VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
01.10.Tiesa (nieko nenutylint) apie lietuvių ir žydų santykius (1)
Rimvydas Žiliukas
Prieš kelioliką metų Lietuvoje buvo pradėta eskaluoti Lietuvos žydų naikinimo – holokausto tema, pagrindiniais kaltininkais nurodant lietuvius. Su kiekvienais metais ji vis aštrėjo ir aštrėjo. Imta vis dažniau ir vis aštriau kalbėti apie lietuvių tautybės žmonių įvykdytus nusikaltimus prieš žydų tautybės asmenis. Pastaraisiais metais imti niekinti iškilūs lietuviai, atidavę savo gyvybę už tautos laisvę, imtos naikinti jiems skirtos atminimo lentos. Tačiau nepateikiami konkretūs skaičiai bei analizė, kuriais remiantis galima būtų vertinti lietuvius: ar lietuviai elgėsi panašiai, kaip ir kitos tautos, ar mūsų tarpe buvo daugiau kilnių žmonių, kurie, rizikuodami savo gyvybe, gelbėjo žydus? O gal buvo priešingai, gal lietuviams yra būdingas sadizmas, ir šis mūsų bruožas pasireiškė hitlerinės okupacijos metu? Kalbėdamas su žmonėmis ne kartą įsitikindavau, kad didžioji dauguma lietuvių neturi informacijos apie lietuvių elgesį holokausto metu. Todėl žmonės, girdėdami vienapusišką informaciją apie lietuvių vykdytus žiaurumus, ima manyti, jog lietuvių elgesys holokausto metu buvo gėdingas.
Bet kodėl tai vyksta? Juk turi būti tokio reiškinio paaiškinimas. Jei yra reiškinys, tai turi būti ir šio reiškinio priežastis... Dar praėjusio tūkstantmečio pabaigoje, važinėdamas po Europą, apžiūrinėdamas architektūros paminklus ir lankydamasis muziejuose, dažnai pakalbėdavau su ten sutiktomis Izraelio turistų grupėmis, su kuriais gidai kalbėdavo rusiškai. Jie, kažkada buvę Sovietų Sąjungos piliečiai, taip pat mielai leisdavosi į pokalbius su buvusiais savo bendrapiliečiais, manęs klausinėdavo, kaip dabar mes Sovietų Sąjungoje gyvenam, šypsodavosi. Pokalbiai būdavo draugiški, prieidavo vis daugiau turistų. Bet anksčiau ar vėliau susilaukdavau klausimo:
– O Jūs iš kur?
Atsakydavau:
– Iš Lietuvos.
Dažniausiai šypsenos iš jų veidų tada dingdavo. Pokalbis netrukus pasibaigdavo ir jie nueidavo savo keliais. Kai taip atsitiko jau kelintą kartą, susimąsčiau. Ilgainiui supratau, kad tai dėsningumas. Kilo klausimas: kodėl? Sovietiniais laikais daug metų dirbau įvairiuose Vilniaus projektavimo institutuose, kur taip pat dirbo šiek tiek žydų. Šie žydai norėjo emigruoti į Izraelį, bet sovietinė valdžia neleido. Mes, lietuviai, taip pat nemėgome tos pačios sovietinės okupantų valdžios. Tad su žydais santykiai būdavo draugiški. Užtardavom vieni kitus. Bet dabar kažkas pasikeitė? Tai kas gi?
Paminklas holokausto aukoms prie Lietūkio garažų. wikimedia.org nuotr.
Oficialus Izraelio memorialas holokausto aukoms atminti
Galų gale man pasirodė, kad radau atsakymą, po to, kai viename Lietuvos kinoteatre pamačiau filmą apie 1941 birželio 27 dieną vykusias žydų žudynes „Lietūkio“ garaže, Kaune. Tai buvo ne taip jau seniai sukurtas spalvotas plataus ekrano filmas, į kurį kartas nuo karto buvo įterpiami ir 1941 metų dokumentiniai kadrai. Pastarieji kadrai buvo standartinio aniems laikams mažo formato ir nespalvoti. Žiūrovams iš karto buvo aišku, kurie kadrai buvo dokumentiniai (1941 metų), o kurie spalvoti ir plataus formato – mūsų dienų. Filmo dokumentiniuose kadruose nėra užfiksuota pačių žudynių. Dokumentiniai kadrai užfiksavo tik jau gulinčius „Lietūkio“ garažo kieme nužudytų žydų lavonus.
Bet štai, įpusėjus filmui, vėl pradedami rodyti mažo formato juodai balti kadrai, kuriuose, užsilipęs ant keliais aukštais suguldytų lavonų krūvos, groja muzikantas su armonika. Tie kadrai trunka gana ilgai ir šio filmo žiūrovai galėjo įsitikinti, kad muzikantas groja Lietuvos himną... Lietuvos himną – ant lavonų krūvos?! Man buvo gėda dėl savo tautiečių. Na kovojot už laisvę... Bet kokie turi būti tie išsigimėliai, kurie groja ant lavonų krūvos savo himną... Tie kadrai manyje sukėlė pasipiktinimą, pasibjaurėjimą. Jie dar ilgai man neišėjo iš galvos. Įsivaizduoju, kiek jaunų lietuviukų pasibjaurėjo savo tauta ir savo tautiečiais, pamatę, kaip jie groja savo himną ant lavonų krūvos... Vėliau žmonės man papasakojo, kad šis filmas daugybę metų buvo rodomas Jeruzalėje, Jad Vašemo holokausto muziejuje, o ir kitur. Šį filmą pamatė milijonai žmonių. Manau, kad ir žiūrėjusius šį filmą žmones, tiek Izraelio gyventojus, tiek atvykusius iš užsienio turistus, sukrėtė nepaprastas žydus žudžiusius lietuvių cinizmas. Neabejoju, kad mačiusieji šiuos kadrus milijonai žmonių išėjo iš šio filmo su pasibjaurėjimo jausmu lietuviams.
