VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė, aktualijos

06.12. Lietuvių ir žydų santykiai Hitlerio okupacijos metu

Neseniai mums pateko į rankas prel. Mykolo Krupavičiaus rankraštis apie lietuvių ir žydų santykius Hitlerio okupacijos metu. Kadangi rankraštyje keliose vietose minimas vysk. V. Brizgys, tai paklausėme jo nuomonės. Jis rankraštį kruopščiai perskaitė, trupučiuką papildė ir labai rekomendavo jį spausdinti, nes ypač jaunimui, nežinančiam čia aprašomų įvykių, jis būsiąs įdomus ir naudingas. Jaunimą turbūt reikėtų bent keliais sakiniais supažindinti su prel. M. Krupavičium.

Prel. Mykolas Krupavičius (1885-1970) buvo vienas žymiausių Lietuvos dvasininkų, politikų ir sociologų. Jis buvo Krikščionių demokratų partijos lyderis, Vliko pirmininkas, Žemės ūkio ministeris. Jo pastangomis buvo įvykdyta Lietuvoje žemės reforma, išdalinant mažažemiams ir bežemiams apie pusę milijono hektarų žemės. Kad galėtų šį svarbų darbą geriau atlikti, jis ir sutiko būti Žemės ūkio ministeriu (1923-1926 m.).

Antrojo pasaulinio karo metu, kai Lietuvoje siautėjo rusai, vokiečiai ir vėl rusai, jis rašė įvairius memorandumus, reikalaudamas respektuoti žmogaus teises. Dėl to, žinoma, pateko ir į rusų, ir į vokiečių nemalonę, bet pasisekė iš jų žabangų išsprukti. Nacių okupacijos metu jis drąsiai pasisakė prieš žydų persekiojimus bei žudymus drauge su vysk. V. Brizgiu ir Laikinosios vyriausybės ministeriais.

Tuometinis Kauno arkivyskupas J. Skvireckas nebuvo per daug judrus, todėl jo pagalbininkui vysk. V. Brizgiui teko daug judėti, rūpinantis lietuvių ir Lietuvos žydų reikalais. Čia juodu su prel. Krupavičium nuoširdžiai bendradarbiavo.

“Lietuvos aido” redakcija

Įžangos vietoje

1949 m. eidamas Niujorko garsiuoju Brodvėjum (Broadway), pastebėjau lange riestainių ir chalų: kaip nulieti, lyg tik dabar būtų iš Lietuvos atvežti. (Chala – toks supintas pailgos formos pyragas; kai kas jį vadina pintiniu arba pynute; chala – hebraiškas žodis. Red.). Smukau į krautuvę ir lietuviškai paprašiau chalos. Pardavėjas, su barzda senyvas vyras, taip pat lietuviškai paklausė, ar aš noriu didelės ar mažos chalos. Pasirodė, jis esąs Lietuvos žydas. Šia proga persimetėm su juo keliomis mintimis. Be kita ko jis pasakė, kad lietuviai mėgsta iš žydų pasijuokti, bet jie juos myli.

1954 m., gerai neprisimenu, ar tai buvo Maspete, ar Bruklyne, užėjęs į vaistinę, paprašiau kažkokių vaistų, kuriems neturėjau recepto. Taip pat užkalbinau lietuviškai. Užkalbintasis suprato, kokia kalba kalbu, ir pakvietė kitą vyrą. Jis man lietuviškai paaiškino, kad be recepto duoti vaistus yra tam tikrų sunkumų, bet man, kaip lietuviui, jis jų parūpins. Paklausiau, iš kurios Lietuvos vietos jis yra kilęs. Jis atsakė: "Aš esu Vilkomiro (Ukmergės) žydelis”. Su šiuo simpatinguoju vaistininku šnektelėjau kiek ilgėliau. Jis man pasakojo, kad Lietuvos žydai laiko Lietuvą savo tėvyne, kad jos ilgisi, kad jis ją buvo aplankęs, džiaugiasi, kad ji atgavo nepriklausomybę, kad ir nepriklausomoji Lietuva davė žydams visišką laisvę, kad lietuviai visada gražiai sugyveno su žydais ir iš jų žydai jokių nesmagumų nėra patyrę. Vargas buvo tik caro priespauda, bet lietuviai buvo dar labiau jos spaudžiami.

Tie du iš Lietuvos atvykę žydai trumpai, bet teisingai ir tiksliai nupasakojo lietuvių ir žydų santykius. Tokie jie iš tikrųjų buvo amžių būvyje. Lietuvių ir žydų santykiuose jokių problemų nebuvo. Jei kokių nesusipratimų retkarčiais ir atsirasdavo, tai tik tokios rūšies, kokių atsiranda tarp kaimynų ir savose šeimose. Tai visai suprantamas ir natūralus reiškinys. Problemų atsiranda tik svetimiesiems įsimaišius. Jie ir tas problemas sudarė. Čia turiu galvoje rudąją hitlerininkų Lietuvos okupaciją. Bet ir šiais sunkiais laikais lietuvių tauta gerai suprato hitlerininkų siekimus ir nepasidavė jų provokaciniams užsimojimams. Lietuviai ne tik nepakeitė su žydais savo santykių, bet dar daugiau parodė jiems širdies, nors kiti už tai labai skaudžiai nukentėjo nuo žiaurios okupanto rankos.

Po paskutinio karo žydų tarpe atsirado žmonių, kurie žydų skerdynes stengėsi suversti lietuvių tautai. Tokiuose kaltintojuose sunku surasti gerą valią. Jie arba nežino faktų, arba buvo aklas įrankis ta kryptimi suinteresuotų svetimų organų ir partijų. Tokių kaltinimų prirašyta ne tik žydų spaudoje, bet jie tas klaidinančias ir neteisingas žinias skleidė ir svetimoje spaudoje. Tokių žinių galima rasti ir svetimomis kalbomis išleistose knygose. Man pačiam teko skaityti kelias tokias knygas. Viena jų, parašyta prancūzų kalba, apima jaunos žydaitės (pavardės neatsimenu) dienoraštį, surašytą Varšuvos gete. Ten labai nepalankiai rašoma apie ten buvusių lietuvių karių dalinį. Tolygiai buvo rašoma ir apie lietuvių karių dalinį, buvusį Liubline. Čia tenka pastebėti, kad tie daliniai nebuvo Lietuvos vyriausybės suorganizuoti ir ten pasiųsti. Jie dažniausiai buvo prievartos keliu pačių vokiečių sudaromi ir siunčiami, kur jiems patikdavo. Man esant Kalvarijoje, atvyko civiliškai apsirengęs jaunas vyras ir pasisakė, kad jis yra minėto Liublino karių dalinio vadas, atvykęs tuo reikalu su manimi pasikalbėti. Jo pasakojimas buvo šiurpus. Tas dalinys vokiečių buvo naudojamas nešvariausiems darbams. Daliniui pasipriešinus tam ar kitam uždaviniui atlikti, jis būdavo ginkluotų vokiečių apsupamas ir prievarta turėdavo jam pavestą darbą atlikti. Jis buvo laikomas skirtingose sąlygose negu vokiečiai ir maisto, ir kitais atžvilgiais. Iš tikrųjų jie nebuvo kariai, bet vokiečių vergai. Jis man visa tai pasakojo su ašaromis akyse. Kariai iš to dalinio bėgdavo, kas galėdavo. Vadas buvo atvykęs kelioms dienoms į Lietuvą atostogų. Jis pasiryžęs atgal negrįžti ir slapstytis, tik norėjęs žinoti, ar tokiu elgesiu nepakenks Lietuvai. Aš jo nusistatymą pagyriau ir pareiškiau, jog būtų gera, kad visas dalinys pasektų savo vado pavyzdžiu. Ne kitokiose sąlygose dirbo ir gyveno Varšuvos dalinys. Lygiu būdu gestapininkai teroru versdavo ir prievartaudavo civilinius žmones vykdyti jų nežmoniškus žiaurumus ir nusikalstamus darbus. Kai iš Kalvarijos gabeno žydus į Marijampolę žudyti, nors apie tai niekas nieko nesakė, ir patys žydai, nors ir turėjo nejaukaus nujautimo, manė, kad juos veža kitur į darbus. Dėl to žydų komitetas, sudarytas iš Kalvarijos rabino, mokytojo ir dar vieno jų įtakingo tautiečio, kurių pavardžių jau neprisimenu, surinko brangenybes ir atnešė man saugoti su sąlyga, kad, jei grįžtų, jiems grąžinti, jei negrįžtų – panaudoti bažnyčios reikalams. Aš nepriėmiau, pareikšdamas, kad mano gyvenimas Kalvarijoje neilgas. Tos brangenybės buvo išdalintos rimtesniems ūkininkams. Kiti, o gal visi, po savo turtų dalį įsisiūdavo po paltų pamušalu. Geštapininkai, žydus sušaudę, visa tai surado ir panaudojo saviems tikslams. Kelios dienos prieš minėtą žydų žudymą Marijampolėje vokiečių buvo pristatytas 10-15 vyrų sąrašas, kurie turėjo žudymo dieną atvykti į Marijampolę, į nurodytą įstaigą. Tie vyrai beveik be išimties buvo Lietuvos kariuomenės atsargos puskarininkiai. Jiems buvo numatyta šaudyti žydus. Kai pamatė, kuriems reikalams jie čia atvežti, atsisakė eiti budelių pareigas. Tada buvo kulkosvaidininkų apsupti ir pagrasinti: jei neįvykdys įsakymo, bus sušaudyti kartu su žydais. Jie visi tų įvykių taip buvo sukrėsti, kad keli gavo nervinio pobūdžio psichinius sutrikimus. Vaikščiojo kaip pamišę. Nesurado niekur ramybės. Jie ir du ūkininkai iš Seinų gatvės, kurie buvo priversti žydus vežti į Marijampolę ir matė žydų naikinimą, kelias savaites vaikščiodavo išpažinties, ieškodami suraminimo. Po išpažinties dar eidavo pas vieną ar kitą kunigą aiškintis ir ieškoti paguodos savo iš pusiausvyros išmuštoms sieloms.

