VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
10.17.Negi dar galioja sovietinių laikų metodai?
Juozas Elekšis
Puikiai prisimename, kaip sovietmečiu buvo ribojama nepalanki valdžiai informacija. Mano tėviškė Viekšniai, iš kur kilę trys garsūs profesoriai Biržiškos. Jie buvo pasitraukę į JAV, todėl nei jų, nei jų raštų nebuvo galima minėti. Mykolo Biržiškos miestelyje pastatytų tėvo gydytojo Antano Biržiškos vardu pavadintų Sveikatos namų lenta uždengta, net tėvo, garsaus visoje Žemaitijoje gydytojo kapas buvo apaugęs žolėmis ir vos matomas.
Gretimo Pavenčių kaimo gyventojas Antanas Lileika išėjo pas rezistentus. Nors jis lakstė po miškus net keliolika metų, kol kautynių metu buvo nukautas, jo pavardė iš karto išbraukta iš kaimo gyventojų sąrašų, nors tebestovėjo jo trobelė, „panaikinta“ planuose ir sodyba. Einančius mokyklon mus, vaikus, ginkluoti žmonės dažnai klausdavo, ar nematėme to „panaikinto“ žmogaus.
Sunku patikėti, bet ir dabar liko žmonių, kurie nori pamiršti jiems nepatinkančius žmones. Baisogalos kapelos „Žvangulio“ vadovui Vilimui Malinauskui negali prilygti daugelis rajono kapelų vadovų. Sunku su juo lygintis ir apdovanojimais bei įvertinimais. Jis kultūros žymūnas, Jono Švedo premijos laureatas, Pasaulio lietuvių dainų švenčių, ansamblių vakarų, kaimo kapelų švenčių vyr. dirigentas. Jis buvo beveik keturiasdešimt kartų kviečiamas koncertuoti visuose kontinentuose. Jo vadovaujamas kolektyvas apdovanotas Auksine paukšte, įvardintas kaip geriausia kaimo kapela. Jis prašytas skaityti mokslines paskaitas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Sunku suskaičiuoti jo sukurtas dainas, giesmes. Lietuvos fonduose įrašyta per 50 jo kūrinių, sukūrė dokumentinę videojuostą apie Baisogalą. Visas rajonas turėtų didžiuotis, kad jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino medaliu. Tikrai sunku išvardinti jo nuopelnus ir apdovanojimus. Ilgokai galvojau, kuris rajone dirbantis Meno vadovas galėtų jam prilygti. Deja, tiek nusipelniusio žmogaus taip ir nesuradau..
Dar liko žmonių, norinčių pamiršti jiems nepatinkančius žmones
Baisogala mano mėgstamiausias miestelis. Apie jį ir Sibire esantį tokio pat pavadinimo Lietuvių sukilėlių anūkų gyvenamą kaimą teko ne kartą rašyti. Kartu su Maestro jam esame net sukūrę dainą, kurią įtraukėme į mūsų kartu kurtą operetę „Laumės pirtyje“. Suprantama, labai apsidžiaugiau, kad miestelis buvo paskelbtas Mažąja kultūros sostine. Su draugais susėdome klausytis radijo laidos apie miestelį. Laida truko visą valandą. Juo toliau klausėmės, juo labiau iš gėdos kaito mūsų žandai. Rajono kultūros vadai, kurie dar nieko jai nenuveikė, nerado reikalo net paminėti labiausiai miesteliui nusipelniusio žmogaus. Pasidžiaugus, kad miestelin atskrido Auksinė paukštė, kaip ir sovietmečiu, nutylėta, kad ji nutūpė ant Maestro peties. Įdomu, kur ji ten, vargšelė, skraido? Gal varnoms, atskridusioms iš kažkur į kultūros centrą ir nieko be savo lizdo nematančioms padeda krauti lizdus?
Belieka apgailestaujant pridurti, kai Maestro sukūrė operetę „Laumės pirtyje“, paminėjo net šalies dienraščiai. To „nepastebėjo“ tik rajono spauda. Populiariame „Savaitės“ žurnale visos Kultūros sostinės vardą gavusios gyvenvietės pristatė savo meno kolektyvus, pažymėjo jų nuopelnus. Baisogaloje apie tai nutylėta. Negi todėl, kad nereiktų paminėti taip nemėgstamo kolektyvo ir jo vadovo?
Miestelyje dažnai lankosi žymūs kultūros veikėjai, Seimo nariai. Negi jiems dėl to negėda? Negi nulemia giminystės ryšiai, partinės nuostatos?
Atgal
