VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė, aktualijos

02.10. Tiesa (nieko nenutylint) apie lietuvių ir žydų santykius (2)

Rimvydas Žiliukas

 

Holokausto nenumatė ne tik lietuviai, bet ir žydai

Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą planuojamas žydų tautos naikinimas buvo slepiamas. Kad žydai neišsibėgiotų buvo numatyta pirmiau juos suvaryti į spygliuotomis vielomis aptvertus ir policijos saugomus getus. Buvo meluojama, kad juos norima suvaryti į getus tam, kad apsaugotų žydus nuo galimo estų, latvių, lietuvių, baltarusių ar ukrainiečių keršto už žydų vykdytus šių tautų trėmimus, kankinimus, kalinimus. Žmonės tuo tikėjo, nes ir patys matė, kad Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, daugybę vadovaujančių postų joje užėmė žydai, kad tarp sovietinių tardytojų, enkavėdistų neproporcingai didelis buvo žydų procentas. Vokiečiai pasirūpino, kad apie tai sužinotų ir tie lietuviai, kurie to dar nežinojo, kad lietuviai sužinotų, jog 1940 metais rusams okupavus Lietuvą ir legalizavus Lietuvos komunistų partiją, paaiškėjo, kad joje lietuvių buvo pusė, o žydų trečdalis, nors žydai tesudarė tik 7 % Lietuvos gyventojų.

Gėbelso propagandistai sugalvojo paaiškinimą, kad buvo suiminėjami ir siunčiami į konclagerius, arba baudžiami mirties bausme, tik lietuvių trėmimų, kankinimų ir žudynių vykdytojai. O kadangi tų bolševikų pakalikų tarpe žydų procentas buvo ypatingai didelis, tad natūralu, jog siunčiamų į konclagerius ar baudžiamų mirties bausme žydų buvo ypač daug. Vokiečiai platino šiuos faktus vietinių gyventojų tarpe visais galimais būdais. Tad niekas labai ir nesipiktino, kai buvo šaudomi aktyvūs sovietinės valdžios budeliai, dalyvavę lietuvių kankinimuose, trėmimuose, žudynėse, ir kad šaudomųjų tarpe ypač didelis buvo žydų procentas.

Žydai buvo suvaryti į aptvertus spygliuotomis tvoromis getus, iš pačių žydų getuose buvo sudarytos žydų tarybos (judenratai), kurios leido įsakymus getų gyventojams, iš pačių žydų sudaryta geto policija ėmė prižiūrėti, kad jų tautiečiai iš getų neišsibėgiotų. Vokiečiai stengėsi sudaryti įspūdį, kad getuose šeimininkai yra patys žydai. Apie tai man pasakojo ne vienas karo laikus atsimenantis lietuvis. Tačiau, netrukus ėmė aiškėti baisi tiesa, kad šaudomi ne tik susitepę rankas lietuvių krauju žydai, bet ir niekuo nenusikaltę, ir net moterys, ir netgi vaikai. Lietuvius tai sukrėtė, tautoje atsirado naujas baisus paniekinantis žodis – „žydšaudys“. Su žydšaudžiais žmonės nenorėjo bendrauti, lietuviai tapo žydų užtarėjais, ėmė rodyti jiems užuojautą, stengėsi žydams pagelbėti. Lietuvių požiūrį į holokaustą atspindi ir tai, kad karui baigiantis Lietuvoje atsiradę antisovietiniai partizanai į savo būrius atsisakydavo priimti žydšaudžius. Atsirado 20-30 tūkstančių lietuvių, nepabijojusių gelbėti žydus. Pas vienus lietuvius žydai gyvendavo, kiti tik suteikdavo nakvynę, perkeliant žydus iš pavojinga tapusios vietos į kitą, saugesnę. Būdavo, kad vieno ar kelių žydų apnakvyndinime ir pervežime dalyvaudavo dešimt - dvidešimt ir net daugiau žmonių.

Pagal žmonių gelbėjusių žydus procentą lietuviai aplenkė visas kitas tautas. Gaila, kad net ir Lietuvos žiniasklaidoje to beveik nesigirdi. O užsienio žiniasklaidoje tema apie lietuvių indėlį gelbstint žydus skęsta antilietuviškos propagandos jūroje, kurioje lietuviai vaizduojami vos ne holokausto iniciatoriais ir pagrindiniais vykdytojais. Ir tai suprantama: juk lietuviai įtakoja ne daugiau kaip vieną procentą pasaulio spaudos. O Rusijos ir kitų mums nedraugiškų valstybių, ar holokausto atžvilgiu mums nedraugišką požiūrį palaikančių tautų, tam skiriamos lėšos yra šimteriopai didesnės

