VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
12.13.Atminimo paminkluose įamžinti Šakių krašto šviesuoliai
Antanas Andrijonas
Gerdžiūnuose (Šakių r.), prie buvusios mokyklos pastato atidengta paminklinė stela Eiciūnų–Gerdžiūnų mokyklos kūrėjui, Sūduvos krašto švietėjui, knygnešiui, mokytojui Petrui Dumčiui (1858–1933) atminti. Senelio atminimą įamžinti inicijavo anūkas prof. Arimantas Dumčius. Skulptūrinės kompozicijos autorius – Vidas Cikana. Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavo ir kalbėjo LR Seimo narė Irena Haase, Šakių rajono meras Edgaras Pilypaitis, Šakių rajono savivaldybės tarybos narys Mečislovas Švabas. Kriūkų seniūnijos seniūnė Ona Rakauskienė, Lietuvos šaulių sąjungos atkūrėjas, Vlado Putvinskio–Pūtvio klubo prezidentas Stasys Ignatavičius, Vilniaus zanavykų bendrijos narys Jonas Vaičiūnas. Į iškilmes susirinko Kauno, Šakių krašto šaulių atstovai, Šakių visuomenės, Dumčių giminės nariai.
Dumčių šeimos dinastijos pėdsakai
P. Dumčius savo ūkyje Eiciūnų kaime 1896 metais atidarė valdinę mokyklą, pats joje mokytojavo. Vėliau tas pareigas iš jo perėmė sūnus Steponas. Sūnus Liucijonas, jau nepriklausomos Lietuvos metais, pastatė atskirą dviejų komplektų mokyklą. Joje vaikai mokėsi iki pokario laikų.
P. Dumčiaus žmona Elena Slivinskaitė iš garsios bajorų giminės, kuri žinoma nuo 1460 metų. Karaliaujant Kazimierui jai buvo suteiktos bajorų teisės. Slavinskai turėjo įspūdingą herbą su avinėlio simboliu.
Prie paminklo Eiciūnų–Gerdžiūnų (Šakių r.) mokyklos kūrėjui, Sūduvos krašto švietėjui, knygnešiui, mokytojui Petrui Dumčiui (1858–1933): centre šaulio uniforma – prof. Arimantas Dumčius, jam iš kairės – LR Seimo narė Irena Haase, A. Dumčiaus žmona Elona Dumčiuvienė
Petro Dumčius ūkyje Eiciūnų kaime 1896 metais atidarytoje valdinėje mokykloje mokėsi aplinkinių vietovių vaikai
Griškabūdyje atidengto paminklo poetui, vertėjui, publicistui Albinui Bernotui (1934–2012) ir mokytojui, vertėjui, poetui Arvydui Galginui (1934–2006) ceremonijoje juostelę perkirpo Šakių r. meras Edgaras Pilypaitis
P. Dumčius gimė 1858 metų gruodžio 27 d. Eiciūnų kaime, tuometinėje Svetošino gminoje (valsčiuje), ūkininko šeimoje. Mokėsi pas kaimo daraktorių, Žemosios Panemunės pradžios mokykloje, įstojo į Veiverių mokytojų seminariją, kurią baigė 1879 metais. Ilgiausiai mokytojavo gimtajame valsčiuje: Padainiuose, netoli Žemosios Panemunės (Pamiontkos), Leoniškių, Rapoliškių pradžios mokyklose. Savo sodyboje buvo įrengęs draudžiamosios spaudos slėptuvę, literatūra dalindavosi su kaimynais ir jos platintojais. Bendravo su daugeliu to meto iškilių žmonių: kalbininku Jonu Jablonskiu (buvo sūnaus Liucijono krikštatėvis), spaudos darbuotoju Jonu Kriaučiūnu (buvo sūnaus Stasio krikštatėvis), rašytoju ir gydytoju Vincu Kudirka, knygų leidėju Martynu Jankum. Manoma, kad 1907–1908 metais pas mokytoją lankėsi Lietuvos atgimimo patriarchas Jonas Basanavičius. Valstiečiai mokytoją gerbė už vaikų auklėjimą, už tai, kad juos jis supažindindavo su amatais, ugdė darbštumą, meilę Tėvynei. P. Dumčius mirė 1933 m. birželio 13 d., palaidotas Paežerėlių kapinėse prie Kriūkų. Jo vardu 2005 metais pavadinta Gerdžiūnų mokykla, o 2019-ųjų rudenį prie mokyklos pastatytas paminklas, kurį pašventino kunigas Jordanas Kazlauskas.
Mokytojo pėdomis nuėjo ir du jo sūnūs – Vaclovas (1891–1970) ir Steponas (1890–1969), kurie taip pat baigė Veiverių mokytojų seminariją. Trečiasis sūnus Stasys (1906–1942) 1930 metais buvo išrinktas Kauno miesto moksleivių garbės nariu, skaitė paskaitas skautams, ugniagesiams, o karybos – šauliams. Lietuvą okupavus sovietams, 1941 metų birželio 14 d. S. Dumčius buvo suimtas ir ištremtas į Vorkutos lagerius. Pagal fiktyvią bylą 1942 metų gegužės mėnesį nuteistas sušaudyti. Mirties bausmė neįvykdyta, nes tų metų gegužės 16 d. S. Dumčius lageryje mirė nuo išsekimo. Palaidotas bendrame žuvusiųjų kape Archangelsko srities Plesecko rajone, Puksaozero lageryje, 10-ojoje zonoje. Brandmajoro S. Dumčiaus atminimas įamžintas Kauno ugniagesybos ir Vytauto Didžiojo karo muziejuose.
