VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė, aktualijos

10.11. Algimantas Zurba: „Buvo, buvo, kaip nebuvo“

Jonas Laurinavičius

Rašytojas, Tėvynės pažinimo draugijos pirmininkas

Profesionaliai, įtaigiai, kaip ir dera buvusiam radijo ir televizijos diktoriui, renginiui vadovavo Juozas Šalkauskas. Tai buvo Algimanto Zurbos (1942– 2018) knygos „Buvo, buvo, kaip nebuvo“ anekdotinių situacijų, humoristinių vaizdelių iš literatūros vakarų, kelionių – rinkinio sutiktuvės. Rinkinį buvo sudaręs pats rašytojas, tačiau jis liko neišleistas. Po rašytojo mirties žmona Laima Zurbienė rinkinį papildė naujais kūrinėliais iš vyro archyvo ir perdavė S. Lipskio leidyklai „Žuvėdra“.

J. Šalkauskas renginį ir pradėjo, paskaitydamas keletą epizodų iš A. Zurbos knygos.

Stropumas

Važiuodamas į Nidą, paimu ir Julių Būtėną. Beplepant kelias neprailgsta. Įsikūrę susitinkame kūrybos namų kieme. Užlipame į barą. Čia dar keletas rašytojų. „Gal po stiklelį po kelionės?" „Kad aš piniginę kambaryje palikau", –  susirūpina Būtėnas. „Tai nieko,–  savąsias krapšto kolegos. „Gerai", –  sako Būtėnas ir užsimiršęs paima ne tik stikliuką, bet ir grąžą...

Tikslumas

Mosikuoja rankomis Algimantas Baltakis. „Na matai, ką tas Mikelinskas, na matai... Atnešė „Pergalėn" romaną. O ten toks palyginimas: „Kaip eilėje prie cukraus." Jonai, sakau, kur tu dabar matei eiles prie cukraus? Pilna jo. Išbrauk, ir viskas. Mikelinskas ima rankraštį. „Patikrinsiu", –  sako. Ir ką jūs manot, atneša po trijų dienų. „Patikrinau ir pataisiau",–  sako. Iš tiesų pataisyta –  Kaip eilėje prie miltų."

A.Baltakis tuo metu buvo Rašytojų sąjungos žurnalo „Pergalė“ redaktorius.

O iš viso knygoje daugiau kaip septyniasdešimt tokių pašmaikštavimų.

Tačiau ir pats Zurba buvo geras šmaikštautojas. Prisimenu jo išdaigas, kai studijuodami lituanistiką, pirmame kurse kartu su keliais bendramoksliais gyvenome viename Stuokynės bendrabučio kambaryje.

Tada buvo tokia tvarka. Tie pirmakursiai, kurie neturėjo dvejų metų gamybinio darbo stažo, dieną dirbo, o paskaitos jiems vyko vakarais. Kambaryje gyveno ir Algirdas Gaižutis, būsimasis akademikas, Edukologijos universiteto rektorius. Jis keldavosi anksčiau už kitus ir važiuodavo į darbą vaikų darželyje. Kad nepramiegotų, Algirdas statydavo prie lovos ant spintelės žadintuvą.

Kartą, kaip įprasta, Algirdas apsirengė ir išėjo į autobusų stotelę. Tačiau keista – gatvėse nė gyvos dvasios. Ir autobuso nesulaukia.

– Dėdule, –  ryžosi Algirdas paklausti kiemsargio, –  kodėl taip ilgai neatvažiuoja autobusas.

– Kad anksti, vaikeli, dar tik kokios trys valandos, –  paaiškino kiemsargis.

Algirdas grįžo į kambarį ir atsigulė. O prabudęs Zurba po antklode prunkščiojo kaip reikiant. Mat jis, kai Algirdas užmigo, tyliai prislinko prie jo žadintuvo ir trim valandom pasuko atgal...

Mes tada nė vienas neturėjome rankinių laikrodžių, negalėjome pasitikrinti laiko... Tad Algirdas ramių ramiausiai per patį įmigį ir atsikėlė į darbą...

Beje, aš turiu gal kokius dešimt užrašytų epizodų, kuriuos man yra pasakojęs A. Zurba arba girdėjau apie jį patį, tačiau šioje knygoje jų nėra. Štai vaizdelis „Kiekvienas savo rogėse“:

Studijų metais beveik vienu metu pradėjo fotografuoti ir A. Zurba, ir Romualdas Rakauskas, tačiau ilgainiui jų keliai išsiskyrė: Zurba tapo rašytoju, o Rakauskas visą gyvenimą liko su fotoaparatu.

Prof. Petras Bražėnas ir poetas A. Valionis Rašytojų klube

Pats gausiausias kurso draugų lituanistų, įstojusių į Vilniaus universitetą 1959 m., susitikimas 2010 m. Susitiko 19 buvusių studentų iš 40. Tai buvo paskutinis susitikimas, kuriame dalyvavo A. Zurba (trečioje eilėje antras iš kairės). Susitinkame kasmet rudenį iki šiol. Taip jau atsitiko, kad 2018-aisiais, praslinkus dienai po mūsų susitikimo, gavome žinią, kad Algimanto jau nebėr...

Rašytojas, buvęs „Šluotos“ (satyros ir humoro) žurnalo redaktorius Adolfas Strakšys. Žurnalistė L. Zurbienė dirbo jo vadovaujamoje redakcijoje

Laima Zurbienė ir knygos leidėjas Stasys Lipskis.Jono Laurinavičiaus nuotraukos

Knygos viršelis

Kartą senatvėje jiedu susitiko ir prisiminė studijų dienas, kai fotografavo su pigiausiais fotoaparatais. Darė nuotraukas laikraščiams, buvo kviečiami fotografuoti vestuvėse, kitose šeimų šventėse.

