VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė, aktualijos

06.12. Lietuvos kulinarinis paveldas. Proistorinių laikų baltų maistas

Seniausios rašytinės žinios apie maistą ir valgymą mūsų kraštuose yra tik užuominos XIII-XIV amžių kitų šalių metraščiuose ir kronikose. Neblogai žinome tik apie Jogailos, Vytauto ir vėlesnių laikų valdovų, didikų, bajorų ir miestiečių virtuvę. O ką valgė mūsų protėviai proistoriniais laikais?

Atsakyti į šį klausimą geriausiai padeda archeologija (ypač tada, kai radinių tyrimams pasitelkiami gamtos mokslų metodai): gyvenvietėse surinkti gyvūnų kaulai, žmonių palaikų stabiliųjų izotopų tyrimai, randami maisto gamybos, valgymo reikmenys, keramikinių indų apnašų tyrimai, gyvenvietėse ir piliakalniuose randamos maisto gamybos vietos, žmonių dantų akmenyse likusių maisto fragmentų DNR tyrimai ir kt.

Tačiau šiandien istoriją ir archeologiją palikime nuošalyje, o žvilgsnius nukreipkime į dar vieną, visai kitokį mokslą – kalbotyrą. Profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus knygoje „Lietuvių kalbos kilmė“ (I tome) randame įdomų skyrių apie rytuose gyvenusių baltų kalbų įtaką rusų kalbai. Rytinėje baltų arealo dalyje slavų kalbos įsivyravo V-VIII amžiais, o XII amžiumi yra datuojamas bene paskutinis baltų genties – galindų – paminėjimas Pamaskvėje. Taigi, senieji baltizmai rusų kalboje yra proistorės laikų palikimas, o tai reiškia, kad baltai anuo laikotarpiu naudojo ir tais žodžiais vadinamus produktus bei patiekalus.

Kalbininkų nuomone tokie patiekalai ir produktai galėję būti: raugienė – valgis iš ruginių miltų, apipiltų virintu vandeniu ir paraugintų, dar vadinamas degtiene, salde; skanėsis ar skanėstas – paplotėlis ar bandelė su varške; balanda ar baluoda – lapų sriuba, viralas; milta ar miltai – valgis iš rūgštaus pieno ir grikinių (gal avižinių) miltų; skryliai – vandenyje virti raugintos duonos tešlos ar kvietiniai kočiotos tešlos paplotėliai taip pat surūgęs (arba sūrio) pienas, sviestas, kumpis, dešra, skilandis. Užsigerdavę alinu – silpnu alumi arba rūgščiu gėrimu – gira.

Jei sumanysite pasigaminti proistorinio maisto, galite pabandyti raugienę, kurią šiais laikais galėtume priskirti sveikuolių patiekalams. Pagal vieną iš receptų, raugienė gaminama iš daigintų rugių grūdų. Daiginti grūdai sudžiovinami. Senovėje tai darydavo krosnyje. Jei norėdavo tamsesnės, sodresnio skonio raugienės – grūdus kiek paskrudindavo. Po to grūdai rupiai sumalami (panašiai kaip kruopos) ir užpilami (salinami) kone verdančiu vandeniu, išmaišomi ir dar įdedami į krosnį, kad geriau įsaltų. Salinimo metu kelis kartus pamaišoma (ypač jei salinama krosnyje – svarbu, kad neprisviltų). Įdomu, kad iki šios vietos raugienės gamybos procesas yra praktiškai identiškas alaus gamybai. Bet toliau jis pakrypsta „duonos link“. Iš krosnies išimta įsalusi košė dar kartą išmaišoma, įdedamos kelios ruginės duonos plutelės (kad paskatintų rūgimą) ir pastatoma šiltoje vietoje parai ar kiek ilgiau, kad parūgtų. Rūgimo metu verta paragauti. Raugienė turi būti švelniai saldžiarūgštė, svarbu neperrauginti. Jei raugienę pagaminote tirštą – galite valgyti panašiai kaip košę. Jei raugienė skysta – naudojama kaip padažas, pavyzdžiui, su žirnių miltų blynais.

kulinarinispaveldas.blogspot.lt

Atgal