Raudų siena Izraelyje. Berthold Werner nuotr.
Bet štai pateko man į rankas „garsioji“ Rūtos Vanagaitės knyga, tos pačios „rašytojos“, kuri tiek purvų išpylė ant Lietuvos, kad teko jai ir anapus Atlanto, ir Izraelyje gyventi. Na o, kaip sakoma, kieno lizde sėdi, to ir giesmę giedi... Tad jau nepalankumu žydams, arba kaip jie mėgsta sakyti – antisemitizmu, Vanagaitės neapkaltinsi. Ji savo knygoje aprašo savo pokalbį su kitu skandalingai pagarsėjusiu lietuvių niekintoju – Izraelyje gyvenančiu Efraimu Zurofu. Tai štai, šioje Vanagaitės knygoje pateikti ir Vanagaitės, ir ją su Zurofu po buvusį „Lietūkio“ garažą lydėjusiojo žydiškojo Kauno žinovo Chaimo Bargmano liudijimai, kad 30 metų visam pasauliui Zurofo pasakoti ir dar daugelio kitų jo tautiečių platinti teiginiai, jog „Lietūkio“ garaže po žydų žudynių lietuviai giedojo himną yra melas. Vanagaitė dar cituoja Chaimo Bargmano žodžius, jog į „Lietūkio“ garažą „atėjo du benamiai. Vienas iš jų turėjo armoniką. Kažkuris iš sargybinių paprašė: „Sugrok jiems Slobodkos žydų maršą... Tai buvo antisemitinė Kauno prastuomenės pamėgta dainuška. Taip po pasaulį keliauja legenda, kad po žudynių minia giedojo Lietuvos himną. Žydai ir paskleidė tą legendą.“
Kad žydiškojo Kauno žinovas Chaimas Bargmanas yra teisus, ir kad daugybę metų Izraelyje ir kitur milijonams pasaulio žmonių rodytas filmas apie „Lietūkio“ garažo žudynes yra falsifikatas, liudija ir patys sufalsifikuoti to filmo „dokumentiniai“ kadrai, kuriuose ant keliais aukštais sukrautų lavonų krūvos stovintis žmogus su armonika groja Lietuvos himną. Šiandien kiekvienas gali kompiuteryje atsidaryti išlikusias 1941 birželio 27 dienos žydų žudynių „Lietūkio“ garažo kieme fotografijas, kuriose aiškiai matosi, kad lavonai guli padrikai, kiekvienas atskirai ir jokios lavonų krūvos, ant kurios galėjo užsilipti muzikantas, nėra.
Po to manyje tarsi viskas apsivertė. Dabar jau man pasibjaurėtinas pasirodė filmo su falsifikuotais „dokumentiniais“, „istoriniais“ kadrais kūrėjų ir jį daugelį metų milijonams žiūrovų rodžiusiųjų cinizmas. Izraelis save vaizduoja, kaip civilizacijos nešėją fanatiškame, tamsiame arabų pasaulyje. Bet ar dera civilizuotai, demokratiškai valstybei platinti šmeižikiškus falsifikatus apie lietuvius? Juk holokausto įvykių Lietuvoje analizė tvirtina priešingai, kad lietuviai ypač gausiai, gausiau nei bet kuri kita Hitlerio okupuota Europos tauta, prisidėjo gelbstint žydus. Ir viduramžiais, kai visa Europa persekiojo žydus, varė juos iš savo valstybių, rengė žydų pogromus, Lietuva buvo vienintelė Europos valstybė, teikusi žydams prieglobstį. Tai štai šitaip dabar jie mums už tai atsilygina?..
NĖ VIENOJE VALSTYBĖJE NEBUVO TIEK DAUG ŽYDŲ GELBĖTOJŲ, KAIP LIETUVOJE. 1953 metais Izraelyje įkurtas Jad Vašemo muziejus ėmė sudarinėti nuo hitlerinio holokausto žydus gelbėjusių žmonių sąrašus. Šie garbingi žmonės buvo pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Lietuvių, kuriems už nuo mirties išgelbėtus žydus Jad Vašemo muziejus suteikė Pasaulio Tautų Teisuolio vardą, skaičius 2019 metų vasarą jau pasiekė 915. ir kiekvieną mėnesį jis vis didėja. Vertinant kiekvienos valstybės indėlį gelbstint žydus, pagrindinis statistikos rodiklis nustatomas toje valstybėje išgelbėtų žydų skaičių, padalinus iš tos valstybės gyventojų skaičiaus, Valstybės gyventojų skaičius rašomas milijonais.
