VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
11.18. Vertingas leidinys
Arnoldas Piročkinas
Prieš mėnesį ar kiek daugiau išėjo „Lietuva ir Čekija” Nr.28-29 (2019 m.). Tai ypatingas žurnalas, leidžiamas ne visai reguliariais intervalais nuo 2002 m. Šis numeris, kurį ryžtamės pristatyti skaitytojams, apima net 2016-2019 metus. Toks didelis laiko tarpas atsirado ne iš gero. Turėkime galvoje, kad žurnalo leidėjas Petras Algis Mikša yra vienišas leidinio entuziastas: ir kaupia jam medžiagą, ir ieško talkininkų, ir redaguoja, ir iš savo kišenės finansuoja. Iš pristatomojo numerio 134 puslapių jo plunksnai (gal tiksliau rašomajai mašinėlei ar kompiuteriui) priklauso 85 puslapiai. Sudarytojas mažiausiai gali pretenduoti į gausybę iliustracijų. Jų daugumas priklauso žinomam žurnalistui ir fotografui Gediminui Zemlickui. Tačiau vykusią visokių nuotraukų atranką galima skirti P.A. Mikšai. O jų iš tikrųjų esama patrauklių. Pavyzdžiui, vargu ar kas nesusižavės 3-ajame viršelio puslapyje išspausdinta Algimanto Žižiūno 1988 m. daryta lietuvaitės nuotrauka ir pačia lietuvaite!
Vis dėlto mums rūpi ne tiek nuotraukos, kiek tekstai. Numeris pradedamas paties P. A. Mikšos rašiniu „Renginių, skirtų Prano Dovalgos atminimui, apžvalga „ (p. 7-33). Pranas Dovalga – labai veiklus lietuvių žurnalistas, vertėjas ir publicistas, kuris 1933 m. nuvyko studijuoti į Prahą, o paskui kurį laiką gyveno Bratislavoje ir Vienoje. Veikiai išmokęs čekų ir slovakų kalbas, ėmė intensyviai versti įžymiuosius veikalus, lietuvių spaudoje publikuoti turiningus straipsnius apie Čekoslovakijos gyvenimą. Juose jis jautriai nušvietė ir 1938-1939 m. šalį ištikusią tragediją, kurią sukėlė agresyvi hitlerinės Vokietijos politika ir abejinga savo sąjungininkės likimui Anglijos ir Prancūzijos pozicija. Jo priešiškumas Čekoslovakijos likvidavimui buvo pretekstas hitleriniam gestapui jį suimti, įkalinti ir 1941 m. lapkričio 17 d. kartu su trimis čekais Prahoje sušaudyti. Bolševikmečiu Pr. Dovalga buvo visiškai nutylimas, nors, rodos, kaip fašizmo auka turėjo būti prisimenamas. Tik atgavus Lietuvai nepriklausomybę, P. A. Miksos pastangomis Pr. Dovalga grižo į mūsų istoriją. 2013 m. išėjusiame žurnalo Nr. 22-24 jis paskelbia monografinę apybraižą „XX amžius: Pranas Dovalga – užmirštas ir atrastas idealistas Lietuvoje ir Čekoslovakijoje”, o Nr. 25-27 (2014-2015 m.) – pluoštą rašinių, papildančių šio veikėjo vaizdą.
Petras Mikša. Cekijosdraugija.lt nuotr.
Žurnalo viršelis
Monografija ir kiti jos autoriaus rašiniai buvo paveikūs: ilgainiui Pr. Dovalga patraukė Lietuvos, ypač gimtojo Jonavos rajono, visuomenės dėmesį. Tarp pirmųjų žymesnių Pr. Dovalgos atminimui skirtų renginių minėtina 2012 m. spalio 5 d. Jonavos krašto muziejuje atidaryta jam skirta paroda. Po ketverių metų, 2016 m. balandžio 5 d., Vilniuje, Čekijos Respublikos ambasadoje, įvyko Justino Lingio sukurto dokumentinio filmo „Vertėjas ir žurnalistas Pranas Dovalga” premjera. Ko gero, pats įspūdingiausias renginys – paminėjimas „Prano Dovalgos sugrįžimas į tėviškę” vyko Jonavoje ir gimtinėje Pabartoniuose. Renginys plačiai apibūdintas žurnale išspausdintame straipsnyje (p.17-26). Šie renginiai subrandino idėją įsteigti Prano Dovalgos premiją. Lietuvos ir Čekijos draugijos vadovai tuo reikalu kreipėsi į Jonavos rajono savivaldybės Tarybą. Ši 2017 m. gruodžio 21 d. nutarimu patvirtino Prano Dovalgos premijos nuostatus. Po metų premija buvo įteikta pirmiesiems laureatams.
