VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
01.03. Be lietuvių kalbos – išnyksime!
Alfredas Guščius
Rašytojas Antanas Žukauskas–Vienuolis knygoje „Astronomas Šmukštaras“ (1962) savo atsiminimuose aukština poetą Antaną Baranauską už „Anykščių šilelis“ parašymą, ją vadina deimantinio lygio, iškelia aukščiau už Adomo Mickievičiaus poemą „Ponas Tadas“... Rašytojas kelia klausimą: „Kodėl gi A. Baranauskas, jaunystėje taip gražiai pradėjęs, taip aukštai iškilęs su savo deimantu „Anykščių šileliu“, į senatvę lenkomanu pavirto“.
Kokios priežastys į nutautėjimą veda lietuvius šiais laikais? Dabar sunku surasti šeimą, kurios nebūtų palietusi „tautų mainymosi“ reiškinys, taip vadinamoji emigracija. Gal Marijonas Mikutavičius pradės naują dainą, įdėdamas kitus žodžius į pavadinimą „Trys miljonai“, skirtą prieš dešimtmetį lietuvių krepšinio komandos laimėjimui – vietoje trijų, įstatydamas du, vieną, o jeigu nei vieno milijono? Estai, kurių gyventojų virš miljono, ekonomiškai mus pralenkia, bet savo kalbos neatsisakė. Jų kalba artimesnė suomių. Kaip jiems tai pasisekė harmonizuoti savo kalbą su ekonomika, juk jų gyventojų emigracija į Suomiją bei kitas vastybes daug mažesnė nei lietuvų.
A. Vienuolis atsiminimuose apie kunigo J. Tumo įvardintą A. Baranausko „psichinę paslaptį“ rašo: „Tai tema ištisam kursui, kai bus plačiau literatūros medžiaga išstudijuota“. Lietuvių poetai - klasikai Justinas Marcinkevičius, Albinas Žukauskas išvertė Vienuolio pateiktus eilėraščius Karoliną Praniauskaitę įsimylėjusiam A. Baranauskui ir Jos lietuvių poetui. Išvertė puikiai, galima pasakyti, kad jie įvykdė ir antrają, ir J. Tumo, ir A. Vienuolio, užduotį.
Sunku surasti šeimą, kurios nebūtų palietusi emigracija
Prie istorijos šaltinių darbuojasi istorikai. Bet tokio įdirbio nepakanka. Vadinasi, nei literatūros ar istorijos dydžiai nemažina emigracijos. A. Vienuolis savo atsiminimų pradžioje išsako, mano supratimu, pagrindinę priežastį: „Lietuvis kaimietis gyveno greta lietuvio bajoro, dvarininko, bet vieną kito skyrė ne kraujas, o bedugnė – kalba. Ne lietuviška kalba vyravo ir Lietuvos miestuose, ir miesteliuose. Kalba nustatydavo ir kam kokius rūbus dėvėti – švarką ar milinę... Paniekintas už savo bočių kalbos vartojimą ir sunkaus vargo prispaustas, kaimietis gyveno ir nieko nelaukė, nieko nesitikėjo. Savo krašto garbingos praeities jis nežinojo, dabartį jam atstodavo smuklė ir bažnyčia, o ateitis atrodė sunki. Taip ėjo dienos, metai...“
Teisūs tie rašantys ar sakantys, kad reikia atgaivinti garbingos praeities atminimą, nes mūsų kaimas, kažkada buvęs gyventojų lyderiu, nyksta, o jauni lietuviai išsikrausto į miestus, gerai kad į Lietuvos, bet jeigu užsienio, padidindami emigrantų dalį?
O tos garbingos praeities atgimimui didžiulę įtaką, mano supratimu, daro Nacionalinės ekspedicijos transliavimas per Lietuvos televiziją ir tą ekspediciją įprasminančios knygos. Arba kas keli metai įvyksiančios pasaulinės Dainų ir šokių šventės.
Daug ir kitokių priemonių, kurios Lietuvos gyventojus laiko, prisiršusius prie dabarties, leidžia mums dairytis į ateitį. Pavyzdžiui, Raseinių rajone, Kryžkalnyje, pradėta Lietuvos partizanams skirtas monumento statyba. Galbūt ir Lukiškių aikštėje iškils patriotams lauktas paminklas Vyčiui. O visai neseniai iškilmingai palaidojome Rasų kapinėse 1863, 1864 metų sukilimo vadus ir 18 sukilėlių... Sukilimas turėjo šūkį – „Už mūsų ir jūsų laisvę!“
Ir daug kitokių ženklų liudija mums, kad lietuviai išsilaikys gal dar 100, gal 200 metų... O toliau? Mums peršama perspekytyva apie keturių lietuvių milijonų tautą. Šiemet valstybinė radijo stotis transaliavo iš įvairių Lietuvos miestų, miestelių bei kitų užsienio valstybų įdomias laidas. Bet nereikia jomis apsiriboti, o būtinai reikia, kad tų emigrantų tėvai savo vaikus išmokyti lietuvių kalbos, būtina juos įpatinti žaisti pagal lietuviškus papročius. Be tokio išlaikymo – nebus ateities. Emigrantai turi tai atsiminti, kaip jų tėvai ar seneliai yra išmokyti kasdienės maldos „Tėve mūsų“...
Istorikas Gediminas Kulikauskas pokalbyje „Menamas ir tikras lietuvio charakateris“, parengtas žurnalistės Dalios Byčienės, sako: „Dabar mes nesame okupuoti, bet didelių pasikeitimų ir kataklizmų virsme galėtume rasti šansą. Jei ne, iš esmės įvyks susiliejimas su kitomis tautomis“.
Kas to šanso autorius? Be abejo, kad visa tauta, - ir visų pirma lietuvių kalba, dainos, tradicijos, papročiai, kuriuos turime išsaugoti, - per radijo laidas, per televiziją, per bendruomenines šventes, įjungdami meną, kultūrą...
Skaudžių pavyzdžių turime pakankamai... Nereikia mums nei vanagaičių, nei kitokių blogų pavardžių, nekeliančių teigiamų rezultatų...
Atgal
