VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
01.24.2019 metų Laisvės premijos laureato, Laisvės kovų dalyvio, Vilniaus universiteto ir Lietuvos atgimimo istorijos metraštininko, Miško brolių draugijos įkūrėjo Albino Kentros kalba 2020 m. sausio 13 d. Lietuvos Respublikos Seime
Ekselencijos Lietuvos Respublikos Prezidentai, gerbiamasis Seime, Vyriausybės nariai, Laisvės gynėjai, Lietuvos bažnyčių hierarchai ir visi švenčiantys Lietuvos laisvę, Ambassadors and diplomats from other friendly countries and all the quests celebrating today Lithuania‘s Freedom.
Dėkoju už garbingą apdovanojimą. Jį skiriu broliams, seserims, tėvams, Šilalei, Vilniaus universitetui, Žemaitijai ir visai Lietuvai.
Šiandien mes švenčiame Laisvės dieną todėl, kad mūsų Laisvės kova visada buvo ir tebėra sąskambyje su TAUTOS GIESME.
Dėl Laisvės aukojosi daug kilnių žmonių, ypač kaimo žmonių, kurie visomis išgalėmis rėmė ir saugojo Laisvės kovotojus. Dėl to daugeliui teko išgyventi tardymų, kalėjimų, tremties kančias. Laisvės kovotojai, kaip jų tėvai ir protėviai, gynė ne tik Lietuvos laisvę, bet ir kiekvieną žemės pėdą. Dėl šios žemės, į kurią šiandien mes beriam pavasario grūdą, jiems jauniems numirt reikėjo. Todėl turime ypatingai saugoti savo žemę.
Iš kairės: Albinui Kentrai 2019 metų Laisvės premiją įteikia Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Viktoras Pranskietis. Klaudijaus Driskiaus nuotrauka
Kova dėl laisvės niekada nesibaigia. Ji tik keičia formas.Mūsų šeimos kova už laisvę prasidėjo tada, kai brolis Jonas, per savo pasidarytą radiją išgirdęs žinią, jog sovietai okupuoja Lietuvą, graudžiai pasakė -„Albinuk, nebėra Lietuvos“. Šie žodžiai ir šiandien man skamba ausyse.
Mes, užaugę tarp istorinių piliakalnių, supratome, jog Tautinė valstybė yra didelė vertybė. Tą neigė okupantai ir visaip įrodinėjo, kad Leninas į Lietuvą atėjo visiems laikams. Kitaip manantiems grėsė represijos. Jos greitai prasidėjo. Tada lietuviai pradėjo laukti karo, nors per amžius meldėsi: „Viešpatie, apsaugok mus nuo karo, maro ir bado“.
1940 metų sovietų okupacija buvo skaudi patirtis lietuvių tautai. Tada mano tėvelis Juozapas Kentra prieš mirdamas pasakė: „Dabar jau geriau mirti, negu gyventi“. Prasidėję areštai ir trėmimai į Sibirą buvo planingas lietuvių tautos naikinimas, norint atkeldinti iš Sovietų Sąjungos kitataučius į patrauklius praretėjusius Lietuvos kaimus, miestelius ir miestus. Todėl mūsų šeimai buvo džiugi žinia, kad prasidėjo karas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, kad Kaune sukilo lietuviai ir išvarė Raudonąją armiją dar prieš vokiečiams užimant Kauną, kad buvo sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė. Kita džiugi žinia buvo, kad Vermachto kariuomenė per keletą dienų išvarė iš Lietuvos Raudonąją armiją ir tuo sustabdė okupantų ir kolaborantų numatytus trėmimus į Sibirą. Tačiau mūsų lūkesčiai neišsipildė, nes Lietuvai nebuvo leista atkurti nepriklausomybės. Todėl lietuviai negalėjo savarankiškai valdyti savo krašto ir užkirsti kelio būsimoms negandoms ir žudynėms.
Kai 1940-1941 metais Lietuvoje žiaurumais pagarsėjusi Raudonoji armija artėjo prie Lietuvos, reikėjo apsispręsti: trauktis į Vakarus ar pasilikti Lietuvoje ir ginti ją nuo okupantų - žodžiu, raštu, o prireikus ir ginklu. Mūsų šeima apsisprendė ginti Tėvynę ir po sodybos namu slapta iškasė gynybinį bunkerį. Jis išliko okupantų nesurastas.
