VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė, aktualijos

12.01. Apie tai, kas brangiausia (2)

Dr. Algirdas Kavaliauskas,

Nusipelnęs Lietuvos kaimo rašytojas, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys

Vaikaitis ar anūkas (vnukas)

Šių žodžių dvikova mūsų galvose ir slaviško žodžio įsitvirtinimas – akivaizdus pavyzdys apie svetimžodžių gajumą mūsų protuose ir kalboje. Prieš kurį laiką pradėjęs plisti lietuviškas vaikaitis, vaikaitė, provaikaitis ir pan. pradeda prarasti jau iškovotas pozicijas. Jau net nacionalinis transliuotojas, per pageidavimų, sveikinimų koncertą vaikaitį pakeičia anūku, anūkėliu, proanūkais. Sakote, taip pageidavo tas, kuris sumokėjo pinigus? Gal. Pažįstu žmonių, kurie sumokėtų kalną pinigų, kad tik eterio bangomis, apskritai viešoje erdvėje, neplistų lietuviškas žodis, jo nesigirdėtų!..

Yra vilties, kad nacionalinis transliuotojas pasitaisys. Juk pasitaisė ir nebekviečia laikinti, paprasčiau pasakius, nebekviečia nepašertų gyvuliukų lakinti. Kai šuniukai ir kiti mieli mažutėliai padarėliai buvo apysočiai palakinti, liovėsi kvietimai laikinti.

 Akcija „Nešiukšlinkime savo kalbos“. Organizatorių nuotr.

Suprantama, lietuvių kalboje yra svetimybių be kurių negalime išsiversti, nes lietuvių kalboje jiems kol kas neturime atitikmenų. Bet čia juk ne tie atvejai. Žinome dar nuo J. Jablonskio laikų, kai lietuviai, patys pasiūlę, patys vėliau ir atsisakė slavizmų: načalnikas, sliedavatelis ir kt. Neprigijo ir lietuviški naujadarai, kaip kojaspyris ir kt. O kiek gražių naujadarų vartojama dabartinėje lietuvių poezijoje, dabartinėje meninėje raiškoje ir pan.

Tik vis dėlto neramu: ne viską galime lengvai pakeisti – lietuvių kalba tai archainė: gal todėl dar laikas nuo laiko šeriame iš rankos, spiriame iš kojos... Žinome, kad taip lietuviai nesako ir neperduoda didelio ačiū. Nedidelis reveransėlis gimtosios kalbos subtilumui: per televiziją perdavė nedidelį ačiū, tokį, žinote, nediduką ačiūką, dėkingumo aniems kruopeliuką. Gal panašus požiūris ir į neužaugą anūkėlį. Laikas parodys.

Nebuvo ir nėra lengva

Svetimkūnių, įsibrovusių į gimtąją kalbą, nereikėtų painioti su mūsų tarmių, patarmių gražiais žodžiais. Kaip lietuviai sako, būtina skirti grūdus nuo pelų. Ne visiems vienodai sekasi tai daryti, ne visiems vienodos sąlygos. Pavyzdžiui, nelengva lietuviams atomininkų mieste.

Visagine lietuviai tesudaro tautinę mažumą

Visagino miestas (buv. Sniečkus) – unikalus Lietuvoje ir savo dar jaunu amžiumi, ir paskirtimi,  ir tautine sudėtimi, kur lietuviai tesudaro tautinę mažumą, tiksliau – mažumėlę.

Lietuvybės ir lietuviškumo problemos vienaip ar kitaip iškildavo nuo miesto gyvavimo pradžios. Ir vėliau vienas kitas lietuviškas renginys pakankamai uždaram Visagino lietuvių ratui dar menkai liudijo tautinio atgimimo dvasią. Tik 1989 m., kai buvo įkurta Visagino 6-oji vidurinė mokykla (buv. lietuvių, dab. Verdenės), miesto visuomenė sušneko apie ją, kaip apie lietuviškosios kultūros židinį.

Lietuvybė buvo plėtojama keliomis kryptimis, pavyzdžiui, ugdymo procesas organizuojamas valstybine kalba. Į mokyklą atėjo mokytis ne tik lietuvių, bet ir kitakalbių ar mišrių šeimų vaikai. Jų procentas įvairavo, bet apytiksliai buvo toks: iš lietuvių šeimų apie 40 proc., iš mišrių šeimų, kuriose vienas iš tėvų lietuvis – irgi apie 40 proc., iš kitakalbių šeimų apie 20 proc. Mažiau pažįstantiems Rytų Lietuvos žmonių gyvenimą pasakysiu, kad buvo lietuvių, kurie visiškai nemokėjo lietuviškai. Dėstydamas vieno Maskvos Universiteto filialuose ne tik Visagine, bet ir Vilniuje, Panevėžyje, konsultuodamas Daugpilio universiteto rusakalbius dėstytojus ir studentus susidūriau su keistu dalyku: žmonės kalbėjo rusiškai, ukrainietiškai, baltarusiškai, lenkiškai, angliškai, vokiškai, serbiškai, bet nekalbėjo lietuviškai, Latvijoje atitinkamai – latviškai. Su malonumu prisimenu nedidelę rusakalbių grupelę Panevėžyje. Jie visi kalbėjo lietuviškai! Taip pat prisimenu Vilniaus rusakalbių studentų, baigusių Vilniaus rusiškas mokyklas, atvirą agresyvų priešiškumą lietuvių kalbai...

