VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
11.22. Lietuvos šimtmečio didieji. Literatūrologas Juozas Brazaitis–Ambrazevičius
Prof. Ona Voverienė
Vieni vardai į literatūrą ateina, tarsi naujai pasirodžiusios žvaigždės, blyksteli, nustebina, perdega, užgęsta; kiti ateina, kaip saulėtekis, pamažu, bet tolydžio nugalėdami tamsą, ir jų triumfas yra tarsi patekanti saulė, kuri neša ir šviesą, ir šilimą, ir gyvybę.
Juozas Brazaitis. Raštai II.
Todėl kultūros istorijai yra labai svarbūs epochiniai apibendrinamieji darbai, nušluostantys laiko dulkes ir gražinantys to meto kūrėjus naujai epochai, naujų Tautos kartų teismui, kūrėjų gaivinimui arba jų užmarščiai. Literatūroje, kaip ir moksle, tik šimto metų ribą peržengęs kūrėjas įgyja teisę į nemirtingumą ir lieka su Tauta amžinai. Kiti pasitraukia į užmaršties tamsą.
Juozas Brazaitis–Ambrazevičius
Daugiausia dėmesio knygoje skirta Maironiui
Maironis tarp Kauno kunigų seminarijos profesorių apie 1924 m. Iš kairės sėdi: kan. K. Paltarokas — vicerektorius, Maironis — rektorius ir prel. B. Čėsnys. Iš kairės stovi: B. Andriuška, SJ., J. Gruodis, SJ., kun. M. Morkelis, kun. S. Ūsoris, kan. J. Meškauskas, prel. T. Brazys, kun. J. Petrošius
Mūsų kultūros istorijoje tokių apibendrinančių darbų yra nedaug. Kiekvienas kūrėjas stengiasi nuveikti kuo daugiau savo srityje, o apibendrinančius darbus palieka mokslo ir kultūros idealistams, altruistams.
Tokiu altruistu, apibendrinusiu prieškario nepriklausomos Lietuvos literatūrą ir buvo plačios ir dosnios širdies mokslininkas humanitaras Juozas Brazaitis–Ambrazevičius.
Apie Juozą Brazaitį–Ambrazevičių „Lietuvos aide“ buvo ne kartą rašyta; apie jį, kaip Laikinosios Lietuvos vyriausybės vadovą (1941 birž. 23 – 1941 rugpj. 5); apie jį, kaip vieną nuosekliausių Lietuvos patriotų, visą gyvenimą paskyrusį lietuvybės išsaugojimo ir Lietuvos išlaisvinimo iš sovietinės vergijos reikalui; apie jį, kaip mokslininką, literatūros kritiką, kurio įnašą į Tautos kultūrą ir atskleidžia jo „Raštų” antrasis tomas, iki šiol mažai rašyta. Laikau tai savo malonia pareiga.
Knygoje jos autorius supažindina su 17 prieškario Nepriklausomos Lietuvos rašytojų ir poetų kūryba: Jono Mačiulio–Maironio, Gabrielės Petkevičaitės–Bitės, Kazimiero Pakalniškio, seserų Sofijos Pšibiliauskienės ir Marijos Lastauskienės, abi jos pasirašinėjo Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, Julijono Lindės–Dobilo, Antano Smetonos, Marijos Pečkauskaitės–Šatrijos Raganos, Jono Biliūno, Vinco Krėvės, Jurgio Savickio, Fausto Kiršos, Vinco Mykolaičio–Putino, Stasio Santvaro, Vinco Ramono, Antano Vaičiulaičio ir poeto Bernardo Brazdžionio kūryba.
Daugiausia dėmesio knygoje skirta Jonui Mačiuliui–Maironiui, net 194 puslapiai iš 568. Pasirodo, šią knygos dalį Juozas Brazaitis norėjo išleisti atskira monografija, skirta Maironiui, bet nespėjo – jį patį pralenkė varpai (Juozas Brazaitis–Ambrazevičius mirė 1974 m. lapkričio 28, South Orange, Džersio vals., JAV; palaidotas Putname).
