VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
11.22. Viekšniai – jaukus Žemaitijos kampelis
Vytautas Žeimantas
Viekšniai ne miestelis, o miestas
- Jei Viekšnius pavadinsi miesteliu, viekšniškis gali ir užsigauti. Viekšniai ne miestelis, o miestas, turintis savo herbą, seną ir garbingą istoriją, - pasitikęs mus, sakė Viekšnių seniūnas Kornėlijus Kryžius.
Į šį mielą Žemaitijos kampelį grupė žurnalistų iš Vilniaus, Kauno, Kaišiadorių, Pakruojo, Trakų atvyko Lietuvos žurnalistų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininkės, daktarės Jolantos Mažylės iniciatyva. Pažintis su Viekšniais prasidėjo seniūnijos pastate, kur žurnalistus priėmė seniūnas Kornėlijus Kryžius, jo pavaduotojas Algimantas Kiudulas, Biržiškių vardo viekšniškių draugijos pirmininkė, gydytoja Aušra Jadvyga Gurauskaitė, kiti garbūs viekšniškiai. Įvyko įdomus pokalbis apie miesto ir visos seniūnijos pasiekimus, kylančias problemas, istoriją, čia gyvenusius garsius žmones.
Miestas įsikūręs 13 km į pietryčius nuo Mažeikių, dešiniajame Ventos krante, Ventos vidurupio žemumoje. Į šiaurę nuo miesto plyti garsioji Kamanų pelkė.
Viekšniai minimi nuo 1253 m
Viekšniai rašytiniuose šaltiniuose minimi nuo 1253 m. 1528 m. minimas ir Viekšnių dvaras. 1634 m. buvo pastatyta Viekšnių bažnyčia. 1656 m. miestelį visiškai sunaikino švedai, vėliau jis buvo atstatytas. XVII a. pabaigoje Viekšniai buvo nemažas šiaurės Lietuvos prekybos centras. 1792 m. gegužės 15 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas Viekšniams suteikė miesto savivaldos teises. 1897 m. atlikto gyventojų surašymo duomenimis, mieste gyveno 2951 gyventojas.
1871–1873 m. nedideliu atstumu nuo Viekšnių buvo nutiestas Liepojos-Romnų geležinkelis. Dabar Viekšnių geležinkelio stotis yra Rekečiuose.
Nuo 1958 m. iki Nepriklausomybės atgavimo Viekšniai buvo miesto tipo gyvenvietė, o 1995 m. tapo miestu. 1998 m. patvirtintas dabartinis Viekšnių herbas. Dabar čia aktyviai veikia Viekšnių bendruomenė. Viekšniai išsiskiria iš kitų panašaus didžio Lietuvos gyvenviečiųm kad turi savo laikraštį “Viekšnių žinias”, kurias leidžia Aušra Jadvyga Gurauskaitė.
Viekšnių seniūnas Kornėlijus Kryžius (antras iš dešinės) supažindina žurnalistus su miestu
Kartu su seniūnu Kornėliju Kryžiu buvo įdomu pasivaikščioti po Viekšnius. Dabar čia yra 1854 metais statyta graži Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia ir 1875 m. pastatyta Šv. Sergijaus Radonežiečio cerkvė, senoji Viekšnių gimnazija, paštas, nuo 1922 m. veikia biblioteka, yra Ventos regioninio parko direkcija. Mieste yra aviacijos pradininko Lietuvoje Aleksandro Griškevičiaus, vaistininko Vincento Aleksandravičiaus muziejai, įdomios senosios kapinės. Yra keli paminklai – miestiečių per sovietmetį išsaugotas, 1930 m. statytas paminklas Vytautui Didžiajam, įspūdingas paminklas broliams Mykolui, Vaclovui ir Viktorui Biržiškoms ir jų tėvams atminti bei XIX a. pabaigos technikos paminklas - vandens malūnas.
Viekšniai senuose žemėlapiuose
Buvo įdomu pasidaryti ir paieškoti Viekšnių senuose Lietuvos ir artimiausių kraštų žemėlapiuose.
Bene pirmą kartą Viekšniai (Winxnia) buvo pažymėti 1666 m. Amsterdame lotynų kalba J. Janssono išleistame “Livonijos žemėlapyje”. Jis buvo nupieštas prie Ventos (Window) upės.
Randu prie Ventos (Weta) upės Viekšnius (Winxnia) ir Amsterdame XVII amžiaus pabaigoje J. Dankersso lotynų kalba išleistame “Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje”.
