VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė, aktualijos

10.17.Mokyklos direktoriaus prisiminimai (2)

Prof. Česlovas Kalenda

 

 Kitas svarbus Girkalnio vidurinės mokyklos direktoriaus darbo baras buvo materialinės bazės kūrimas ir tobulinimas. Ši bazė buvo skurdi. Mokyklos aprūpinimas darbo priemonėmis ir ypač kuru labai šlubavo. Patalpos buvo apšildomos kūrenant malkomis. Jas reikėdavo parsivežti iš Birbiliškės miškų, esančių už 18 – 20 kilometrų. Keliai buvo prasti, telefoninio ryšio miško darbuotojai neturėjo, trūko transporto. Nuvykus į miškus, paaiškėjo, kad mokyklai skirtos malkos sukrautos į rietuvę sandėlyje ant kalvelės, didelės balos viduryje. Privažiuoti prie jų buvo neįmanoma. Eigulys patarė palaukti šalčių, kol vanduo užšals. Atėjus žiemai ir nuvykus, prie malkų prieiti dar negalėjo, nes ledas plonas. Į talką pakviesti mokinių tėveliai su arkliais ir rogėmis pasiūlė krautis kitas, esančias netoli kelio. Tačiau nepavyko rasti eigulio. Nutarta  malkas paimti savavališkai. Direktorius parašė raštelį ir paliko pas vietos gyventoją, kad perduotų eiguliui. Direktoriui graužė sąžinė dėl tokio elgesio, bet malkos buvo parvežtos, ir pamokos galėjo vykti. Po kelių dienų paskambino į mokyklą kolūkio pirmininkas ir apkaltino direktorių vagyste. Direktorius atsiprašė ir pažadėjo skolą grąžinti. Ši problema buvo galutinai išspręsta direktoriui paprašius pagalbos vietos MTS viršininko, kuris skyrė traktorių ir automašinų malkoms pargabenti.

Kai keliai ir miškai sausi,  galima malkų parsivežti arkliais

     Šių sunkumų pamokytas direktorius pradėjo kuru rūpintis iš anksto, šiltuoju metų laiku, kai keliai ir miškai sausi ir galima malkų parsivežti arkliais. Padėtis iš esmės pagerėjo tik po dešimties metų, kai Miškų ūkis įsigijo traktorių bei automašinų ir pagal laiku paduotą paraišką atveždavo mokyklai malkų. Bet ne vien apsirūpinimas kuru kėlė sunkumų. Kartu reikėjo spręsti ir kitas ūkines problemas. 1934 metais statyto dviejų aukštų mokyklos pastato stogas jau neapsaugojo nuo lietaus, o įėjimo į mokyklą aukšti laiptai po karo liko be turėklų. Remontui atlikti trūko lėšų ir statybinių medžiagų, o rajono statybinės organizacijos buvo silpnos. Teko pačiai mokyklai ieškoti darbininkų. Juos surasti ir pasikviesti dėl menkų atlyginimų irgi buvo nelengva. Reikėdavo prirašyti neatliktų darbų, kad kas nors sutiktų mokyklą remontuoti. Už prirašytas darbų apimtis kontrolės organai bausdavo. Direktoriui tekdavo ilgai prašinėti kaimyninių kolūkių pirmininkus, kol sutikdavo padėti. „Tai veikė slegiančiai, varžė veiklos iniciatyvą, nes kolūkių ir mokyklų vadovai būdavo nelygiaverčiai partneriai, jų tarpusavio santykių  nereguliuodavo jokie juridiniai dokumentai“, – rašo direktorius. Negana to, mokyklai tekdavo kolūkiams dažnai  padėti nuimant derlių. Tačiau  Švietimo ministerija išleido įsakymą, draudžiantį organizuoti talkas pamokų metu. „Vykdysi įsakymą, negausi iš kolūkio jokios paramos, o rajono valdžia apkaltins už blogus ryšius su kolūkiais, – pastebi direktorius. – Tekdavo rinktis“.  