Dar vienas būdingas nacių elgesys: vežamiems žudyti žydų seneliams ir psichiatrinės ligoninės ligoniams lydėti į žudymo vietą buvo paskirta tos ligoninės vyresnioji sesuo (buvusio Lietuvos banko direktoriaus Pijaus Grajausko tikroji sesuo). Ją pamačiusi, vieno Kalvarijos gydytojo žmona, jau išrengta iš visų drabužių, krito jai ant kaklo, graudžiai verkdama. Naciai didelių ceremonijų nedarė – jas abi įstūmė į griovį, kuriame išrengti žydai buvo šaudomi. Ir tik per plauką ji ten kartu su žydais nepaklojo savo gyvybės. Nepaisant nacių kliudymo, du lietuviai ją laiku ištraukė iš griovio. Tai tik vienas kitas pavyzdėlis, kuris lengvai įrodo, kokiu būdu lietuviai atsirasdavo prie nieku nepateisinamo nacių žydų naikinimo.

Buvau gavęs žinią, kad Miunchene yra Lietuvos žydų centrinis komitetas. Panūdo išsikalbėti su jų vadais nepagrįstais lietuvių tautai žydų daromais priekaištais. 1945 m. lapkričio mėn. pabaigoj, pasikvietęs tuomet Miunchene gyvenusį mūsų buvusį konsulą Kalvaitį, nuėjome į komiteto būstinę. Paaiškėjo, kad būta ne Lietuvos žydų, bet visų tų valstybių, kuriose žydai buvo naikinami. Dalyvavo jame ir JAV žydų centrinės organizacijos atstovas. Pirmininkas buvo kažkokios kitos valstybės žydas. Atsiuntė su mumis kalbėtis komiteto švietimo departamento direktorių ir bene komiteto sekretorių, šiauliškį žydą Dovidovičių. Lietuviškai kalba gerai, baigęs Kauno universitetą, buvęs Šiaulių miesto savivaldybės narys ir žydų visuomenės veikėjas. Kalbėjosi su mumis kietai, nesiskaitydamas su žodžiais. Išklausęs mūsų pranešimo, trumpai atsakė: "Žydus šaudė lietuvių tauta ir už tai ji bus atsakinga. Kol nekaltas žydų kraujas neišgaruos, už bendro stalo žydai su lietuviais negalės sėstis”.

Po tokio pareiškimo nebuvo pagrindo toliau su juo aiškintis. Tiesa, reikia pasakyti, kad toli gražu ne visi žydai kalba Dovidovičiaus kalba. Teko man tuo reikalu kalbėtis su vieno Kauno žydų laikraščio redakcijos kolektyvo nariu. Jo kalba buvo visai objektyvi, jis kalbėjo taip, kaip kiekvienas žinąs reikalą lietuvis kalbėtų. Tame pačiame Miunchene vienas Kauno, kitas Suvalkų krašto žydas, mane pažinę, užkalbino. Prie kavos puodelio ilgiau išsikalbėjus man rūpimu klausimu, jie kategoriškai atmetė Dovidovičiaus mestą lietuvių tautai kaltinimą. Kurių nuomonių šalininkų yra daugiau, ar Dovidovičiaus, ar tų kitų, sunku pasakyti. Svarbu štai kas: Dovidovičius su savo šalininkais šaukia, o tie kiti – tyli. Todėl gintis tenka mums patiems. O gintis reikia. Melas taip pat turi atgarsių, daro įtaką klausytojams, skaitytojams. Girdėti tokius kaltinimus iš žmonių, kurie Lietuvoje turėjo geriausias pragyvenimo sąlygas, kurie naudojosi tokiomis pat laisvėmis ir gėrybėmis, kaip ir visi lietuviai, yra skaudu. Už gera atsilygina blogu. Bet svarbiausia, kad tokia jų neobjektyvi, melaginga akcija yra mums pavojinga. Vlikas, tai suprasdamas, jau 1946 m. yra padaręs tuo reikalu tokį nutarimą: "Pasiūlyti Informacijos komisijai (tada dar Informacijos tarybos nebuvo) rinkti medžiagą, atitinkamai reaguoti ir paruošti memorandumą lietuvių ir žydų klausimu” (Prot. 134).

Medžiaga rinkti pradėta. Tuo klausimu kiek plačiau parašė vysk. V. Brizgys, L. Šmulkštys (dalis jo surinktos medžiagos, manau, yra Informacijos tarybos archyve) ir aš. Paduodami faktai yra mano surankioti ir kitų pateikti. Kaip dabar vyksta šios medžiagos rinkimas, nežinau. Jei sustojo, reikėtų atnaujinti. Kiekvienais metais tos medžiagos dalį nusineša liudininkų mirtis. Šis darbas turi būti atliekamas organizuotai. Ši medžiaga mums reikalinga ne tik istorijai, bet ir Lietuvos bei lietuvių garbei apginti. Pagaliau gal ji mums bus kada nors reikalinga ir kokiame nors teisingumo tribunole.

Nacių okupacija ir žydų naikinimas

Naciai įsikūrė. Daug žydų nukentėjo jau pačiu vokiečių kariuomenės žygiavimo metu. Jiems įsikūrus savo komendantūras, žydams kurį laiką dar buvo kiek ramiau. Naciai parodė visą savo neapykantą žydams tik įsikūrus civilinei nacių valdžiai Lietuvoje. Dabar jie pradėjo žydams taikyti išmėgintus pas save ir anksčiau užimtuose kraštuose pragariškus naikinimo metodus. Jie buvo iš tikrųjų baisūs. Lietuvis, pamatęs visa tai, iš išgąsčio ir pasipiktinimo aiktelėjo. Lietuvis ištiesė žydui pagalbos ranką, kiek galėjo, kiek kietos ir žiaurios naciu režimo aplinkybės leido, statydamos net savo gyvybę į pavojų, nes už teikimą žydams bet kokios pagalbos nacių buvo paskelbtos žiaurios bausmės – ligi mirties imtinai. To niekas nepaisė. Žydams stengėsi padėti visa lietuviškoji Lietuva. Ši žydų gelbėjimo akcija istorijoje bus lietuviams aukso lapas. Ji geriausiai charakterizavo lietuvių sielos taurumą ir tikrą krikščioniškumą. Surankioti faktai sudarys tomus. Siauri rašinio rėmai leidžia šiuo metu tik kai kuriuos jų paminėti.

Žydai ir Laikinoji vyriausybė

Respublikos vardu niekas žydų užtarti negalėjo, nes jos nebuvo. Ją panaikino bolševikai, o naciai atsikurti neleido. Buvo prieš nacių norą sukurta Laikinoji vyriausybė, bet naciai jos nepripažino. Nė vieno tos vyriausybės nario jokia nacių įstaiga nepavadino ministeriu. Nacių civilinei valdžiai įsikūrus, Laikinoji Lietuvos vyriausybė tuoj buvo pašalinta. Bet ir ši bejėgė ir nepripažintoji vyriausybė ėmėsi žygių žydams gelbėti. Tos vyriausybės Krašto apsaugos ministeris gen. S. Raštikis, dar nesant nacių civilinės valdžios, tuo reikalu kreipėsi į Kauno karo lauko komendantą gen. Pohl ir drauge į karinės vadovybės atstovą gen. De la Rock (ar Roque). Gen. Raštikis jiems išdėstė Laikinosios Lietuvos vyriausybės ir visos tautos pasipiktinimą vokiečių politika ir jos metodais žydų atžvilgiu. Deja, teigiamo rezultato nepasiekta ir suprantama kodėl: žydų naikinimas buvo vienas pagrindinių nacių politikos punktų.