Knygoje pateikiama plati Jono Mačiulio–Maironio biografija, parodoma, kad jo būta vientisos dvasiškai harmoningos asmenybės, kad jo visi veiksmai, visas gyvenimas buvo skirtas lietuvybės gaivinimui ir puoselėjimui, kad jis savo kūryboje, kurioje apdainuojama atgimstančios Lietuvos herojinė dvasia, toli pralenkė savo dvasios ir talento mokytoją Antaną Baranauską, užbūrusį Maironį savo „Anykščių šileliu” (Maironis jam buvo parašęs net eiliuotą dedikaciją), kaip knygoje rašo J.Brazaitis, „… ir poetinio sakinio išplėtojimu ir patriotine ideologija” (Brazaitis J. Raštai II. – Čikaga, 1981. – P. 23). A.Baranauskas vėliau pasirinko prolenkiškąją pasaulėjautą, „Mačiulis nuėjo kitu keliu, kuriam pradžią davė Simonas Daukantas” (Ten pat, p. 24).
Tapęs kunigu, teologijos profesoriumi, netgi Kauno kunigų seminarijos rektoriumi Maironis savo kūryboje daug vietos skyrė religinei poezijai. Jo poezijoje yra daug eilėraščių liūdnų, atspindinčių jo asmeninius pergyvenimus, jausmų audras, kartais balansuojant ant kraštutinės nevilties ribos. Tačiau Juozas Brazaitis labiausiai vertina Maironį už jo patriotinę herojinę kūrybą, pratęsusią Simono Daukanto, dr. Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos Tautos žadinimo lietuvybei misiją, suteikusią jai daug romantinio herojinio grožio, pasididžiavimo savo Tautos istorija, jos karžygių atliktais žygdarbiais, jų išskirtiniu humaniškumu ir teisingumu. Dalis šios krypties jo eilėraščių tapo dainomis: „Užtrauksme naują giesmę, broliai”; „Kur bėga Šešupė”; ”Eina garsas nuo pat Vilniaus”; „Graži tu, mano brangi Tėvyne”; ”Miškas ūžia, verkia gaudžia”: „Už Raseinių ant Dubysos”; „Kur lygūs laukai”; „Marija, Marija” ir kiti. Kauno šviesuomenės lūpose dažniausiai skambėjo šios: „Ramios, malonios vasaros naktys”; ”Užmigo žemė, tik dangaus…”, „Nesek sau rožės prie kasų”, „Jau slavai sukilo”, „Nebeužtvenksi upės bėgimo”, „Sunku gyventi žmogui ant svieto” ir t.t. Įvairiuose inteligentų pobūviuose, susitikimuose buvo deklamuojama patriotinė Maironio poezija, kelianti ir žadinanti dvasią: „Antai pažvelki, tai Vilnius…”, „Trakų pilis”, poemos „Lietuva”, „Tarp skausmų į garbę”, „Jaunoji Lietuva”, ”Raseinių Magdė” ir kiti eilėraščiai.
Visa jo patriotinė poezija persunkta savo Tautos heroizavimu, idealizavimu, moraliniu taurinimu. J. Brazaitis net suabejoja, ar būtume turėję tokio talento poetą, koks buvo Maironis, jeigu jis nebūtų buvęs kunigas. Šiuo požiūriu įsimintini kritiko pasakyti žodžiai: „Tuo, kad Maironis kunigas, galbūt aiškintinas ne tik jo lyrikos taurumas ir aiški, griežta pasaulėžiūra, bet ir ypačiai kenčiančioji jos styga asmeninėj lyrikoj. – Kunigo pašaukimas atpalaiduoja žmogų iš dalies nuo reikalo rūpintis savim. Vienas gyvendamas, jis gali save visai disponuoti visuomenės gerovei, nepaisydamas jokių pavojų. Ir jeigu ne Maironis kunigas, kažin ar Maironis tektų vadinti tautinio atgimimo poetu. Antra, kunigo pašaukimas žmogų ir suvaržo. Save pamiršti, išsižadėti to, kas pasauliečiui leista, gimdo skausmą. Skausmas gimdo norą išsisakyti. Ir tada gema giesmė, „liūdnesnė už girių ūžimą”. Kūrybos vaisius eina per kentėjimą. Jeigu Maironis nebūtų kunigas, vargu beturėtumėm jo asmeninę idealistinę lyriką, lygiai kaip vargu beturėtumėm Vienužio ilgesio, sielvarto ir dangaus kupinas daineles ar Putino rūsčius pesimizmo himnus” (Ten pat, p. 548).