Visagine tuo metu tai buvo vienintelė bendrojo lavinimo mokykla, kurioje dėstomoji kalba – lietuvių. Mokykla didelį dėmesį skyrė pilietiniam bei patriotiniam ugdymui, tautinio identiteto skiepijimui. Kitataučių ir mišrių šeimų vaikai čia rado puikią kalbinę aplinką, susipažino su krašto kultūra, papročiais ir tradicijomis, pasiruošė tolesniam mokymuisi įvairiose Lietuvos mokyklose, pagaliau – gyvenimui Lietuvoje. Apie tai žinau iš gyvenimo ir iš šios švietimo įstaigos administracijos ataskaitų. Mokyklos indėlis yra nepaprastai svarbus į vieną iš Visagino lietuviškėjimo kelių.

Ir kitos miesto švietimo įstaigos, kuriose mokymas vyko rusų kalba, pradėjo skirti dėmesį valstybinei lietuvių kalbai. Mokantys lietuviškai pedagogai su mokiniais pradėjo bendrauti lietuviškai, pavyzdžiui, rusakalbėje Atgimimo gimnazijoje pradėtas diegti dvikalbis mokymas ir kt. Mokiniams lietuvių kalbos įgūdžių stiprinimui, be kitų dalykų, buvo rekomenduojama klausytis Vilniaus transliuojamų sporto reportažų, nes, kaip žinome, jaunimas mėgsta sportą. Todėl ir mums, jų mokytojams, buvo svarbu, ko gali išmokti, ką išgirsta mūsų ugdytiniai.

Ką ir kaip girdi

Pasakyti, išgirsti, susikalbėti nėra paprasta. Pagaliau vienas dalykas ką girdi, kitas – kaip girdi. Tai ypač svarbu norint suprasti, norint susikalbėti. O jeigu žmonės iš skirtingų vietų ir bendravimo kalba nėra gimtoji. Mėginame lyginti save, savo mokinius su kitais, taip sakant, į save panašiais. Tuo klausimu kreipiausi į Kijeve ilgai dirbusį ir sugrįžusį į Lietuvą doc. dr. Romualdą Povilaitį, ASU darbuotojų profesinės sąjungos pirmininką, LAMPSS, LŽŪDPSF, LPSK tarybų narį, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininką, Lietuvių etninės kultūros draugijos Kauno teritorinio padalinio pirmininką, kuris pasidalijo mintimis: „nuolat prisimindavau tavo prašymą papasakoti apie studentus užsieniečius, bendravimą su jais. Ir apie lietuvių kalbą toli nuo Tėvynės ir sugrįžus į Kauną. Pats tą dalyką gerai išmanai iš darbo Maskvoje, susitikimų Patriko Lulumbos Tautų draugystės universitete. O mano patyrimas vargu ar bus įdomus, bet pora minčių vis tik išsakysiu. Iš lotynų kalbos išvertę  galime pasakyti: Pasakiau (ar parašiau) ir palengvinau savo sielą. Tai paskutinis sakinys Karlo Markso Gotos programos kritikoje.

Aspirantūroje Kijeve su užsieniečiais studentais dirbti neteko. Apskritai beveik neteko dirbti ir su vietiniais, gal keliolika jų tesu egzaminavęs ir tiek. Egzaminai vykdavo rusų kalba. Prisimenu keletą  atvejų kai vaikinukai paklausdavo ar gali atsakinėti ukrainietiškai. Manau, kad jie buvo atvykę iš kaimų, kur buvo kalbama jų gimtąja ukrainiečių kalba ir rusiškai šnekėti jiems buvo sunkiau.

Žinoma, sutikdavau ir labai rimtu veidu klausydavau. Studentai vargu ar nutuokė, kad tas jaunas dėstytojas iš Lietuvos ukrainietiškai supranta tik tiek, kiek ta kalba panaši į rusų. Net tokiomis sąlygomis į akis krito jų prieraišumas gimtajai ukrainiečių kalbai.

Bendrauti su užsienio studentais teko nedaug, daugiau su aspirantais. Patirtis buvo įdomi. Daugiausiai tai buvo jauni vaikinai atvykę iš Lotynų Amerikos, dalis jų su pogrindinių kompartijų siuntimu, kiti iš Vietnamo, Šiaurės Korėjos, Rytų Vokietijos, Rytų (anglakalbės) ir Vakarų (prancūzakalbės) Afrikos. Šie visi buvo tik studentai ir kai kurie bendravo tarpusavyje rusų kalba (jeigu buvo iš skirtingų Afrikos regionų). Tarp jų buvo tik viena mergina, labai patraukli... /.../ visi komunistuojantys atvykdavo kupini iliuzijų apie TSRS ir greitai nusivildavo, netgi daugiau negu nusivildavo. Neatsitiktinai vienas lektorius sakė, kad atvykę mokytis užsienio komunistai visi (!) tampa antikomunistais. Buvo ir arabų, daugiausiai iš Egipto, bet jau tik tarp aspirantų. Šie savo pažiūrų viešai nerodė, apskritai daugiau domėjosi mokslu ir savo gastronominiais poreikiais. Bendrauti su jais visais buvo lengva, užsieniečiai buvo malonūs, nors artimesnių santykių, išskyrus vieną-kitą išimtį, tarp jų ir tarybinių žmonių nebuvo. Kur kas artimiau afrikiečiai bendraudavo su vietos merginomis, nes juodaodžiai turėjo didelį pasisekimą. Apskritai užsieniečiai daugiau laikėsi atskirai, vieno bendrabučio rūsyje jie buvo įsirengę netgi savo klubą, kur lankydavosi tik jie.