Pačioje nacių okupacijos pradžioje Laikinosios vyriausybės ministeris pirmininkas prof. J. Ambrazevičius sušaukė platų pasitarimą žydų reikalais. Jame dalyvavo beveik visi ministerial, buv. prezidentas Kazys Grinius, vysk. Vincentas Brizgys ir visų pakraipų politikos bei visuomenės veikėjų gausus būrys. Pasitarimas neilgai truko, nes visi susirinkusieji buvo vienos nuomonės žydų klausimu. Jame buvo pasmerktas nacių elgesys su žydais ir nutarta žydams visomis turimomis priemonėmis padėti, kaip Lietuvos piliečiams, O jeigu kas jų nusikalto Lietuvai ir lietuvių tautai – atsikūrus Lietuvos teismams, atiduoti jiems spręsti jų bylas. Tačiau jau tuo metu susirinkimo dalyviams buvo aišku, kad nedaug žydams bus galima padėti, nes jau pačioje nacių okupacijos pradžioje jų buvo paskelbta, kad žydai ir lenkai išimami iš lietuviškų įstaigų kompetencijos. Tą kompetenciją sau pasiėmė vokiečių karo komendantai ir susikūrusios SD įstaigos. SD veikimas lietuviams nebuvo įprastas. Tai buvo įstaiga savo kompetencija ir veikimo būdais tolygi bolševikų NKVD. SD įstaiga viską darė savo nuožiūra, apie savo planus nesitardama nei su Lietuvos vyriausybe, nei su vokiečių karo komendantais. Nauji viešpačiai nesivaržė atvirai pareikšti, kad jiems nepatinka, jei kas šalia jų domisi žydų reikalais, o juo labiau, jei kas mėgina juos užtarti ar jiems padėti. O kad jų veiklos niekas nekliudytų ir nepainiotų, pačioje okupacijos pradžioje lietuviškąjį saugumą vokiečiai perėmė į savo rankas, nepaisydami Laikinosios vyriausybės protesto. Dėl to visi areštai ir kiti saugumui priklausomi veiksmai buvo grynai jų reikalas. Saugumo priešaky stovėjo vokiečių pastatyti žmonės.

Neilgas buvo Laikinosios vyriausybės amžius – nuo 1941 m. birželio mėn. 25 d. ligi tų pat metu rugpjūčio mėn. 5 d. Sunkus jis buvo, gal sunkiausias iš visų buvusių Lietuvos vyriausybių. Jau birželio mėn. 25 d. Kauno karo lauko komendantas gen. Pohl įsakmiai pabrėžė Laikinosios vyriausybės atstovams, kad su Laikinąja vyriausybe jis negalįs tartis, nes neturįs tam įgaliojimų. Iš viso bendradarbiavimo buvo matyti, kad jam trukdoma palaikyti bet kokius santykius su Laik. vyriausybe. Nuo šio momento kiekvienam blaiviai galvojančiam lietuviui buvo aišku, kad vokiečiai yra priešingi nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymui ir kad mūsų tautos sukilimas ir Laik. vyriausybės sudarymas susikryžiavo su nacių grobuoniškais tikslais. Tai buvo žiauri tikrovė, bet Laikinosios vyriausybės nenugąsdino, nesuklaidino ir neišmušė iš nepriklausomos Lietuvos kuriamojo kelio.

Nors vokiečiai ir neleido suorganizuoti tautinio korpo, nors ir teko ryšius su kraštu palaikyti pačiomis primityviškiausiomis priemonėmis, nors ir neleido Laik. vyriausybės potvarkių ir įstatymų skelbti spaudoje ar per radiją, nors ir visu galingu savo karinės mašinos svoriu naciai gniuždė Laik. vyriausybės pastangas, bet ji savo nepalaužiamu ryžtingumu ir darbu palyginti per trumpą laiką daug nuveikė. Jos siekimai buvo kilę iš visų trijų milijonų širdžių, kurios tada plakė ir šiandien tebeplaka vienu nenumaldomu troškimu – norime būti nepriklausomi, pasiryžę aukotis ir viską atiduoti Lietuvai!

Tokių mūsų nuotaikų akivaizdoje vokiečiai iš karto vengė pasirodyti su nuogu savo grobuoniškosios politikos brutalumu mūsų tautos atžvilgiu. Dėl to pradžioje naciai mėgino Laik. vyriausybę pakreipti savo pusėn. Įvairios jų įstaigos stengėsi prikalbėti Laik. vyriausybę persiformuoti į jiems priimtiną komitetą ar tarybą, bet jiems tai nepavyko. Laik. vyriausybė, sukilusios tautos reiškėją, gerai suprato, kad tauta sukilo prieš raudonąją nelaisvę ne tam, kad dabar norėtų vergauti naciams, tad jokiu būdu nesutiko išduoti jai pavestą išlaikyti nepriklausomybę. Tad naciams nieko kito nebeliko, kaip viešai Laik. vyriausybę panaikinti. Tai ir buvo padaryta 1941 m. liepos mėn. 25 d. Tą dieną formaliai gimė Ostlandas su Lohse, Lentzenu, Rentelnu, Krameriu ir kitais rudaisiais priešakyje. Tačiau dar ligi rugpjūčio mėn. 5 d. Laik. vyriausybė savo darbą tęsė, kol paskutiniame savo posėdyje buvo priversta konstatuoti, kad, perėmus Lietuvos civilinę valdžią Reicho pareigūnams, ji priversta savo veikimą sustabdyti.

Naciai nuo pat pradžios stengėsi visokiais būdais Lietuvos likimą neatmezgamai susieti su Reicho likimu. To savo noro jie neslėpė: ir žodžiu skelbė, ir darbais vykdė. Pradžioje norėjo tai pasiekti įkalbinėjimais, įtikinimais, pagaliau intrigomis. Kai tos priemonės nepadėjo, ėmėsi smurto. Prisiminkime tik jų norus ir būdus organizuoti lietuvių kariuomenę, vertimą lietuvius dalyvauti žydų naikinime ir kt. Taip pat ir Laikinosios vyriausybės atžvilgiu ėmėsi panašių metodų – norėjo, kad pati lietuvių tauta nuverstų Laik. vyriausybę ir atiduotų valdžią į nacių rankas. Tokiu lietuvių išsigimėlių atsirado, kurie pakėlė ranką prieš savo lietuvišką vyriausybę nacių naudai. Bet, nacių vergų planui nepavykus, teko paskutinę Lietuvos vyriausybę pasmaugti patiems vokiečiams.

Laikinoji vyriausybė, gyvendama tokį trumpą laiką ir dirbdama tokiomis sunkiomis sąlygomis, nedaug tegalėjo ir žydams padėti, bet padarė, ką galėjo. Jos garbei reikia pripažinti, kad, nepaisant kieto nacių spaudimo ir griežtų reikalavimų, ji nepadarė jokio žygio, neišleido jokio potvarkio žydams varžyti, skriausti ir persekioti. Laikinajai vyriausybei ir žydai buvo lygiateisiai Lietuvos piliečiai. Ji išlaikė tradicinę lietuvių poziciją žydų atžvilgiu.

Laikinosios vyriausybės užimtos pozicijos žydų atžvilgiu kietai laikėsi ir visi jos negausingi organai. Kauno komendantas pulk. Bobelis savo rizika ir atsakomybe, nesiklausdamas vokiečių, liepos mėn. 18 d. nuvyko į devintą fortą, išlaisvino visas žydų moteris ir vaikus, o taip pat Lietuvos kariuomenėje tarnavusius vyrus. Be to, išgelbėjo adv. Cimkauską, kuris šiuo metu yra Vokietijoje, pirklį Misurskį, inž. Benjaminovičių ir kitus. Jis švelnino kiek galėdamas žydų padėtį ir išdavinėjo apsaugos raštus. Tokių apsaugos raštų gavo ir daug Kauno žydų. Paminėtini čia žydų komiteto nariai ir pareigūnai. Jų buvo apie 50 žmonių. Po kelių dienų pulk. Bobelis buvo iš komendanto pareigų pašalintas. Žinotina, kad pulk. Bobelis, kaip ir kiti lietuviai komendantai, buvo Laik. Lietuvos vyriausybės komendantas, skirtas tik toms pareigoms, kurias jis ėjo nepriklausomos Lietuvos respublikoje, vadinasi, ne policijos pareigoms. Jis nebuvo vokiečių pareigūnas, nors vokiečiai daug iš jo reikalavo, pavyzdžiui, reikalavo iš jo ir iš Kauno miesto burmistro Palčiausko įsteigti žydams getą Vilijampolėje. Ir Bobelis, ir Palčiauskas atsisakė šį įsakymą pasirašyti.

