VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
11.15. Mieste metro – ekologiškiausias transportas
Vytautas Žeimantas
Automobilių kamščiai – sostinės kasdienybė
Jau per keturiasdešimt metų turiu automobilį, vairuoju jį. Bet į darbovietę, esančią Vilniaus centre, iš savojo Antakalnio jau seniai nevažiuoju nuosava mašina. Ryte lipu į troleibusą, nes sėsti prie vairo jau senokai atpratino rytinės spūstys, mašinų grūstis sostinės centre. Bet jeigu reikalai taip susiklosto, kad be automobilio neapsieisi, iš pat ryto apsišarvuoju kantrybe. Žinau, kad jau pirmas kamštis mane pasitiks tik bandant išvažiuoti iš savos Debesijos į V. Grybo gatvę. Jis tęsis iki sankryžos su Šilo, vėliau su Antakalnio gatve. Po to bus trumpa laisvesnio kelio atkarpa ir vėl ilgas kamštis ties žiedu prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios.
Stovi spūstyse, ir įvairios mintys kirba galvoje. Keiksnoji sostinės valdžią, kad menkai rūpinasi šia visus paliečiančia problema, gailiesi dykai praleisto laiko, tuščiai naudojamu degalų… Matai ir praeivius, nusukančius nosis nuo veikiančių variklių keliamo tvaiko.
Gali, aišku, užsimerkti, atsiriboti nuo realaus pasaulio ir pasinerti į prisiminimus, kai prieš kelias dešimtis metų laksčiau po Vilnių su naujais “Žiguliais”, kai galėjau mieste bet kur privažiuoti, be rūpesčių pastatyti mašiną. Per tuos dešimtmečius sostinėje praktiškai gatvės nepaplatėjo, o automobilių skaičius augo ir augo, žadėdamas miestui infarktinę situaciją.
Spaudos konferencijos dalyviai (iš kairės): technikos mokslų daktaras, profesorius Jonas Butkevičius, “Metro sąjūdžio” valdybos pirmininkas Juozas Zykus, kompanijos “Baltijos tyrimai” vadovė Rasa Ališauskienė. Vytauto Žeimanto nuotrauka
Stovint spūstyse nuotaika genda ilgam, ir, manau, ne man vienam. Tuo įsitikinau, atėjęs į spaudos konferenciją, kurioje visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų kompanija “Baltijos tyrimai” paskelbė naujos Lietuvos gyventojų apklausos rezultatus. Tąsyk su žurnalistais bendravo žinomas Lietuvos verslininkas, “Metro sąjūdžio” valdybos pirmininkas Juozas Zykus, kompanijos “Baltijos tyrimai” vadovė Rasa Alšauskienė ir technikos mokslų daktaras, profesorius Jonas Butkevičius.
Susisiekimas - didžiausia Vilniaus problema
Tokią išvadą paskelbė “Baltijos tyrimai” vadovė Rasa Ališauskienė. Anot jos, 99 proc. vilniečių apklausų metu labai svarbia ar svarbia Vilniaus problema įvardija automobilių spūstis.
Taip pat mano ir 85 proc. visų Lietuvos gyventojų. Jų nuomonė čia irgi svarbi, nes, kaip teigia apklausos rezultatai, Vilniuje per metus lankėsi 37 proc. kitur gyvenančių žmonių. Toks didelis svečių srautas, be abejo, tik didina sostinės transporto problemas.
Kad transportas ir susisiekimas yra didelė Vilniaus problema, pripažįsta ir sostinės meras Remigijus Šimašius, ir merijos specialistai. Dabar Savivaldybė vykdo nemažai projektų, numatančių gatvių, šaligatvių, šviesoforų tvarkymą, pasirūpinta aplinkkeliu, plečiamas dviračių ir pėsčiųjų takų tinklas. Tai geri, reikalingi darbai, bet miestui, turinčiam senąją ir net, sakyčiau, senovinę struktūrą ir norinčiam šį unikumą išsaugoti ateities kartoms – akivaizdžiai maža, nepakankama. Todėl spūsčių mažėjimo ateityje negalima tikėtis. Juolab, kaip teigia specialistai, automobilių voros spūstyse kasmet pailgėja bent 3 kilometrais.
Kiek mums kainuoja automobilių spūstys?
Kelionėje sugaištas laikas jokios vertės nesukuria. Kiekvienas papildomas kilometras, kiekviena sugaišta minutė – tai nuostoliai mums, miestui, valstybei.