Lietuva – vienintelė viduramžių valstybė globojusi žydus

Mes gerbiame XX šimtmečio Vakarų Europą už jų pakantumą kitataučiams ir kitatikiams. Bet viduramžiais, deja, Europa tokia nebuvo. Europa buvo greičiau vergijos ir religinio nepakantumo centras. Iš čia į platųjį pasaulį plūdo kolonizatoriai, užkariaudami ištisus žemynus, niekindami čiabuvių kultūrą, religiją, atimdami jų žemes, o juos pačius žudydami ar paversdami vergais. Šiandien europiečiai to prisiminti nenori.

Štai ir kryžiuočių bandymas pavergti Lietuvą ir šiandieną bandomas pristatyti, kaip bandymas platinti krikščionybę pagoniškose Lietuvos žemėse ir kaip Lietuvos priešinimasis krikščionybei. Bet kad tai yra akivaizdus melas, rodo Prūsijos pavyzdys. Po to, kai ten buvo įvesta krikščionybė, laisvos Prūsijos kunigaikštysčių ir laisvų prūsų nebeliko. Prūsai, iki tol buvę laisvais žmonėmis, tapo ateivių kryžiuočių baudžiauninkais, o jų šeimininkais tapo ateiviai kryžiuočiai. Dalis prūsų, nenorėdami tapti kryžiuočių baudžiauninkais, išsigelbėjo nuo baudžiavos, atbėgdami į Lietuvą. Taigi, lietuviai savo akimis pamatė ir suprato, kad krikščionybės priėmimas reiškia baudžiavą.

Todėl, bent jau mums patiems Lietuvoje, reikėtų liautis pliaukšti niekus apie lietuvių priešinimąsi krikščionybei, nes kryžiuočiai nešė mums, lietuviams ne tik krikščionybę, bet ir baudžiavą, ir baudžiavą pirmoje eilėje. O jei jie būtų nešę mums krikščionybę, tai dėl to ir konflikto neturėjo būti, nes lietuviai buvo labai pakanti tauta, o Lietuvos Karalystė (klaidingai vadinama Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste) buvo vienintelė Europos valstybė, kurioje galiojo religinio pakantumo principai. Net ir jau apkrikštytoje Lietuvos Karalystėje visos religijos turėjo lygias teises. Čia musulmonai totoriai statė savo mečetes, karaimai – keneses, žydai – sinagogas, liuteronai – kirches, pravoslavai – cerkves, o katalikai – bažnyčias. Lietuva (kol mes buvome šeimininkais savo paties žemėje) buvo vienintelė Europos valstybė, kurioje niekada nebuvo religinių ar tautinių skerdynių. Ir jei kryžiuočiai būtų platinę krikščionybę mūsų žemėje statydami katalikų bažnyčias, tai katalikybė būtų plitusi taikiai. Pradžioje kunigaikščiai apsivestų krikščiones žmonas, būtų apsikrikštiję patys, krikščionybė imtų plisti dvaruose, ilgainiui ir pavaldiniai vis dažniau ir dažniau priimtų krikščionybę. Taip reikėjo daryti. Bet kryžiuočiams ne tiek krikščionybė rūpėjo, kiek rūpėjo, kaip pasiglemžti lietuvių žemes. Tai ir yra priežastis, dėl kurios jie nestatė Lietuvoje bažnyčių. Yra žinomi atvejai, kai kryžiuočiai, įsiveržę į lietuvių miestą, sudegindavo jame lietuvių pastatytą katalikų bažnyčią. Juk, kai Vilniuje buvo pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia, jame jau stovėjo dvi ar trys pravoslavų cerkvės. Tai liudija, kad ir katalikų bažnyčias statyti niekas netrukdė.

Lietuvos Karalystė (klaidingai vadinama Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste), buvo vienintelė išimtis tarp didžiųjų Europos valstybių, kurioje, skirtingai negu visoje Europoje, nebuvo tautinių ir religinių skerdynių, kadangi Lietuvoje buvo gerbiamos visos tautos, visos religijos. Pakantumo, arba, kaip dabar madinga sakyti, tolerancijos, požiūriu, Lietuva lenkė kitas ne tik Europos, bet ir pasaulio, tautas keliais šimtmečiais

