VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
07.12. „VERDENĖS“ ALMĖJIMAS
Dr. Algirdas Kavaliauskas,
LŽS narys, Nusipelnęs LKRS rašytojas
Verdenė – versmė, šaltinis alma besiveržiančiu gaiviu švariu vandeniu, malšinanti troškulį, skleidžianti vėsą karštą vasaros dieną.
„Verdenė“ – mokymo įstaiga, kurioje žinios ir gyvenimo supratimas iš patyrusių specialistų alma į jaunų žmonių protus ir širdis.
Mokyklos vizija: Ateitį kuriu mokydamas (-is) čia!
Šios švietimo įstaigos misijoje numatyta sukurti kiekvienam mokiniui saugią ir skatinančią ugdytis aplinką; suteikti kokybišką išsilavinimą, įgalinantį sėkmingai veikti ir adaptuotis kintančioje visuomenėje; suformuoti nuostatą mokytis visą gyvenimą; išugdyti patriotiškai atsakingą, tolerantišką įvairioms kultūroms asmenybę, įtvirtinant savo tautinį identitetą, išmokti gyventi kartu su kitais.
Mokėsi. Ieškojo. Surado. Mokė. Moko... Tai nebuvo ir nėra paprasta.
Nuo 1978 m. mokytoja Danutė Šereikienė ėmėsi Sniečkuje burti lietuviškas klases. Visi energetikų gyvenvietės vaikai mokėsi rusiškose mokyklose. Lietuviškų nebuvo. Net lietuviškų vaikų darželių nebuvo. Mokytoja vaikščiojo ne tik po miestą, bet ir po apylinkių kaimus, rinkdama vaikus. Pavyko Sniečkaus pirmoje vidurinėje mokykloje turėti keletą lietuviškų klasių. Rusakalbėje mokykloje lietuviukams nokytis gimtąja kalba, amžininko teigimu, buvo blogiau negu podukrai.
1988 m. pabaigoje pedagogės Elvyra Telksnienė (būsima gimnazijos direktorė, Visagino miesto Garbės pilietė). Vida Kumpienė, Elena Čekienė ir dar 150 žmonių viešai pareiškė, kad energetikų gyvenvietei reikalinga atskira lietuviška mokykla. Laikai keitėsi, pasijuto laisvėjimo cėjai. 1989 m. rugsėjo 1 d. lietuvių mokykla persikėlė į atskiras patalpas. Rytų Aukštaitijoje nauju srautu nuvilnijo žinių verdenė: taip atsirado Sniečkaus 6-oji vidurinė mokykla, išaugusi į dabartinę Verdenės gimnaziją (2009 03 01).
Į atominio komplekso statybą suvažiavo žmonės iš plačiosios imperijos. Jie buvo įvairiausių tautybių, Visaginui tampant miestu, priskaičiuojamų apie pusšimtį, sudariusią rusakalbių masę, daugiau nei 90 procentų miesto gyventojų. Į lietuvišką mokyklą atėjo ne tik lietuvių tėvų vaikai, bet ir rusakalbių bei mišrių šeimų vaikai. Mokyklai augant, plečiantis jos kontingentą maždaug per pusę sudarė lietuviukai, ir kiti, supratę, kad Lietuvoje be lietuvių kalbos ateičiai menkos perspektyvos.
Visagino Verdenės gimnazijos pradinio ugdymo mokytoja ekspertė Danguolė Savičienė prisimena: Kai grįžtu mintimis į praeitį, tai mano pedagoginiai gebėjimai, ko gero, buvo pastebėti jau vaikų darželyje. Prisimenu – auklėtojos buvo skubiai pakviestos į pasitarimą, o mane, tuo tarpu, nuvedė į mažesniųjų grupę ir paprašė – „prižiūrėk vaikus, kol aš sugrįšiu“. Vaiką paliko vaikus saugoti... ir saugojau, kiek prisimenu, gana sėkmingai. Paskui, pavyko tėvų išprašyti, kad nupirktų man sesę... irgi pavyko. Tarp mūsų su sese skirtumas 9 metai. Ją irgi padėdavau tėvams prižiūrėti. Mokykloje mokytojai siūlė rinktis pedagogo darbą. Taip, savo mokytojų paraginta, ir įstojau į Tautų draugystės ordino pedagoginį institutą (taip anuomet vadinosi LEU).
