VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
02.05. LAIMINGI ŽMONĖS
Valentina Jekateriničeva (Fatejeva),
Vilnius
Gyvenimas – sudėtingas dalykas: „nuo liūdesio iki džiaugsmo...“, liūdėti yra dėl ko. Jis buvo dukros aukle, karo invalidas, namuose miestiečiams už kapeikas taisė batus, kuriems reikėdavo skubaus remonto. Mergaitės motina dirbo kariniame dalinyje indų plovėja. O juk motinos rankos buvo auksinės: mokėjo atlikti visus kaimiškus darbus, nes ji buvo kilusi iš kaimo, kurį vokiečiai sudegino. Motina gerai išmanė ne tik kaimiškus darbus: ji puikiai rankomis siuvo aprangos rūbus. Jos siūles buvo sunku atskirti nuo siuvimo mašinos siūlių. Siuvimo mašina „Podolsk“ pasirodė 20 metų po karo, ja siuvo vyresnioji sesuo Lida. Tai buvo laimė.Sesuo siuvo ir tyliai dainavo dainas. Motina siuvo retai. Ji jau nešiojo akinius ir dažnai tylėdavo. Kažkada ji buvo mezgėja. Mezginiai liko ant rankšluosčių. Tai gražu. Iškilmingai atrodė geležinė lova, kurioje miegojo mama ir jaunesnioji dukra. Mama niekada nedainavo. Vieną kartą Valė paprašė motinos ką nors padainuoti. Motina ilgai išsisukinėjo, ir padainavo virpančiu balsu dainą apie miške vokiečių nužudytą mergaitę. Dukros Valės akyse suspindo ašaros. Vėliau tą dainą ji padainavo mokykloje. Vaikai tylėjo. Mokytoja verkė.
Tokios jaudinančios dainos eilutės.
Tėvas gulėjo karste aprengtas juodais baltiniais ir apdengtas balta paklode. Motina paėmė jaunesnę dukrą už rankos ir nuvežė į miesto centrą. O vėliau jos ėjo pėstute į Antakalnio vaikų namus Nr.12. Mergaitė jautėsi nelaiminga, bet suprato, kad taip reikia, juk šeimoje dar 2 vyresnės seserys – moksleivės. Visgi kartais jausdavosi laiminga, kai artėjo Naujieji metai ir ateidavo Senis Šaltis su dovanomis.
Buvo eglutė, papuošta saldainiais, žaisliukais – rankų darbo, ir karoliais, žvakutėmis. Vaikus aprengdavo snieguolėmis ar zuikučiais. Į vaikų namus atvažiuodavo artistai, aprengtais šunimis ir rodė vaikams ką jie moka atlikti. Auklėtojai kieme smėlio dėžes užpildavo vandeniu, dažydavo sniegą, lipdė anteles ir taip pat jas spalvindavo. Vaikai išeidavo į kiemą ir džiaugdavosi. O sniego senis su morka sutikdavo vaikus visada prieš Naujus metus. Vaikų namų direktoriaus kabinete ant didžiulio stalo stovėjo geležinkelis ir kėlė vaikams nuostabą, kai pradėdavo važiuoti bėgiais traukinys. Iš būdelių iššokdavo reguliuotojai ir laukdavo traukinio stotyje budėtojas, iškeldavo vėliavą. Tai buvo tikrasis gyvenimas! Kodėl ne laimė?
Buvo liūdna, kai visus vaikus nukirpo plikai. Valė verkė, kai nuo jos galvos į žemę krito balti garbanoti plaukai. Skaudu buvo, kai berniukai pavogė jos batukus ir kojines, ir mergaitė ilgai negalėjo surasti paslėptų daiktų, vaikščiojo basa. O vėliau mama atvežė mėlynus medžiaginius batukus ir baltas puskojines. Tai buvo gražu ir Valė jautėsi laiminga.