Antrasis P. A. Mikšos darbas numeryje iš tikrųjų nėra straipsnis, bet užrašytas pokalbis (interviu) su Brno universitete lietuvių kalbą dėstančiu Almiu Grybausku, produktyviu poetu ir vertėju bei publicistu. Visas tekstas turi antraštę „Vilnius-Brno: redaktoriaus pokalbis su p. Almiu Grybausku” (p. 57-70). Šis pokalbis stebina keliamų problemų apimtimi. Jis aprėpia nuo plačių, sudėtingų mūsų laikmečio pasaulio prieštaringumų iki galiausiai žurnalo „Lietuva ir Čekija” leidybos rūpesčių. Pašnekovas A. Grybauskas kartais net nesiryžta atsakyti į redaktoriaus provokacines užuominas. Tad nė mes trumpoje apžvalgoje nesiimame atskleisti klausimų įtampos: paliekame suinteresuotiems skaitytojams patiems susipažinti su šiuo interviu. Straipsnyje „Čekijos dailininkų impresionistų paroda Vilniuje” (p.85-94) P. A. Mikša pristato parodą kaip neeilinį įvykį „dviejų šalių kultūrinių mainų istorijoje”. Čia turima galvoje 2017 m. rugsėjo 7 d. Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta XIX a. antrosios pusės – XX a. čekų impresionistų 97 rinktinių kūrinių ekspozicija. Paveikslai buvo išdėstyti net 6 salėse. Turiu prisipažinti, kad, pernelyg neatidžiai sekdamas mūsų periodiką, jos masinės informacijos leidinius, nepastebėjau ar neįsidėmėjau žinučių apie ją. Jaučiuos pats kaltas dėl tokio neatidumo, nes sunku patikėti, kad mūsų spaudos „flagmanai”, registruojantys visokius skandalus skandalėlius, būtų pražiopsoję tokį svarbų kultūros įvykį. Tuo labiau turiu apgailestauti, kad man impresionistų dailininkų kūriniai labai patrauklūs.
Numerio sudarytojo P. A. Mikšos jautrumą žmonėms, su kuriais jam tenka bendradarbiauti, rodo rašinys „Vyteniui Antanui Grabauskui atminti” (p. 106-134). Lituanistas V. Grabauskas (1934 12 18-2016 12 13) vargu ar yra lankęsis Čekijoje, atrodo, nemokėjo nė čekų kalbos, bet yra sekęs pokarinius įvykius šioje šalyje ir, atsiliepdamas į juos yra paskelbęs kelis eilėraščius „Lietuvoje ir Čekijoje”. Tos dingsties P. A. Mikšai pakako, kad apie jo gyvenimą ir kūrybą parašytą straipsnį įdėtų į šį numerį. O to gyvenimo būta ypač sunkaus. Būdamas 16 m. gimnazistas, jis už dalyvavimą pogrindinėje moksleivių organizacijoje nuteisiamas dešimčia metų kalėti ypatingojo režimo lageryje. Po Stalino mirties, išbuvęs lageryje ketverius metus, paleidžiamas grįžti namo, bet šis teistumas visą laiką bolševikų valdomoje Lietuvoje jį persekiojo ir varžė. Pavyzdžiui, sėkmingai baigęs Vilniaus universitete lietuvių kalbos ir literatūros studijas, gavęs diplomą su pagyrimu, jis prof. Jono Kazlausko buvo kalbinamas stoti į aspirantūrą. Gavęs mokslinį laipsnį, būtų likęs dirbti dėstytoju. Bet KGB tam ketinimui užkirto kelią. Tada jį priglaudė Pedagogikos mokslinio tyrimo institutas. Jame vaisingai išdirbo 27 metus. Be planinių neplaninių specialybės darbų, jis nesiviešindamas, „į stalčių” rašė dar ir eilėraščius. Vargu ar bolševikmečiu turėta vilčių ką ne ką iš jų išleisti. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, V. Grabauskas jau 1993 m. išleidžia pirmąjį savo eilėraščių rinkinį „Žalioji atminties rūta”. Iš viso išėjo jo eilėraščių keturi rinkiniai, kuriuose sudėti net 543 eilėraščiai. Straipsnyje P. A. Mikša jautriai apibūdina V. Grabausko poezijos temas ir raiškos tendencijas. Iš to apibūdinimo darosi aišku, kodėl poetas bolševikmečiu negalėjo turėti vilties publikuoti sovo kūrybą.