Kitas laikotarpis – grįžus į Lietuvą. Tuometinėje Žemės ūkio akademijoje kiekviename agronomų ir mechanizacijos kurse buvo po vieną internacionalinę grupę, kur buvo dėstoma rusų kalba. Tie užsieniečiai buvo tuteišiai iš Vilnijos arba to krašto rusai. Beje, pasitaikė ir viena jakutė. Tarpusavyje šie bendraudavo lietuviškai. Kai kurie lietuviškai kalbėjo be akcento, bet, matyt, rusiškai jiems buvo lengviau, ar dėl kitų priežasčių, jie greitai pereidavo iš lietuvių į rusų kalbą. Skirtumų tarp jų ir lietuvių studentų nepastebėjau, egzaminuodavau, aišku, rusiškai. Ukrainietiškai, lenkiškai ar gudiškai kalbėti neprašė niekas. Vienas iš tokių, inžinierius, baigęs LŽŪA iki man atvykstant, šiandien jau kelinta kadencija yra Seime išrinktas nuo Lenkų rinkimų akcijos. Anot jo kambarioko, išsiskirdavo jis tuo, kad nuolat paskaitų metu miegodavo. Ne auditorijoje, aišku. Neaišku tik kokią kalbą jis mokėjo.

Su tikrais užsienio studentais teko bendrauti tik darbo ir poilsio stovyklose LŽŪA. Atvykdavo beveik vieni vengrai, o taip pat vokiečiai. Mūsų studentai taip pat ten vyko, bet jų paskirstymo geografija buvo kiek platesnė, kai kas patekdavo į Čekoslovakiją. Vengrijoje ir Čekoslovakijoje būti tokių stovyklų vadovu teko ir man. Bendraudavome su vietos studentais mažai, daugiausiai tai būdavo jų aktyvistai-organizatoriai, kurių pažiūros į TSRS ir Lietuvą buvo valdiškos, kartais ryškiai socialistinės, nors matėme, kad Vakarų įtaka jiems buvo kur kas didesnė.

Atrodo, kad TSRS jiems buvo gana nepažįstama ir nesuprantama šalis. Vienas epizodas  – pavakare po darbo Kačerginėje (ten būdavo apgyvendinami užsienio studentai), vokietukai, vaikinas ir mergina, nuėjo prie Nemuno ir nuogi maudėsi. LŽŪA komjaunimo sekretorius parašė laišką-skundą juos atsiuntusiai aukštajai mokyklai ir juos, atrodo, išsiuntė ar tik norėjo išsiųsti namo. VVU ta prasme buvo liberaliau, jo komjaunimo komiteto nariai juokėsi, kad vienas jų kolega, vasarą praleidęs kažkurioje soc. lagerio šalyje, po 9 mėnesių gavo to krašto vaikinų telegramą: Pozdravliaem  (tokį ir tokį) s roždeniem syna (Sveikinam /.../ gimus sūnui). Telegrama buvo adresuota komjaunimo komitetui. Atrodo, kad kažkokių sankcijų tėčiui nepritaikė – negi versi vesti užsienietę? LŽŪA versdavo, bet skundai ateidavo tik iš vietos studenčių. Beje, tuo taip pat užsiimdavo komjaunimo komitetas. Tiesa, gana aktyviai bendraudavome su studentais Lenkijoje – baigus VVU, tą 1969-ųjų metų vasarą, aš dar patekau į studentų darbo ir poilsio stovyklą Krokuvoje. Čia buvo kas kita, nesunkiai susikalbėdavome, lenkai buvo labai šnekūs, dažnai prie alaus ir ne tik prie jo, diskutuodavome įvairiais politiniais klausimais, neaplenkdami ir Vilniaus krašto temos. Jokių problemų bendraujant nekildavo.

