VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
06.24. Dar kartą apie tautos ir, apskritai, žmogaus vertę bei savigarbą
Aleksandras Kavoliūnas
Prieš mirdamas tėvas pasakė sūnui: „Štai laikrodis, kurį man davė tavo senelis. Jam beveik du šimtai metų. Prieš atiduodamas jį tau, prašau, kad nueitum į juvelyrinių dirbinių parduotuvę miesto centre. Pasakyk jiems, kad noriu laikrodį parduoti, ir sužinok, kiek jie tau už jį siūlo“. Sūnus nuėjo į juvelyrinę, grįžo pas tėvą ir pasakė: ,,Jie pasiūlė šimtą penkiasdešimt dolerių, nes jis senas“. Tėvas pasakė: ,,Eik į lombardą“. Sūnus nuėjo į lombardą, grįžo pas tėvą ir pasakė: ,,Lombarde man pasiūlė dešimt dolerių, nes laikrodis atrodo labai susidėvėjęs“. Tada tėvas paprašė sūnaus nueiti į muziejų ir jiems parodyti laikrodį. Sūnus nuėjo į muziejų, grįžo ir tėvui pasakė: „Jie įvertino laikrodį ir pasiūlė 500 000 dolerių už šį labai retą daiktą, kuris bus įtrauktas į jų brangią antikvarinių daiktų kolekciją“. Paskui tėvas paaiškino: „Norėjau, kad žinotum, jog tik tinkamoj vietoj tave įvertins teisingai. Negalima būti netinkamoj vietoj ir pykti, jei tavęs tinkamai neįvertina. Tik tas teisingai įvertins tave, kuris suvokia tavo vertę, todėl nepasilik ten, kur tavęs nevertina ir niekas nemato bei nesuvokia tavo vertės“. Nota bene: žinokime, ko esame verti! * * * Taigi… Mes nuolat laukiam kažkieno įvertinimo, ir dažniausiai ne ten ir ne iš ten, kur mus supranta, kas mes. Iš kur ir ko laukiam? ,,Laikų“ feisbuke, parašius straipsnį ar eilėraštį, dainą – kas kam gabus. Pagaliau, pasakius ar užrašius kokią, mūsų manymu, svarbesnę mintį… Taip jau, matyt, sutvertas žmogus, kad nuolat reikalauja empatijos: vaikystėje iš tėvų, mokykloje iš bendraamžių, o suaugęs – ten kur dirba ar vysto savo veiklą. Pagaliau, dar viena svarbi vieta, kur žmogui reikia pripažinimo, tai šeima. Tik svarbu, kad tas pripažinimo laukimas bei siekimas neperaugtų į Stokholmo sindromą arba netaptų kone paranojinis – bet kokia kaina siekti sau palankumo. Tam gana dažnai pasitelkiamos bet kokios priemonės, net lipimas per galvas, kad tik pasirodytum prieš kitus. Pagaliau, tai yra ne kas kita, o puikybė! Žmogus, nuolat siekiantis pripažinimo, galų gale tampa priklausomas nuo jo, kaip koks alkoholikas ar narkomanas nuo kvaišalų. Dar blogiau, kai ne vien koks adeptas tampa priklausomas nuo noro būti pripažintas bet kokia kaina, bet kai to užsigeidžia tauta… Štai tada tampa ženkliai sunkiau ir pavojingiau! Kažkieno įvertinimo troškimas, už tai ką darai, kaip darai, kodėl darai..? Kodėl taip, o ne kitaip? Pagaliau, kodėl nieko nedarai ir t. t. ...Laukti empatijos iš tų, kurie yra nuliai – bedvasiai žmogeliai, nors ir diplomuoti? Daug nulių be vieneto priešaky... Ne! 1 Galima net nurodyti vietas, kur jų daugiausia, kur jie reikšmingi savo akyse, ir kur jų veikla labiausiai daranti žalą. Kur? ES parlamente, PSO, SNO, JTO. Kartais ir Lietuvos Respublikos Seime. Dar Vilniaus miesto savivaldybėje... Ne akademinis elitas sugriovė supuvusią bei ištvirkusią Romos imperiją bei pakeitė jos moralinį veidą be jokių plastinių operacijų. Ją pakeitė paprasti žvejai su Kristaus mokslo vėliava! O mes? Tiek kartų atstovėta valstybė – negi dabar paleisim vėjais tai, ką mūsų bočiai taip garbingai apgynė?! Reikia pagaliau liautis plaukioti prispjaudytam vandeny, t. y. maldauti dėmesio ir supratimo ten, kur nei tavęs, nei tavo darbų nevertina. Kur viskas, ką bedarytum, kažkam neįtinka… Nuolat maldauti empatijos, o tautai jaustis per menkai… Pirkti pripažinimą tokia brangia kaina. Kaip tai suprasti? Nagi iš mūsų reikalaujama daryti tai ir tai, o mes ir puolam galva į tą purvą, kad tik apie mus gerai pagalvotų. Ką reikalauja padaryti? Pavyzdžiui, ratifikuoti iškrypusią Stambulo konvenciją. Arba palaikyti ,,Antifa“ demonstracijas. Pamilti Gretos Thunberg veiklą bei pasisakymus… Džiaugtis, kad galbūt jai suteiks Nobelio taikos premiją... Štai tokio pavyzdžio mūsų jaunimui tikrai