S. Dumčiaus žmoną Konstanciją Mažuolytę–Dumčiuvienę su 1940 metais gimusiu sūneliu Arimantu 1941 metų birželio 14 d. ištrėmė į Altajaus krašto Chabarų rajono Martovkos tarybinį ūkį.
A. Dumčius – viena žymiausių asmenybių Dumčių giminėje. Kartu su mama, Altajaus krašte išgyvenę 6 metus, slapta jie sugryžo į Lietuvą. Arimantas 1959 metais baigė Kupiškio vidurinę mokyklą, nuslėpęs tremtį, tais pačiais metais įstojo į Kauno medicinos institutą. Dirbo Kauno klinikinės ligoninės chirurgu, Kardiologijos instituto, Biomedicininių tyrimų instituto Širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijos vadovu. Tapo kardiologijos profesorium, KMU Išeminės širdies ligos chirurgijos klinikos vadovu. Kauno miesto tarybos narys (2002–2004), Lietuvos Respublikos Seimo narys (2004–2008), 2008 metais išrinktas naujai kadencijai... Dimisijos kapitonas A. Dumčius ir pastaraisiais metais aktyviai dalyvauja Kauno miesto šaulių veikloje.
Paminklinė stela Gerdžiūnuose primins kovos už lietuvybę laikus, mokytojo P. Dumčiaus ir jo šeimos švietėjišką veiklą Sūduvoje. Gaila, kad mokykla Gerdžiūnuose jau nebeveikia...
Du draugai iš Griškabūdžio mokyklos suolo
Tos pačios dienos popietę Griškabūdyje atidengtas paminklas dviem šio krašto kūrėjams – poetui, vertėjui, publicistui Albinui Bernotui (1934–2012) ir mokytojui, vertėjui, poetui Arvydui Galginui (1934–2006). Tai du draugai, sėdėję viename mokyklos suole, tik vienas jų tapo žinomu rašytoju, o kitas visą gyvenimą abejojo savuoju talentu.
A. Bernotas gimė 1934 m. kovo 21 d. Urvinių kaime. Studijavo Vilniaus pedagoginiame institute lietuvių kalbą ir literatūrą, 1958 metais tapo diplomuotu specialistu.
Dirbo „Moksleivio“, „Jaunimo gretų“, „Pergalės“ redakcijose, Rašytojų sąjungoje – poezijos konsultantu. Užsiėmė vertimais, tvarkė almanachą „Poezijos pavasaris“ (1984 m. tapo laureatu). Pirmąjį poezijos rinkinį „Lygumos bunda“ A. Bernotas išleido 1960 metais. Vėliau pasirodė poezijos rinkiniai „Žaibų tyla“ (1965), „Karšti lapai“ (1968), „Slenkstis“ (1972), „Paglostyk žolę“ (1980), „Vėžės“ (1981), „Nusigręžusi žvaigždė“ (1983). Apie 1978 metus, kai sveikata pareikalavo daugiau ramesnių valandų, iš Vilniaus persikėlė į Švenčionių rajoną, Argirdiškės kaimą. Sąjūdžio metais vėl aktyviai reiškėsi Vilniaus gyvenime, 1989-aisiais kūrė kraštiečių – Vilniaus zanavykų – bendriją, buvo jos pirmininko pavaduotoju. Pirmoji jo prozos knyga – „Pigmaliono sindromas“ (1989), 2-oji – „Pro dūmus: deimantais nusėtas“ (1998), o paskutinė – „Kaustytos žąsys“ (2012). Netrukus, vasario 14 d., A. Bernoto netekome. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.
A.Galginas gimė 1934 m. vasario 2 d. Rygiškių kaime. Pradinę ir vidurinę mokyklas baigė Griškabūdyje. Nuo 1951 m. Vilniaus universitete studijavo filologiją, įgijo vokiečių kalbos mokytojo kvalifikaciją. Mokėjo anglų, vokiečių, rusų, lenkų, vengrų kalbas. Nuo 1959 m. mokytojavo Griškabūdyje. Vertimais užsiėmė nuo 1970 metų, išvertė 11 pažintinės, kultūros istorijos, grožinės literatūros knygų (taip pat ir iš „Horizontų“, „Kultūros pėdsakais“ serijų). Tarp jo vertimų U. ir V. Ulrichų „Raganosių džiunglėse“, V. Grospičo „Prie Tigro ir Eufrato“, I. Elblio–Elbesfelto „Galapagų salos“, E. Klengel–Brant „Kelionė į senovės Babiloną“, E. Gerlach „Smėlio užpustytos šventovės“ ir kt. Rašė eilėraščius, kurių niekam nerodė, jų susikaupė apie 1500. Jau po mirties pasirodė A. Galgino poezijos rinktinė „Iš niekur atėjau“ (2007), kurią sudarė A. Bernotas. Rinktinėje – apie 500 eilėraščių. A. Galginas mirė 2006 m. balandžio 4 d., palaidotas Griškabūdžio kapinėse.
Paminklas A. Bernotui ir A. Galginui pastatytas prie Griškabūdžio kultūros centro. Kūrybinį projektą parengė ir jį įgyvendino Šakių krašto menininkai Algimantas Vorevičius ir Andrius Stankevičius. Paminklas pagamintas iš metalo, jo kompoziciją sudaro dvi ant pakylos pastatytos kėdės. Šiuolaikšką sprendimą A. Vorevičius apibendrino žodžiais: „Griškabūdis įeis į istoriją su šitom savo metalinėm kėdėm“.
Tą dieną Griškabūdžio mokykla minėjo švietimo pradžios ir pirmosios parapijinės mokyklos įsteigimo 200 metų jubiliejų. Akmenis poetų A. Bernoto ir A. Galgino paminklui rinko ir šios mokyklos moksleiviai.
Atgal