Dar viena skirtinga epocha– mūsų laikai. Į  LŽŪA, vėliau LŽŪU ir ASU pradėjo važiuoti studentai iš užsienio. Neskaitant Erazmus kursų, atvykusieji studijuoti ilgam daugiausiai buvo iš Nigerijos. Buvo ir kitų afrikiečių, kai kas iš Pakistano, Bangladešo ir kitų vietų. Man dėstyti jiems neteko, bet kolegė skundėsi, kad su jais dirbti sunku: pasirengimo lygis žemas, anglų kalba prasta, darbštumas ir drausmė menka, o norai gauti gerą įvertinimą dideli. Tiesa, tai nelietė azijiečių. Universitete kokių tai nesusipratimų su jais girdėti neteko, bet buvo kalbama, kad nigeriečius gerai pažinojo Kauno policija – tai neblaivūs važinėjo po miestą savo automobiliu, tai dar kitaip pažeidė viešąją tvarką, o juos įspėjus ar kitaip sudrausminus, pastarieji tuojau pradėdavo šaukti, kad juos puola rasistai. Įdomu, kad Kauno studentai užsieniečiai turi savo organizaciją, į kurią nigeriečių dėl jų elgesio nepriima. Pastarieji dėl to netgi ieškojo teisybės Lietuvos valdžios organuose.

Reaguodamas į tavo prašymą įvertinti lietuvių kalbos darkymą viešoje erdvėje, specialiai atkreipiau į tai dėmesį, nors kai kurie dalykai jau seniai badė akį ir rėžė klausą. Neseniai pasibaigė pasaulio krepšinio čempionatas, gaila, taip mums nesėkmingai. Tačiau pirmosios varžybos ėjo kaip per sviestą. Pridėjo mūsiškiai Senegalui daug ir viską iš viršaus. Nežinau ar nors kartą įmetė.

Dabar populiaru ne pradėti kažką daryti, bet startuoti. Ypač kada kalbama apie kokius nors projektus. Kad jie finišuotų kažkodėl teko girdėti kur kas rečiau, galbūt kai kurie skambiai pradėti darbai išsisemia ir galo nepasiekia? Garsinimas, pasakymas baiginėja nereiškia, kad baigė. Tikriausiai skirtus finansus išnaudojo anksčiau...

LRT radijo laidose, kurios girdimos priešpiečiais, ypatingai pokalbiuose dalyvaujant jaunoms moterims ar merginoms, nuolat skamba: sudalyvauti, dar dažniau girdisi populiarusis žiauriai ir daug bent man neaiškių tarptautinių (tiesą sakant, neaišku ar jie tikrai tarptautiniai) žodžių. Žiauriai elgiamasi su mūsų kalba. Taip, žiauriai, ką besakysi ir spaudoje, ypač jaunimui skirtoje. Liūdna, kad tai laikoma norma, taip laiko jauni menininkai, dainininkai, poetai ar prozininkai, apskritai jauni kultūros žmonės. Galbūt ne visi jie blogai rašo, tačiau pasimandravoti mėgsta dažnas. O jais seka dar jaunesni. Beje, tai liečia ne tik žodžius. Rečiau, tartį. Primiršome, kad turime net kelias kirčiuotes. Nuo vasaros iki šiol tose rytinėse LRT radijo laidose moteriški balseliai nuolat spygauja, beria žodžius kaip žirnius, pertraukinėja viena kitą, krizena, lyg jas ten kas nors kutentų. Nežinau ar tai buvo (ir tebėra) lengvas vasaros atostogų stilius, ar nauja feminizmo apraiška, ar noras įtikti jaunimui. Taip, taipogi gali būti, nes senose muzikinėse jaunimui skirtose LTV laidose Marijonas Mikutavičius nenustygdavo ir vis tampydavo savo megztinį ir kraipydavosi lyg blusų kandamas,“ – baigė savo minčių dėstymą doc. dr. R. Povilaitis.

Neginčijamai svarbi kalbinė aplinka. O joje svarbiausias žmogus, kuriantis tą aplinką. Jis ir kuria, ir klauso. Ir perduoda. Svarbu ką klauso, bet labai svarbu, ką girdi.

Būtina suprasti

Kai tie, kurie galėjo spręsti, leido moterų lietuviškas pavardes, senjorų manymu, klaikiai darkyti, tada jau buvo pastebėta, jog tai kalbos griūties pradžia. Taip ir atsitiko: nuo pavardžių prie vardų, paskui prie trumpinimų, santrumpų ir kt. Prisimiršo marklinas (marksizmo leninizmo santrauka) ar tolimas, buvęs broliškas vietnamietiškas Lin So (pokalbyje Hanojuje buvau susipažinęs su  studentu, kurio  vardas Lin So, lietuviškai – Tarybų Sąjunga). Net merginų vardas Ninel (skaitykit Lenin nuo galo) nebedarė įspūdžio. Pasirašykite žodį tironas ir skaitykite pirmąjį skiemenį angliškai ir jį kirčiuokite, gausite naują lietuvišką vyrišką vardą, galima pasakyti – lietuvišką tironiuką...

