VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
12.21.Skautai pastatė naują kryžių bažnyčios riteriui kunigui J. Zdebskiui atminti
Ričardas Simonaitis
Skautininkas, LSS „Valdovų rūmai“ tunto vadas
Du bičiuliai - miškininkas Algirdas Gustas bei Maldos ir liaudiško giedojimo grupės „Karunka“ narys Gintautas Strockis per labai trumpą laiką ne tik parinko tinkamą ąžuolą kryžiaus gamybai, bet ir atgabeno į Kęstučio Kauzono kiemą. Visuotinės skubos laikais gera matyti tokį bičiuliškumą. Sovietmetyje, pamenu, buvo propaguojami taip vadinami, „draugiški“ tarpusavio santykiai: „Neturėk šimto rublių, bet turėk šimtą draugų“. Šie žodžiai, matyt, padėjo pagrindus sovietinei nomenklatūros korupcijai, t.y., jei turėsi daug draugų, gausi bet kokį tau reikalingą daiktą, o jeigu tavo „draugas“, pavyzdžiui, kolūkio pirmininkas, fabriko direktorius ar CK sekretorius ar sandėlio vedėjas, - būsi aprūpintas deficitinėmis prekėmis.
Ilgus metus žmonės kovojo dėl savo laisvės, kunigas J.Zdebskis net gyvybę paaukojo.
Draugystė ir bičiulystė atsiskleidė, pradėjus statyti kryžių kunigui J.Zdebskiui atminti. G.Strockio ir A.Gusto pavyzdžiu pasekė mano kolega ir bičiulis skautas Kęstutis Dapkevičius, nuoširdžiai prisidėjo vežant akmenis, smėlį, juodžemį... Kryždirbys Benediktas Martinkėnas (jis ir skautas), Algirdas Jukavičius, Rimantas Pranckevičius, Valdas Karlonas tvarkė aplinką, aukodami savo savaitgalius. Sudėtas iš akmenų tiltas per griovį leis žmonėms patogiai prieiti arčiau prie kryžiaus ir pasimelsti.
Aplinkos valymo ir tvarkymo darbai
Jono Kareniausko iniciatyva buvo ne tik įgyvendintas projektas, bet jis pats labai aktyviai prisidėjo, negailėdamas nei laiko, nei sveikatos. Kryžiaus statymas, trukęs daugiau nei keturis mėnesius, visus suvienijo, bendravimas tapo artimas ir bičiuliškas. Man, kaip šio projekto koordinatoriui, gimusiam prieš Antrąjį pasaulinį karą ir išgyvenusiam visą sovietinį vagysčių ir melo laikotarpį, nebuvo lengva suprasti, kad žmonių santykiai iki okupacijos visuomet buvę bičiuliški. Ačiū Dievui, kad Lietuva ir po pusės šimtmečio okupacijos neprarado bičiuliškos saviraiškos. Daug padėkos žodžių turime tarti kunigijai, kuri nešė sunkią moralinę naštą kovoje su sovietine armija, KGB ir NKVD agentais, mūsų tautos kolaborantais. Prieš trisdešimt metų daug kam atrodė, kad gyvenimas niekados nepasikeis į gerąją pusę, kad nėra jėgos, kuri galėtų sustabdyti okupaciją. Atgavus valstybingumą, tapo aišku, kad kuo greičiau reikia gydyti okupantų padarytas žaizdas. Kryžiaus pastatymu, pareikalavusiu nemažai laiko, gydoma viena iš padarytų žaizdų. Nupjautam medžiui prireikė ne vienerių metų, kad jis būtų tinkamas gamybai, jis turėjo būti tinkamai džiovinamas. Geriausias laikas tam – žiemos periodas, per kurį medis turėjo būti nužievintas ir laipsniškai, natūraliomis gamtos sąlygomis, džiovinamas.
Šis procesas pradėtas prieš du metus, t.y. 2017 m. gruodžio mėn. Kryžiui skirtas ąžuolas tik po dviejų metų sulaukė skautų bičiulio kryždirbio Benedikto Martinkėno rankų. Kantriai laukęs beveik du metus, medis buvo impregnuotas specialiu tirpalu. Ilgainiui ąžuolas tapo tuo, kuo turėjo tapti – kryžiumi kunigui Juozui Zdebskiui atminti. Kryžius ne tik impregnuotas, apsaugant medieną nuo drėgmės, bet jo pagrindas sutvirtintas dviem metalinėmis plokštėmis, kurios kryžių turėjo iškelti virš žemės paviršiaus, kad apsaugotų medieną nuo drėgmės. Beliko tik „pasodinti“ į jam skirtą vietą Naujadvario kaime, kur buvo nužudytas kunigas J.Zdebskis. Darbo ėmėsi visi J.Zdebskio bičiuliai, negailėdami nei laiko, nei sveikatos, su didžiule pagarba kunigo atminimui dirbo beveik visą pusmetį.
Atgal
