VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
06.06. Vis labiau pasiduodame nomenklatūrinei logikai
Darius Kuolys
„Kartais atrodo, kad praradome drąsą gyventi savarankišką gyvenimą," - sakiau Vladui Laučiui, klausiamas apie mūsų valdymosi ir viešojo gyvenimo ypatumus
Darius Kuolys .Kirilo Čaikovskio nuotrauka
„Savarankiškus protus lavina, bendrą išmintį kuria vieši forumai. Kai jų stokojame, protai silpsta, išlempa. Per pastarąjį dešimtmetį būta daug pastangų viešosios erdvės vietoje kurtis privačias komforto zonas: saugūs suderinti klausimai, parengti atsakymai, smagus kamuolio spardymas į vienus vartus, marginalizuoti ir iš aikštės pašalinti galimi oponentai.
Prezidentas iškėlė gerovės valstybės idėją
Šiandien matome, kaip vis daugiau galios mūsų visuomenėje įgauna žmonės, kuriems stinga pasitikėjimo savimi dėl kultūrinio akiračio striukumo, išsilavinimo stygiaus. Visi mes turime išsilavinimo spragų. Tačiau platesnį kultūrinį akiratį turintis žmogus supranta, kiek daug nežino. Jis ne toks pažeidžiamas, ne taip bijo viešumoje susimauti. Jo nevaldo baimė ir nepasitikėjimas. Bet kai riboto akiračio, kultūriškai menkai išprusę žmonės įgyja aukštus postus, juos apima nepasitikėjimas savimi ir atviro dialogo baimė. Bijoma atsiverti kitų nuomonėms, kitų argumentams. Iš baimės imamasi valios sprendimų, kurių nepajėgiama viešai pagrįsti, bet reikalaujama jiems paklusti. Taip nelieka viešo tarimosi ir garbingų susitarimų. Nelieka savarankiškų protų viešų mokyklų. Telieka nuoga kova, kuri turi baigtis priešininkų eliminavimu.
[...]
Manau, žvelgdami tiek į nueitą valstybės kelią, tiek į rytdieną, turėtume daugiau kalbėti apie mus telkiančius bendrus principus ir idėjas, apie tai, kas mūsų ateitį darytų tvaresnę, patikimesnę. Tačiau vis labiau pasiduodame nomenklatūrinei logikai: kaip mums susitvarkyti šios dienos reikalus, pasidalinti turimus ir skolinamus pinigus. O Lietuvos projekto – neturime.
Net prezidentas, iškėlęs gerovės valstybės idėją, tvirtesniais argumentais jos negina. Platesnio projekto nematome. Tarp atskirų iniciatyvų sunku įžvelgti bendresnį brėžinį. Kalbama apie laisvą visuomenę, bet siekiama didinti slaptųjų tarnybų galias ir piliečių kontrolę.
[...]
Įsitikinimas, kad valstybės aparatas kaip Demiurgas gali režisuoti, kontroliuoti, sutvarkyti visuomenę, primena XX amžiaus totalitarizmus maitinusias iliuzijas. Mes dabar mėginame eiti tokiu keliu ir entuziastingai jam pritariame. Gaminsime „žmogiškuosius išteklius“ pagal verslo ir vyriausybės užsakymą?
[...]
Politinė bendrija turi išlaikyti tam tikrą solidarumo branduolį. Mes apie jį labai mažai kalbame. Kas yra tas branduolys, galintis palaikyti mūsų, skirtingų pažiūrų ir patirčių žmonių, bičiulystę, draugystę, tarpusavio pasitikėjimą? Kokiu etosu remiasi mūsų respublika? Kas neleis mums smeigti peilio vienas kitam į nugarą? Juk vien jėgos žaidimus žaisdami, vien jiems paklusdami, prie jų prisitaikydami, respublikos neišsaugosime."
Atgal