Kauno komendanto pasielgimo su žydais pavyzdys – ne vienintelis. Visose apskrityse aukštesni lietuviai pareigūnai tos linijos laikėsi.

Žydai ir buvusių vyriausybių nariai

1942 m. rudenį buv. Lietuvos Respublikos prezidentas dr. K. Grinius ir du buvę ministeriai J. Aleksa ir M. Krupavičius dėl įvairių vokiečių Lietuvai daromų skriaudų įteikė Generalkomisarui Lietuvai von Rentelnui raštą-protestą. Tarp kitų ten iškeltų klausimų pareiškiama, kad "Lietuvių tauta su dideliu susijaudinimu... nepritaria (vokiečių) priemonėms, taikomoms Lietuvos žydams”.

Šie trys vyrai protestą įteikė ne savo vardu, bet visos lietuvių tautos. Tą faktą jie taip grindžia tame rašte: "Šiandien lietuvių tauta yra pastatyta į tokias sąlygas, kuriose ji neturi jokios oficialios institucijos, jokios visuomenės organizacijos, kuri galėtų pareikšti jos nusistatymą opiais ir svarbiais lietuvių tautai klausimais. Dėl to mes, žemiau pasirašiusieji, esame priversti pasisakyti šiuo skaudžiu klausimu. Esame visiškai įsitikinę. kad mūsų nuomonė šiuo klausimu visiškai atitinka plačiosios lietuviškosios visuomenės nusistatymą”.

Už šį protestą 1942 m. gruodžio mėn. 5 d. Krupavičius ir Aleksa per kalėjimus ir gestapo "prieglaudas” buvo išgabenti į Vokietijos gilumą geštapo "globon”, o Grinius dėl senatvės ir nesveikatos tik iš Kauno į provinciją išsiųstas.

Šis Aleksos, Griniaus ir Krupavičiaus nubaudimas sukėlė ant kojų visą Lietuvą. Von Rentelnui pasipylė, kaip iš maišo, protestų ir su minėtų nubaustųjų išdėstytomis mintimis solidarizavimo raštai. Jie buvo siunčiami su šimtais parašų. Rašėsi intelektualai, ūkininkai ir darbininkai. Tų raštų čia turima tuo tarpu tik vienas – vienintelės lietuvių organizacijos – Savitarpinės pagalbos. Jame tarp kitko taip rašoma: "Savitarpinė pagalba, kaip vienintelė lietuvių visuomenės organizacija, laiko savo šventa pareiga pareikšti Tamstai, Pone Generalini Komisare, kad memorandume (Aleksos, Griniaus ir Krupavičiaus) išdėstytos mintys yra ne tik jų, pasirašiusiųjų asmenų, nuomonė, bet ir visos lietuvių tautos aiškus nusistatymas”.


■  Fordo fondas pravedė JAV aukštesniųjų mokyklų tyrimus, surinkdamas duomenis iš 1.848 vedėjų ir mokytojų ir apklausinėdamas 7.551 moksleivį. Nustatė, kad katalikų aukštesnėse mokyklose tiek neturtingų šeimų, tiek ir turtingųjų vaikai gauna vienodą mokymą ir auklėjimą. Tikrinant egzaminų duomenis, turtingesnių šeimų vaikai pasirodė kiek geriau suprantą matematiką.

■  JAV, D. Britanijos, Kanados, Australijos, Afrikos ir kitų angliškai kalbančių kraštų katalikai kunigai turės savo suvažiavimą Čikagoje šią vasarą, rugpjūčio 4-8 d.

■   Illinois valstijoje 1985 m. buvo areštuota daugiau kaip 11.000 vairuotojų, važiavusių jsikaušus.

■ Prel. Kazimieras Žitkus, poetas, mirė Kaune vasario 24 d. Palaidotas iš Kauno bazilikos vasario 26 d. Buvo gimęs 1893 m. gruodžio 17 d. Yra ka-pelionavęs Antalieptėje, Kaune, parašė daug tikybos vadovėlių, bendradarbiavo laikraščiuose ir žurnaluose.

“LAIŠKAI  LIETUVIAMS”

LIETUVIŲ IR ŽYDŲ SANTYKIAI HITLERIO OKUPACIJOS METU (II)

M. KRUPAVIČIUS

Žydai ir Lietuvos episkopatas bei dvasininkija

Lietuvos episkopato ir katalikų dvasininkijos pagalbos žydai pradėjo šauktis jau antrą nacių ir bolševikų karo dieną. Vokiečiai, pvz., už nužudytą karininką nužudė 150 gatvėse sugautų žydų – vyrų, moterų ir net vaikų. Panašių egzekucijų, tik gal mažesnės apimties, buvo įvykdyta gana daug. Įgąsdinti žydai kreipėsi į arkiv. J. Skvirecką, prašydami pagalbos. Arkivyskupas pasiuntė prel. Šaulį kalbėtis tuo reikalu su vokiečių karo vadovybe. Įvairiose įstaigose padaryti jo žygiai nedaug davė naudos, bet vis tik šis tas buvo laimėta: buvo uždraustas privačia iniciatyva žmonių (taigi ir žydų) žudymas. Ta teisė buvo pavesta išimtinai vokiečių karo lauko teismams. Tuo būdu arkivyskupo įsikišimas atvėsino ir kiek sušvelnino fronto atmosferą.

Kai Kauno miesto komisaras Krameris, mažo išsilavinimo fanatikas nacis, žiaurus ir gobšus žmogus, su žydų reikalamas SD valdininku Jordanu įsakė Kauno žydams ligi rugpjūčio 25 d. persikelti į Kauno priemiestį Vilijampolę, jiems įsteigtą getą gyventi, žydų delegacija, sudaryta iš dr. Elkės ir advokatų Goldbergo ir Garfunkelio, kreipėsi į vysk. V. Brizgį, prašydama jo išrūpinti iš vokiečių to įsakymo panaikinimą. Vysk. Brizgys atsakė, kad katalikų dvasininkija padarys žydų gelbėjimo reikalu visa, ką tik galės, kartu pridurdamas, kad daug iš to nereikia tikėtis, nes naciai yra bedieviai, ir nėra pagrindo manyti, kad jie Lietuvos dvasininkiją palankiau traktuotų, negu savo vokiškąją. Ir teisybė, vysk. V. Brizgio intervencija šiuo atveju jokio teigiamo rezultato nedavė.

Tuomet žydų visuomenės atstovai paruošė vokiečiams memorandumą, išaiškindami Vilijampolės geto nepatogumus ir prašydami, jei getas yra būtinas ir neišvengiamas dalykas, tai steigti jį Kauno Senamiesty tarp Nemuno ir Neries. Tą memorandumą jie atnešė vysk. V. Brizgiui peržiūrėti ir pasitarti dėl jų sumanyto žygio. Vysk. V. Brizgys, susipažinęs su paruoštu memorandumu ir turėdamas patyrimo iš pirmo savo žygio pas vokiečius geto reikalu, žydų atstovams pasakė, kad yra maža vilčių bet ką laimėti, bet patarė derėtis, kad tuo būdu bent nutęstų laiką ir palaikytų savo visuomenėje vilčių nuotaiką. Tačiau vadams patarė į klausimą žiūrėti realiai ir pasirengti pačioms blogiausioms galimybėms.

