VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė, aktualijos

12.06. Žiemiškas Vytauto ir Jogailos maistas

Rimvydas Laužikas

 

Žiema, kaip žinia, rūstus metas. Net, jei tai vasario pabaiga. Už lango „košiantys“ vėjai, šlapdriba ir temperatūra, svyruojanti nuo –5 iki +5 menkai teguodžia. O jei gyveni viduramžiais? Net, jei esi valdovas, pilies hipokaustai nedaug tegelbsti nuo vėjo, šalčio ir drėgmės. Tad vienu svarbiausių ginklų tampa maistas. Pagal, anuo metu populiarią humoralinę teoriją, žiemą šalčio poveikis kūnui pasiekia aukščiausią (trečią) laipsnį, o drėgmės – matuojamas antruoju (taip pat labai aukštu) laipsniu. Ne ką geresnis ir pavasaris – drėgmės lygis išlieka toks pat aukštas. Taigi, reikia „karšto“ ir „sauso“ maisto.

Žiemos pietums labai tiktų kepiniai su mėsos, kepenų įdaru

Spelta kviečių miltai

Kaip nuo šalčio ir drėgmės gyvėsi mūsų valdovai – Jogaila ir Vytautas? Iš XV amžiaus turime labai įdomų gastronomijos istorijos šaltinį – taip vadinamąją „Karaliaučiaus gastronominį manuskriptą“ (vok. „Königsberg Kochbuch“). Rankraštis surašytas kažkurioje iš Vokiečių ordino pilių ir tai yra bene ankstyviausia receptų knyga mūsų regione. Tačiau, kiek galime būti tikri, kad knygoje užrašyti Vokiečių ordino vienuolių receptai buvo panašūs į tuos, pagal kuriuos gaminta Jogailos ir Vytauto dvaruose? Spėčiau, kad taip, jie buvo panašūs. Pirmiausia, visi minėti dvarai priklausė Vakarų Europos krikščioniškosios kultūros (taip pat ir gastronominės) erdvei. Vokiškoji gastronominė kultūra, dėl klimato sąlygų, ypač artima mūsiškei. Vokiečių ordino kronikose ir kituose raštuose beveik nerandame nusistebėjimų lietuvių maitinimosi įpročiais – tai rodytų, kad mūsų valgiai jiems neatrodė keisti. Dar daugiau – yra atvejų, kai vieni iš kitų grobdavome maisto produktus. Be to, dauguma „Karaliaučiaus gastronominiame manuskripte“ minimų ingredientų yra pažįstami iš Jogailos dvaro sąskaitų knygų. O Vytauto ne vieneri metai, praleisti Vokiečių ordino pilyse, šią hipotezę dar labiau sustiprina.
Žiemos pietums labai tiktų „Karaliaučiaus gastronominiame manuskripte“ aprašomas „Morsserkuchennn“. Lietuviškai, su kai kuriomis išlygomis, patiekalą galėtume vadinti „Tešlos kugeliu“. Patiekalo receptas yra maždaug toks: smulkiai supjaustyk baltą duoną, įmušk kiaušinius, pagardink muskatais ar muskatų žiedais ir nuauksink [šafranu]. Įdėk keptos vištienos gabalėlių (taip pat gali įpjaustyti kepenų, skrandžio ar kojų mėsos). Išmaišyk tešlą, [sudėk į riebalais pateptą keptuvę] ir statyk ant žarijų, teiškepa.
Recepte minima balta duona vadinama „Semell“. Šiuo žodžiu viduramžiais vadinta duona, iškepta iš pačių geriausių kvietinių miltų. Ne kartą tokia valgyta Jogailos dvare (minima Jogailos sąskaitose). Pagal humoralinę teoriją, kvietiniai miltai yra karšti (antro laipsnio karštis), bet drėgni (taip pat antro laipsnio). „Sausesni“ – spelta kviečių miltai arba trupinta kvietinė duona (vieną kartą jau iškepti miltai). Džiovinti prieskoniai, paprastai yra karšti ir sausi. Be to jie (ypač šafranas) yra brangūs. Tad, minėtas „Morsserkuchennn“ puikiai tinka valdovo žiemos stalui.

kulinarinispaveldas.blogspot.lt

 

Atgal