Pagal šį rodiklį, su artėjančiu prie 350 Pasaulio teisuolių skaičiumi (skaičiuojant vienam milijonui Lietuvos gyventojų) Lietuva pasaulyje užima pirmąją vietą. Bet reikėtų įvertinti dar ir tai, kad į šitą sąrašą sovietiniais laikais beveik nebuvo įtraukiami buvusios Sovietų Sąjungos gyventojai. Mat dauguma išgelbėtųjų žydų gyveno Izraelyje, JAV ar kitose užsienio valstybėse. Suprantama, kad sovietiniais laikais Lietuvoje gyvenę žydų gelbėtojai ir Vakarų pasaulyje gyvenantys išgelbėtieji žydai neturėjo galimybių susisiekti, nes pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Sovietų Sąjunga nuo laisvojo pasaulio atsitvėrė geležine uždanga ir bandymas užmegzti ryšius Lietuvos piliečiams grėsė tremtimi į Sibirą. Po Antrojo pasaulinio karo nei išgelbėtiesiems žydams, nei juos išgelbėjusiesiems lietuviams beveik nebuvo galimybės užmegzti tarpusavio ryšį, todėl žydus gelbėjusieji lietuviai beveik nebuvo įtraukiami į pasaulio teisuolių sąrašus. Tokios galimybės atsirado tik nuo 1990 metų. Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Tačiau tada didžioji dauguma išgelbėtųjų žydų ar juos gelbėjusių lietuvių jau buvo mirę. Gyvųjų tarpe bebuvo likę beveik tik tie, kurie tais baisiais holokausto laikais tebuvo vaikai, kurie duomenų pateikti negalėjo, nes hitlerinės okupacijos metu ir žydų gelbėtojų, ir gelbėjamųjų žydų, pavardės bei adresai buvo slepiami nuo vaikų, kad šie kam nors neišplepėtų. Dauguma šiandien tebegyvenančių holokausto liudininkų tegali papasakoti tik savo vaikystės prisiminimus savo gelbėtojus vadindami „teta Birutė“, „dėdė Antanas“ ir panašiais nieko nepasakančiais vardais. Jie nežino ir adresų. Todėl daugumos žydų gelbėtojų pavardžių bei jų gyvenamosios vietos ir šiandien nėra žinomos ir, matyt, to jau niekada nesužinosime.
1992 metais buvo įsteigtas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, kuris ėmėsi tirti ir holokaustą. Atlikus didžiulį darbą, jam pavyko nustatyti 3332 kilnių Lietuvos gyventojų, kurie, rizikuodami savo ir savo šeimos narių gyvybėmis, gelbėjo žydus. Šios 3332 žydų gelbėtojų pavardės paskelbtos 2012 metais išleistoje knygoje „Tie, kurie gelbėjo 1941 – 1944 (Žydų gelbėjimas Lietuvoje)“. Vertinant vien tik 915 lietuvius, kuriems Izraelio holokausto tyrimo centras prie Jad Vašemo muziejaus jau suteikė Pasaulio teisuolių vardą, Pasaulio teisuolių skaičiumi (skaičiuojant milijonui valstybės gyventojų) Lietuva pasaulyje pirmauja. O jei įvertintume Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pateiktą 3332 žydus gelbėjusių lietuvių skaičių, tai šis Lietuvos rodiklis būtų dar tris su puse karto didesnis. Tačiau šis faktas kažkodėl pasaulyje nutylimas. Nutylimas šis faktas netgi Lietuvoje. Šiandien nuolatos girdim žodžius „lietuviai šaudė žydus!“, „lietuviai - žydšaudžiai!“ Ir šitie „faktai“ yra įkalti į galvą beveik visiems lietuviams. Kiekvienas to paklausęs savo kaimynų, gali pats įsitikinti, jog beveik visi žino, kad „lietuviai šaudė žydus“, o tai, kad visų kadaise Hitlerio okupuotų valstybių tarpe lietuviai yra didžiausi žydų gelbėtojai, tegirdėjo tik vienas kitas lietuvis.
Kad gyventojai susidarytų teisingą nuomonę, yra būtina pateikti ir duomenis apie žydus, kurie gelbėjo lietuvius nuo sovietinio teroro, trėmimų, kankinimų, kalėjimų, žudynių. Juk Sovietų Sąjungos valdžios įstaigose aukštas pareigas užėmusių žydų procentas buvo nepaprastai didelis. Tad, jie galėjo, patekusiems į NKVD (vėliau pasivadinusiais KGB, dar vadintų ir saugumiečiais) tardymų bei kankinimų kameras, lietuviams padėti išvengti mirties ar kalėjimo. Jau nepriklausomoje Lietuvoje buvo kreiptasi į žydus, prašant juos nurodyti tokius savo tautiečius, žadant netgi išmokėti už tai pinigines premijas. Deja, iki šiol taip ir neatsirado nei vieno žmogaus, kuris nurodytų lietuvius išgelbėjusį žydą. Taigi, kol kas šiuo metu:
lietuvių, gelbėjusių žydus nuo hitlerinio genocido (vėliau imto vadinti holokaustu), skaičius oficialiais Izraelio duomenimis jau pasiekė 915 ir kiekvieną mėnesį jis vis didėja, o Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, savo ruožtu, nustatė 3332 Lietuvos gyventojus, kurie, rizikuodami savo ir savo šeimos narių gyvybėmis, gelbėjo žydus;
žydų, gelbėjusių lietuvius nuo sovietinio genocido, kol kas nerasta nė vieno.