Ir iš tikrųjų gyvenime daug laimės – ją reikia tik pastebėti. Ilgalaikis susitikimas su motina, kuri pasipuošė juoda šilko suknele vyresnės dukros, ar gal priešingai – mama atidavė savo suknelę dukrai. Apsiavusi juodais batukais – laivelio formos (taip pat sesers). Motina turėjo juodus blizgančius plaukus ir mėlynas akis. Ji atrodė jauna, dėvėdama šią aprangą.
Ach, kaip vėlai motina pagimdė jauniausią dukrą Valę po karo – 46-uose metuose!
O krikštamotė Valei pasakojo, kokia graži buvo jos motina jaunystėje: pati sau siuvo iškilmių sukneles, puoštas marlės bangomis.
Nešiojo ilgus plaukus, o pečiai ir rankos vedė iš proto jaunus žmones. Valė niekada nepamatys jaunos motinos. Fotografijų neliko. Namą subombardavo, cerkvę taip pat, ir kaimą nušlavė nuo žemės paviršiaus. Valė tai nematė, jos dar nebuvo pasaulyje. Bet pagal motinos pasakojimus ji viską gyvai įsivaizdavo. Tai buvo seniai ir toli, nors pokario gyvenimas gerėjo, bet daug primindavo karo metai. Žmonės kalbėdavo tyliai ir gyveno kukliai.
Mergaitė gimė Lietuvoje ir pamilo šią žemę visam gyvenimui. Pamilo tikroviškai: ji mokėjo džiaugtis mėlyne dangaus, baltasparniais debesimis, žalia pieva, gėrėtis Vilnelės upe švariu vandeniu, kurioje buvo matyti plaukiančios žuvytės į didžią Neries upę. Niekur ir niekada nesinorėjo išvykti iš namų, nors namas buvo senas, medinis, pergyvenęs 100-metį ir daug matęs savo amžiuje. Senieji gyventojai kalbėjo, kad name buvo pono Falkovskovo arbatinė, valdžiusio gatvę ir namus, o vėliau po karo siuvimo įmonė, dar vėliau name gyveno gydytojas-ekspertas, kuris tikrino vietinį turgų, gyveno kiemsargė Evdokija Šornikova su gausia šeima. Vienintelis džiaugsmas tame name buvo baltas pečius! Kaip nemylėti pečiaus!
Gyvenime sutikau skirtingų žmonių. Vieną kartą aš vedžiau poetų kūrybos vakarą miesto bibliotekoje. Aš atkreipiau dėmesį į moterį dėmesingomis, plačiai atvertomis, kaip vaiko akimis. Moteris žiūrėjo šviečiančiomis mylinčiomis akimis. Po to literatas Aleksejus Kutkinas papasakojo man apie šią moterį nuostabiomis akimis. Tai buvo Birutė Silevičienė. Taip prasidėjo mūsų daugiametė draugystė. Jeigu aš delsiau: įstoti į Lietuvos kaimo rašytojų sąjungą, man suėjo 60 metų, tai pasirodžius Birutei mano gyvenime, sprendimą delsti atmečiau kaip dūmus nuo laužo. Įstojau į Lietuvos kaimo rašytojų sąjungą. Mes tapome laimingos, mylinčios gyvenimą ir kūrybą. Abi esame gimusios žaliuojančioje Lietuvoje, pagimdžiusios vaikus, ir laimingos, užsiėmusios literatūrine veikla.
Birutė Silevičienė man kaip bitutė, daug dirba, ruošdama būsimas knygas ir daug verčia iš rusų kalbos į lietuvių poezijos, prozos.
Aš laiminga, kad Birutė domisi, rašo, ką rašo kiti poetai savo gimtąja kalba. Niekada negalvojau, kad mano knygos išeis lietuvių kalba. Aš pripratau galvoti rusiškai ir rašau rusų kalba. Visada svajojau, kad žmonės sužinotų mano poeziją.
Ačiū Birutei Silevičienei už jos grožio ir gėrio sielą! Mes laimingos!
Vertė Birutė Silevičienė
Atgal
.jpg)
