Taip dabar Vladimiras Vladimirovičius, kopijuodamas Josifo Visarionovičiaus scenarijų, priima „prašymus“ prijungti prie Rusijos dalį Ukrainos, Gruzijos, Moldovos teritorijų ir planuoja naujus „prašymus“. Pirmasis Josifo Visarionovičiaus sukurtos tragikomedijos veiksmas vyko Kaune 1940 metų liepos 21 dieną, skubiai surinkus vadinamąjį Liaudies Seimą. Kas tuomet dėjosi Kaune, tame Seimo posėdyje, smulkiai papasakojo jo narys, rašytojas Liudas Dovydėnas. Lino Rimkaus pokalbį su Liudu Dovydėnu 1988 metų rugpjūčio 1 dieną transliavo „Amerikos balsas“.
L. Rimkus. 1940 metais birželio 15 dieną Lietuvos vyriausybė priėmė Sovietų Sąjungos ultimatumą. Valstybės prezidentas Antanas Smetona išvyko iš krašto. Jūs prisimenate tuos įvykius, jūs buvote tų įvykių liudininkas. Kokios buvo nuotaikos Lietuvoje per tas lemtingas dienas?
L. Dovydėnas. Buvome atsidūrę labai graudžioj, beveik tragiškoj padėtyje. Pagalvokite tiktai, lenkai duoda kaip basliu per galvą ultimatumą ir liepia pasidaryti draugais. Ir mes pasidarėme. Dar prieš tai Hitleris paima Klaipėdos kraštą. Tą pačią dieną man teko sutikti Lietuvos užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį. Jis ne kokioj padėty, ne kokiame ūpe. Aš klausiu: ministre, kas čia dabar darosi? Tai jis man ir sako: mes tikrai nežinome, ar sustos Hitleris prie Kybartų, ar toliau keliaus. Sovietai įteikia ultimatumą, Prezidentas išvyksta į užsienį. Ar geras, ar blogas
buvo nutarimas, bet Merkys perėmė Vyriausybę. Ir jis greit buvo nušalintas. Ir po visų šitų įvykių, mes nebijokime prisipažinti, buvo toks lyg atoslūgis. Staiga žmonės išeina į gatves, demonstruoja, gėles neša. Toks ūpas buvo, kad vis tiek dabar yra tokia padėtis, yra milžiniška jėga ant mūsų. Reikėjo kažkaip prisiderinti ir prie to prisidėjo Liaudies Seimas. Tokios buvo nuotaikos.
L. Rimkus. Ar Liaudies Seimas padėjo pateisinti tas viltis?
L. Dovydėnas. Ne. Liaudies Seimas buvo savo rūšies spektaklis, kuriame dalyvavo režisierius Romualdas Juknevičius, artistas Henrikas Kačinskas, jumorą mėgstantis Petras Cvirka, visada rimtas, labai panašus į veterinarijos felčerį Antanas Venclova, kiti. Atsirado agitpromas, važinėjo po Lietuvą. Visa tai pakurstė nuotaikas, kad mes esame saugūs. Bet visos viltys subyrėjo, kai atvažiavo Stalino kraujuose išmaudyti enkavedistai, kai prasidėjo trėmimai į Rusiją, tada reikalai pasikeitė šimtu procentu, gal ir daugiau. Visos tos nuotaikos pasibaigė. O tas Liaudies Seimas nieko nereiškė, priėmė tuos įstatymus, kuriuos atsiuntė Maskva. Mūsų Vyriausybė su Vincu Krėve priešakys ir Justu Paleckiu, kaip Prezidentu, nieko negalėjo padaryti. Mes pačia geriausia ar blogiausia prasme buvome tik artistai, darėme tai, kas Maskvai buvo naudinga. Galvoti nebuvo ko. Vieni, kurie pakankamai mokėjo įvertinti padėtį ir įvykių skubumą, aiškiai suprato, kad Lietuvos nepriklausomybės jau nebėra. Ką mes turime daryti? Jeigu mūsų nepaėmė lenkai, jeigu neokupavo Hitleris, tai reikia prisitaikyti prie Sovietų Sąjungos. Bet šito prisitaikymo nebebuvo galima vykdyti toliau, kai prasidėjo tas stalininis enkavedistų teroras.
L. Rimkus. Vykdant rinkimų kampaniją prieš Liaudies Seimo rinkimus buvo sudarytas tik vienas kandidatų sąrašas. Daugumas tų kandidatų, berods, atstovavo Darbo Lietuvos sąjungą, tiesa? Kas buvo ta sąjunga ir kokią programą ji skelbė?
L. Dovydėnas. Trumpai drūtai kalbant, kaip vėliau paaiškėjo, Maskvoje sėdėjo 30-40 lietuvių komunistų, kurie gerai žinojo padėtį Lietuvoje ir padėjo rengti okupaciją. Jokios programos nebuvo.
L. Rimkus. Ar prieš vadinamojo Liaudies Seimo rinkimus Lietuvoje buvo kalbama apie prašymą įsijungti į Sovietų Sąjungos sudėtį?