Pasirodo, tie vardai ne šiaip sau atsirado, o juos sugalvojoišlaikyti lietuviai. Anot vienos TV laidos vedėjo, net mūsų vaikai išlaikyti. Skamba: išlaikyti lietuviukai! Kur juos tėvai išlaikė, gal kamaroje uždarytus prie bačkoje rūgstančių kopūstų, laidos vedėjas nedetalizavo. O kvietimas gaudyti laiką?! Vėjo nepagauname, tai laiką už kudlų nutversime! Anot reklamos: Ir atsitiko gyvenimas (reikia gi, gyvenimas atsitiko!), taip gražiai viskas susimaišė, kad nebesusigaudai, kam skirti pirmenybę, kam priklauso laurų vainikas už gimtosios kalbos bjaurojimą. Ypač vardų trumpiniai, net be tų vardų savininkų sutikimo.Trumpiniai. Tam tikras perėjimas prie akronimų, dabar plintančių, nors seniai žinomų. Studijuodamas Vilniaus universitete buvau išrinktas vieno tokio akronimo prezidentu (SMD /es – em – dė/ – Studentų mokslinė draugija). Prie akronimų, pridėkime, šį kartą pavadinkime lietuviškai, keistenybes, sakinio, nesvarbu ilgo ar trumpo, viduryje, žodžius rašyti didžiąja raide. Net paties trumpiausio sakinio, pavyzdžiui, Ne Spaudai! O keistenybių keistenybe bus įvardinta tie atvejai, kai pačiame žodyje bus ir mažosios, ir didžiosios raidės.

Vieno Vilniaus TV kanalo laidos vedėjas, pokalbyje su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vadovu užkabino, jeigu norite – žiauriai palietė, Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo galimą keitimą. Nežiūrint aiškaus logiško komisijos vadovo išaiškinimo, pašnekovas kelis kartus itin pabrėžtinai klausė: jeigu Lietuvos gyventojas negali įregistruoti vaiko norimu vardu, tai gal negeras įstatymas ir reikia keisti patį įstatymą, nes jis neatitinka visuomenės interesų! Neatitinka! Visuomenės! Kurgi ne! Vajetau, akligatvis, visai be išeities – visuomenė to norinti, o negalinti! Šiuo atveju žinomos dviejų nelietuvių ar jų žmonų pretenzijos dėl vaikelių vardo registracijos. Specialiai pabrėžiu: ne lietuvių, nes tai turi tiesioginį ryšį su tekstu. Jeigu visuomene vadinama keli asmenys, kurių lietuvių kalbos išmanymu drįstu suabejoti, tai Visagine gyvena keli tūkstančiai skirtingų tautybių žmonių (yra manančių, jog tai labai sumažintas skaičius), abejojančių pačios lietuvių kalbos reikalingumu. Štai šitaip ir ne kitaip! Jeigu bus atsižvelgta į krepšininko ir kumštininko šeimų reikalavimus, tai skaitlingo visaginiečių būrio valios (tūkstančiai jų parašų buvo įteikti LR Seimui ir LR Ministrui Pirmininkui) ignoruoti nevalia! Nepatenkinti, gal kaip išeitį, jau siūlė kompaktiškai kitataučių gyvenamoje Lietuvos vietoje vartoti jų, kitataučių, kalbą. Oficialiai! Kad ir kiti, turintys reikalų su ta vietove, irgi vartotų! Unitarinėje valstybėje! Net Konstitucijos nebesiūlo keisti. Užteko proto daugumai politikų absurdišką reikalavimą suprasti. Juk tarp savęs kitataučiai gali kalbėti kokia tik nori kalba, pas mus demokratija, o viešoje vietoje kalbama, bendraujama valstybine kalba! Kad visi piliečiai suprastų. O jie savo kalbą nori visiems primesti. Tokį nutautinimo variantą jau pergyvenome. Primiršo dar iš antikos laikų žinomą išmintį: kur prasideda kito nosis, ten baigiasi tavo teisė mojuoti kumštimi. Pasaulyje nėra absoliučios laisvės ir reikia mažiau demagogijos.

Tas, kas  turi daug pinigų laimi ir pas mus.  Prisiminkime Forum palas tragikomediją, kurią kalbininkai pralaimėjo krepšininkui. Manau, pralaimėjo visa Lietuva. Ir dar: vis dėlto turime pasibaisėję pastebėti, kad radosi ir labai aukštų pareigūnų, tame reikalavime nieko blogo neįžvelgiančių. Ką čia daugiau bepridursi. Dar mamutė sakydavo: turėk žinių ir būsi teisus, o štai tėtis kirsdavo iš peties: turėk pinigų ir būsi teisus. Pasirodo, koks šiuolaikiškas buvo mano tėtis, gimęs daugiau kaip prieš šimtą metų!

Kalba, kaip ir kiti svarbūs dalykai, pateko į politinių intrigų tinklą ir kai kuriems politikams tapo naudinga. Sakysime, politikas, ginęs w (dvigubos v) teisę į lietuvių abėcėlę net buvo išrinktas į Europarlamentą.

Kalba gali tapti nemalonumų šaltiniu. Rašydama apie tarpukario Vilnijos kraštą šalčininkietė moksleivė lenkaitė parašė, kad Vilnijos žemės buvo želigovskininkų okupuotos, atplėštos nuo Lietuvos.. Gal dar prisimenate kilusį triukšmą: lenkai niekada lietuvių neokupavo! Ah, kokia nepatriotiška lenkaitė! Štai tau, moterie, ir devintinės. Faktas, kaip sakoma, yra kaip blynas aiškus, o koks tai faktas, priklauso nuo to, kas jį mato, supranta ir kaip jį mato, supranta!