Numeryje čekų ir lietuvių santykių temą gražiai papildo akademiko prof. habil. dr. Algirdo Vaclovo Valiulio rašinys „Čekoslovakija – pirmoji pažintis” (p. 71-83). Jame perteikiami 1968 metais vykusios lietuvių grupės kelionės po Čekoslovakiją įspūdžiai. Algimantas Degutis nedideliame straipsnyje „Antanas Poška ir Čekoslovakija” (p.95-97) pristato bene koloritingiausią lietuvių XX a. pirmosios pusės keliautoją po pasaulį. 1929 m. jis kartu su Matu Šalčiumi, kuris 1935-1936 m. išleido 6 dalių kelionės po Europą, Aziją ir Afriką aprašymą „Svečiuose pas 40 tautų”, keliavo iki Indijos, o čia abu keliautojai išsiskyrė. A. Poška liko Indijoje. Pristatęs A. Pošką, A. Degutis pridėjo jo atsiminimus „Čekoslovakijoje” (p.98-105).
Pranciškos Reginos Liubertaitės rašinys „Kitokie faktai apie fotomenininką Algimantą Žižiūną” (p.51-56) pristato šį asmenį kaip talkininką, prisidėjusį savo nuotraukomis prie žurnalo „Lietuva ir Čekija” leidimo, ir 1988 m. Čekoslovakijoje, Strakonicės mieste, vykusio fotokonkurso „Moteris '88” sidabro medalio už nuotrauką (išspausdinta žurnalo p. 52) laimėtoją.
Rašinių apžvalgą baikime čekės viešnios Veros Kocianovos atsiliepimu apie Lietuvą, pasakytu A. Grybausko vertime į lietuvių kalbą ir po jo čekiškame originale. Vertimo antraštė „Lietuva – viena iš mano gyvenimo užduočių” (p. 34-39). Turėdami lietuvišką vertimą, lietuviai gali nesunkiai susipažinti su geranoriškos viešnios iš nutolusios šalies nuomone apie mūsų tautą. Jos nuomonės esmę galbūt pakankamai tiksliai išreiškia tokie autorės žodžiai: „Matau jos (Lietuvos. – A. P.) kuklų grožį, matau šalį, kuri pati turi tiek orumo, kad jai nereikia būti panašiai į kurią nors kitą. Kuri visiems laikams liks Rūpintojėlio globoje. O lietuviai? Mano akimis tai dvasingi ir narsūs žmonės, kurių moralė tvirtesnė nei aplinkinių tautų...” (p.35). O kad tai nebūtų meilės pagimdyta hiperbolė!
Štai toks apytikris numerio vaizdas. Žurnalas būtų dar patrauklesnis ir paveikesnis, jei jis eitų reguliariai, didesnės apimties ir labiau prieinamas skaitytojams. Tam neužtenka vieno leidėjo P. A. Mikšos norų ir pastangų, jo vieno aukojamų lėšų.
Turinčiam lėšų leidėjui būtų lengviau tvarkyti ir žurnalo kalbą. Nesakyčiau, kad ji visai bloga, bet kalbos specialistas būtų padėjęs išvengti ir tų kelių nukrypimų nuo bendrinės kalbos normų. Tuos kalbos taisyklingumo pažeidimus primenu ne vien numerio redaktoriui, bet taip pat rašinių autoriams ir apskritai visiems skaitytojams.