Tautiniam atgimimui Maironis pritarė visa širdimi, visa siela, visomis savo mintimis. Jis, kaip pranašas, istorijos vyksme įžiūrėjo lietuvių tautinio atgimimo neišvengiamybę, kaip Dievo dovaną ir ją apdainavo savo eilėraščiuose „Eina garsas nuo pat Vilniaus”, „Nebeužtvenksi upės bėgimo”.
J.Brazaitis Maironio kūryboje įžvelgė dar vieną įdomų visuomenės gyvenimo aspektą –Tautos vado vaidmenį istorijoje. Jį palygino su jūros banga: „Prasiveržė Banga į
platumas, išsiliejo, suseklėjo. Nebėra bendro veržimosi į priekį, ima brūžuotis viena su kita. O buvusio vado rolė: „Atgyvenome amžių, savo įnešėm dalį / Laikas vietą užleisti vaikams…” Natūralus gamtos kelias: gimti, gyventi, mirti. Ir įprastinis talentingo žmogaus tragizmas: dirbti, kentėti, kitus vesti, pasiekti tikslą, o paskui… būti nebeklausomam, net pamirštamam ir perleisti vietą kitiems, su naujais idealais, brandintais naujoje visuomenės dvasioje” (Ten pat, p. 113). Matyt, šios idėjos dvasioje gimė Maironio eilėraštis:
Jei po amžių, kada skaudūs pančiai nukris,
Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,
Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis
Ar jiems besuprantamos bus?
(Ten pat, p.548).
Apžvelgtoje J.Brazaičio prieškario Nepriklausomos Lietuvos literatūros panoramoje nėra mums įprastų, vadinamų „klasikais” Julijos Žymantienės–Žemaitės, Salomėjos Neries, Petro Cvirkos ir kitų, jau dabar vadinamų sovietiniais rašytojais vardų. Yra nauji – eiliniam žmogui visai nežinomi – Jurgio Savickio, Stasio Santvaro, Vinco Ramono, Fausto Kiršos, Antano Vaičiulaičio vardai. Nors knygos pratarmėje nėra aptarti autorių atrankos į panoraminį tyrimą kriterijai, apie juos galima tik spėlioti. Matyt, autoriaus svarbiausiu atrankos kriterijumi buvo katalikiškoji–tautinė ideologija, o probolševikinė ideologija jam buvo visai nepriimtina. Tai labiausiai ryškėja, vertinant Gabrielės Petkevičaitės–Bitės ir Marijos Lastauskienės ir Sofijos Pšibiliauskienės – Lazdynų Pelėdos kūrybą. Žemaitė, Bitė ir Lazdynų Pelėda savo ankstyvojoje kūryboje propagavo bolševikines Kapsuko ir kitų aršių bolševikų idėjas. Tik Bitė ir Lazdynų Pelėda vėliau susimąstė ir prisikėlė Tautos gyvenimui, o Žemaitė taip ir liko bolševikinėje dvasinėje erdvėje.
J.Brazaitis savo knygoje akcentuoja, kad Gabrielė Petkevičaitė–Bitė savo gyvenimu ir
esme buvo visuomenininkė ir savo plunksną ji naudojo tik kaip priemonę savo visuomeniniams tikslams siekti. Kritikas aukštai į vertino Gabrielės Petkevičaitės–Bitės socialinį humanizmą, ypač ryškų jos „Karo metų dienoraštyje”. Tačiau pro knygos autoriaus akis nepraslydo ir G.Petkevičaitės–Bitės dvasinis dvilypumas, kuris kryžiavosi romantizmo ir realizmo sandūra. Ji jautėsi, kaip „paukštis pažeistais sparnais, negalinti pakilti virš žemės, bet taip to trokštantis” (Ten pat, p. 210). Namuose auklėta Getės, Šilerio, Šekspyro, Kiornerio, A.Mickevičiaus, Kraševskio, Syrokomlės ir Ožeškienės dvasia, ji taip troško savo Tautai laimės, gerovės, dvasingos literatūros, geros muzikos. Antravertus, išaugusi kaime, ir mačiusi kaimo žmonių skurdą, jų sunkų darbą, neretai ir kančias, ji norėtų tą vargą palengvinti, jos širdis, matanti harmoniją gamtoje, norėtų, kad tokia harmonija būtų ir visuomenėje. Dėl to ji ir „užkibo” ant bolševikų jauko – jų utopijų ir pažadų, kad tik jie gali sukurti šioje žemėje rojų… be klasinio priešo. Rašytoja savo kūrybinę biografiją pradėjo „Varpe”. Vėliau kai kurie jos kūrinėliai išėjo atskirais leidiniais „Tėvas ir sūnus” (1900); „Nebepirmas” (1902); „Krislai” (7 apsakymų rinkinys, 1905), kuriuose dvi pagrindinės temos: socialinė nelygybė, kurios priežastis – kapitalas, o rezultatas – daugelio skurdas, moralinis sunykimas, tamsumas, girtuoklystė, prietarai, godumas ir melas, ir antroji – tautinės savimonės ilgesys, ypač išryškėjęs jos romane „Ad Astra” (1933).