Nedraugaujantys su logika

Pereikime prie sporto, sakykim, antrosios lietuvių religijos – krepšinio, o tiksliau, prie mūsų išmaniųjų sporto komentatorių. Gink Dieve, ne prie visų. Ir ne tik krepšinio, bet ir kiti sporto specialistai nuvilia. Pavyzdžiui, penkiakovėje ir biatlone nebesuskaičiuoja kiek iš viso yra šaudyklų. Bene visi žinome, kad ji viena, o mūsų sporto komentatoriai nežino. Todėl suskaičiuoja daugiau: atbėgoį trečią šaudyklą! Net įketvirtą šaudyklą atsibogino!Reikia pripažinti padarytą pažangą, anksčiau teko girdėti, kad sportininkas atbėgo į antrąar dar kurią nors šaudyklę. Kokio dydžio ta šaudyklė buvo ir kuo ji šaudė, gal kaip cirke – žmonėmis, nebuvo paaiškinta.

O fechtavime svarbiausia nesusimauti. Čia ne iš pokalbio su sugėrovu pavartėje, o iš komentaro viešoje erdvėje.

Pažangą matome ir mūsų antrąja religija vadinamame krepšinio komentavime. Pasaulio krepšinio čempionate Turkijoje ne tik krepšininkai į krepšį kamuolį dėjo iš viršaus, iš viršaus metė baudas ir net tritaškį pataikė iš viršaus! Prisimenu, rusakalbiai gimnazistai mane prirėmė prie sienos: kaip čia išeina, gal krepšinio komentatoriai baigę ne lietuviškas mokyklas? Negi aukštojoje nesimokė logikos? Negi bet kas leidžiamas prie mikrofono?

Aš nežinau.

O kad aš tylėjau, tai jie patys samprotavo: tėvai, giminės įtaisė neišmanėlius į šiltą vietelę ir kurie, turėdami stogą, gali sau nusikalbėti.

Po to pasaulio čempionato mūsų komentatoriai tik iš viršaus į krepšį dėjo, krovė kamuolius – iš viršaus ir tik iš viršaus, ir nė karto iš apačios ar iš šono. Gal todėl buityje išgirdome: įpilkite kavos iš viršaus (nors puodukas tuščias). Per TV: iš viršaus pradėjo lyti... Reikia gi – iš viršaus lyja! Supranta, kipšų palikuonys, nepasakė – iš apačios. O kartą komentatorius vis dėlto pasakė: meta iš apačios. Pasityčiojimas iš klausytojų? Gal. Vienas jų didžiųjų vadų tyčiojosi iš bendradarbių užsibarikadavęs elektros skydinėje, kitas – maldamas niekus liežuviu iš klausytojų už tų pačių klausytojų-mokesčių mokėtojų pinigus. Sakyčiau, pasikuklino, nebeįvardijo kaip pataikė, o galėjo, juk komentatorių kuklumas gerai apmokamas.

Reikėjo sulaukti vyrų krepšinio pasaulio čempionato Pekine, kad komentatoriai galėtų atskleisti visą savo komentavimo išmonę. Gal karštoje saulėje perkaitę ar neaiškioje vietoje pridvisę, Lietuvos krepšinio komentatoriai sublizgėjo visu ryškumu.

Kai kanadiečiai žaidė su australais, komentatoriaus buvo pagarsinta neregėtas dalykas metimas viena koja. Nebuvo detalizuota, koks tas vienakojis metimas – ar jis iš viršaus, o gal iš apačios. Matome, darosi sudėtingas krepšinis. Ypač kai atsirado krepšininkų, gerai nugara žaidžiančių. Taip, nugara ir ne kitaip. Dar nesugalvota, kaip prieš nugarius laimėti. Ir žaisdami mūsiškiai 3 x 3 pralaimėjo, nes varžovai turėjo žaidėją, gerai nugara žaidžiantį. Kaip sakoma, obuolys nuo obels... Dabar pagarsinta, kad treneriai jau sukūrė nugarinę gynybą, o Kinijoje dar neturėjome nugarinės gynybos, bet ten ir kitokių prajėvų užteko. Po trečiojo kėlinuko girdime – užsidegė lenta. Dieve tu mieliausias, šitiek salėje žmonių! Jei gaisras išplis? Kaip čia kinai ras išeitį. Žiūrime akis išplėtę... Pasirodo, perkaitę komentatoriai pajuokavo. Arba vėl: jeigu tikėti jais, labai nuvargę krepšininkai nebemoka užbaigti kėlinuko, už juos komentatorius kėlinuką tiesiog uždaro.

Jokių lietuviškų atkrintamųjų, tik angliški pleiofai. O jau tie rokenrolai, nebežinai nė ką galvoti. Gal pikenrolai... Bet transliuojama lietuviškai ir į Lietuvą transliuojama, tai net išsižioję laukėme krepšininkų šokio. Ne pirmą kartą apgavo. Krepšininkai nešoko. Arba: komentatorius skelbia apie jau prasidėjusią paskutinę ketvirto kėlinio minutę, o ekrane matome, kad dar nepasibaigusi priešpaskutinė minutė. Meluoti jie meistrai.