Pabaigusi institutą pradėjau dirbti mokytoja. Dar prieš daugelį metų gavau pasiūlymą dirbti Visagino profesinėje mokykloje. „Ką tu! – sakė man mano mama. – Tie miesto vaikai, tau nervus ištampys. Nesutik su pasiūlymu“. Tuomet paklausiau mamos... Bet, kaip liaudies patarlė sako „Žmogus planuoja, o Dievulis juokiasi“... taip nutiko ir su mano planais. Atsidarė Ignalinos atominė elektrinė, vyras atvyko dirbti į miestą, o aš atvykau iš paskos. Mokytojų lietuviškoje mokykloje labai trūko, ypač pradinio ugdymo, todėl labai greitai ir įsidarbinau.
Pradėjus dirbti su pradinukais, mano nuostabai nebuvo galo – tik maža dalis vaikų gražiai kalbėjo lietuviškai, kitų – kalba buvo kratinys kelių kalbų žodžių, dalis - visai nemokėjo lietuviškai. „Kaip aš juo išmokysiu?“ – galvodavau mintyse. Visokių ir juokų „per kalbos nesusipratimus“ nutikdavo. Štai Ingrida pasakojo, kaip su mama virdavo „ščiavelių“ sriubą, o kartą vaikų paprašiau dailės pamokai atsinešti juodo tušo. Kitą rytą Ana iš kuprinės išsitraukė juodo tušo blakstienoms dažyti... Buvo visiems juoko! ir kai vietoj miltų atsinešė skalbimo miltelių...
Tikrai nemenkas iššūkis buvo mokyti vaikus įvairių dalykų lietuvių kalba. Pirmiausiai, kas šovė į galvą – tai laikytis susitarimo: klasėje ir su mokytoja, ir tarpusavyje bendrauti tik lietuviškai ir tai daryti ne tik pamokų, bet ir pertraukų metu. Savo mokiniams kartojau nuolat, kartoju ir dabar: „Jei jau nusprendėte mokytis lietuviškoje mokykloje, tai kalbą turite išmokti taisyklingai. Jei bendrausite lietuvių kalba – daug greičiau išmoksite posakių, suvoksite išsireiškimus, jūsų kalba bus turtingesnė, ir mokėsite rašyti gražesnius rašinėlius“. Supratau, kad norint įgyti gerus kalbos komunikavimo įgūdžius, reikia kuo daugiau praktikuotis įvairiose srityse ir veiklose. Pastebėjau, kad vaikams daug geriau sekasi sklandžiau kalbėti ir lengviau išmokti naujus žodžius, kai vaidiname, žaidžiame . Taip pat atkreipiau dėmesį, kad atlikdami įvairius gamtos eksperimentus, turtiname ne tik mokslinį, bet ir kalbinį žodyną. Skaičiau daug literatūros apie kalbų mokymąsi ir atradau mokslininkų tyrimais patvirtintą teiginį, kad norint perkelti išmoktą žodį į ilgalaikę atmintį, jį reikia aktyviai pavartoti nuo 5 iki 7 kartų, nes kitu atveju kalba labai greitai pasimiršta ir tenka vėl iš naujo atšviežinti žinias. Šias įgytas žinias labai sėkmingai panaudojau savo darbo praktikoje.
Mokytoja Danguolė daug ir produktyviai dirba. 2017 metais už praktinės veiklos nuopelnus, aktyvų ir kūrybišką darbą, mokinių pasiekimus, pilietiškumo, bendrų žmogiškų vertybių ugdymą, aktyvų dalyvavimą ne tik mokyklos bendruomenėje, bet ir miesto visuomenėje, Visagino savivaldybės administracijos teikimu laimėjo Metų mokytojo nominaciją.Tų pačių metų rudenį dalyvavo inovatyviausių mokytojų rinkimuose, pateko tarp 3 geriausių pradinio ugdymo mokytojų.Renkant inovatyviausius mokytojus, komisija vertino pedagoginį profesionalumą, naudojamus ugdymo metodus, dalijimąsi žiniomis su kolegomis, nuolatinį tobulėjimą. 2018 m. tapo Visagino nominacijų „Už nuopelnus Visagino savivaldybei" nominacijos „Už nuopelnus švietimui‘ laimėtoja.