Kartu su Žemaite slapyvardžiu „Dvi moteri” jos paskelbė keletą pjesių: „Velnias spąstuose” (1902); „Kaip kas išmano, taip tas save gano” (1904);”Litvomanai ir Parduotoji laimė” (1905) „Dumblynė” (1912). J.Brazaičio nuomone, šiose pjesėse yra daugiau Žemaitės talento; ne G.Petkevičaitės–Bitės. Pastarosios plunksnai kritikas priskiria pjesę „Kova” (1900). Jis skeptiškai vertina G.Petkevičaitės pernelyg entuziastingą socialistų rėmimą ir Bažnyčios žeminimą. Tačiau jis be jokių kompromisų pritarė G.Petkevičaitės–Bitės minčiai, kad „visų baisumų, kurie pasaulyje atsitinka, didžiausi kaltininkai yra visų tautų inteligentija” (Ten pat, p. 218).
Kazimiero Pakalniškio–Dėdės Atanazo kūryboje J. Brazaitis ypač vertina
Jos valančiškąją ideologiją – katalikybės ir lietuvybės sąsajų ieškojimą ir jų stiprinimą Ypač daug jis šioje srityje nuveikė redaguodamas „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgas, jų vedamuosius ir autorinius darbus, kuriuos jis pasirašinėjo slapyvardžiais Jurgis Šermunėlis, Petras Zuikis, Mikė Katinėlis, bet daugiausia Dėdė Atanazas. Publicistas nepripažino jokių kompromisų kovoje su cariniais administratoriais, kritikavo bolševikus, griežtai atsiliepdavo apie „Varpo“ publikacijas, propaguojančias bedievystę, pilančias purvą ant Bažnyčios ir katalikybės. Atskirais leidiniais išėjo Kazimiero Pakalniškio „Obrusiteliai” (1896) – ji galėtų būti ypač aktuali dabartinei mūsų Lietuvai, pasiduodančiai tų pačių obrusitelių palikuonių įtakai ir baigiančiai nutautėti; „Kandidatas į kunigus“ (1900); „Paveikslėliai iš odos” (1902); „Kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Samdininkai” (1908); „Vokiečių–rusų karės užrašai” (1914–1917).
Kaip pats K.Pakalniškis prisipažino „Mano raštai…, gal neperdidelės vertės tebus, bet aš į savo raštus žiūrėjau, kaip į priemonę liaudžiai šviesti, dorinti ir ją iš tautiško miego žadinti” (Ten pat, p. 223).
Daug dėmesio J. Brazaičio knygoje skirta panevėžiečiui mokytojui, filosofui ir
publicistui Julijonui Lindei–Dobilui. Prieškario Nepriklausomoje Lietuvoje jis garsėjo kaip produktyvus literatūros kritikas, kurio daugelis straipsnių iki šiol turi istorinę vertę. Atskirais leidiniais išleistas jo romanas „Blūdas” (1912) ir dramos kūriniai „Širdis neišturėjo” ir „Kur laimė?” (1933). Pjesėse Dobilas kultūros ir meno filosofas nustelbė Dobilą menininką”, pristatydamas J.Lindės–Dobilo kūrybą daro išvadą J. Brazaitis.