Žydai pradėjo ieškoti naujų gelbėjimosi kelių: buvę lietuviams bolševikmečiu lojalūs žydai pradėjo apsirūpinti žymesnių lietuvių rekomendacijų laiškais, pradėjo slėptis kaimuose pas ūkininkus, kad ir visai negausiose iš bolševikų meto išlikusiose vienuolių bendruomenėse, parapijose, klebonijose ir t.t. Suprantama, kad tuo būdu daug pasislėpti negalėjo, nes didesnėmis grupėmis niekur nebuvo galima pasislėpti, antra, buvo vokiečių paskelbtos skaudžios bausmės ir tiems, kurie slėpė, ir tiems, kurie slėpėsi. Tuomet žydai stvėrėsi kitos priemonės, tokios, kuri galėjo apimti žydų mases, t.y. krikšto, eiti į katalikų tikėjimą. Krikšto prašymas greitu laiku virto masiniu reiškiniu. Šio fakto akivaizdoje vyskupai buvo priversti įspėti kunigus, kad prašantiems krikšto žydams pirmiausia išaiškintų, jog krikštas nėra apsauga nuo nacių teroro. Kas ir po tokio paaiškinimo prašėsi krikštijamas, liepta nustatyta tvarka krikštyti. Ne visus žydus krikštas apsaugojo. Bet atsirado tokių žmoniškų vokiečių komendantų, kurie žydų naikinimo nuostatų apsikrikštijusiems netaikė: jie ne tik išlaikė savo gyvybę, bet ir į getą nebuvo varomi. Tuo būdu krikštas išgelbėjo nuo pražūties nemažą žydų skaičių. Du tokie pirmiausia apsikrikštiję žydai – dr. Zivas, "Jude Erwache” knygų autorius, ir Šachovas buvo priimti į Kauno kunigų seminariją. Po kelių savaičių juodu pakvietė ateiti į SD įstaigą. Šachovas nuvyko ir, priėmęs SD tarnybą, daugiau į seminariją nebegrįžo. Dr. Zivas į SD nėjo, bet, išėjęs iš seminarijos, slapstėsi pas įvairius kunigus.

1941 m. spalio mėn. 9-10 d. Kauno geto žydai nuo mažiausio ligi seniausio buvo suvaryti į geto aikštę, esą darbo jėgoms patikrinti. Čia atvyko SD ir SS valdininkai. Vienas aukštesnis pareigūnas, atsistojęs viduryje gatvės, liepė žydams rikiuotis į koloną po keturis ir žygiuoti pro jį, Neskirdamas nei amžiaus, nei lyties, nei tinkamumo darbui, lazda jis skyrė žydus vienus į kairę, kitus į dešinę. Atskyręs apie 9.000, uždarė į atskirą geto dalį. Sekančią dieną juos visus nuvežė į netoli esantį 9-tą fortą. Ten jie turėjo patys išsikasti griovius. Visi jie buvo plikai išrengti, iš kulkosvaidžių sušaudyti ir tuose grioviuose užkasti. Visą šią operaciją atliko vokiečiai, rusų karo belaisvių padedami.

Šio įvykio metu Kaune į savo metinę konferenciją rinkosi Lietuvos katalikų vyskupai. Pirmą konferencijos dieną vyskupų konferencija įgaliojo vysk. V. Brizgį nuvykti pas pirmą generalinį tarėją generolą Kubiliūną žydų reikalu. Į pasiteiravimą, ar lietuviškoji administracija daro ką nors žydų reikalu, Kubiliūno buvo atsakyta, kad šį reikalą paėmė savo žinion SD ir kitiems į jį kištis draudžia. Į prašymą, kad gen. tarėjai padarytų žygių, kad žydai nebūtų žudomi, kad lietuviai policininkai nebūtų verčiami dalyvauti žydų egzekucijose, kad būtų sustabdytos varžytinės pardavinėti žydų daiktus, kurias ruošė vokiečiai parduoti, kas jiems netiko, gen. Kubiliūnas atsakė, kad tarėjai, ką galėjo, padarė šiuo reikalu. Vysk. Brizgys paliko gen. Kubiliūnui raštą, prašydamas jį perduoti vokiečių Generaliniam komisarui. Šis žygis nieko nepadėjo. Nors trijuose getuose žydus buvo liautasi žudyti, bet provincijoje žydai buvo žudomi greitu tempu, taip, kad, išskyrus tris getus, dar prieš žiemą visur kitur žydai buvo išžudyti. Vyskupams liko vienas kelias – įspėti, kad lietuviai niekur nedalyvautų žydų egzekucijose, nedalyvautų net egzekucijose žiūrėtojais, nepirktų iš vokiečių žydams priklausiusių daiktų. Daugelyje vietų šie paraginimai buvo paskelbti iš sakyklų.

Reikia konstatuoti, kad, ar tai savaime, ar tai propagandos dėka, kuriai nemaža pasidarbavo slaptoji lietuvių spauda ir pasauliečiai inteligentai, visoje lietuviškoje visuomenėje vokiečių elgesiu susidarė visuotinė pasipiktinimo nuotaika. Vokiečiai pasijuto savo kruvinoje akcijoje prieš žydus pasilikę vieni. O tai jiems labai nepatiko. Jie nirto, pirmiausia dėl to, kad subyrėjo jų norai ir pastangos "neatmezgamai surišti Lietuvos likimą su Vokietijos likimu”, o antra, kad nepasisekė naikinti žydus lietuvių rankomis, ko naciai dėl kažkokių sumetimų labai troško ir pasauliui paskelbė, kad žydus Lietuvoje naikiną ne jie, bet patys lietuviai. Po pirmų nepasisekimų įtraukti "geruoju” lietuvius į žydų žudymo darbą naciai ėmėsi apgaulės ir prievartos, reikalaudavo, pvz., iš valsčių pristatyti išvardintų lape buvusių lietuvių policininkų ir karių nustatytą skaičių, nenurodydami, kuriems tikslams. Atvykus jiems į nurodytą vietą, juos varydavo žydų šaudyti. Kas atsisakinėjo, grasino sušaudyti kartu su žydais. Vėliau lietuviai, sužinoję tuos vokiečių gudrumus, ir šaukiami nevykdavo. Tuomet vokiečiai siųsdavo žydų šaudyti aprengtus lietuvių policininkų ar karių uniformomis rusų belaisvius ir vokiečių karius. Tuos maskaradus žydų naikinimo metu filmuodavo. Tuo būdu rengė "argumentus, dokumentaciją” įrodyti pasauliui, kad ne jie, vokiečiai, bet lietuviai išnaikinę Lietuvos žydus. Tuo reikalu jie rengė net knygas – "Kaip lietuviai žudė žydus”. Jos buvo pavesta parašyti žydui gestapininkui, žydų spaudos žurnalistui Serebrovičiui, kuris visą laiką, kai jo tautiečiai sėdėjo getuose ir masiškai buvo žudomi, laisvas vaikščiojo su prigrūstu portfeliu po Kauno gatves. Serebrovičius tuo savo gautu iš vokiečių uždaviniu didžiavosi, gyrėsi pažįstamiems lietuviams ir rodė jiems portfely nešiojamą minėtoms knygoms gautą iš vokiečių medžiagą bei foto nuotraukas. Kiek Serebrovičiui pavyko savo darbo atlikti, nėra žinių, nes vokiečiai ir šį savo ištikimą vergą ir žydų tautos išsigimėlį vieną gražią dieną sunaikino.

Getuose gyveną žydai buvo labai gerai informuoti apie katalikų dvasininkijos ir aplamai lietuvių laikymąsi bei nuotaikas žydų atžvilgiu. Rabinas Sniegas, kuris dažnai užeidavo pas vysk. V. Brizgį, ne kartą žodžiu dėkojo už visų katalikų, ypač dvasininkijos, laikymąsi, pareikšdamas, kad katalikų laikysena negalės būti žydų kada nors pamiršta. Ir tikrai, pvz., Kauno arkivyskupijos ordinariatas įvairiomis progomis duodavo vokiečiams pajusti, kad vokiečių elgesį su žydais jie seka ir jam nepritaria.

Vokiečių SD iš sugautų žydų ir iš nediskretiškų lietuvių susekė, kad ir getuose gyvenančių žydų ne vienas apsikrikštijo ir kad krikštijami žydų kūdikiai. 1942 m. rudenį į vysk. V. Brizgį kreipėsi Kauno SD žvalgybos skyriaus viršininkas, pareikšdamas, kad žydus krikštyti draudžiama ir kad tuo reikalu kurija turinti išleisti kunigams draudimo aplinkraštį, kurio egzempliorius turįs būti jam pristatytas. Vyskupo jam buvo atsakyta, kad žydus krikštyti Lietuvoje jokia teisėta instrukcija nėra draudusi. Jis atsakė, kad tai esą draudžiama Reiche. Paaiškinus, kad Reicho įstatymai čia neveikia, jis atsakė nesąs teisininkas, į ginčus nesileidžiąs, o toks aplinkraštis jam esąs reikalingas ir kad ortodoksų metropolitas Sergijus tokį aplinkraštį esąs išleidęs. Buvo atsakyta, kad Sergijaus elgesys katalikų vyskupams nėra pavyzdys ir kad rimtai prašančiam krikšto negalima atsakyti, todėl ir kunigai negalės būti paraginti nekrikštyti. Tada jis jau plačiau paaiškino, kad Berlyną pasiekusios žinios esą Lietuvoje žydai yra krikštijami, kad jam esą įsakyta tokį elgesį sustabdyti.