L. Dovydėnas. Ne. Tik kompartiečiai su atvykusiais iš Maskvos svarstydavo, ar įsijungti į Sovietų Sąjunga ir kokiomis sąlygoms, ar tiesiog įmesti į katilą kaip mėsos gabalą ir išvirti muilą. Iš mano turimų šaltinių, čia įsikišo ir Raudonoji armija, kuri vertino Lietuvos strateginę padėtį. Tai reikia turėti galvoje, kai kalbame apie tokią žiaurią sovietų okupaciją.
1988 m. rugpjūčio 2 d. „Amerikos balsas“ tęsia pokalbį su L. Dovydėnu.
L. Rimkus. Seimas vyko tris dienas. Pirmą dieną buvo priimtas nutarimas paskelbti Lietuvą sovietine respublika, o kitą dieną jau buvo nutarta prašyti, kad Lietuva būtų įjungtų į Sovietų Sąjungą. Ar jūs buvote Seime, ar matėte, kaip visi šitie nutarimai buvo priimti?
L. Dovydėnas. Taip. Seimas kaip žinote vyko teatre. Tai tikrai gryna vaidyba buvo. Pirmininkas, žinoma, buvo Pozniakovas. Tai jis iš anksto atėjo ir pasakė, kad tu pasakysi tokią ir tokią kalbą. O jei tu pats norėjai, tai jis sako- labai prašau, parašykite savo kalbą ir duokite mums. Ir kai jie tą kalbą aprobuos, tai tamsta galėsi kalbėti. Dauguma klausytojų, gal 60 proc., buvo enkavedistai. Ir jie buvo puikiai išlavinti. Plojo, rėkė: „Valio Lietuvai, valio gerovės įkūrėjas Liaudies Seimas.“ Viskas buvo taip teatrališka. Pasiėmė du poetus mūsų poetų garbei, kuria aš ir šiandien negaliu atsispjaudyt. Tai Salomėją Nėrį ir Liudą Girą. Čia jau buvo atrinkta komisijos, Meškauskienės pastangomis. Mes žinojom, kad Stalinui kažką veža. Latviai vežė kažkokius daiktus, gintarą ar kažkokį velnią, estai vėl kažkokius drabužius, išaustus iš lino. O mūsiškiai irgi vežė kažkokių lininių dalykų. Ir svarbiausia, sako, nei latviai, nei estai nenuveš to, ką nuveš lietuvių poetai, savo poemas. Ir jūs, jeigu žinote Rusijos istoriją, tai visą laiką, nuo totorių laikų ten dovanų vežimas, nešimas valdovams yra tradicinis dalykas. Tai tokia buvo situacija. O ką galėjai atsistojęs pasakyt? Aš, sakysim, sėdėjau pirmoje eilėje. Bet šalia manęs sėdėjo du vyrai, kurių aš nepažinau. Ir taip prie kiekvieno atstovo sėdėjo kažkokie vyrukai, kurie su tavim nešnekėjo. Bet ir atsistojus, sakysim, jeigu norėtum ką užprotestuot, kad čia melas ar ką, tai iš anksto mums pasakė, kad jokių šnekų negali būti. Jeigu tik kas atsistos, pasakys ką, tai išves jį kaip beprotį. Stovėjo dvi ar trys mašinos. Teatras buvo puikiai paruoštas.
L. Rimkus. Nors teatras buvo puikiai paruoštas, vis dėlto kai kurie delegatai bandė pasipriešinti nutarimui, kad Lietuva būtų įjungta į Sovietų Sąjungą, ar ne?
L. Dovydėnas. Tai šito viso iniciatorius buvo daktaras Antanas Garmus. Jis bene pirmas prie manęs priėjo ir pasakė, kad aiškiai mes laidojam Lietuvos laisvę, nepriklausomybę. Reikia ką nors daryti. Jis sako bandysiu prieiti prie Pozniakovo ar Dekanozovo ir jiems išdėstysim, kad yra ir kitokia nuomonė. Sako, matai, Seime mes nieko negalim padaryti. Garmus klausia manęs, ar jūs prie šito prisidedat? Žinoma, aš prisidėjau. Ir kiek aš žinau, buvo kreiptasi į Henriką Kačinską. Jis irgi prisidėjo. Ir, rodos Staškevičiūtė prisidėjo, rodos ir Juknevičius, dar kažkoks ūkininkas iš Rokiškio, nors buvo kompartijos narys. Ir jie visi nuėjo prie rinkimų komisijos. Negalėčiau tvirtinti, ar jie priėjo iki Dekanozovo, atrodo, tik iki Pozniakovo. Ir nunešė savo pareiškimą. Pozniakovas pasakė: ką jūs čia darot, ar kokie vaikai? Juk maždaug 99 proc, nubalsavo. Visa Lietuva džiaugiasi. Matot, kad eina demonstracijos, ir viskas. Šitas visas istorijas reikia užmiršti. Lietuva jau yra įsijungusi. Ir jeigu jūs čia dar daug ką šnekėsit, tai tik atrodysit juokingi ir reikalas gali pasibaigti prastai.
Taip viskas buvo. Labai mažai buvo galima ką nors padaryti. Juk kaip mes pasilikom? Vyriausybė pasitraukė. Kariuomenės generolas Vitkauskas sutiko Raudonąją armiją su gėlėmis ir pasižadėjo, kad Lietuvos armija bus įjungta į Raudonąją armiją. Taip ir įvyko.
Atgal