      Direktoriaus darbas, kaip matome, buvo nelengvas. Tačiau didžiausi išbandymai dar laukė. Mokinių skaičius augo, ir mokyklai ėmė trūkti patalpų. Reikėjo statyti naują pastatą. Tam gauti leidimą buvo  neįmanoma. Mokykla galėjo rekonstruoti rajono švietimo skyriaus balanse esančius pastatus, net juos perkeliant į kitą vietą. Tuo remiantis, Girkalnio vidurinės mokyklos mikrorajone esantis vienos pradinės mokyklos atgyvenęs ūkinis pastatas buvo nugriautas. Nors statybai tinkamos medžiagos iš jo nesiekė nė ketvirtadalio, bet po šia priedanga įvykdyta „rekonstrukcija“, ir mokykla įgijo naujų patalpų. Tačiau augant mokinių skaičiui ir atsiradus paralelinėms klasėms, vėl ėmė stigti mokiniams vietų. Sąjunginė valdžia neleido statyti naujų pastatų. Tačiau Lietuvoje buvo priimti vyriausybės nutarimai leido statyti mokyklų priestatus. Tai direktoriui ir jo kolegoms kėlė juoką: mokyklos priestatą galima statyti ir prie šuns būdos, jeigu ji yra mokyklos balanse... Pradėta nuo 4 klasių priestato. Reikėjo ieškoti vietinių mūrininkų, įtraukti moksleivius ir mokytojus atvežtoms plytoms iškrauti, dirbti naktimis, nes privačiai išsinuomotas iš Kauno kranas perdengimo plokštėms užkelti galėjo atvažiuoti tik vėlai vakare ir t. t. Priestatas buvo pastatytas.

     Netrukus rajono vadžia pasikvietė direktorių ir paklausė: kiek dar reikėtų turėti klasių, kad mokykla galėtų dirbti normaliai? Direktorius paprašė 6, bet valdininkai užrašė 10. „Namo lėkiau kaip ant sparnų pranešti bendradarbiams džiugią naujieną“,  – prisimena direktorius. Vėl prasidėjo priestato statyba. Darbus vykdė jau pajėgi Raseinių mechanizuota kolona. Po dviejų metų priestatas buvo gatavas. Dar rekonstravus ankstesnį priestatą, mokykla jau turėjo 19 naujų klasių ir mokytojų kambarį, kuriame visi mokytojai turėjo savo darbo vietą. Net direktorius jau įgijo atskirą kabinetą. Žinoma, tobulinant mokymo darbą, rūpesčių ir sunkumų nemažėjo, nes trūko lėšų inventoriui ir mokymo priemonėms įsigyti. Nemažai jų mokykla pasigamino savo jėgomis. 

     Nuo 1974 metų rugsėji 1 d. Girkalnio vidurinė mokykla pradėjo dirbti kabinetine sistema. Kartu iniciatyviniu būdu buvo atliekama kitų mokyklos patalpų rekonstrukcija jas pritaikant bendrabučio reikmėms. Mat daug mokinių gyveno tolimuose kaimuose ir turėjo kasdien pėsčiomis sukarti 10 ar daugiau kilometrų. Įrengiant bendrabutį įtemptai darbavosi visa mokykla, taip pat pakviesti mokinių tėveliai ir specialistai. Šitokiu būdu pirmą kartą šios kaimo mokyklos istorijoje buvo įrengta valgykla. Tai iš tiesų nepaprasto atsidavimo ir meilės savo mokyklai pavyzdys!

    Pastačius priestatus, kurie plotu kelis kartus pranoko pagrindinį mokyklos pastatą, iškilo kitų problemų: senajame pastate, bendrabutyje ir valgykloje nebuvo centrinio šildymo, vandentiekio ir kanalizacijos. Surasti rajone statybinę organizaciją, kuri tai padarytų, praktiškai buvo neįmanoma. Direktorius kreipėsi į buvusį mokyklos auklėtinį Mindaugą Pikelį, kuris studijavo Kauno politechnikos institute ir dirbo studentų bendrabučio komendantu: gal padėtų užmegzti ryšius su instituto techniniu biuru, kurio specialistai parengtų planuojamų įrenginių projektą? Pavyko! Panašiai, per pažįstamus ir oficialias institucijas, buvo veikiama tiek išsirūpinant reikalingų medžiagų, tiek surandant organizaciją darbams atlikti.