Kadangi visą laiką būdavo atsitikimų, kad iš geto pasišalinę žydai ar jau žuvusių žydų mažus vaikus paslėpę katalikai kreipdavosi į kunigus, prašydami krikšto, tai vyskupų kurijos rado reikalinga priminti kunigams ir šiose nepaprastose laiko aplinkybėse laikytis Bažnyčios kanonų reikalavimų. Buvo daug aiškinimų, kad ir kunigai už dvasinius patarnavimus, ir lietuviai už žydų slėpimą nukentėdavo. Pavyzdžiui, ilgesnį laiką Kaune tėvų jėzuitų ir saleziečių globotas žydas persikrikštijęs išvyko į Vokietiją pas savo gimines. Tačiau ten buvo SD suimtas. Tardomas išpasakojo net tokias smulkmenas, kur kiek laiko slėpėsi, kas kokią knygelę davė, kas mokė katalikų tikėjimo, kas pakrikštijo. Visi jo geradariai turėjo daug nemalonumų. Geštapas sužinojo, kad Kauno šv. Antano parapijos klebonas kun. A. Želvys pakrikštijo žydų kūdikį ir daug padėdavo žydams. Kun. A. Želvys buvo areštuotas, SD kalėjimuose buvo ilgesnį laiką iki teismo laikomas visiškai tamsioje, drėgnoje rūsio kameroje, kur nebuvo nei suolo, nei guolio, kur sėdėdavo ant šaltų drėgnų grindų ir valgyti labai mažai gaudavo. Teismas jį išteisino gal dėl to, kad jo parapijiečiai masiškai reikalavo paleisti jų kleboną. Kaune SD suėmė vieną besislapstančią žydaitę, kuri tardoma pripažino, kad šv. Kryžiaus parapijos vikaras kun. V. Tamoševičius ją šelpęs, ruošęs krikštui, davęs knygų ir pakrikštijęs. Ir šis kunigas iki teismo bylos buvo laikomas tose pačiose sąlygose. Teisme nesigynė, kad jis tą žydaitę tikrai pakrikštijęs, todėl buvo nuteistas kalėti. Buvo uždarytas Ukmergės kalėjiman, iš kurio, artėjant 1944 m. liepos mėn. frontui, pabėgo.

Prasidėjo didesnis judrumas gelbėti žydų vaikus ir gausingesnis bėgimas iš getų suaugusiųjų tik po Vilniaus geto 1943 m. nelaimių. Kauno geto senių tarybos prašomas, vysk. V. Brizgys pats kreipėsi į kai kuriuos kunigus, prašydamas visomis priemonėmis gelbėti į juos besikreipiančius žydus. Vardus vietovių, į kurių kunigus galima kreiptis, tas pats vyskupas įteikė geto senių tarybai. Pradėjus 1943 m. rudenį, visą žiemą ir sekantį pavasarį Kauno kunigų seminarija ir pats ordinariatas ne kartą būdavo pastatomi į keblią padėtį. Senių taryba, pavojų paveikta, per daug atvirai pasakė, kad, pabėgus iš geto ir gresiant pavojui, pasislėpti esą galima seminarijoje ir net arkivyskupo rūmuose. Nieko iš anksto nepranešę, vakare prisistatydavo ten keli vaikai ar ir suaugę asmens ir sakėsi, senių tarybos patarimu, atvykę pagalbos prašyti. Iš drebančių veidų ir visos laikysenos aiškiai buvo matyti, kad tai ne provokatoriai. Bet kur juos dėti? Tokiais atvejais dažnesnės laikinės prieglaudos būdavo kelios katalikiškos įstaigos, bet dažniausiai pas šeimas, kurios dvasininkų atsiųstiems žydams laikinės prieglaudos niekad neatsakydavo. Katalikų tarpe atsirado ir tokio pasiaukojimo, kad turėjo drąsos ilgesniam laikui slėpti nemaža tų žydų, kurie, 1943. 12. 25 naktį išsilaužę, pabėgo iš 9-to forto. O juos surasti SD dėjo visas pastangas. Kad būtų suradę, tikrai būtų slepėjai už tai netekę gyvybės. Dar didesnis žydų bėgimas, ypač vaikų gabenimas, prasidėjo, kai 1944 m. Šiaulių gete vieną dieną visi darbingieji, išvaryti į darbą, sugrįžę nerado vaikų ir senių. Juos visus vokiečiai, kažkur išvežę, nužudė.

Vysk. V. Brizgys pasakė žydų persekiojimo tema gražų pamokslą, kuriame išdėstė tas mintis, kurias žydų klausimu buvo nustatęs episkopatas. Dėl to vokiečiai labai nirto, o katalikai džiaugėsi. Tas pamokslas buvo visiems kunigams neoficiali direktyva.

Tiek dėl episkopato veiklos žydų gelbėjimo srity. Čia buvo kalbama daugiausia apie Kauno vysk. V. Brizgį. Kitų vyskupijų vyskupai ėjo tuo pačiu keliu.

Kunigai ir vienuolynai vyskupų pavyzdžiu išvystė plačią visokeriopą žydų gelbėjimo ir jų būklės švelninimo akciją, už kurią ne vienam teko iš vokiečių pusės daug nesmagumų patirti, kitiems į kalėjimą atsisėsti, o kitiems ir su tėvyne atsisveikinti. Vienuolynai taip pat tuo keliu nuėjo. Ypač moterų vienuolynai, laikę savo žinioj vaikų prieglaudas, daug paslėpė žydų vaikų. Žydų vaikų gelbėjimo akcijoj Kaune daug pasidarbavo O. Labanauskaitė. Ta akcija labiausiai išvystyta 1943 m. pabaigoj ir 1944 m. pradžioj, kai sužinota, kad geštapas esąs nutaręs sunaikinti visus žydų vaikus. Tai akcijai Kaune daugiausia vadovavo kunigija. Daug drąsos ir pasišventimo parodė šv. Trejybės klebonas salezietis kun. Petraitis. Žydų vaikai buvo koncentruojami benediktinų vienuolyne, o iš ten buvo skirstomi pas lietuvius įvairiose vietose. Iš geto žydukus palengvindavo išimti lietuvių sargyba, kurią vokiečiai statydavo žydams gete saugoti.

Lankeliškių parapijos klebonas kun. Pijus Karalius pas save klebonijoj laikė žuvusių tėvų dvi jau suaugusias žydaites kartu su lietuvaitėmis tarnaitėmis. Kitos parapijos klebonas iki pat bolševikų atėjimo pas save slapstė penkių asmenų šeimą. Šiuos faktus žinojo visi parapijiečiai, bet vokiečiams nieko nepranešė.

Šeštokų klebonas pas save išlaikė vieną žydaitę abiturientę iš Lazdijų. Viekšnių klebonas dėl žydų naikinimo kėlė viešą protestą. Ypač karštai į nacių žvėriškumą reagavo vikaras kun. A. Arlauskas ir kapelionas kun. Pacevičius. Už tai jiems geštapas pridarė nemaža vargo bei rūpesčių.

Dusetų klebonas kun. Laurenčikas kelis kartus protestavo prieš vokiečių elgesį su žydais, o savo parapijiečius įspėjo, kad žydams būtų broliški, kaip reikalauja krikščioniškasis mokslas, net ir tuomet, kai vokiečiai prievarta juos verstų su žydais elgtis taip, kaip jie patys elgiasi.

Degučių klebonas kun. Petras Rauduvė, atsargos karininkas ir Vyčio kryžiaus kavalierius, vokiečių komendantui pareiškė griežtą protestą prieš jų elgesį su žydais ir reikalavo prie šio kruvino darbo neimti jo parapijiečių. Vokiečiai už tai jį apkaltino komunistu.

Kaune prel. Jakubauskis, buvęs Kauno arkivyskupijos valdytojas, vieną kartą, varant žydus iš darbų, prie Rotušės aikštės dalino jiems laikraščius. Vokiečiai sargybiniai jį suėmė ir uždarė gete. Tik įsikišus vysk. V. Brizgiui, prelatą Jakubauskį iš geto pavyko išlaisvinti.

Suvalkų Kalvarijos klebonas kun. M. Krupavičius, pradėjus vokiečiams žydus persekioti, įteikė vietos vokiečių komendantui majorui Kvassui protestą. Be klebono, persekiojamiems žydams daug širdies parodė ir jo vikarai: atsargos karininkas kun. A. Jančauskas ir kun. St. Račkauskas.