nelinkėkim. Amorfinis ,,Antifa“ judėjimas siekia užvaldyti jaunimo sąmonę. Versti jaunimą klauptis prieš fašistinį judėjimą ir chuliganus iš užsienio?! Parklupdžius jaunimą, kas liks? Pensininkai? Gerai. Tik ką perduosim jaunimui? Ateinančioms kartoms? Privalom estafetę perduoti jaunajai kartai! Kokią estafetę? Meilės estafetę Dievui, Tėvynei, tėvams, Tiesai bei teisingumui (kurio taip ir nesulaukėm nuo Nepriklausomybės paskelbimo 1990 m.) bei viskam, kas garbinga ir turi dievišką kvapsnį, kaip priešpriešą abejingumui, chamiškumui, netikėjimui.. Kas gali turėti didesnę jėgą bei teigiamą poveikį jauno, ir ne tik, žmogaus asmenybei, kaip tikėjimas, viltis ir meilė? Tai dieviškos tikėjimo burės, su kuriomis joks laivas nenuskęs net per pačias atšiauriausias audras. Ir su jomis joks žmogus, jaunas ar senas, nepražus šiame abejingumo bei neapykantos kupiname amžiuje. Argi mūsų jaunimui nereikia vilties? Kodėl jam draudžiama ką nors žinoti apie Kristų? Šiuolaikinės jaunimo problemos, savižudybių skaičius, manau, šaukte šaukia – „reikia!“ Jiems reikia vilties, reikia stiprybės, reikia atsakymų – reikia Dievo. Tai kodėl tikėjimo realija, krikščioniško gyvenimo pavyzdys vis dar išbrauktas iš mūsų gyvenimo? Ar daug turime gyvenime pavyzdžių, kurie atvertų jaunimui krikščioniško gyvenimo alternatyvą? Ar daug turime valdžioje žmonių, kurių gyvenimas ir darbai kalbėtų garsiau už jų lūpas apie tikėjimą Kristumi? Jaunimui nereikia chuliganiškos ,,Antifos“, keikiančios mūsų policiją, instituciją tvarkai valstybėje palaikyti! Reikia neįsileisti tokių ir panašių į šalį! Todėl kas priešinasi valdžios institucijai – policijai, priešinasi Dievo tvarkai. Kurie priešinasi, užsitraukia sau teismą... Juk valdininkas yra Dievo tarnas tavo labui. Bet jei darai bloga – bijok, nes jis ne veltui nešioja kardą… (žr. Romiečiams 13, 2; 4;). 2 Ko dar galima tikėtis iš asmenų, paniekinusių tautos atminties simbolį – Lukiškių aikštę pavertusių pliažu? Kur Vytis?! Tada nebelieka nieko švento… ,,R. Šimašiaus pliažas Lukiškių aikštėje subtiliai atkartoja Vakarų šalyje siautėjančių ir paminklus griaunančių komunistų veiksmus, o pamatinis to siekis yra trinti iš viešosios erdvės bet kokius valstybingumo, istorinės atminties ir valstybinės sąmonės ženklus“ – reikalauja mero atsistatydinimo Nacionalinis susivienijimas! Kaip viešai pasakė pati R. Šimašiaus patarėja ir Laisvės partijos kandidatė: „Lukiškių aikštės vienas iš rekonstrukcijos tikslų ir buvo nuimti tą sunkų politinį krūvį. Kad tai taptų miestiečių susibūrimo, bendravimo ir laisvalaikio vieta“. O gal nudistų pliažas Valakampiuose atstos tai, ko taip trokšta jų širdis?! Bendravimui, susibūrimui, išsibūrimui… * * * ,Jaunimui reikia Kristaus! Apie tai šaukte šaukia kiekviena jauna širdis, kiekviena jauno kūno lastelė… Ir tik mūsų dvasinis nevalyvumas neleidžia jiems sužinoti apie mumyse gyvenančią viltį – Kristų. Nes mes tylim… Ir dar blogiau, neleidžiam jiems sužinoti Tiesą. Štai ką apie tokią situaciją rašė pranašas Malachijas daugiau kaip 450 metų prieš Kristų: ,,Aš siųsiu jums pranašą Eliją, prieš ateinant didingai ir baisiai Viešpaties dienai. Jis atgręš tėvų širdis į vaikus ir vaikų širdis į tėvus, kad neateičiau ir neištikčiau žemės prakeikimu“ (Malachijo 4, 5–6). ,,Kad neištikčiau žemės prakeikimu...“ Ar gali būti rimtesnis įspėjimas nei šitas?! Argi ne prakeikimas yra nesusivokiantys žmonės, kokie jie bebūtų – jauni ar seni, klūpantys ir garbinantys fašistinę teroristinę organizaciją..? Niekinantys Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimui įamžinti vietą? Ar jau visai proto netekom?! Šios ir kitos mintys veda tik prie vieno: jei mes tylėsim – akmenys šauks! Nes daug kas ką rekomenduoja šiomis dienomis, ir ne tik jaunimui… P. S. Mes niekada neturime pamiršti kainos, kuri buvo krauju sumokėta už mūsų sielas ant Golgotos Kryžiaus. Galbūt daugelis tavęs ir nevertina, bet yra Tas, kuris tave vertina labiau nei bet kas kitas...
Atgal