Tai patvirtina ir 1529 metais išleistas Lietuvos Statutas. 1566 metais buvo išleista dar antroji, o 1588 metais dar ir trečioji Lietuvos Statuto laida.XVI amžiuje teisės kodifikavimo tendencijos visose Europos šalyse liko praktiškai nerealizuotos. O Lietuvoje, kuri šiuo p0žiūriu buvo vienintelė Europos išimtis, ambicinga visuotinio įstatymų kodifikavimo programa, t. y. Statuto parengimas, buvo įgyvendinta. Lyginant su to meto Europos valstybių teisynais, Pirmojo Lietuvos Statuto įstatymai buvo itin pažangūs. Man labai malonu pastebėti, kad Lietuvos statuto pagrindu buvo lietuvių paprotinė teisė. Tai dar kartą paliudija, jog pagarbos žmogaus teisėms ir pakantumo kitataučiams bei kitatikiams požiūriu, Lietuvos Karalystė ne tik nebuvo atsilikusi nuo Europos šalių, bet priešingai keliais šimtmečiais buvo europiečius pralenkusi. Trečiasis Lietuvos Statutas ne tik Lietuvoje, bet visoje Europoje buvo garsus tuo, kad nors tuo metu žemyną draskė religinės įtampos, Lietuvos Statute buvo įtvirtinta skirtingų konfesijų tikėjimo laisvė.

 XVI amžiaus Lietuvos Statutas yra šiandieninių Europos šalių dabar išsikristalizavusių ir taikomų baudžiamosios ir civilinės teisės kodeksų pirmtakas. Daugelis Statute minimų normų apie žmogaus tikybos, pažiūrų, galimybių ir lygiateisiškumo laisves aktualios ir dabar. Tai patvirtina ir Lenkų teisės istorikas Juliuszas Bardachas teigęs, kad „trijų teisės (1529, 1566, 1588 metų) sąvadų išleidimas viename amžiuje, vienoje epochoje, yra retas bei išskirtinis reiškinys, rodantis meistrišką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės kodifikavimo dinamiškumą ir meistriškumą“.

 Viduramžiais Lietuvos Karalystė kelis šimtmečius priglausdavo persekiojamus, pogromais terorizuojamus, valdovų iš savo valstybių išvaromus žydus. Mes buvom vienintelė Europos valstybė, kuri ištisus šimtmečius užjausdavo žydus, suteikdavo jiems prieglobstį, kai kitose Europos valstybėse kildavo pogromų bangos. Lietuvos Karalystėje (kuri kažkodėl vadinama Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste) nebuvo žydų persekiojimų. O už vėlesniais laikais Lietuvos žemėje carų, Stalino ar Hitlerio vykdytus nusikaltimus mes neatsakome, nes tuo metu Lietuvos valstybė neegzistavo, o lietuviai savo žemėje patys buvo persekiojami ir joje netgi buvo vykdomas lietuvių tautos genocidas. Tarpukaryje (Smetonos laikais, kaip žmonės sako), Lietuva buvo vienintelė pasaulio valstybė, kurioje netgi buvo žydų reikalų ministras.

Ištisus šimtmečius, Europoje, Šiaurės Amerikoje, Pietų Amerikoje, Australijoje liepsnojo panieka čiabuviams bei religinėms mažumoms, vyko čiabuvių persekiojimas, išvarymas iš jų žemių ir netgi jų žudynės. O mūsų žemėje tuo metu visos religijos ir visos tautinės mažumos buvo gerbiamos. Nuo tautinės ir religinės neapykantos, žudynių, inkvizicijos laužų, Lietuvoje prieglaudą rado karaitų tikybos karaimai, musulmonų tikybos totoriai, judėjų tikybos žydai. Lietuvoje niekada nebuvo žydų pogromų ir Lietuva, šiuo požiūriu, buvo vienintelė išimtis Europoje, buvo pavyzdžiu šiuo požiūriu nuo Lietuvos keliais šimtmečiais atsilikusiai visai Europai. Gaila, kad pasaulis apie tai tyli. Bet kodėl gi pasaulis turi apie tai kalbėti, jeigu apie tai nekalba mūsų radijas bei televizija, nerašo mūsų laikraščiai, savo mokiniams neaiškina mūsų mokytojai? O juk tarp to meto didžiųjų pasaulio valstybių, šiuo požiūriu, mes buvome vienintelė valstybė visame pasaulyje! Tai gal, Faina Kukliansky už tai mums dabar ir „atsidėkoja“ patyčiomis iš didžiųjų Lietuvos žmonių, dėl to, kad mūsų žiniasklaida apie tai tyli?

O man atrodo, kad žydų tautos moraline pareiga, yra pastatyti Izraelyje paminklą lietuvių tautai, priglausdavusiai žydus, bėgusius iš įvairių Europos valstybių nuo išvarymų, nuo pogromų, nuo įvairių persekiojimų, kurių viduramžiais ir vėlesniais laikais nebūdavo tik vienintelėje Lietuvos valstybėje.