Lankeliškių klebonas kun. Pijus Karalius išvystė plačią akciją žydams gelbėti. Jis pas save slėpė dvi žydaites. Jas abi išsivežė į Vokietiją, artinantis bolševikams. Jos abi buvo žvalios, ne per daug tipiškos žydaitės, abi gerai kalbančios vokiškai. Viena jų liko Prūsuose ir buvo vieno vokiečių armijos dalinio raštininkė bei vertėja. Dabar, baigusi universitetą, dirba savo srityje Lietuvoje. Antra, atsivežta į Regensburgą, čia pasiliko iki karo pabaigos, tarnaudama vietos policijos virtuvėje kartu su dviem kun. P. Karaliaus sesutėmis. Po karo buvo pakliuvusi į amerikiečių kalėjimą už bandymą šelpti belaisvius, tuos pačius buvusius policininkus, kuriems tarnavo virtuvėje. Tai greitai sužinojo vysk. V. Brizgys ir su kun. V. Balčiūnu (dabar prelatu) ją iš kalėjimo išvadavo. Dabar ji gyvena Kanadoje.

Dvasininkijai sėkmingai vyko kalbamoji žydų gelbėjimo akcija dėl to, kad savo darbui varyti rado palankią dirvą plačioj lietuvių visuomenėj.

Žydai ir lietuvių politinės partijos

Formaliai Lietuvoj partijų nebuvo. Jos buvo uždarytos, išskyrus tautininkus, dar Smetonos laikais. Bolševikai uždarė ir vienintelę tautininkų partiją. Vokiečiai organizavo lietuvių nacionalistų partiją. Bet ir su jos organizavimu išėjo nesklandumų. Tačiau faktiškai partijos gyvavo. Jas nelengva sunaikinti. Partijų vadų didžiumą bolševikai išblaškė, sugrūdo į kalėjimus, išgabeno į Rusiją. Jų vietas užėmė kiti. Liko gausingi būriai partijų narių, visose apskrityse partijų padalinių vadai. Veikti, nors labai sunkiai, buvo galima. Net bolševikų pirmosios okupacijos metu buvo slaptų suvažiavimų, pasitarimų. Ir jos veikė, davė toną, suorganizavo pasipriešinimą – rezistenciją, su vyriausiu organu priešaky, pasivadinusiu Lietuvos Išlaisvinimo Komitetu.

Kokią poziciją užėmė partijos naikinamųjų žydų klausimu? Leiskime atsakyti į šį klausimą gestapui. Lietuviškosios rezistencijos prieš nacinius okupantus buvo leidžiama 15 laikraščių. Geštapininkų dėtos pastangos juos sugauti ir likviduoti nuėjo niekais, nors daug lietuvių – tiesioginių ir netiesioginių tų laikraščių bendradarbių – pakliuvo į jų nagus ir sunkiai nukentėjo. Tuomet geštapas ėmėsi gudrybės leisti savą "pogrindinį” laikraštį rezistencinei opinijai klaidinti ir savoms idėjoms pravesti. Leisdavo lietuvių leidžiamų laikraščių vardu. Vienam tokiam geštapiniam "Laisvės kovotojui” 1944 m. vasario-kovo mėn. nr. iškeltu klausimu geštapininkai tariamai lietuvių vardu taip rašė:

"Smetonos santvarka yra ir liks mirusi. Šioji santvarka pati save nuteisė dėl reiškiamo žydams bei lenkams prielankumo. Mes siekiame valstybės, sukurtos autoritetiniais, fašistiniais pagrindais, kurioje gyvena vien tik lietuviai. Todėl skelbiame griežtą kovą rusams, vokiečiams, lenkams, žydams.

Su demokratinėmis partijomis mes bendrausime tik tuo atveju, jei jos nustos laikiusios lietuvių tautai kenksmingos krypties ir visiškai subordinuosis mūsų idėjoms (minčių eigai). Krikščionių demokratų partija, kuriai vadovauja dvasiškija, rodo didelį prielankumą žydams. Demokratinių partijų vadovai – Grinius, Krupavičius ir prof. Aleksa – 1942 m. lapkričio mėn. įteikdami memorandumą Generaliniam komisarui, aiškiai įrodė prielankumą žydams.

Krikščionių demokratų partija pritarė jų žygiui ir protestavo prieš žydų išnaikinimą (skaityk "Nepriklausomoje Lietuvoje” 1942.12.9 nr.). Daugelis dvasininkų rėmė žydus...

Kaip pastarųjų laikų pavyzdžiai, minėtini dvasininkai Vaclovas Tamoševičius Kaune ir Juozas Želvys Kaune – šv. Antano bažnyčia, kurie 1944 m. sausio mėn. krikštijo iš geto pabėgusius žydus... Giliai tikintis katalikas, lygiai kaip ir mes, smerks tokius veiksmus”.

Tuo būdu ir geštapininkų teisingu šiuokart tvirtinimu žydus užtardavo ir gynė visos lietuviškosios demokratinės partijos: krikščionių demokratų, valst. liaudininkų, ūkininkų, socialdemokratų, ūkininkų sąjungos ir darbo federacijos. Prie tos kategorijos priskaityta ir Smetonos režimo partija, t.y. tautininkai

Žydai ir pogrindinė lietuvių spauda

Visa lietuvių tauta stojo prieš nacių okupaciją ir jų organus. Kovai su naciais buvo leidžiama, neskaitant proklamacijų gausybės, kaip buvo minėta, 15 pogrindinių laikraščių. Nė viena nacių okupuotoji tauta proporcingai neturėjo tokio rezistencinės spaudos skaičiaus. Tie laikraščiai žydų klausimu užėmė aiškią ir nedviprasmę poziciją: demaskuoti vokiečius ir ginti žydus. Budri tos spaudos korespondentų akis nepraleido nepastebėjusi nė vieno vokiečių žiauraus ir kruvino žygio prieš žydus. Tuos faktus ji kėlė savo skiltyse, orientavo visuomenę, nustatė lietuvių elgimosi su žydais kryptį ir piktinosi bei smerkė vokiečių antižydišką akciją. Daug įdomių ištraukų tuo klausimu galima būtų paduoti. Bet, deja, tos spaudos rinkinių, čia, tremtyje, ar visai nėra, arba tik šis tas, atsitiktinai pakliuvę pavieniai numeriai. Br. Kviklio knygelės "Lietuvių kova su naciais” (Memmingenas, 1946 m., 18 psl.) įgalina paduoti dvejetą citatų iš kalbamosios spaudos.

"Per 80.000 Lietuvos žydų išžudyta, – rašo laikraštis "Į Laisvę” 1943 m. gegužės mėn. 25 d. Nr. 9. – Šaudymams vadovavo vien vokiečiai. Juos vykdė taip pat vokiečiai ir lietuviškomis uniformomis apsivilkę padugnės – visokie jankai ir jaskai, kuriuos vokiečiai nugirdydavo ir leisdavo žudomuosius apiplėšti. Lietuvių tauta nuo tų masinių skerdynių atsiribojo. Lietuvos Laikinoji vyriausybė neišleido nė vieno prieš žydus nukreipto nuostato, nors visa lietuvių tauta jautė jų šviežiai padarytą skriaudą ir laukė, kad teisingumo ranka nubaustų tą žydų dalį, kuri aktyviai padėjo bolševikams kankinti Lietuvą. Vysk. Brizgys viešai įspėjo lietuvius nesutepti rankų svetimu turtu ir krauju. Lietuvių tautos veteranai – dr. K. Grinius, kun. M. Krupavičius ir prof. Aleksa – memorandumu, už kurį buvo ištremti, protestavo Rentelnui dėl žydų žudymų ir lenkų iš ūkių kraustymo”.

Tas pats pogrindinis laikraštis "Į Laisvę” 1943 m. x8-x9 nr. tuo pat žydų klausimu taip rašė:

"Rudoji okupacija beveik likvidavo Vilniaus getą. Visas rajonas buvo apsuptas. Viduje patys vokiečiai gaudė pradžioje darbui tinkamus vyrus, vėliau ir moteris, ir senius. Žydai patys iš namų nėjo – kiekvienas buvo išvaromas skyrium. Užbarikaduoti namai buvo susprogdinti drauge su juose buvusiais žydais. Kurie slapstėsi kanalizacijos vamzdžiuose, prigirdyti paleistame vandenyje. Iš viso Daugpilio kryptimi per 3 dienas išvežta apie 10.000 žydų. Vokiečiai sako, kad į Estiją darbams. Iš buvusių Vilniaus gete 14.000 žydų liko tik koki 2.000”.

Katalikų Bažnyčios rūpestingas mokymas bei pavyzdys ir slaptosios lietuviškos spaudos gyvas informavimas nustatė lietuviškoje visuomenėje deramą liniją, kaip laikytis žydų atžvilgiu. Lietuvių tauta išlaikė savo garbę ir moralinį švarumą savo amžinų įnamių – žydų – atžvilgiu.