     Tikriausiai direktoriaus ir mokytojų kolektyvo aktyvumas ir pastangos siekiant gerų rezultatų gerinant darbo sąlygas ir tobulinant mokomųjų kabinetų veiklą lėmė, kad rajono valdžia pasiūlė prie Girkalnio vidurinės mokyklos pastatyti dar vieną priestatą su sporto sale ir valgykla. Visa tai statybininkai sėkmingai, netgi anksčiau nei buvo numatyta planuose, įgyvendino. Aplinką sutvarkė ir vidaus įrengimo darbus atliko pati mokykla. Atrodo, reikėjo visiems tik džiaugtis. Tačiau anksčiau baigti statybos darbai sukėlė nenumatytų aplinkybių. Tuo metu prie Girkalnio buvo statomas kiaulininkystės kompleksas. Jo kvartalinėje katilinėje buvo įrengti akmens anglimi kūrenami šildymo katilai. Prie šios katilinės buvo prijungti ir mokyklos pastatai. Kadangi minėtas kompleksas buvo tik statomas ir kaip atskira įmonė dar neveikė, o mokykla buvo didžiausia šilumos naudotoja, jai teko užduotis kūrenti katilinę. Šitaip direktorių užgriuvo, kaip ir darbo pradžioje, rūpesčiai gauti kuro ir surasti kūrikų. „Su siaubu prisimenu tas košmariškas dienas ir net naktis, – rašo direktorius.  –  Per dieną sunkiai sprendęs kuro paieškas ir pervežimo problemą, dažnai nakties metu eidavau į katilinę tikrinti kūrikų darbo, nes gaudami elgetišką atlyginimą, jie buvo ne geriausios sudėties“. Laimei, žiema netrukus baigėsi, o nuo kito sezono katilinę kūrenti perėmė kiaulininkystės kompleksas.

      Priestatų statyba ir jų paruošimas mokomajam darbui atimdavo daug laiko ir jėgų. Be to, kartu būdavo atliekami ir kiti  darbai. Reikėjo išplėsti mokyklos teritoriją, išlyginti žemę, įrengti stadioną, padengti asfaltu žaidimų aikšteles, bėgimo takus, apželdinti veją ir t. t. Tuo metu daug dėmesio buvo skiriama kariniam ugdymui. Reikėjo įrengti pagal visus reikalavimus šaudyklą, tipinį karinio mokymo kabinetą, ginklų saugyklą. Elementarių darbo įgūdžių ugdymas pamažu išaugo į profiliuotą mokymą, o pastarasis – į gamybinį mokymą. Šio mokymo plėtotei reikėjo nemažos materialinės bazės.  Negana to, mokykla privalėjo organizuoti vasaros darbų ir poilsio stovyklą. Į ją būdavo atvežami mokiniai iš didelių miestų. Nors kai kurių šių ugdymo formų vertė kėlė direktoriui abejonių, bet į mokyklos nuomonę ir pageidavimus nebūdavo atsižvelgiama. Žinoma, šiomis ir kitomis ugdymo sritimis rūpinosi ne vien direktorius, bet ir jo pavaduotojai, taip pat mokytojai bei darbų vadovai.