Ankščiau, kai buvo paskelbta, kad Lietuvos krepšinio komandos išžudė kone visas ispanų komandas, dalis senjorų buvome ne juokais sunerimę. O, pasirodo, be reikalo. Ne tik jokia komanda, nė vienas sportininkas nebuvo nužudytas! Ką padarysi, visiems visko pasitaiko. Bet geriau būtų, kad – ne. Juk kai kurie išgirdę pergyveno tikrą siaubą. Na, gal ne dėl krepšininkų, o dėl komentatorių...

Arba vėlgi įdomu. Įsivaizduojate, į krepšinio ar futbolo aikštelę išleidžiami lietuviai robotukai (aš nieku gyvu nepatikėsiu, kad mūsų sportininkams implantuotos, tegul ir labai modernios, greičių, kitų sakymu, pavarų, dėžės), kuriems sporto komentatoriai tikriausiai su implantuotais atitikmenimis, taigi, jiems perjunginėja pavaras, greičius. Perjunginėja, didina apsukas! Apsukas pradėjo didinti net ekonomika, tai robotukai, komentatorių skatinami, jas, tas apsukas, dar labiau didina. Visi, pasirodo, didina apsukas,  komentatoriais mums praneša ir jau kai iki maksimumo padidinamos apsukas, siautėja, ar suprantate,siautėja – vieni aikštelėse, kiti prie mikrofonų. Siautėja, šėlsta ir nieko nepadarysi. Gal įtakingi dėdės ir tetos padarytų, pasinaudoję komentatorių išgarsinta rotacija. Oi, reikėtų didelės rotacijos, bet, neužmiršome, kad ranka ranką mazgoja.

Kreipiuosi į ilgametį Vilniaus Gedimino technikos universiteto doc. dr. Kazimierą Monkevičių ir prašau pakomentuoti Lietuvos sporto komentatorių sukurtus techninius unikumus, jeigu norite, mažuosius vunderkindėlius. Jis atsisako komentuoti, nes, esą, kvailumas neturi ribų. Kvailumas, tai kvailumas, bet labai dažnai girdimas. O dažnai girdimą jau išgirsi kitaip. Mokslininkas paaiškina, kad taip būna, jog ir suaugęs žmogus kai ko kaip įsikąs, tai, būna, praranda saiką ir tol nepaleis, kaip vaikas nepaleidžia čiulptuko, kol čiulptuko nepaimsi. Paaiškint paaiškino, bet taip ir nepasakė, kaip iš įmitusių kalbos šiukšlintojų čiulptuką paimti.

Lietuva – be lietuvių kalbos

Ne tik sporto komentatoriams galima pasakyti, jog nedera taip elgtis. žinoma, tai nereiškia, kad jie klausys (jeigu nesi jų viršininkas, žinoma, neklausys), bet kaip su tais gausiais klausytojais ir žiūrovais? Jie tai girdi komentarus. Nereikia manyti, kad klausytojai, žiūrovai protingesni už komentatorius, bet ir ne kvailesni. Tai kam juos kvailinti? Jau net senjorai nerimauja: tai kaip su tomis rotacijomis, treneriai tik rotuoja ir rotuoja, o tolko jokio nėra. Gal jei žaidėjus keistų, pakeistų, sukeistų ir pan., gal tada kokią rodą rastų. Ką aš žinau. Tokia aplinka panašėja į tamsią naktį, kai tamsiame kambaryje ieškoma to, ko ten apskritai nėra. Ne, lietuvių kalbai dar nesupiltas kauburėlis prie jos sesers prūsų kalbos kapo, bet ar neatrodo, kad duobė gili kasama.

Ar tai juokas, kai net pats krepšinio grandas – laiminėjo, o treneris – nesudirbo. Štai, kaip buvo! Čia, brač, brolau ne juokai. O vienos Lietuvos krepšinio komandos treneris Stambule aną kartą laimėjo turnyrą, o šį kartą, pasak trenerio, komanda – gerai neatsinešė ar atsinešė, bet ne tą ir pralaimėjo. Dar svarbu, kaip žaidi. Mūsiškiai, anot komentatorių, žaidė iš eigos ir dėl to, mano manymu, pralaimėjo. Labai svarbu gerai įvaldyti nugarinę gynybą ir metimą koja, nebūtinai iš viršaus. Berniukai jau tapo vyrais ir išmano kitus būdus. Argi nesusisuko apsukos esančių prie mikrofono? Aikštelėje buvę, pelnė komentatorių bonusą ir, rodos, ne vieną. Pats komentaro autorius, matyt, nugvelbė visą vaučerį.

Sakyčiau, šiais laikais laimingas tas sporto komentatorius, kuriam neteko išgirsti savo komentaro. Bet vis dėlto neturėtų pamiršti, kad jie ne vieni pasaulyje.