Dobilo kūrinių centre – žmogus, abejojantis, suskilusios dvasios, dvilypėjantis,
kenčiantis ir nelaimingas. Savo kūriniuose rašytojas plėtoja F.Šilerio mintį, kad „žmogus bus laimingas tik tada, kada jis bus vienybėje pats su savimi”. Dobilo laimingas žmogus yra tas, kuris žengia „savo išmintu taku” ir viskas jam aišku. Dobilas ypač idealizuoja Lietuvos artojėlių nemirtingą dvasią, pratęsdamas Vienažindžio ir Basanavičiaus idėją, kad lietuvių tautos likimą visada lėmė artojėlių dvasia. „Drąsiai galima sakyti, – tvirtina rašytojas, – jog nė vienas mūsų triukšmingųjų karžygių taip nemylėjo Lietuvos, kaip jis (artojėlis – O.V.), tik jame vyrauja tikrojo dvasios artojo, o ne ricieriaus privalumai” (Ten pat,p. 271).
“Blūde” Dobilo herojus ūkininkas Bajoriūnas irgi mąsto panašiai: „Visi žino, jog
šiandieną tik tos tautos narsiau kariauja, kurios geriau išdirba žemę, savo dvasios dirvą ir sąmoningiau darbuojasi prie varstoto” (Ten pat, p. 271). J. Keliuotis apie J Lindės–Dobilo „Blūdą” yra taip rašęs: „Jis (“Blūdas „– O.V.) mūsų literatūros istorijoje turės užimti reikšmingą vietą. Su juo teks susidurti visiems, kurie tik ieškos lietuviškos kultūros ir lietuvių tautos dvasios, nes ji čia spindi, nuostabiu ryškumu ir gilumu” (Ten pat, p. 274
J. Brazaitis J. Lindės–Dobilo „Blūdą” lygina su V. Mykolaičio –Putino romanu „Altorių šešėlyje”. Jis rašė: „Abudu rašytojai atvaizdavo tą pačią dvasią, tik Dobilas dar
besiformuojančią, o Putinas – jau susiformavusią” (Ten pat, p.274).
Smalsu buvo sužinoti kritiko išryškintą per Vasario dvasinę evoliuciją – tą susiformavusią lietuvio dvasią. Kokia ji? V.Mykolaitis–Putinas ją pateikė per apibendrintą lietuvio charakterį. Tai – dažniausiai tylus ir klusnus žmogus, „sykiu ir užsidarėlis, jei kas nori į jo slaptas mintis ir širdį įsigauti, ir maištininkas savo mintim, bet ne darbais. Jis užsispyrėlis, jei kas nori jam įkalbėti. Bet jis labai minkštas, jei kas lyg netyčiomis, lyg ne jam, numeta mintį. Jis tokiai minčiai lengvai pasiduoda, ją toliau pina, atmaizgioja, tapdamas net hiperkritiškas, imdamas viską per daug tragiškai, nors tariasi esąs jai kritiškas. Jis turi daug lietuviško jautrumo ir hamletiško refleksingumo. Net religijoje jis yra emocionalistas, norėtų Dievybę pajausti, kaip visuotinę meilę, panteistiškai visur įžiūrėti jos dalelę, kaip Gorthes Verteris (Ten pat, p. 432–433).
Užsidarymas ir pasyvumas su hiperkriticizmu lietuvius žudo – neduoda iniciatyvos ir akcijos kultūrinei tautos pažangai. (Ten pat). Didelė dalis lietuvių sumaterialėję, „be jokių kilnesnių idėjų, arba bent nežymu, kad ko nors idealesnio siektų. Tai – gyvenimo žmonės, kažkaip išmesti į paviršių nuo nematomo gilaus susidrumstimo. Tai – gyvenimo putos” (Ten pat, p. 446). Be to lietuvis nemoka klausytis savojo balso, „o paklauso iš tiesų svetimo balso”, todėl, nors „lietuvių tautoje kalbama apie savitą kultūrą, o nejučiomis apsitraukiama svetimais lopiniais” (Ten pat, p. 445). Tokia tad lietuvio dvasia buvo prieškario Nepriklausomoje Lietuvoje. Dėl to ir pralaimėjome visas kovas. O kokia ji dabar, niekas nežino, nes tai niekam ir nerūpi…
Marijos Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos kūryboje J. Brazaitis akcentuoja jos
novatoriškumą, sutapusį su tautinio atgimimo pabaiga (“Margi paveikslėliai” (1895); „Viktutė“ (1903), „Vincas Stonis” (1906) ir valstybinio atgimimo pradžia (“Sename dvare” (1928); tais metais išėjo ir jos Raštų 6–tomis rinkinys). Vincas Mykolaitis–Putinas romaną „Sename dvare” pavadino „gulbės giesme bajorijos kartoje”, o J. Brazaitis – pačiu gražiausiu ir pozityviausiu „tos įsiliejančios į lietuvišką ir demokratinį gyvenimą bajorijos žiedu” (Ten pat, p. 299). Visą Marijos Pečkauskaitė–Šatrijos Raganos kūrybą J.Brazaitis priskiria Pietario, Maironio, Vaižganto literatūrinei srovei.