Pirmiausia pakalbėkime apie kelis žodžius, vartojamus netaisyklingąja reikšme, kuri atsiranda dėl kitų kalbų poveikio. Štai jie: istorijos bėgy (p. 19) = kalbininkų siūloma bėgį keisti: istorijos eigoje; manyčiau, kad tiktų ir istorijos būvyje ar raidoje, net tiesiog istorijoje. Taisytini pasakymai: pasišvęsti kultūrai (p. 64) = atsidėti kultūrai; pasižymėjome kalbų žinojimu (p.75) = mokėjimu; (vietovė) Popradas...randasi (p.80). Kitas dalykas „jau randasi (t. y. ima rastis) grybų”. Vietovėms tinka tik būti asmeninės formos, šiuo atveju yra.
Kitos kalbos yra paveikusios ir mūsų žodžių darybą. Žurnale beveik ištisai vartojamas veiksmažodis atspausdinti, kurio priešdėlis atkartoja rusų priešdėlį. Kas ne kas sakys, kad žodyjeišspausdinti priešdėlis iš- kartoja lenkų wydrukowac ar vokiečių ausdrucken priešdėlius. Iš tikrųjų čia turime trijų kalbų darybinį sutapimą. Tačiau to sutapimo nereikia baidytis, nes lietuvių kalbai priešdėlis iš- prie veiksmažodžio spausdinti tinka, kai gretiname su kitais artimos reikšmės veiksmažodžiais – išrašyti, išraštuoti, išmarginti. Palyginkime liaudies dainos pasakymą: Išsiųs man marškinėlius, išrašys meilės žodelius. Taigi išrašyti ir išspausdinti skiriasi ne veiksmo pobūdžiu, bet jo atlikimo technika. Mano laikų „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno” leidimuose žodžio atspausdinti visai nėra.
Numeryje parašytas žodis gerbuvy, kad tai sutrumpintas vienaskaitos vietininkas, niekam neturėtų užkliūti. Tačiau prie jo prikimbu dėl dviejų priežasčių. Pirmoji: jis sudarytas iš šaknies ger- ir žodžio būvis. Vadinasi, turime rašybos klaidą. Antroji priežastis dar svarbesnė. Tai sudurtinis žodis, sudarytas pagal lenkų analogišką blagobyt ar rusų blagosostojanije. Tuo tarpu toks kopijavimas visai nereikalingas, nes puikiausiai išsiverčiame priesaginiu žodžiu gerovė. Lietuvių kalbai priesaginiai daiktavardžiai kur kas būdingesni negu latvių, rusų, lenkų ar tuo labiau vokiečių kalboms.
Pastebėjau kelias sintaksės klaidas. Lietuvių kalboje veiksmažodis atstovauti eina su naudininku, o numeryje (p. 88) pasakytas galininkas: atstovauti tapybą. Manau, kad visi lietuvių kalbos dėstytojai yra aiškinę, jog šalutiniuose sąlygos ir tikslo aplinkybių sakiniuose nevartotinas bendratimi išreikštas tarinys. Kodėl čia netinka bendratis, būtų ilgesnė kalba. Jos skverbimasis į mūsų raštus – taip pat rusų kalbos įtaka. Leidinyje autorius filologas (!) to nepaiso: Jeigu jau naudoti (=naudotume; gal net geriau – vartotume) tikslias sąvokas, tai faktas yra paviešintas (p.65).
Stebint mūsų periodinę spaudą, į akis krinta keista tendencija: jei šalutinis sakinys prasideda prijungiamuoju žodžiu, prieš kurį eina prielinksnis, nerašomas kablelis:
šalutinis sakinys neatskiriamas nuo pagrindinio. Taip elgiamasi ir šiame leidinyje.
Pateikiu vieną pavyzdį: ...toks nesuvokimas netiesiogiai rodė (?) iš kurios pasaulio šalies esi atvykęs (p.75).
Jeigu kas leistų man būti visagaliam, sakyčiau, kad negera vienam būti knygos ar žurnalo sudarytojui. Tad supraskime P. A. Mikšos keblią padėtį ir ateikime jam į pagalbą.
Atgal