Kodėl putinas ir Kukliansky stengiasi įrodyti, jog Holokausto organizatoriai Lietuvoje buvo lietuviai?

To priežastis paaiškėjo šią vasarą, kai dar 1940 metais pradėtus ir iki 1953 trukusius, sovietinės valdžios vykdytus Lietuvos gyventojų trėmimus, kankinimus ir žudynes ES įvardino tikruoju vardu – genocidu. Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, ir jį šiuo požiūriu palaikančią Fainą Kukliansky, išgąsdino toks Europos Sąjungos sprendimas.

Žydų holokausto vieta Kaušėnuose (Plungės raj.)

 Paminklas žydų aukoms Kauno VII forte

9fortomuziejus.lt ekspozicija nacistinė okupacija ir holokaustas.Fotogr. S.Orlov

Juk yra akivaizdu, kad pripažinus, jog Lietuvoje vyko stalininis genocidas, apie tai prasidės istoriniai tyrinėjimai, bus pradėta rašyti mokslinius darbus bei knygas, iš kurių pasaulis vis daugiau sužinos apie iki šiol nutylėtą temą – apie siaubingus Lenino bei Stalino, ir apskritai komunistų, vykdytus nusikaltimus, ir ne tik Lietuvoje, bet visoje Sovietų Sąjungoje ir Kinijoje, ir kitose komunistų terorizuojamose valstybėse. Vis vien neišvengiamai artėja tas laikas, kai visas civilizuotas pasaulis pripažins, jog ir Stalinas buvo baisus nusikaltėlis, ir kad jam vadovaujant Sovietų Sąjungoje buvo nužudyta netgi keletą kartų daugiau civilių žmonių, negu Vokietijoje, Hitlerio vadovavimo metu. Akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau, Rusija, iki šiol besidangsčiusi Europos išvaduotojos nuo hitlerinio siaubo karūna, bus numesta nuo pjedestalo. Pirmieji ženklai pasirodė jau prieš keletą metų, kai į kasmetinį Maskvoje gegužės 9 dieną vykstantį pompastišką pergalės prieš hitlerinę Vokietiją paradą, į kurį iki tol atvykdavo Vakarų šalių vadovai, ėmė neatvykti nei Vakarų šalių, nei Vidurio Europos šalių vadovai. Tampa vis labiau akivaizdu, kad neišvengiamai artėja tas laikas, kai pasaulis pripažins, jog stalininė Rusija buvo tokia pati siaubūnė, kaip ir hitlerinė Vokietija, jeigu ne dar baisesnė. O ir komunistinio diktatoriaus Mao Dze Dongo terorizuota Kinija taip pat dera į šią kompaniją. Akivaizdu, kad Rusija deda didžiules pastangas, nesiskaitydama su pinigais, finansuoja propagandinę kampaniją, siekdama sustabdyti šį, jai tokį baisų, procesą.

Bet pradėjus nagrinėti Lenino ir Stalino nusikaltimus, neišvengiamai iškiltų ir jų artimiausių padėjėjų asmenybės bei jų nusikaltimai. O šių artimiausiųjų padėjėjų tarpe, taip sakant, sovietinių vyriausybių elite, jau mano šiame straipsnyje cituotų šaltinių duomenimis, žydų tautybės asmenys sudarė 90 %. Tad, akivaizdu, jog ir poniai Kukliansky labai nesinori, jog apie tokius faktus ir apie tokius skaičius būtų kalbama Jungtinėse Tautose, JAV bei Europos Sąjungoje.

Liečiant šias temas visada kyla klausimas:

– O kas gi skatina antisemitizmą? Kam gi jis naudingas?

Akivaizdu, kad antisemitizmas Lietuvoje labiausiai yra naudingas Vladimirui Putinui ir labiausiai reikalingas jam buvo būtent dabar, 2019 metais, kai buvo siekiama pasmerkti Sovietų Sąjungos vykdytą Lietuvos žmonių genocidą. Pagaliau šis tikslas, ši nepaprasto svarbumo pergalė, yra pasiekta: karo ir pokario lietuvių partizaninio karo metu Lietuvoje vykdytiems Sovietų Sąjungos nusikaltimams, Europos Sąjungos (toliau – ES) institucijos ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) pripažino genocido statusą.