Taigi, lietuvių gelbėjusio žydus ir žydų, gelbėjusių lietuvius santykis tiesiog stulbinantis, 915 : 0. Bet kodėl gi mūsų žiniasklaida apie tai tyli? Gal dėl to dabar Faina Kukliansky už tai mums „atsidėkoja“ patyčiomis iš didžiųjų Lietuvos žmonių, besipriešinusių tiek hitleriniam, tiek sovietiniam genocidui, kaltindama juos prisidėjus prie holokausto organizavimo?
O man atrodo, kad žydų tautos moraline pareiga, yra pastatyti Izraelyje dėkingumo paminklą lietuvių tautai – Antrojo pasaulinio karo metu labiausiai pasižymėjusiai gelbstint žydus nuo tragiškos holokausto lemties.
TIESA IŠRYŠKĖJA TIK LYGINANT TAUTAS TARPUSAVYJE IR TIK ĮVERTINUS VISAS APLINKYBES. Daugelis Lietuvos juodintojų mėgsta priminti atvejį Danijoje, kai hitlerininkai pareikalavo, jog žydai pradėtų segėti ant drabužių geltonas šešiakampes žvaigždes ir paaiškėjo, kad hitlerininkai ketina juos išgabenti į konclagerius. Tuomet pats Danijos karalius su karaliene demonstratyviai išėjo pasivaikščioti po Kopenhagą, segėdami tokias žvaigždes ant krūtinių. Netrukus daugybė kopenhagiečių jau vaikščiojo segėdami geltonas šešiakampes žvaigždes. O netrukus žydai buvo apgyvendinti danų bažnyčiose, danų namuose, pradėti gabenti į pajūrį, iš kur danų žvejai su daugybe valčių perkėlė juos į kaimyninę Švediją. Nieko ypatingo danams dėl to neatsitiko ir negalėjo atsitikti, nes tada Danija, pagal susitarimą su hitlerine Vokietija, turėjo savo valstybę, savo karalių, savo parlamentą ir netgi savo kariuomenę.
Lietuvių juodintojai neatsižvelgia į tai, kad hitlerinis režimas Lietuvoje, bei kitose buvusiose Sovietų Sąjungos Respublikose, buvo daug žiauresnis nei Hitlerio užgrobtose Vidurio bei Vakarų Europos šalyse, kurios nors ir buvo okupuotos, tačiau joms vis tik buvo paliktas valstybės statusas.Vokietijai 1940 balandžio 9 okupavus Daniją, ši sutiko tapti faktine maisto tiekimo Vokietijai baze, leisti vėrmachtui netrukdomai naudotis Danijos geležinkeliais, plentais oro ir jūrų uostais, o Hitleris sutiko išsaugoti Danijos valstybingumą, įskaitant parlamentą, karalių ir net kariuomenę. Bet niekas dėl to danų nekaltina kolaboravimu su hitlerininkais. Tik 1943 metais, Vokietijai ėmus pralaimėti karą ir danams pradėjus kelti galvas, Hitleris panaikino Danijos parlamentą, ir šalį ėmė valdyti vokiečių administracija. O Vokietijos sąjungininkės Italija, Bulgarija, Rumunija ar Vengrija apskritai išsaugojo savo valstybingumą, ir tik karo pabaigoje veržiantis sąjungininkams link Vokietijos, į kai kurias iš jų, siekiant sustabdyti sąjungininkų veržimąsi, buvo įvesta Vokietijos kariuomenė.
Danai turėjo savo valstybę, savo parlamentą, savo administraciją, savo valdininkus, o Lietuvos valstybės nebuvo, nes Lietuva tebuvo tik Vokietijos administracinio vieneto dalis, kurios įstatymus bei įsakymus priiminėjo Berlyne ar Rygoje sėdintys hitlerinės Vokietijos valdininkai. Danijoje 1941 metais nešaudė žmonių už pagalbą žydams, o lietuviai, bandžiusieji gelbėti žydus, būdavo sušaudomi ir būdavo, kad sušaudydavo ne vien tik juos, bet ir kitus jų šeimos narius. Tad, vertinant lietuvių ir danų galimybes ir elgesį, gelbstint žydus, yra nesąžininga ignoruoti skirtingas lietuviams ir danams skiriamas bausmes: lietuviai už nepaklusnumą hitlerininkams būdavo šaudomi, o į danų nepaklusnumą hitlerininkai žiūrėjo atlaidžiau.
Taigi, lyginti 1941 metų Daniją ir Lietuvą, neįvertinus skirtingų lietuviams ir danams skiriamų bausmių už pagalbą žydams, yra paprasčiausiai nesąžininga.