VGTU mokslininkai Susisiekimo ministerijos užsakymu 2007 m. atliko tyrimus ir nustatė, kad suminiai transporto neigiamo poveikio kaštai sudaro per 1,7 mlrd. eurų per metus. Pernykštis sostinės biudžetas buvo 679,5 mln. eurų. Vaizdžiai kalbant, kasmet gatvėse sudeginam daugiau kaip pustrečio Vilniaus biudžeto.
Ar mes esame tiek turtingi, kad galėtume ramiai sau švaistyti tokius pinigus? Galima sakyti, kad taip – turtingi, nes iki šiol kardinaliai nesprendžiame šių problemų. Taip, kol kas dar mus maitina Europos Sąjungos pinigais, bet greitai ši finansinė arterija nutrūks. Maža to, mes turėsime tapti jau ne gavėjais, o davėjais, donorais Europos Sąjungoje. Manau, tada visos galvos, nuo politikų iki valdininkų, turės susimąstyti kaip toliau gyventi, kur ieškoti rezervų.
Automobilių spūsčių sukelti ekonominiai nuostoliai – tai dar ne viskas. Transporto spūstys, net trumpalaikės – yra ir ekologinė bėda, atmosferos tarša, triukšmo šaltinis. Kenkia jie ir spūstyse įstrigusių žmonių savijautai, emocinei būsenai, jų darbingumui.
Griauti Vilniaus senamiestį, centrą, ar statyti metro?
Atsakymo čia galime paieškoti Vilniaus plėtros istorijoje, ar pasidairius po kaimyninių šalių miestus.
Pirmas būdas – griauti istoriškai susiklosčiusių gatvių tinklą. Vietoje siaurų, kažkur viliojančių gatvių gatvelių nutiesti plačius prospektus, galinčius praleisti didelius srautus automobilių. Taip prieš karą su savo senamiesčio dalimi pasielgė Maskva, po karo – ir Minskas. Dabar ir maskviečiai, ir minskiečiai dėl to gailisi.
Šis Damoklo kardas buvo pakibęs ir virš Vilniaus senamiesčio. Sovietinio gigantizmo teorijų skatinami, architektai buvo net paruošę detalų planą, kaip per sostinės senamiestį tiesti plačias gatves. Šis planas buvo propaguojamas kaip sovietinis gerbūvis ir tuometinėje spaudoje. Ačiūdie, atsirado protingų galvų iš pradžių prigesinusių, o vėliau ir visai numarinusių šį karštakošių sukurptą planą. Dabar galime pasidžiaugti vienu iš didžiausių Europoje senamiesčiu.
Nors džiaugtis išsaugotu paveldu gal dar per anksti. Virš dalies sostinės senamiesčio Damoklo kardą bandė iškelti ir norintys Vilniuje matyti tramvajų. Įgyvendinant šią idėją, pavyzdžiui, norint iš centro pasiekti Geležinkelio stotį, tektų tiesti geležinius bėgius per Jogailos, Pylimo, kitas gatves. Jos ir taip siauros, todėl reikėtų senąsias gatves platinti, moderninti, ir, aišku, pakenkti susiklosčiusiam miesto istoriniam paveldui. Vargu, ar ir kitose Vilniaus gatvėse naujai nutiesti geležinkeliai talkintų eismo saugumui, didintų miesto patrauklumą. Deja, ši grėsmė vis dar plevena virš mūsų senojo Vilniaus.
Vilnius menkai tinka automobilizmo erai, tad nori nenori tenka galvoti, kaip išspręsti šią problemą. Dviračio čia turbūt naujai išradinėti jau nereikėtų.
“Daugelis mokslininkų, urbanistų, transporto specialistų laikosi nuomonės, kad transporto srautų sumažėjimą gatvėse gali užtikrinti tik šių srautų išskaidymas į skirtingas plotmes. Pasaulinė praktika rodo, kad geriausia tai padaryti diegiant metro: greitą, patogią, saugią ir ekologišką transporto rūšį, kuria šiandien naudojasi ar kurią diegia daugelis miestų, - teigė spaudos konferencijoje dalyvavęs profesorius Jonas Butkevičius.
Metro Vilniuje idėja dabar daug kam gali pasirodyti nauja, bet taip nėra. Dar sovietmetyje Vilniuje buvo planuojamos metro trasos, dirbo mokslo ir projektavimo institutai. Buvo atlikti geodeziniai tyrimai, leidę teigti, kad po Vilniumi jį galima drąsiai statyti. Statybą pristabdė didelės praėjusio amžiaus pabaigos permainos, valstybingumo, valdžios kaita.
Tikiuosi, kad tik pristabdė. Juk tuomet buvo pristabdytas ne vienas didelis projektas – pavyzdžiui, aplinkkelis, be kurio šiandien neįsivaizduojame miesto susisiekimo sistemos.
Atgal