Kaip visada lietuviai pralaužė ledus, atvėrė kelią, kuriuo dabar galės eiti ir kitos Sovietų Sąjungos engtos ir naikintos tautos. Lietuva dar kartą įrodė, jog ne tik carinės priespaudos laikais, ne tik Stalino tironijoje, bet ir dabar, iš visų Rusijos pavergtų tautų Lietuva buvo ir yra atkakliausia, labiausiai besipriešinanti, labiausiai laisvės trokštanti tauta. Ši Lietuvos pergalė tuo pačiu yra ir triuškinantis Vladimiro Putino pralaimėjimas, kurio reikšmės, daugelis mūsų dar nesuprato. Tai yra ir Rusijos „išmetimas“ iš garbingų šalių, apgynusių laisvąjį pasaulį nuo hitlerinės agresijos, klubo, kuriame ji buvo 70 metų. Tai yra ir pripažinimas, kad Rusija yra, toks pats plėšrūnas, kaip ir hitlerinė Vokietija. Taigi, nors Putinas visokiausiais būdais stengėsi to išvengti, bet Rusijos statusas nukrito viena pakopa žemyn.

Dabar, jau žinodami, kuo baigėsi svarstymai ES ir EŽTT, pastebime akivaizdų laiko ryšį tarp šių svarstymų ir kaip tik tuo metu Vilniuje prasidėjusių išpuolių prieš Lietuvos partizanus, daužant ir naikinant jų memorialines lentas, skelbiant, jog partizanai buvo holokausto vykdytojai ir netgi jo organizatoriai. 2019 metų balandžio 8 dieną Vilniuje, netoli Katedros aikštės, ant Vrublevskių bibliotekos sienos, buvo sudaužyta atminimo lenta Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai. Ji netrukus buvo suklijuota ir po kurio laiko vėl pakabinta. Bet Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus įsakymu 2019 metų liepos 29 dieną ši atminimo lenta, pažeidžiant įstatymus, vėl buvo nukabinta. Atrodo, viskas buvo daroma, kad Lietuvoje įsipliekstų antisemitizmas, taip šiuo metu reikalingas Putinui. Bet antisemitizmo išprovokuoti nepavyko. Vilniaus Sąjūdžio pirmininko Leono Kerosieriaus dėka, buvo pakabinta nauja atminimo lenta Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai. Nors jokių antisemitizmo apraiškų Lietuvoje nebuvo, bet Fainai Kukliansky (o tiksliau – pačiam Vladimirui Putinui) tuo metu jų, matyt, labai reikėjo, nes 2019 metų rugpjūčio 6 dieną spaudoje pasirodė Lietuvos žydų sąjungos pirmininkės Fainos Kukliansky pranešimas, jog „dėl grasinimų“ uždaryta Lietuvos žydų sąjungos būstinė ir Vilniaus sinagoga, tačiau ji nepateikė jokių tų „grasinimų“ įrodymų ir net nesikreipėdėl to į policiją. Šiame pranešime spaudai „žydų bendruomenė piktinasi, kad „viena politinė partija“ nuolat reiškia norą pripažinti Lietuvos žydus šaudžiusius asmenis šalies didvyriais, taip pat reikalavimą tuos asmenis pagerbti atminimo lentomis“. Tačiau, mesdama tokį baisų kaltinimą, Faina Kukliansky nepateikė jokių įrodymų, kad Jonas Noreika – Generolas Vėtra šaudė žydus. Nepateikė jinai ir kokio nors kito Lietuvos partizano pavardės, kuriam ruošiamasi pakabinti atminimo lentą, nepaisant to, kad jis šaudė žydus.

Vladimiras Putinas ir jo klapčiukai padarė viską, kad įtikintų EŽTT, jog sovietinės valdžios veiksmai pokario Lietuvoje buvo teisėti, nes, jų žodžiais tariant, Lietuvos miškuose veikė ne partizanai, o partizanais apsimetę žydšaudžiai. Tačiau EŽŽT apmulkinti nepavyko. 2019 metų rugsėjo 9 dieną įsiteisėjo EŽTT sprendimas, kuriuo pokario Lietuvoje Sovietų Sąjungos vykdytas civilių žmonių žudynes bei trėmimus nuspręsta laikyti genocidu.

O kodėl Faina Kukliansky ir netgi pats Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius, pylė vandenį ant Putino malūno, būtent tuo metu, kai Putinui to labai prireikė, tai jau ne man dera spėlioti, nes tokiais reikalais turėtų užsiimti specialiosios tarnybos. Juk jei meras kenkia savo valstybei, bet pats to nesupranta, tai jis negali užimti tokių pareigų dėl intelekto trūkumo. O jeigu jis supranta, jog kenkia savo valstybei, tai dar blogiau; nes tada jam už tai turėtų būti iškelta baudžiamoji byla.

Atgal