Mokytoja dalijasi mintimis: Man pačiai labai įdomu atlikti visokius tyrimus, laukti rezultato, stebėti vaikų reakcijas. Mokyti juos stebėti, gilintis, domėtis. Tik pradžia sunki – o po to ir patys vaikai pateikia tokių pasiūlymų, kad tik spėk suktis ir laiką planuoti. Be to – visuomet turiu stiprų palaikymą iš tėvų pusės. Viena iš tokių man ir mano mokiniams malonių pažintinių veiklų – aktyvus dalyvavimas STEAM mokslų konkursuose. Mano vadovaujama ketvirtokų komanda už darbą „Jautriojo musėkauto (lot. Dionaea muscipula) maisto raciono tyrimas“ konkurse „Mūsų eksperimentas“ laimėjo trečiąją vietą. Jei kalbame apie šį atvejį, tai čia ir buvo vaikų pasiūlymas – atnešė Rimas į klasę musėkautą ir pareiškė: „Dabar jį auginsime klasėje. Gerai?“ Tokia pradžia ir buvo... Šiaip jau paprastai auginti nesinorėjo, tai sugalvojau atlikti tyrimą, o vaikai tam pritarė. Pratęsdama mintį apie lietuvių kalbos mokymo subtilybes galiu pasidžiaugti, kad tyrinėjant gamtos reiškinius, „žaidžiant“ tobulėjo ir mokinukų kalba, nes vaikai skaitė, žiūrėjo filmus, atliko kūrybiškumo ir mokslinio mąstymo reikalaujančius gamtos mokslų tyrimus – kūrė idėjas, formulavo hipotezes, kėlė tikslą ir uždavinius, savo eksperimentus fotografavo ir filmavo, o konkursui pateikė ne tik atlikto tyrimo aprašą, bet ir atliekamų tyrimų eigą ir rezultatą atskleidžiančius pačių kurtus trumpus filmukus lietuvių kalba.
Vos spėjame užbaigti vieną tyrimą, vaikai klausia, ką veiksime toliau? Vėl gimsta planas... Kartais ir vienu metu atliekame kelis tyrimus... kai pačiai įdomu, sudominti kitą žmogų nėra sudėtinga: juk tyrimai apčiuopiami, matomi, todėl traukia mokinio smalsumą. Kartu su vaikais kuriame mokomuosius filmukus apie atliktus tyrimus.
Mokytoja pasakoja apie gamtamokslinį ugdymą, nes tiriamoji veikla – įvairiapusiškai ugdo vaiką, skatina kritinį mąstymą. Ji pabrėžia, kad šias savybes vaikas perkelia ir į kitas gyvenimo sritis. Šių dienų mokinys, anot jos, tai tikras skaitmeninis žmogus, kuriam mobilusis telefonas ir kompiuteris yra neatsiejama gyvenimo dalis. Pamokose taikau įvairius metodus. Jų „kombinacija“ ir padedasudominti mokinį, padaryti jį aktyvų pamokos metu. Daug ruošiuosi pamokoms, apgalvoju žingsnius ir... pavyksta.
Jau kelerius metus jos ugdytiniai dalyvauja gamtosauginių mokyklų projektinėje veikloje ir atlieka fenologinius stebėjimus. Prie mokyklos yra nedidelis gojelis, kuriame vaikai žaidžia pertraukų metu. Kai mokiniai dar buvo pirmokai, rudenį, miškas buvo nuklotas musmirėmis, kaip vaikai juokaudavo mirtingaisiais grybais, bet jau kitą rudenius – musmirių nesimatė: Kur jos dingo? Pabandėme pasiaiškinti. Metodinių patarimų, kaip stebėti kepurėtųjų grybų kaitą ir įvairovę davė dr. Darius Stončius. Pusantrų metų kartu su mokiniais atlikome praktinę veiklą – kepurėtųjų grybų įvairovės ir kaitos stebėjimus. Praktinės veiklos pagrindu sukūrėme dviejų dalių mokomąjį filmuką „Kepurėtųjų grybų įvairovės ir kaitos stebėjimai Visagino mieste“.