Čia paminėta, kaip laikėsi nacių sudarytos žydams būklės atžvilgiu Laikinoji vyriausybė ir jos organai, buvusių vyriausybių nariai, Katalikų Bažnyčia su savo dvasininkija, partijos, t.y. kolektyvai, kurie gali kalbėti plačiųjų masių vardu, ir pogrindinė antinacinė lietuvių spauda. O šie paminėtieji kolektyvai, be jokios abejonės, išreiškė visos lietuvių tautos pažiūrą į nacių žydams taikomus metodus.

Vadinasi, lietuvių tauta šiuo atsitikimu visas savo simpatijas ir realią pagalbą nukreipė nelaimingų žydų tautai, o naciams – pasibjaurėjimą ir antipatiją.

Žydai ir neorganizuota lietuvių visuomenė

Ne tik įdomu, bet ir naudinga pasižvalgyti, kas buvo manoma ir daroma šiuo klausimu plačioj Lietuvoj paskirų lietuvių, neorganizuotos lietuviškos visuomenės. Štai tos srities faktų eilė. Bet tai bus tik šešėlis to, kas padaryta. Visiems faktams aprašyti reikėtų tomų; bet reik manyti, kad ir paduotų žinių žiupsnelis apibūdins vyravusias periferijose nuomones ir nusiteikimus žydų atžvilgiu.

Viekšniuose, tik atėjus vokiečiams ir kilus gandui apie laukiamus persekiojimus, žydai išsislapstė pas kaimų ūkininkus, kurie noriai juos priėmė. Bet tai truko neilgai. Atėjus vienam SS daliniui, jie buvo  ūkininkų išgaudyti ir uždaryti jiems įrengtame gete. Esesininkams pasitraukus, Laikinosios vyriausybės komendantas kap. Mačys žydus iš geto paleido ir leido jiems gyventi, kaip gyvenus, savo patalpose. Žydais nuoširdžiai rūpinosi ir Mažeikių apskrities viršininkas kap. Jatulis. Jų dėka žydai visoj apskrity gyveno senoviškai, dar tuo metu, kai daugely apskričių žydų jau nebebuvo. Už žydų favorizavimą ir Mačiui, ir Jatuliui teko nemaža iš vokiečių nukęsti.

Viekšnių žydus likvidavo rugsėjo mėn. antroj pusėj. Dalis jų pabėgo ir prisiglaudė pas ūkininkus. Kai kuriuos jų vokiečiai surado ir vietoj sušaudė, o slėpusius juos ūkininkus kažkur išgabeno, ir jų daugiau nebeteko matyti.

Rokišky netoli geležinkelio stoties vienas ūkininkas slėpė 4 žydus. 1942 m. pavasarį vokiečių baudžiamasis būrys tą ūkį kartu su šeimininku ir visa šeima už prielankumą žydams sudegino.

Kauno forto kapinyne 1944 m. balandžio mėn. vokiečiai pradėjo naikinti ten palaidotus nužudytų žydų ir kitų lavonus. Tai turėjo padaryti vokiečių atgabenti iš geto žydai. Lavonus degino. Nusilpusius darbininkus žydus jų pačių tautiečiai turėjo mesti kartu su lavonais į ugnį. Darbą pabaigus, vokiečiai pradėjo naikinti, visus pėdsakų naikintojus. Nemaža jų žuvo. Kitiems pavyko pasislėpti pas aplinkinius gyventojus. Pasislėpusieji buvo ieškomi ir kai kurie surasti. Surastus žydus sušaudė, o slėpusius ūkininkus skaudžiai nubaudė.

Dusetose vokiečiai, suvarę žydus į getą, paliko juos saugoti lietuvių policijai. Policija leido jiems išeit lyg dirbti pas ūkininkus. Žydai, pasinaudodami ta proga, savo vaikučius išslapstė pas ūkininkus. Sužinoję tai, vokiečiai įsakė tuoj surankioti visus žydus. Vienus surado, kitų ne. Vėliau paskelbė įsakymą grąžinti į getą visus žydų vaikus. Neklausantiems buvo paskelbta mirties bausmė. Nepaisant to, toli gražu ne visi vaikus grąžino. Paminėtina Lukošiūnų šeima iš Bileišių kaimo, kuri negrąžino dr. Epšteino 2 metų dukrelės. Vokiečiai, tik kratą darydami, pas juos ją rado. Lukošiūnas buvo smarkiai nubaustas. Visi rasti žydų vaikai sunaikinti.

Vietos lietuvių komendantas drąsiai gynė ir gelbėjo žydus. Vokiečiai už tai jį, apkaltinę neveiklumu prieš žydus, suėmė.

Daugelis dusetiškių lietuvių, vokiečių pastatytų sargybiniais prie žydų, už atsisakymą žiauriai elgtis su jais buvo skaudžiai sumušti, kiti pasodinti į kalėjimą.

Vienas dusetiškis ūkininkas, Linas Lubanas(?), vokiečių buvo verčiamas sušaudyti du žydus, kurie jo šeimą suėmė ir išgabeno į Rusiją. Šis atsisakė. Vokiečiai jį nubaudė.

Laikomi gete žydai Dusetų savivaldybės buvo maitinami taip, kaip laisvėj gyveną lietuviai. Viršaitis Svilas už tai ir už protestą dėl žydų naikinimo buvo vokiečių apšmeižtas, apkaltintas, atleistas iš pareigų ir nubaustas.

Fredoj varomas iš darbų žydų būrys sutiko 11-12 m. lietuviuką su daržovių maišeliu ant pečių. Žydams paprašius, geros širdies vaikutis pradėjo daržoves jiems dalyti. Vokiečiai sargybiniai jį čia pat nušovė.

S. Kalvarijos apylinkėse pas ūkininkus gyveno pasislėpę nemaža žydų. Trakiškių kaime pas vieną ūkininką surado visą Gulbių šeimą. Gulbiai buvo psichiatrinėj ligoninėj sušaudyti. Ūkininko nenubaudė tik dėl to, kad visoj Kalvarijoj žinoma savo padorumu Gulbių šeima pasakė, kad tas ūkininkas nežinojęs apie jo žydiškąją kilmę ir kad jie ten pergulėję tik vieną naktį. Žydus dar slėpė šie ūkininkai: Jusaitis, Jackevičius ir kt.

Šiauliuose dr. D. Jasaitis ir Jasaitienė tarp daugelio kitų išgelbėjo šiuos žydus:

1. Jerozolimskienę, gimnazijos mokytojo žmoną, su 2 berniukais 6-8 mt. amžiaus. Ji nuvežta arkliais 60 km nuo Šiaulių į ūkį pas Jaloveckius, o vėliau perkelta prie Kužių.

2.    Kamberienę, dr. Kamberio žmoną, su 5 mt. amžiaus sūnumi. Ji buvo išvežta arkliais už 75 km pas Zubovus prie Akmenės į Judrelių ūkį, kur išgyveno iki vokiečių pasitraukimo.

3.    Chane, naujose metrikose Janę, elektrotechniko 8 metų dukterį. Ji buvo apgyvendinta pradžioje Šiauliuose, vėliau pas ūkininką Padubysio valsč. Liutkienės globoje ir pagaliau perkelta į Mažeikių apskritį Bugonių ūkį, kur ir gyveno iki vokiečių pasitraukimo.

4. Frenkelio odos fabriko darbininkę su 2 vaikais. Vyresnysis buvo priglaustas kaime palei Vaiguvą Šiaulių apsk. Jaunesnysis pradžioje buvo įkurdintas Šiaulių miesto ligoninėje. Kai buvo patirta, kad ligoninės personalas pradėjo kalbėti apie jo kilmę, skubiai buvo iš ten paimtas ir atiduotas globoti vienai moteriai. Frenkelio odos fabriko meisterio sūnų, kuris buvo priglaustas ligoninėj, o paskui išvežtas į Vaiguvos vaikų prieglaudą. Jiems reikėjo sudaryti pamestinukų dokumentus.

5. V. Rudnikaitę, Šiaulių žydų gimnazijos direktoriaus dukrelę, 16 metų. Ji apgyvendinta girininko Dauginio šeimoj. Tik, deja, savaitei prabėgus, pasiilgusi savųjų, ji sugrįžo į Šiaulių geto.

6. Vieno Kauno prekybininko sūnų 5 metų amžiaus. Jis buvo atvežtas savo auklės traukiniu iš Kauno, gyveno kurį laiką dr. Jasaičių šeimoj, o vėliau perduotas globoti agr. Mikolaičiui į kaimą.

7. Šifmanaitę, Ireną, inžinieriaus dukterį. Ją priglaudė mokytojo šeima prie Kužių, Šiaulių apskrityje.

8. Inž. architekto, studijavusio Paryžiuje, iš Kauno žmoną su 6 mt. sūnumi. I&a Atgal