Mano kolega, dar tuzinu metų protingesnis už mane, sako, jog mes, seniai, nedėkingi. Komentatoriams sunku, spaudimas iš visų pusių. Štai jie ir ginasi... kalba. Ne visi komentatoriai plepūs, tarškaliai, yra ir rėksnių, o tarp jų yra ir giesmininkų, iki pažaliavimo traukiančių vieną natą, aiškiau tariant, vieną skiemenį. Pasitaiko ir verslininkų, žaidėjų vardu išrašinėjančių stogus, pasitaikoir kilerių su kidnapininkais,  atleisk jiems, Visagali. Visokio brudo visur pilna.

Yra ir kitoks požiūris. Kaip žinome, svetimo skausmo nebūna, todėl, manykime, sporto  komentatoriai į nesėkmes sporto arenose bando pažvelgti su humoru. Taip sakant, palengvinti nesėkmių pergyvenimą. Na, nežinau kiek tai tiesos, nes humoras dalykas rimtas. Paskaitykime kas spaudoje rašyta apie pas mus plintantį keistą humorą, nemaloniai nuteikiantį visuomenę. Suprantama, nemokėjimas juokauti ne kliūtis apie šposus rašyti. Anot straipsnio autoriaus, pas mus nieko panašaus į humorą nėra: Klaikios tos jumoristinės televizijos laidos, ten jumoro visai nėra, vien buldozerinė ironija ir buitiškas chamizmas...

Oho kokia saviplaka! Aiškiai ir suprantamai.

Bet ką čia mes, beveik vien apie krepšinį, žinoma, reikia ne tik vien apie jį. Štai perliukas iš futbolo rungtynių komentaro.Rotuotas žaidėjas į futbolo rungtynes įnešė energijos, o, matyt, kai to neužteko, vėliaunet iniciatyvą įnešė! Visko prinešė, bet... pralaimėjo. Matyt, nėra to kvailumo, kuris neatsispindėtų sporto komentatorių reportažuose.

Surinkta medžiaga pasidalinau su doc. dr. Romualdu Povilaičiu, kuris lyg ir reziumavo: O dėl lietuvių kalbos kultūros tau visai pritariu, čia tiek šiukšlių, kad nors vežimu vežk. Blogiausia, kad jos dauginasi. Linkiu sėkmės tau ir noro toliau darbuotis. Aha, dauginasi, kad tu skradžiai žemę prasmegtum. Ir labai sėkmingai jas daugina kai kurie Lietuvos sporto komentatoriai!

Darbuotis tai darbuotis. Pagal išgales, vargeli tu mano. Aukščiau bambos neiššokom jauni, tai dabar... O žmonės ir šiapus, ir anapus ekranų gyvi, tik jų santykiai mirę. Gal todėl, kad taip naujoviškai modernia kalba visi dar neišmokę kalbėti. Grėsminga tendencija kuriant naują lietuvių kalbą naujamadiškų komentatorių ir krepšininkų, žinoma, įžymių, bet, lietuvių kalbos nemokančių, plinta. Gal jau pats laikas situaciją suvaldyti.

Protingas profesionalas komentatorius, įtakingas nenutautėjęs sportininkas – tiltas tarp lietuviškai kalbančių žmonių ir sporto arenos, stadiono ir paties žaidimo. Tikrai galima apseiti be komentatorių muzikinių pasažų ar virtualaus teisėjavimo. Ir be šito gero aikštelėje užtenka nesusipratimų. Reikia normalaus komentatoriaus, sportininko ir kitų, reikalą išmanančių, mokančių ir rungtynių rezultatą teisingai pranešti, galinčių atkurti visapusiškus normalius santykius tarp šiapus ir anapus ekranų esančių. Nepamirškime kalbininkų įspėjimo: kaip žmonės kalbės, nesvarbu kaip plepės ir ką paistys, ką vograus ir ką rairės, ta kalba ir bus įteisinta. Va, kaip bus! Ne juokai! Atrodo, taip ir atsitinka: kreipdamiesi nebevartojame šauksmininko linksnio (jei kas jau pamiršote šį linksnį –  lot. vocativus), rašome kur norime didžiąsias raides, kai kurių žodžių šaknyje neberašome nosinės, ką norime, tą išdarinėjame su lietuviškais vardais ir pavardėmis ir t. t. Jau atsisakome kai kurių daiktavardžių linksnių, veiksmažodžių laikų, nebesusigaudome tarp kiekybinių ir kelintinių skaitvardžių, nunyksta būdvardžių laipsniavimas...

Ankstesnėje istorijoje žinome suslovinę iniciatyvą: Lietuva bus, bet be lietuvių. Dabartinėje istorijoje žinome kai kurių mūsų kalbininkų ir turtingų sportininkų, sporto komentatorių realizuojamą iniciatyvą: Lietuva bus, bet be lietuvių kalbos!

Truputėlį perfrazuokime seną ispanų patarlę (ponios ir panelės supraskite –seną!): saugokis moterų iš priekio, mulų iš užpakalio, vežimų iš šono, o kalbos šiukšlintojų – iš visų pusių. Nebeužtenka kalbų apie kalbą, gal jau laikas ką nors daryti, gal sukurti Valstybinės lietuvių kalbos centrą, jungiantį žinias, patirtį ir išmintį bei ieškantį kaip padėti gimtajai lietuvių kalbai, o ne kaip ją žlugdyti.

 

Atgal