Ji nebuvo nei tautinės, nei religinės kovos šauklys ir nemėtė ugningų ir poleminių
šūkių… „Ji savo personažuose duoda tautinės ar religinės šilumos, jaukumo, kuriame kaista ir tas, kuris tos tautinės religinės minties nejaučia savyje gyvos. (Ten pat, p.295).
J. Brazaičio nuomone, Šatrijos Raganos kūryba – tai gyvenimas, kuris „ tėra
nuolatinis ėjimas pirmyn, kilimas, tiesa, į kalną, dėl to reikalingas nuolatinių žmogaus pastangų. Kas sustoja ar moralinėje, ar tautinėje, ar socialinėje srityje, atsilieka nuo srovenančio gyvenimo ir daros apgailėtinas… Ėjimas pirmyn, kilimas reikalauja iš žmogaus nuolatinės pastangos daryti tai, ką liepia pareiga, ne momentinis emocinis susižavėjimas. Šitoks ėjimas pripildo žmogų dvejopos nuotaikos – pavargimo, o iš kitos pusės – vidaus pasitenkinimo, kuris kyla iš atliktos pareigos pajautimo” (Ten pat, p. 297). Nejučiomis, su Saulės spindulių pritvinusia krūtine”, „Saulės pasiilgimu žiburiuojančiose akyse”, „Saulės spinduliu gaivinamai alsuojančiais jos „Raštais” – M.Pečkauskaitė– Šatrijos Ragana tampa „tikra vadove į Kalnus, į Viršūnes” (Ten pat, p. 327).
Jurgis Savickis (1890–1952) – geriau pažįstamas diplomatijos, o ne literatūros istorijai, nes visą gyvenimą buvo Lietuvos diplomatijos tarnyboje. Parašė keletą kūrinių: sonetų rinkinį „Šventadienio sonetai (1922); „Ties aukštu sostu” (1928); „Raudoni batukai” (1951); „Šventoji Lietuva” (?).
Visą gyvenimą dirbęs užsienyje ir tik retkarčiais atvažiuodavęs į Lietuvą, jos žmonių nepažino ir jam atrodė, kad lietuvio „gyvenimo ir pergyvenimų skalė gana siaura”, kad lietuviui – svarbiausia gerai gyventi (o tam reikia pinigų) ir seksualinio gyvenimo laisvė. Lietuvos rašytojai neneigę lietuvių pragaištingo sumaterialėjimo vis dėl to lietuvyje matė ir dvasinių polinkių, kurie prabyla sąžine ir sukelia žmoguje dvasinių konfliktų. J. Savickis tų dvasinių pradų lietuvyje nematė. Savo kūryboje naudojo groteską ir parodiją. Jaunimui J.Savickio kūryba patiko – jie joje matė tiltą tarp Lietuvos ir skandinavų kultūros. Europinio modernizmo ir dekadanso užuomazgas.
“Šventojoje Lietuvoje” aprašoma XX a. pradžia, kai į Lietuvą pradeda brautis bolševizmas ir bedievystė iš Rusijos. Ir nihilizmas iš Lenkijos. Dvaras nyksta ir valstietis Lietuvoje tampa pagrindiniu gyvenimo subjektu. Knygoje parodoma bedievystės, bolševizmo ir nihilizmo pražūtinga įtaka Lietuvos žmogui, naikinanti lietuvio dvasią ir jo gyvenimą daranti dramatišku.
Prieškario literatūroje garsėjo prieštaringų vertybinių orientacijų poetas Faustas Kirša. Jis išleido keletą poezijos rinkinių „Verpetas” (1918); „Aidų aidužiai“ (1921); „Tolumos” (1919–1922); „Suverstos vagos” (1926); „Pelenus I” (1930) ir „Pelenus II” (1938), „Ringaudo žygį” (poemą) (1937) ir „Piligrimus“, tarsi nujausdamas savo dalią ,1939 metais.