KAIP ELGĖSI LIETUVIAI VOKIETIJAI UŽPUOLUS SOVIETŲ SĄJUNGĄ ? Kaip galėjo elgtis tauta, kai 1940 birželį okupavę Lietuvą sovietiniai galvažudžiai, ėmė atiminėti žmonių bei valstybės namus, turtą, sugrūdo į kalėjimus 7 tūkstančius niekuo nenusikaltusių žmonių, vien dėl to, kad jie buvo inteligentai, šviesuoliai, mokytojai. Likus savaitei iki karo pradžios, Lietuvą sukrėtė dar viena baisi žinia – 21 tūkstančio žmonių tremtis į Sibirą. NKVD skleidė Lietuvoje gandus, kad netrukus bus dar vienas trėmimas. Niekas nesijautė saugus, visi gyveno baimėje.
Tad Hitlerio įsiveržimą visi sutiko su palengvėjimu, kaip išvadavimą nuo teroro. Lietuviai sukilo prieš sovietinę valdžią, šaudydami į sovietinius karius, skelbdami Vokietijai ir visam pasauliui, kad atkuria savo valstybę. Tik taip galima buvo tikėtis atkurti valstybę, nes kas gi duotų nepriklausomybę tautai, kuri dėl jos nekovoja? Ir viltys, kad Vokietija pripažins Lietuvos nepriklausomybę, buvo logiškos. Juk Sovietų Sąjungos plotai buvo didžiuliai, Vokietija turėjo dvigubai mažiau gyventojų, taigi mažiau ir kareivių, nei Sovietų Sąjunga. Tad buvo akivaizdu, kad pradėjęs karą su Sovietų Sąjunga, Hitleris turės į pagalbą pasitelkti Stalino pavergtas tautas, kad su jų pagalba laimėtų karą. Lietuvos sukilėliai, vydami iš savo žemės nekenčiamus sovietinius okupantus, tai suprato. Siekdami atkurti nepriklausomą Lietuvą, jie suprato ir tai, kad atkurti Lietuvą bus įmanoma tik nekonfrontuojant su Vokietija, kuri tuo metu buvo Europos šeimininkė. Beje, taip elgėsi ir žydai, jie klusniai ėjo į getus, getuose patys sudarinėjo šaudytinų savo tautiečių sąrašus, bet Faina Kukliansky savo tautiečių dėl to pateisina, kadangi jie nieko negalėjo. Bet lietuvių, kurie irgi nieko negalėjo ji nepateisina.
Prieš sovietinių galvažudžių valdžią sukilusių lietuvių viltys, kad Vokietija pripažins Lietuvos bei kitų Stalino pavergtų tautų nepriklausomybę, neišsipildė. Lietuviai suvokė, kad Vokietija privalės pripažinti Stalino pavergtų tautų nepriklausomybę, nes tik taip ji gali nugalėti Sovietų Sąjungą. Tačiau Hitleris to nesuvokė. Nepripažindamas Stalino pavergtų tautų nepriklausomybės, Hitleris pavertė jas savo priešais, tuo pasirašydamas sau mirties nuosprendį. Vaizdžiai kalbant, jau kariaudamas dviem frontais, Hitleris atidarė sau dar vieną – trečią frontą, kai atsisakydamas pripažinti potencialių savo sąjungininkų – Stalino pavergtų tautų nepriklausomybę, pavertė jas savo priešais, nusprendęs, jog karą jis laimės ir be šių žemesnių tautų paramos. Iš pradžių atrodė, kad taip ir bus: Vokietijos kariuomenė pirmus karo mėnesius link Maskvos ir Leningrado veržėsi nepaprastai greitai. Kas mėnesį vokiečiai pasistūmėdavo į Sovietų Sąjungos gilumą po pusę tūkstančio kilometrų, kas mėnesį paimdavo į nelaisvę po milijoną sovietinių kareivių. Jei Hitleris būtų pasiskelbęs Stalino pavergtų tautų išvaduotoju, tai pavergti estai ir latviai, ukrainiečiai ir baltrusiai, gruzinai ir azerbaidžaniečiai, kazachai ir uzbekai, ir dar daugybė Rusijos pavergtų tautų būtų pakėlę ginklą prieš kraugeriškąją Stalino priespaudą. Hitleriui nereikėtų savo karių, kurių jam taip trūko, siųsti į karą prieš jo užnugaryje siaučiančius sovietinius partizanus, nes Hitlerio užnugaryje gyvenančios tautos jam būtų draugiškos ir partizaninio karo tame užnugaryje paprasčiausiai nebūtų. Priešingai, šios tautos, bijodamos Stalino režimo sugrįžimo, tiektų Hitleriui ne tik karius, bet ir karui reikalingą produkciją. Realiame gyvenime Vokietijos kariai priėjo Kaukazo kalnagūbrį, bet užimti Užkaukazės jau nepajėgė, nes pritrūko ir karių, ir resursų. Bet jei Hitleris būtų paskelbęs, jog Stalino pavergtoms tautoms neša laisvę, tai Vokietijai priartėjus prie Kaukazo, Užkaukazėje būtų kilę sukilimai ir šios tautos pačios nusimestų Stalino jungą. Vokietija gautų neribotus Baku naftos išteklius, o Rusija liktų be naftos, be kurios kariauti neįmanoma. Stalinas, kurio imperija 1941 metų antroje pusėje balansavo ant kracho ribos, būtų žlugusi. Bet... Tada Hitleris nebūtų Hitleris. Juk jis, kaip ir Stalinas, buvo du, vienas kito verti galvažudžiai. Mes, kaip ir kitos Stalino pavergtos tautos, Hitleriui tebuvome antrarūšiai žmonės...