      1973 metais Respublikinis mokyklų tyrimo institutas Girkalnio vidurinėje mokykloje atliko mokinių nepažangumo priežasčių tyrimą. 17 mokslininkų grupei (12 iš jų pedagogai bei atskirų mokomųjų dalykų specialistai ir 5 medikai) vadovavo prof. Jonas Laužikas. Tuo metu mokykloje iš daugiau kaip 400 mokinių buvo 47 nepažangūs. Atvykę mokslininkai stebėdavo ir vertindavo pamokas, pateikdavo rekomendacijų, kaip toliau dirbti. Atvykę kitą kartą domėdavosi, kaip sekasi naujoves įgyvendinti. Mokslininkai su mokytojais draugiškai bendravo, tyrinėjo mokytojų kolektyvo ryšius su mokinių tėveliais, lankėsi nepažangių mokinių šeimose ir vietoje aiškinosi jų mokymo sąlygas, tėvų pažiūras į vaikų mokymąsi. Medikai tikrino nepažangių mokinių sveikatą. Jie konstatavo, jog iš jų 40 procentų turi sveikatos sutrikimų; beveik tokia pat kitų nepažangių mokinių dalis blogai mokosi dėl darbštumo stokos ir nenoro mokytis; likusi kita nepažangių mokinių dalis (daugiau nei 20 procentų) tinka mokytis tik pagalbinėse mokymo įstaigose.

    Direktorius teigiamai vertino mokslininkų tyrimą ir pagalbą:  „mokytojų kolektyvui tai buvo impulsas tobulinti savo darbą“. Kartu mokyklos vadovas apgailestauja, kad tyrimo rezultatai nebuvo plačiau analizuojami, o patirtis skleidžiama.  Pasak direktoriaus, pasikeitus švietimo ministrui, nepažangumo priežasčių tyrimo reikšmė buvo sumenkinta ir palaikyta bereikalingu lėšų švaistymu. Direktorius rašo: „buvo pasiūlyta alternatyva – padidinti mokyklos vadovų atsakomybę už pažangumo būklę“. Švietimo ministro nurodymu buvo pareikalauta nuo kito trimestro pabaigos asmeniškai atsiskaityti, kas konkrečiai buvo daroma siekiant geresnių pažangumo rezultatų. Tiek mes,  mokyklų vadovai, tiek mokytojai „suprato“ reikalavimo esmę,  ir pažangumas kitą trimestrą dirbtinai „pagerėjo“, ironiškai komentuoja direktorius.  „Tai, žinoma, pigiau negu tyrinėti nepažangumo priežastis ir tuo pagrindu gerinti mokymo kokybę“.

     P. Mauro vadovavimo laikotarpiu Girkalnio vidurinė mokykla nepaprastai išaugo tiek pastatais, tiek mokinių ir mokytojų skaičiumi, tiek visais kitais atžvilgiais. Tas laikotarpis buvo ypač sunkus. Geri rezultatai buvo pasiekti direktoriaus ir mokytojų kolektyvo abipusio sutarimo, rūpestingumo ir darbštumo dėka. Direktorius pasižymėjo puikiais organizaciniais sugebėjimais, veiklumu, kantrumu, taktiškumu, į viską žvelgė per sveiko proto prizmę ir vengė kraštutinumų. Tokiam vadovavimo stiliui susiformuoti įtakos neabejotinai turėjo vietinė direktoriaus kilmė, lietuviškas valstietiškas charakteris, šeimoje ir kaime įgyta praktinė patirtis ir dorovinės nuostatos. Tiek rajono valdžia, tiek Švietimo ministerija šią mokyklą vertino teigiamai. Vyriausybei užsakius sukurti filmą apie kaimo mokyklos darbą ir buitį, filmavimo pagrindu neatsitiktinai tada buvo pasirinkta Girkalnio vidurinė mokykla. Filmas „Mokytojas“ (rež. V.Puplauskas) ne kartą buvo rodomas per Lietuvos televiziją.

       Man, kaip Girkalnio vidurinės mokyklos auklėtiniui, svarbu pažymėti tą aplinkybę, jog ši mokykla savo mikrorajone apėmusi daugelį kaimų ir net 12 pradinių mokyklų, skurdžiai kolūkiuose  gyvenusių šeimų vaikams sudarė puikią galimybę vietoje lankyti mokyklą ir įgyti vidurinį išsilavinimą, tapusį pagrindu tolesniam profesiniam ir moksliniam tobulėjimui.

 

Atgal