Pedagogė D. Savičienė kartu su mokiniais dalyvauja įvairiose gamtamokslinėse konferencijose. Pedagogė stengiasi , kad vaikai būtų aktyvūs jų dalyviai. Vaikai, mokytojos padedami, rengia pranešimus, skaito juos lietuvių kalba. Ponia Danguolė pabrėžia: Siekiame, kad kalba būtų taisyklinga, gyva ir įdomi. Štai gamtamokslinėje mokinių ir mokytojų konferencijoje Kėdainiuose mano auklėtiniai skaitė pranešimus sekcijoje „Jaunieji tyrėjai“ ir sulaukė didžiulio susidomėjimo, jiems buvo pateikta daug klausimų, domėtasi tyrimų metodika.
Didelės kantrybės, specialistų komandos reikalauja integracija neįgalių vaikų į bendrojo lavinimo klases („prikabinu“ savo straipsnį šia tema). Dirbdama su neįgaliais mokiniais susidūriau su mokomųjų priemonių trūkumu, todėl jas, pasinaudodama asmeniniu archyvu, pradėjau rengti pati. Pavyko parengti ir išleisti pratybų sąsiuvinius vaikams, turintiems žymų rankų judėjimo sutrikimą. Pratybų turinys yra susietas su specialiųjų poreikių mokymo programa ir vadovėliais, skirtais specialiųjų poreikių vaikams ugdyti. Tai pratybų sąsiuvinių komplektai lietuvių kalbos mokymui „Mokausi skaityti ir rašyti“ 1-4 klasei ir „Mokausi skaičiuoti“.
Plati, įdomi ir reikalinga patyrusio pedagogo eksperto veikla. Kaip toji sraunioji verdenė neleidžianti išdžiūti pievoms ir papieviams – jos žinios ir sugebėjimai alma į vaikų protus ir širdis.
Negalima nepaminėti dar vieno pedagogės ir jos pagalbininkų veiklos aspekto. Ponia Danguolė stengiasi įskiepyti vaikams meilę Lietuvai, čia gyvenantiems žmonėms, glaudus ryšys sieja juos su Visagino socialinio paslaugų centro gyventojais. Visiems įsiminė Kovo 11-osios minėjimas centre. Renginio pabaigoje pirmokai visiems seneliams įteikė savo pagamintus atvirukus su prasmingais linkėjimais. Atvirukus gavo ne tik koncerto žiūrovai, bet ir tie seneliai, kurie buvo savo palatose, dėl silpnos sveikatos jau nebegalintys vaikščioti. Ateikite dar pas mus! – kvietė seneliai išlydėdami mokinius. Lietuvos nepriklausomybės šventės spalvos tą dieną gražiai sumirgėjo senelių širdyse.
Dar viena džiugi pedagogės su vaikais dalyvavimo projektuose patirtis pernai laimėtas projektas Lietuvių kalbos svetimybių, vartojamų Visagino krašte, iliustruoto žodyno sudarymas ir leidyba. Projekto tikslas – sudaryti ir išleisti Lietuvių kalbos svetimybių, vartojamų Visagino krašte, iliustruotą žodyną buvo pilnai įgyvendintas. Projekto metu mokiniai atliko tiriamąją veiklą – tapo jaunaisiais mokslininkais. Interviu metodu iš tėvelių ir senelių rinko žodžius, kurie skambėjo neįprastai, kurie nevartojami mokykloje per pamokas. Dirbdami grupėse surinktus žodžius kartu su mokytojomis rūšiavo, sistemino pagal lietuvių kalbos abėcėlę, aiškinosi, iš kur atsirado surinkti žodžiai, ar jie yra svetimybės. Su draugais diskutavo ir individualiai sukūrė pasirinktos svetimybės iliustraciją. Naudodamiesi informacinėmis technologijomis sužinojo, kaip leidžiama knyga. Gebėjo Visagino miesto bendruomenei pristatyti projekto rezultatą – Lietuvių kalbos svetimybių, vartojamų Visagino krašte, iliustruotą žodyną. Tuo šis projektas prisidėjo prie vieno iš 2019 m. Visagino savivaldybės projektų prioritetų – lietuvių kalbos vartojimo skatinimo. edukacinė nauda – išmoko atlikti tiriamąjį darbą, sužinojo lietuvių kalbos svetimybes. Rezultatas ir sėkmės kriterijus – sudarytas ir išleistas Lietuvių kalbos svetimybių, vartojamų Visagino krašte, iliustruotas žodynas.