1945-ųjų balandžio pabaigoje mums pranešė, jog okupantai atvažiuoja mūsų šeimą ištremti į Sibirą. Nuo tada mūsų namais virto gerų žmonių sodybos, miškai ir bunkeriai. Miške priėmėme partizano priesaiką: sesuo Elena tapo Snaige, Onutė-Rasa, brolis Jonas-Rūteniu, Juozas – Tauru, Leonas – Sakalu, Albinas – Aušra. Mama visų buvo vadinama Motinėle.
Suformavęs rinktinių vyrų partizanų būrį, Rūtenis paaiškino, kad nešautų į bėgančių kareivių nugaras. Nes manė, kad jie nekalti ir prievarta mobilizuoti į okupacinę kariuomenę. Tuomet partizanai dar nežinojo, kad kovoja su Vėtrovo divizija.
Mano suėmimas 1946 m. liepos 7 d. buvo lemtinga diena. Kai mane tardė, supratau, kad NKVD struktūros ruošia savo agentus infiltruoti į partizanų būrius. Agentams įduodavo ginklus, kad juos perdavę partizanams, įgytų pasitikėjimą ir infiltruotųsi į jų struktūras. Man pavyko į laisvę perduoti žinią, kas yra išdavikas. Todėl Šilalės, o gal net visos Žemaitijos partizanai dar keletą metų galėjo tęsti laisvės kovą.
Raudonoji armija, norėdama diskredituoti Lietuvos partizaninį judėjimą, žudydavo nekaltus žmones persirengdama prieškarinės Lietuvos kariuomenės uniformomis.
Trys mano broliai žuvo kovose dėl Laisvės. Elena Irkutsko lageryje kirto miškus, Onutė buvo nutremta į Užpoliarės salą prie Salehardo. Geri žmonės mamą slapstė iki pat mirties. 1961 m. ji slapta palaidota Šilalės kapinėse.
Kai 1945 metais Antrojo Pasaulinio karo sąjungininkės šventė Pergalės dieną, lietuviai savo Laisvę jau gynė beveik dešimt metų užtruksiančiame Kare po Karo. Lietuva vienui viena be jokios karinės pagalbos iš svetur kovojo dėl savo Laisvės su galingiausia totalitarine pasaulio valstybe Sovietų Sąjunga, vėliau pavadinta Blogio imperija. Daug laiko praeis, kol pasaulis tą supras.
Sveikas protas lietuviui neleido į galvą įsileisti minties, kad, kai buvo nuspręsta nacizmą išrauti su šaknimis visiems laikams, tuo tarpu totalitarinis režimas Sovietų Sąjungoje, kuris dar prieš Antrąjį Pasaulinį karą buvo sunaikinęs milijonus nekaltų žmonių, liks ne tik nenubaustas, bet ir paremtas, kad sustiprėtų ir būtų išgelbėtas nuo griūties. To pasekmės buvo tragiškos. Sovietiniai režimai buvo prievarta primesti ne tik Baltijos šalims, Rytų Europai, bet ir kitiems kontinentams. Todėl ginklavimosi varžybos buvo neišvengiamos. Jų skaudžias pasekmes patiriame iki šių dienų.
1954 metais grįžau į Lietuvą iš lagerio su dokumentuose iškreipta pavarde. Buvau nebe Kentra, o Klentva, todėl sovietinės ideologinės struktūros man nepakenkė.
Per vienerius metus baigiau keturias gimnazijos klases ir įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti anglų kalbos ir literatūros. Baigęs studijas, mokiau anglų kalbos Laurų 8-metėje ir vokiečių - Nemenčinės vidurinėje mokykloje.
1962 m. išlaikiau anglų kalbos konkursinius egzaminus į dviejų metų aukštuosius užsienio kalbų pedagogikos kursus, įsteigtus Leningrado (Sankt Peterburgo) Universitete aukštųjų mokyklų dėstytojams. Juose studijuodamas, papildomai išlaikiau visus kandidatinius egzaminus. Man laikant senosios anglų kalbos egzaminą, komisijos pirmininkė pasakė, kad tekstą galiu versti į bet kokią kalbą, tik ne į lietuvių. Perskaičiau tekstą vokiškai. Po egzamino žiūriu, kad tekstą buvau išsivertęs į rusų kalbą. Nesmagiai jaučiausi, kad susijaudinau. Tačiau tai atvėrė kelią į universiteto programoje nenumatytas studijas. Netrukus egzaminų komisijos pirmininkė pakvietė mane į studiją, kur du kartus per savaitę studijavome kalbotyrą ir gotų kalbą. Nagrinėjome Vulfilo biblijos tekstus, išleistus penktame amžiuje gotų kalba. Po to ragino, kad rašyčiau mokslinį darbą jai vadovaujant. Kalbotyra mane labai domino, bet reikėjo apsispręsti kas svarbiau okupuotai Lietuvai.
