VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė, aktualijos

02.09. Lietuvos kulinarinis paveldas. Gastronominis futurizmas arba pica lietuviškai...

Rimvydas Laužikas

 

Kaip jau ne kartą esame kalbėję, Lietuvos istorinė virtuvė išsiskiria savo atvirumu ir daugiakultūriškumu. Dėl tolerantiško LDK valdovų ir didikų požiūrio esame įtraukę į savo gastronominį paveldą kone visų Europos regionų virtuvių elementus. Net ir dabar, XXI amžiuje, tebeesame labai atviri kitų šalių skoniams. Jei netikite, patyrinėkite, kiek ir kokių šalių virtuvių tradicijų rasime Vilniaus restoranuose bei kavinėse? O kiek Vilniuje turime „grynai“ lietuviško maisto restoranų?
Bandydami prognozuoti ateities Lietuvos gastronomiją, turime atkreipti dėmesį į vieną šių dienų patiekalą, kuris potencialiai taikosi tapti „lietuvišku“ – tai pica. Šiandien palikime šiuolaikinės „lietuviškos“ picos kokybės klausimus – jie neretai priklauso nuo maitinimo įstaigos lygio. Susikoncentruokime tik į populiarumą. Net nežinau ar savo paplitimų Lietuvos viešojo maitinimo įstaigose pica dar neaplenkė bulvinių blynų ir cepelinų? 

Pica potencialiai taikosi tapti „lietuvišku“ patiekalu

Ar Lietuvos viešojo maitinimo įstaigose pica dar neaplenkė bulvinių blynų?  

Miltinę itališkąją virtuvę mums atnešė milanietė Bona Sforca 

Šio populiarumo priežasčių galime ieškoti istorijoje. Dėl lietuvių genties gyvenamosios aplinkos (nederlingi dirvožemiai), mes nuo seno buvome grūdinio maisto valgytojų tauta. Miltinė itališkoji virtuvė mums žinoma taip pat nuo pakankamai senų laikų. Ją atnešė milanietė Bona Sforca dar XVI amžiaus pradžioje. Vėliau, XVI amžiaus antrojoje pusėje - XVII amžiuje, Lietuvai likus viena iš nedaugelio katalikiškų Europos šalių, mūsų ryšiai su Roma buvo ypač glaudūs. Turbūt tada tapome tikrais „šiaurės italais“. Iš Italijos perėmėme ir baroko kultūrą, kuri mūsų krašte (taip pat ir gastronomijoje) paliko labai ryškius pėdsakus. Šiuolaikinė pica turi visus šiuos, mums artimus, bruožus: didelis miltinis pagrindas, itališka kilmė ir barokinė (keista, spalvota, nenuspėjama) išvaizda. Kad patiekalas būtų inkultūruotas bereikia visai nedaug – tik vietinės dvasios („genius loci“). Spėdami ateitį palikime nuošalyje amerikietiškas, storapades, ananasines ir kitokias „prašmatnias“ picas. Imkime ir „lituanizuokime“ paprastą, bet klasikinį šio patiekalo variantą – picą Margaritą.
Įsivaizduokime kokius nors 2065 metus (juk cepelinams prireikė vos maždaug 50 metų, kad jie taptų „lietuviškais“). Taigi, vienoje Vilniaus picerijų užsisakome „Pizza Lituania“: plonas, traškus, krosnyje keptas raugintos ruginių miltų tešlos (ar bent jau tešlos su ruginių miltų priemaiša) paplotis, išsilydęs riebus rauginto karvės pieno sūris, 5-6 džiovintų ir verdančiame vandenyje „atgaivintų“ baravykų gabalėliai ir keli lapeliai petražolių.
O gal kas nors tokią picą pagamins anksčiau nei 2065-aisiais? 

 

Atgal