1688 m. Amsterdame lotynų klaba išleistame F. de Witto atlase esančiame “Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje” irgi yra Viekšniai (Vinxnia) prie Ventos (Weta) upės.
Paminklas broliams Mykolui, Vaclovui ir Viktorui Biržiškoms ir jų tėvams atminti
Paminklą Vytautui Didžiajam (1930 m.) viekšniškiai išsaugojo ir per sovietmetį
Kabantis tiltas per Ventą
Viekšnių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Reginos Kubertavičienės ir Gedimino Zemnicko nuotraukos
Venecijoje 1695 m. M.V. Koronelio parengtame “Lietuvos žemėlapyje” prie Ventos (Weta) upės Viekšniai jau pažymėti kiek kitaip – Vinsnia.
Viekšniai (Winxnia) pavaizduoti ir 1706 m. Frederiko de Wit-Pieterio Mortiero “Livonijos ir Kuršo žemėlapyje”.
1749 m. Niurnberge J. Nepreckio sudarytame “Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje” Viekšnių vardas dar arčiau priartėja prie dabartinio – Winksnia.
1815 Vienoje išleistame “Lenkijos ir Lietuvos žemėlapyje” miesto pavadinimas skamba jau beveik šiuolaikiškai – Vekszny.
Viekšniai – atgimstanti Molio karalystė
Viekšniai nuo seno garsėja savo puodžiais ir keramikos tradicijomis, ilgą laiką vadinti žemaičių keramikos lopšiu. Čia buvo geriausias molis, čia ir geriausi puodai gimdavo. Viekšnių puodžių dirbtuvėse nuolat virė darbas. Jomarkuose pardavinėjami puodai buvo tik šiam kraštui būdingų formų ir sodrių žemės spalvų.
Tačiau bėgo metai, keitėsi laikai ir gamyba, sumažėjo ir molio indų poreikis. Džiugu, kad viekšniškiai, prisimindami senąsias miestelio tradicijas bei amatus, kasmet rengia „Molio šventę“. Šis renginys kasmet pritraukia vis daugiau žmonių.
Aleksandro Griškevičiaus muziejus
Vienas iš populiariausių ir dažniau lankomų vietų Viekšniuose – aviatoriaus Aleksandro Griškevičiaus memorialinis muziejus, 1981 m. įsteigtas name, kuriame šio įdomaus žmogaus gyventa XIX amžiaus viduryje.
Bajoras Aleksandras Griškevičius laikomas Lietuvos aviacijos pradininku. Jis atsidėdavo skraidymo teorijos ir filosofijos studijoms, projektavo ir pats konstravo skraidymo aparatus. Vieną savo projektą aprašė 1851 m. išleistoje knygelėje „Žemaičio garlėkys“. Tai turėjo būti garo mašinos su propeleriu varomas aerostatas su horizontaliais sparnais. Sakoma, jog didelių nemalonumų A. Griškevičius patyrė po vieno nepavykusio bandymo. Garlėkio kritimas išgąsdino arklius, kurie traukė gubernatoriaus karietą.
Mirė A. Griškevičius 1863 m. vasario 24 d. Jo amžinojo poilsio vietoje, senosiose Viekšnių kapinėse 1980 m. pastatytas architektės I. Barauskaitės suprojektuotas antkapinis paminklas, o 1981 m. restauruotame pastate, kur aviatoriaus gyventa, pedagogo A. Gedvilo ir kitų kraštotyrininkų pastangomis atidarytas memorialinis muziejus. Jame eksponuojamas A. Griškevičiaus suprojektuoto ir aprašyto skraidymo aparato „garlėkio“ maketas, aviatoriui skirti meno kūriniai, žiniasklaidos publikacijos, informacinė medžiaga apie aviacijos raidą Lietuvoje ir Viekšnių krašte. Ilgainiui šią ekspoziciją papildė muziejaus kūrėjų, mokytojo Algirdo Gedvilo ir kraštotyrininkės medikės Apolonijos Sriubaitės sukauptų XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Viekšnių krašto buities rakandų ir daiktų rinkinys, saugoma kraštotyrininkės Amelijos Urbienės surinkta ir apibendrinta medžiaga apie Viekšnių krašto žmonių papročius, kalbą, amatus, taip pat galima pasigrožėti Juozo Rušino ir kitų šio krašto tautodailininkų kūrybos paveldui.
Atgal