Fausto Kiršos poezija idealistinė: joje dominuoja gėris, grožis ir tiesa. Šios idėjos sunkiai realizuojamos gyvenime – iš jų lieka tik aidų aidužiai, tik svečiai iš ano idealaus pasaulio. Tačiau poeto žmogus niekad nenustoja veržtis į idealą.
Įsimintinas poeto tikėjimas lietuvio dvasios tvirtybe, kurios deja net aidų aidužių dabartinėje Lietuvoje nebeliko. Poetas rašo:
O, ne. Mes neparduosim nei širdies, nei veido,
Nei žemės dulkės, kur tėvai nuo amžių tvėrė:
Mes esam uolos, kur aštriausios bangos dūžta,
Rūsčioj kančioj dvasia nemirštamoji žėri
(ten pat, p. 419)
Poetas tiki, kad Lietuva pakils iš ligos, kuri kamuoja ne tik Lietuvą, bet jau ir visą Europą. Eilėraštyje „Aš sveikinu Europą” jis rašė:
Prakeikiau tavo įsčiuj gemalus su –izmais,
Kaip nuodus, piktą vėžį, ar musę ce–ce
Prakeikiau tavo kultą: kraują ir žudynes
Ir GPU, Gestapo ir galop K–Zet (Ten pat, p. 421)
Keletas puslapių knygoje skirta prieškario Lietuvos rašytojui Vincui Ramonui. Tada jis buvo išleidęs tik vieną knygą „Dailininkas Rauba” (1934), antrą kartą jis išleistas Čikagoje jau 1963 m. Jau gyvendamas Amerikoje Vincas Ramonas parašė ir išleido dar tris knygas: „Kryžiai” (1947); „Dulkės raudoname saulėleidyje” (1951) ir „Miglotas rytas” (1960).
Savo knygose V.Ramonas, tarsi pratęsdamas J.Savickio pradėtą literatūros kryptį, parodo, kokią pražūtingą įtaką dar prieškario nepriklausomoje Lietuvoje, ir ypač okupuotoje pokario Lietuvoje turėjo bolševizmas, kovojęs prieš Dievą, prieš tvarkingus ūkininkus, „buožes“, prieš lietuvybę. Bolševizmo nužmogintas Lietuvos valstietis tapo tikru „kryžiumi” savo šeimai, savo tautai ir galiausiai tapo savo paties pasėtos neapykantos sėklos auka. „Dulkėse” irgi parodomi lietuviai: vieni, kurie išėjo ginti savo laisvės ir savo žmogiškojo orumo žuvo miškuose ir buvo išniekinti turgaus aikštėse, durpynuose, miestelių gatvėse; kiti – kurie manė pragyvensią prisitaikę, irgi žuvo dvasiškai, okupacinio režimo buvo prievarta degraduoti, prasigėrė, prasivogė, nutauto, nužmogėjo.
Šiandien V. Ramono knygos irgi ne mažiau aktualios, negu tada, kai jos buvo rašytos, gal net dar aktualesnės. Tada buvo aišku – kas priešas, pavergęs Lietuvą. Šiandien sunkiau atskirti – nes priešas, pavergęs lietuvio dvasią ir laikantis ją plėšriuose savo naguose, yra lietuvis. Gal, kaip tik dėl to, J. Brazaitis V.Ramono knygas stato tarp pačių brandžiausių veikalų impresionistinio realizmo lentynoje” (ten pat, p. 491).
Daug gražių žodžių J. Brazaitis skyrė Antanui Vaičiulaičiui, estetinio realizmo pradininkui Lietuvoje . Jo kūryba Lietuvos spaudoje buvo ne kartą nagrinėta, todėl prie jos neapsistosime. Tik priminsime, kad J. Brazaitis A.Vaičiulaičio kūrybinį genijų lygina su ateinančiu saulėtekiu, kuris „pamažu, bet tolydžio nugalėdamas tamsą ir jo triumfas yra tarsi patekanti saulė, kuri neša ir šviesą, ir šilumą, ir gyvybę” (Ten pat, p. 501). Šia optimistine gaida ir baigsime: Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi.
Atgal