Dažnai manęs klausia: „Na, kaip vaikai? Ar skiriasi nuo tų, kuriuos mokei prie dešimt, dvidešimt metų? Gal mažiau gabūs?“ Atsakyčiau taip: „Kaip gali būti vaikai prasteni? Juk pasaulis juda į priekį, atrandami nauji dalykai, naujos technologijos... Kiekviena karta turi savitumų, bet progresas vyksta... Ir dabar, ir prieš trisdešimt metų vaikams patiko praktiniai darbai, eksperimentai, išvykos į gamtą, tyrinėjimai gamtoje. Svarbu požiūris į vaiką, pagarba augančiai asmenybei“.
Veiklioji mokytoja Danguolė Savičienė taip baigė savo prisiminimus: Iš mokinių mokausi nuolat:sužinau visas naujienas žaidimų pasaulyje, lėlių madas, pasikonsultuoju, kokias dovanas dabar aktualu dovanoti vaikams gimtadienių proga. Kartais vaikai man pateikia ir „gyvenimo“ pamokų. Sykį, pirmoje klasėje, per lietuvių kalbos pamoką, analizavome kontrolinio diktanto rezultatus. Viena mergaitė apsiašarojo, kad gavo menką įvertinimą. Aš jai ir pradėjau pamokslauti: „Va, neklausei, mano patarimų: nepakartojai rašybos taisyklių, neatidžiai pasitikrinai - tai ir gavai tokį įvertinimą...“. Tik žiūriu – iš paskutinio suolo prieina prie jos klasės draugas Deividas ir sako – „Na, pažiūrėk, juk tu tik čia... ir čia... suklydai. Tau labai nedaug trūko, kad pavyktų. Pamatysi, tu pasistengsi ir tau tikrai pavyks kitą kartą“... Stebėjau tą situaciją iš šalies ir supratau – tai juk čia aš turėjau stovėti vietoj Deivido ir taip kalbėti! Pirmokėlis man davė pamoką. Ją aš išmokau. Tas mano pirmokėlis jau seniai studijas baigęs jaunuolis, o aš dar vis jį prisimenu ir esu jam dėkinga.
Praėjusių metų pavasarį sulaukiau netikėto skambučio: „Mokytoja, ar dar dirbate ir gyvenate Visagine? Čia Andrius, iš pirmosios „E“. Ar atsimenate mane? Aš dabar Lietuvoje. Noriu su jumis susitikti. Andrius emigravo su tėvais gavęs „žaliąją“ kortą. Gyvena Jungtinėse Amerikos valstijose. Laikas nuo laiko aplanko senelius Lietuvoje. „Mokytoja, buvote svarbi mano gyvenime, malonu su jumis vėl kalbėtis“... Andrius – iš pirmosios mano laidos. Dabar jau – subrendęs jaunuolis, kuriam rūpėjo aplankyti mokytoją. Tokiomis akimirkomis aš suprantu, kad joks eksperimentas ar bandymas atliktas kartu su mokiniais, neatstos šilto ir nuoširdaus bendravimo.
Verdenės ir „Verdenės“ almėjimas... Tik mokėk įsiklausyti ir išgirsi, gal suprasi, išmoksi, atsiminsi ir kitiems padėsi įsiklausyti į almantį mūsų gyvenimą.
Atgal