Hitleris, kaip ir visi diktatoriai vadovavosi principu „man – viskas, o jums – nieko“. Na, o tie, kurie vadovaujasi šiuo principu, paprastai lieka prie sudužusios geldos. Taigi, Hitleris pasirašė mirties nuosprendį ne tik sau, bet ir sovietų pavergtų tautų laisvės viltims. Lietuvos nepriklausomybės, kurią 1941 birželio 23 dieną paskelbė atkurianti Lietuvos sukilėlių sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė, Vokietija nepripažino. Vokietijos kariuomenei okupavus Baltijos kraštus, iš Estijos, Latvijos, Lietuvos, bei dalies Baltrusios buvo sudarytas Vokietijos administracinis vienetas – Ostlando reichskomisariatas, kurį valdė Rygoje reziduojantis Vokietijos skiriamas reichskomisaras. Ostlande buvo įsteigtos Estijos, Latvijos ir Lietuvos generalinės sritys. Lietuvos generalinės srities komisaru buvo paskirtas fon Rentelnas, kuris buvo Vokietijos skiriamas ir Lietuvai neatskaitingas. Jokios nepriklausomybės, jokio statuso kaip danų, rumunų ar bulgarų, ar bent jau šiokios tokios savivaldos, Lietuva, Latvija, Estija, Baltrusia ar Ukraina negavo.
Dabar Faina Kukliansky kaltina lietuvių sukilimo vadus bendradarbiavimu su siaubingu Hitlerio režimu. Bet ar galima dėl to kaltinti lietuvius? Juk tada ne tik lietuviai, bet ir visas pasaulis dar nežinojo ir nerašė apie Hitlerio nusikaltimus, nežinojo ir nerašė apie jo vis baisesne tampančią konclagerių sistemą. Juk tada pasaulis nežinojo ir nerašė net apie Stalino konclagerių sistemą, į kurią hitlerininkai važinėdavo semtis patirties, ir kuri buvo penkiolika metų senesnė negu Hitlerio konclagerių sistema. Ir paties baisiausio Hitlerio nusikaltimo – holokausto nei lietuviai, nei pasaulis, nei patys žydai dar nežinojo, nes jis dar nebuvo pradėtas vykdyti.
Lietuvių juodintojai kaltina tuos lietuvius, kurie dar tikėjosi, kad nekonfliktuojant su Hitleriu gal būt pavyks išsiderėti kokias nors Lietuvai palankesnes sąlygas. Bet kodėl jie nekaltina kitų okupuotų valstybių, kurios įvarytos į kampą elgėsi lygiai taip pat? Lietuvių juodintojai kaltina lietuvius dėl to, kad šie prisidėjo prie parengiamojo holokausto etapo – getų steigimo. Fainos Kukliansky nuomone, tai reiškia, kad lietuviai prisidėjo prie holokausto, nes getų steigimas, jų nuomone, buvo pirmasis holokausto etapas. Betgi tada holokausto – masinio žydų naikinimo planai buvo slepiami, apie juos nežinojo net aukšti nacių pareigūnai, generolai, maršalai. O kad suvarius žydus į getus prasidės žydų naikinimas, niekam ir į galvą tada neatėjo. Lygiai taip galima kaltinti ir pačius žydus dėl to, kad jie paklusniai ėjo į getus, užuot bėgę į miškus ar kur nors į vienkiemius pamiškėse. Tad yra absurdiška lietuvius kaltinti prisidėjus prie holokausto vykdymo, kuris tada dar nebuvo prasidėjęs, ir apie kurio artėjimą nežinojo ne tik lietuviai, bet net ir Vokietijos karininkai bei valdininkai.
Niekas juk nesmerkia su Hitleriu besiderėjusių Didžiosios Britanijos vadovo Nevilio Čemberleno ar Prancūzijos vadovo Eduardo Daladjė, kurie 1938 metais netgi sutiko atiduoti Vokietijai dalį Čekoslovakijos žemių – Sudetus ir privertė savo karinį sąjungininką – Čekoslovakijos prezidentą pasirašyti Sudetų perdavimo Hitleriui aktą. 1936 metais Hitleriui netgi buvo ketinama įteikti Nobelio taikos premiją, bet jis pats nepanoro jos gauti, kadangi vienas iš Nobelio premijos gavėjų buvo žydas. Tai nejaugi, dabar imsime kaltinti Vakarų šalių politikus tuo, kad jie rėmė holokaustą? Politika, deja, verčia daryti ir tokius sprendimus, kurių labai nesinori daryti. Ir Lietuvos sukilėliams nesinorėjo kalbėtis su Hitlerio Vokietija. Bet, deja, Lietuvos žemę mindė Hitlerio kareiviai, kurie čia buvo šeimininkai, ir todėl tik su Hitleriu galima buvo dėl ko nors susitarti arba nesusitarti. Ir visos tautos, kurių žemę grasino okupuoti, o tuo labiau tos, kurių žemę jau buvo okupavusi, hitlerinė Vokietija, su jais derėjosi. Netgi išdidūs prancūzai po 1940 metų pralaimėjimo kapituliavo prieš Vokietiją ir vykdė Hitlerio keliamus reikalavimus, nes jis okupavo šiek kiek daugiau nei pusę Prancūzijos, likusiai pusei Prancūzijos palikęs tvarkytis pačiai ir net neįvedęs į ją Vokietijos kariuomenės. Aišku, tai buvo naudinga ir Hitleriui, nes jis sutaupė karių, kurių jam visada trūkdavo. Bet ir prancūzams maloniau buvo gyventi valdant saviškiams, o ne okupantams. Bet niekas nesmerkia prancūzų, kad jie sutiko vykdyti Hitlerio nurodymus, nes Vokietijai sutriuškinus Prancūzijos kariuomenę, kitos išeities prancūzams neliko.