Dar studijuodamas Vilniaus Universitete pastebėjau, kad visoje Sovietų Sąjungoje anglų kalbai mokinti išleistose plokštelėse kiekvienas žodis sakinyje tariamas atskirai, t.y. ne šnekamąja, o rašytine anglų kalba. Man paaiškėjo kodėl. Laisvojo pasaulio valstybių radijo laidos lietuvių ir rusų kalbomis buvo blokuojamos visoje Sovietų Sąjungoje, o buvusių Antrojo Pasaulinio karo sąjungininkių radijo laidų anglų kalba negalėjo blokuoti. Norint Sovietų Sąjungos geležinėje uždangoje pralaužti spragą informacijai, reikėjo Vilniaus universitete įkurti audiovizualinį centrą, kad studentai išmoktų šnekamosios anglų kalbos ir suprastų laisvojo pasaulio radijo laidas. Baigęs Leningrade dviejų metų studijas, galėjau pasirinkti bet kurią aukštąją mokyklą Sovietų Sąjungoje. Todėl, lyg parašiutu, nusileidau Vilniaus Universitete ir buvau paskirtas anglų kalbos katedroje vyr. dėstytoju. Čia partizaninę Lietuvos laisvės kovą pratęsiau kitu būdu, įsteigdamas Universitete audiovizualinį centrą. Greitai įvyko lūžis. Iš okupacijos išsivaduojanti Lietuva turėjo daug gražia anglų kalba kalbančių žmonių.
Visa, kas vyko toliau, galima pavadinti kultūrine rezistencija okupacinei dvasiai naikinti.
Ginčijantis su oponentais pavyko sustabdyti Vilniaus universiteto perkėlimą iš Senamiesčio į Saulėtekio alėją. Kuriant audiovizualinį centrą parinkdavome erdves ir būsimai Universiteto puošybai. Tai reikėjo daryti neviešinant, kad nesutrukdytų okupacinio režimo saugotojai. Sumanymą įgyvendinti padėjo žymūs menininkai: Stasys Eidrigevičius, Rimtautas Gibavičius, Šarūnas Šimulynas, Antanas Kmieliauskas, Petras Repšys, Ramutė Jasudytė, Vytautas Valius, Vitolis Trušys, Stanislovas Kuzma, Konstantinas Bogdanas, Romas Kazlauskas, Paulius Lantuchas, Simas Navakas, Gediminas Pranckūnas.Jų sukurti darbai savo turiniu ir dvasia su kaupu atliko tyliosios rezistencijos vaidmenį niūrioje okupacijos kasdienybėje. Šiuos meno kūrinius Universiteto salėse, vestibiuliuose ir auditorijose galima laikyti istorine įžanga į Dainuojančią revoliuciją. Metų metais juos lankė (ir šiandien tebelanko) moksleiviai, žmonės iš Lietuvos ir kitų šalių. Jie užsibūdavo valandomis, klausydavosi dailininkų, mano ir gidų pasakojimų. Čia buvo žadinama okupantų gesinama istorinė atmintis, ugdomas tautiškumas, pilietiškumas ir pasitikėjimas savo galia.
Prasidėjus Sąjūdžiui filmavimo kamera tapo svarbiu ginklu.
Norėčiau pateikti fragmentą iš 1991 m. sausio 11 d. įvykių Vilniuje. Išgirdau, jog link televizijos važiuoja tankai. Rankose turiu videokamerą, bet neturiu transporto. Pamatęs Antaną Buroką, prašau jo pasivyti tuos tankus. Suspėjome ir pralenkėme. Filmuodamas sutikau Spaudos rūmus puolančius tankus. Iš pravažiuojančių troleibusų ir autobusų išlipę žmonės užpildė Spaudos rūmų aikštę. Bėgo žmonės, virš jų galvų zvimbiant kovinėms kulkoms, užstoti kareiviams įėjimą į Spaudos rūmus. Pasaulyje paprastai to nebūna - kur šaudoma ir sprogdinama, žmonės išsilaksto.Stoviu tarp ant laiptų rankomis susikabinusių dainuojančių gynėjų ir prieš juos su nukreiptais ginklais išsirikiavusių Pskovo divizijos karių. Tarp puolėjų ir gynėjų ne daugiau kaip penki metrai. Tarp jų aš vienas filmuoju įvykį. Šalia su sudaužytu fotoaparatu stovi žurnalistas. Man pavyko laiku pasitraukti. Sugrįžau į Seimą. Ten susirinkusiems žurnalistams ir politikams parodžiau ką tik nufilmuotą Spaudos rūmų puolimą. Prie manęs prieina Japonijos žurnalistas ir nori nupirkti reportažą. Šyptelėjęs pasakiau, kad Gorbačiovas siūlytų daugiau ir nedelsdamas paprašiau, kad kopijas darytųsi be atlyginimo. Šis reportažas japonų dėka tuoj pat apskriejo visą pasaulį. Tos dienos naktį japonų televizija pamatė mane minioje prie Seimo ir paprašė pasisakyti. Į klausimą, kodėl filmuoju rizikuodamas gyvybe, atsakiau jog privalome ginti iš protėvių paveldėtas vertybes. Pakalbėjau ir apie Maskvos Kremlių. Priminiau, kad jis turi gerų masinės informacijos tinklų ne tik Rusijoje, bet ir visur pasaulyje. Todėl dažnai jiems pavyksta suklaidinti ne tik eilinius žmones, bet taip pat ir patyrusius politikus.