O Lietuvos sukilėlius, bandančius atkurti Lietuvos valstybę ir dėl to bandančius derėtis su Hitlerio statytiniais, Faina Kukliansky smerkia. Bet aš norėčiau jos paklausti: tai ką gi lietuviai turėjo daryti? Ar vokiečiams įsiveržus į Lietuvą, sukilimo vadai turėjo pradėti kelti Hitleriui ultimatumus? Bet ultimatumus gali kelti tas, kas turi jėgą. O tie, kas jos neturi privalo ieškoti ir visada ieškodavo diplomatinių sprendimų, kompromisų, tempdavo laiką. Juk niekas nekaltina Danijos vadovų, kad šie nesipriešino Hitleriui, nepradėjo sprogdinti Danijos geležinkeliais ir autostradomis važinėjančio Vokietijos karinio transporto, nepradėjo partizaninio karo. Tai, ką jie galėjo padaryti, jie darė, bet pradėti kenkti Hitleriui, sueiti su Hitleriu į atvirą konfliktą ir šitaip susilaukti Hitlerio keršto, kuris Danijai būtų atnešęs milžiniškus praradimus, danai vengė. Ir niekas dėl to danams nepriekaištauja. Juk net ir galingoji Prancūzija, 1940 metais užimta Vokietijos kariuomenės, pasirinko bendradarbiavimo kelią, kadangi tuo metu kito kelio nebuvo. Visų valstybių, kurias okupavo Hitlerio kariuomenė, žmonės buvo priversti skaitytis su realybe ir bandyti kažkaip išgyventi ir išlikti. Ir valdininkai, tarnautojai, darbininkai, policininkai dirbo tuos darbus, kuriuos privalėjo dirbti, antraip okupuotoje valstybėje gyventojai pradėtų mirti iš bado. Visi tai supranta, ir niekas nesmerkia tų žmonių, kurie karo metu augino duoną, gydė žmones, mokė ir augino vaikus. Tačiau visam tam organizuoti yra būtinas valstybės aparatas, valstybės tarnautojai. Bet kiekviena tauta nori, kad tie valstybės tarnautojai būtų savi žmonės, o ne okupantai. Tai kodėl gi Jonas Noreika – generolas Vėtra ir kiti lietuvių sukilėlių vadai bandę atkurti Lietuvos valstybę yra už tai smerkiami? Juos galima būtų smerkti ir bausti, jei jie būtų padarę konkrečius nusikaltimus žmoniškumui, bet yra nesąžininga smerkti žmogų už tai, kad jis siekė atkurti Tėvynės Nepriklausomybę ir bandė dėl to derėtis su okupantu. Vienintelis „kaltinimas“ Noreikai dalyvavus holokauste – nesipriešinimas getų steigimui yra absurdiškas, nes steigiant getus, holokausto planai dar buvo slepiami net nuo Hitlerio karininkų, tad Jonas Noreika tuo labiau negalėjo žinoti, kad getų gyventojai vėliau bus masiškai naikinami. Jonas Noreika – generolas Vėtra aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo, buvo Žemaitijos antinacistinio pogrindžio vadovas, 1943 kovą už tai buvo uždarytas į Štuthofo koncentracijos lagerį, po karo dalyvavo antisovietinėje veikloje, už tai 1946 kovą sovietų buvo suimtas, o 1947 vasarį sovietų buvo nužudytas. Taigi, šis kilnus žmogus, savo gyvenimą ir gyvybę paaukojo kovai prieš abi, Stalino ir Hitlerio, galvažudiškas sistemas. Ir bandymai kaltinti Joną Noreiką prisidėjus prie holokausto kelia pasibjaurėjimą.
O KAIP ELGĖSI ŽYDAI VOKIETIJAI UŽPUOLUS SOVIETŲ SĄJUNGĄ ? Reikalavo vokiečiai gaminti karo pramonės produkciją, ir getų žydai sąžiningai vykdė vokiečių užsakymus. Siekdami daugiau vokiečių karių siųsti į frontą, vokiečiai reikalavo patiems žydų policininkams saugoti getus, kad žydai iš jų nebėgtų, išdalino žydų policininkams šautuvus, ir šie (panašiai, kaip stribai Lietuvoje) „sąžiningai“ terorizavo savo tautiečius getuose. Reikalavo vokiečiai, kad žydai išsirinktų getuose žydų tarybas (judenratus), ir šie jas išsirinko. Reikalavo, kad šios žydų tarybos sudarinėtų sušaudymui atrinktų savo tautiečių sąrašus, ir jos sudarinėdavo ir pateikdavo hitlerininkams šiuos reikalaujamus pasmerktųjų sąrašus. Juk čia akivaizdus asmeninis interesas: jei į šaudomųjų sąrašą tu įrašysi kitą, tai tu pats ir tavo vaikai išvengsit mirties ir gal būt sulauksit karo pabaigos. Bet žydai tokio savo tautiečių elgesio nesmerkia, aiškina, kad kitos išeities jiems nebuvo, nes priešingu atveju žydų naikinimas būtų buvęs dar greitesnis ir šansų išlikti gyviems jiems būtų buvę dar mažiau. Ir lietuvių juodintojai atjaučia į tokią klaikią padėtį patekusius žydus. O lietuvių, patekusių į panašią padėtį lietuvių juodintojai atjausti nenori, jiems jie jau taiko kitokius kriterijus. Bet juk lietuviams policininkams už atsisakymą šaudyti žydus galėjo būti pritaikytas karo meto įstatymas – sušaudymas vietoje už vado įsakymo nevykdymą. Žinomi atvejai, kai prieidavo esesininkas su pistoletu ir atsisakantieji vykdyti įsakymą šaudyti žydus čia pat būdavo nušaunami. Po to daugiau priesaikos laužytojų neatsirasdavo. Aišku, nors ir maža dalis, bet buvo ir tokių lietuvių, kurie patys ėjo šaudyti žydų. Pavyzdžiui, Sovietinėje Lietuvoje mirties bausme nuteistas ir 1962 metais sušaudytas Pranas Matiukas teismo paklaustas, kodėl šaudė žydus, atsakė taip:
– Todėl, kad 1941 metais Pravieniškėse (sovietinėje koncentracijos stovykloje, Lietuvoje) aš buvau ištrauktas iš po lavonų krūvos. Šaudžiusieji į mus daugiausia buvo žydai“.
Prašau šių mano teiginių nesuprasti, kaip žydšaudžių teisinimo. Aš žydšaudžių neteisinu. Tokius, kaip Matiukas aš smerkiu. Aš suprantu tų, kuriuos sovietiniai sadistai kankino ir šaudė, norą atkeršyti savo skriaudikams. Bet negaliu suprasti, o tuo labiau negaliu pateisinti tokių, kurie keršto vedini, ima keršyti niekuo nekaltiems žudikų giminaičiams ir net vaikams. Tai pasibaisėtina! Man taip pat nepriimtina, kai kalbama ir akcentuojama vien tik apie lietuvius, kurie šaudė žydus, o apie kitas tai dariusias tautas nutylima. Pavyzdžiui, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2011 metais išleistoje knygoje „Holokaustas Lietuvoje 1941 – 1944 metais“ apie sudarytą iš žydų Vilniaus geto policiją cituojami jų tautiečio G. Šuro karo metu darytų užrašų žodžiai, kad:
– Vilniaus geto žydų policijoje tarnavo 226 asmenys“, kurie prie geto vartų „žiauriai sumušdavo kiekvieną žydą, pas kurį rasdavo paslėptų maisto produktų“;
–Vilniaus geto žydų policijos pavaduotojas Salakas (Saulas) Desleris, kurį gestapas 1941 metais užverbavo savo agentu, „dalyvavo likviduojant Ašmenos, Švenčionių, Mikailiškių ir Salų getus“;
– Vilniaus geto žydų policininkai, ant lietuviškų karinių kepurių prisitvirtinę Dovydo žvaigždes, „1942 m. spalio 19 d. buvo pasiųsti į Ašmenos getą vykdyti žydų likvidavimo akcijos“, kurios metu,vietoj gestapo reikalaujamų sušaudyti 1500 žydų, Vilniaus geto žydų tarybos pirmininkui Jakobui Gensui pavyko nusiderėti iki 406, todėl buvo sušaudyti „tik“ 406 žydai.
G. Šuras užrašuose apie savo tautiečių, Vilniaus geto žydų policiją rašė, kad jie „pasijuto beveik esą gestapo vokiečiai ir manė niekšybėmis bei paklusnumu laimėsią sau gyvenimą“. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras juos vertina santūriau: „viena vertus, jie buvo okupantų įsakymų vykdytojai ir talkininkai, kita vertus stengėsi sušvelninti nacių reikalavimus ir padėti pasmerktiems savo tautiečiams“.
Aš manau, kad objektyvumas reikalauja kalbėti ne vien tik apie lietuvių nusikaltimus prieš žydus, bet ir apie žydų nusikaltimus žudant ir kankinant lietuvius ir netgi savo tautiečius. Jeigu lietuviai policininkai, dalyvavę šaudant žydus, yra smerkiami ir apie tai žiniasklaidoje nuolatos kalbama, tai kodėl žydų policininkai, dalyvavę lietuvių ir netgi savo tautiečių kankinime ir žudyme nėra smerkiami Ir kodėl žiniasklaida apie tai nutyli? Tie patys kriterijai turi būti taikomi ne tik lietuviams, bet ir žydams.
Atgal