Spaudos rūmų puolimas buvo tiražuojamas visą naktį įvairiems informacijos šaltiniams. Už tai reikia padėkoti tuometiniam kompiuterinės įrangos Seime specialistui Jonui Mileriui.
1989 m. drauge su partizanu Vytautu Milvydu įsteigėme Lietuvos Laisvės kovų-Miško brolių draugiją. Nuo tada pradėjome ir tarptautinę veiklą.
1990 metais Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugija užmezgė ryšius su įvairių valstybių vadovybėmis ir žiniasklaida. Daugelio valstybių politikai įsigilino į iškeltas problemas ir ieškojo sprendimų. Štai, 1990 m. gegužės 21 d. kreipėmės laišku į Didžiosios Britanijos ministrę pirmininkę M.Tečer dėl nepriklausomybės problemų. Ji jautriai sureagavo į mūsų iškeltas mintis ir įpareigojo savo tarnybas Draugijos raštą perduoti Departamentui, kad atsakingai įsigilintų į padėtį Lietuvoje. Iš tolesnių įvykių galima teigti, kad mūsų laisvės kovotojų laiške išdėstyti argumentai prisidėjo prie griežtos ir nuoseklios Margaret Tečer pozicijos Lietuvos ir Baltijos šalių atžvilgiu.
Prasidėjus Sąjūdžiui badautojų aikštelė prie Katedros tapo Draugijos press konferencijų vieta. Ją lankė ir į Seimą atvykę įvairių šalių politikai. Rėmėme Kuveito ir Čečėnijos laisvės kovą.
1991 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė perdavė Draugijai nuosavybės teise pastatų griuvėsius, kad Draugija savo išsirūpintomis lėšomis juos atstatytų ir tuo pagerbtų iš jų 1919 m. išėjusius savanorius Tėvynės ginti. Už tai 2008 m. Seimo parlamentinė komisija Draugijos pirmininkui skyrė šią Kalbos premiją: „Už atkūrimą iš griuvėsių Vilniuje, Labdarių g. 10/9 pastato, iš kurio 1919 metais susirinkę savanoriai išėjo ginti Lietuvos nepriklausomybės; iniciatyvinės veiklos, trukusios daugiau kaip 15 metų, rezultatas–Lietuvos paveldo objektas, pritaikytas istorijos ir kultūros veiklai“.
Kad Miško brolių rūmai per 27 metus dar nebaigti statyti, visiems kelia susirūpinimą. Darbai sustabdyti ne dėl Draugijos, bet dėl Valstybės institucijų įsipareigojimų nevykdymo. Svarbu, kad Draugijos sukurtas nekilnojamasis turtas, neturintis analogų Lietuvoje, nedubliuojantis kitų istorinės atminties pastatų, kuo greičiau būtų baigtas statyti ir atliktų pilietiškumo ugdymo, istorinės atminties skleidimo ir išsaugojimo, vidaus ir užsienio turizmo populiarinimo bei kitus svarbius visuomenei vaidmenis.
Laisvės premijos gavimo proga, už finansinę paramą Lietuvos Laisvės kovų - Miško brolių draugijai dėkojame Kazickų šeimos fondui ir Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui. Už dalyvavimą daugiametėse talkose, statant Miško brolių rūmus, nuoširdžiai dėkojame Krašto apsaugos ministerijai, partizanams, politiniams kaliniams, tremtiniams ir patriotinei visuomenei.
Atgal
.jpg)