– Ar turi anų laikų fotonegatyvus? – paklausė Rakauskas.

– Kažkur rūsyje senam lagamine turbūt dar yra kažkas išlikę, –  nesuteikdamas tam reikšmės, tarė Zurba.

Kaip užsiplieskė Rakauskas:

– Kaip tu taip atsainiai gali žiūrėti į fotonegatyvus? Juk tai istorija! Tai relikvijos ateičiai! – pakėlė balsą.

Zurba žiūri, kad Rakauskas rimtai griežia dantį.

– Neturiu tiek daug laiko tvarkyti negatyvus. Ten kokių pusantrų metų reiktų knibinėtis.

Rakauskas patylėjo, patylėjo ir tarė:

– Vis dėlto gerai, kad nustojai fotografuoti. Iš tavęs rimtas fotografas nebūtų išėjęs... Ne į savo roges būtum įsėdęs.

Aktorė Gražina Urbonaitė paskaitė ištraukas iš A. Zurbos romano „Krisius“, kitų kūrinių. Ji taip pat prisiminė ir humoristinius nuotykius literatūriniuose vakaruose su A. Zurba.

– Kartą ankstėliau nuvažiavome į Raseinius, kad galėtume ramiau pasiruošti literatūriniam renginiui, –  pasakojo aktorė. –  Kultūros namų direktorė nuvedė į sceną, kur turėjome susėsti, tarp jų ir Zurba. Direktorė kalbėjo, kad kultūros namai remontuojami, todėl dalis scenos užklota kilimu, kad nesimatytų, kas čia vyksta, todėl įspėjo, kad po kilimą nevaikščiotume.

Renginio metu aktorė skaitė ištraukas iš A. Zurbos kūrinių. Kai baigė, kelis kartus nusilenkė, atatupsta kelis žingsnius žengdama atgal.

Ir staiga trokš – ir aktorė paniro po grindim.

– Gražina, ar tau nieko blogo?! –  krūptelėjo už stalo sėdėjęs A. Zurba. – Ar nesusižalojai?

Padėjo jai išlipti. Aktorė nepatyrė traumos, išlipo ant scenos, dar sykį nusilenkė žiūrovams.

– Kad jūs žinotumėte, –  juokėsi aktorė, –  aš gyvenime negirdėjau tokių plojimų, kaip tą minutę.... Salė juokėsi ir plojo, kad ją taip pralinksminome.

Profesorius Petras Bražėnas nuo studijų laikų bendravo su A Zurba, kelerius metus kartu su juo gyveno bendrabučio viename kambaryje.

– Tai buvo nuoširdus, draugiškas, linksmas žmogus, –  kalbėjo profesorius. – Su juo nebuvo nuobodu. Ir literatūron jo įnašas svarus: jis parašė daugiau kaip trisdešimt knygų – romanų, apysakų, publicistinių kūrinių, knygelių vaikams ir jaunimui. Jo knygos buvo ir yra mėgstamos skaitytojų. Nors rinkinys „Buvo, buvo, kaip nebuvo“ gal ir nepretenduoja į reikšmingiausių rašytojo knygų sąrašą, tačiau jis gražiai paįvairina jo kūrybos panoramą.

A. Zurba palaikė glaudžius ryšius su Biržų kraštu. Biržiečiai rašytojo romanus įvardija kaip pokario metų šio krašto kaimo gyvenimo epopėją. Algimantas noriai vyko į susitikimus su skaitytojais Biržų rajone, o šie į rašytojų knygų sutiktuves Vilniuje, ypač tas, kurias rengė Vilniaus biržiečių klubas. O kas iš biržiečių neatsimena, kaip Zurba su keliais kultūros veikėjais skubėjo gelbėti Juliaus Janonio paminklą Biržų miesto centre, kurį norėta nugriauti. „Sėdu ir parašau nemažą publicistikos straipsnį „Ar eisi, Juliau, namo į Beržinius“  (t.y. į gimtąjį kaimą – J. L.). Straipsnis aštrus, nepagailintis kraštiečių, keliančių ranką prieš kultūros paminklą (...). Siūlau jį vienai, kitai dienraščių redakcijoms Vilniuje. Spausdinti nesiryžta (...). Pagaliau „Diena“ atveria savo puslapius. Biržiečiams tai – sprogusios bombos įspūdis (...). Nors tai skambu, bet tąsyk laimėjome“. Tai ištrauka iš A. Zurbos straipsnio „Negriaukim paminklų“, Šiuo straipsniu ir prasideda knyga „Buvo, buvo, kaip nebuvo“. A. Zurba sakė, kad vienas maloniausių jo apdovanojimų – Biržų rajono Garbės piliečio vardas, kurį jam suteikė rajono savivaldybės taryba. Apdovanojimo diplomas kabojo jo bute – darbo kambaryje.

Tad ir per šį renginį dėmesingai buvo išklausytas rašytojo ir vertėjo, A. Zurbos kraštiečio Arvydo Valionio žodis. Jo akcentas – rašytojo gimtasis Žvaguičių kaimas, Biržai, jo žmonės. Pati gražiausia meilė – abipusė. O čia ji tokia ir buvo: A. Zurba mylėjo Biržų kraštą, o Biržų kraštas savo talentingą rašytoją.

Bebaigiant renginį, knygos „Buvo, buvo, kaip nebuvo“ leidėjas Stasys Lipskis pasakė:

– Algimanto Zurbos pirmųjų mirties metinių išvakarėse Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje ant rašytojo kapo buvo atidengtas paminklas. Dabar štai turime ir Zurbos knygą „Buvo, buvo, kaip nebuvo“, kurią sudarė rašytojo žmona Laima Zurbienė. Tai irgi yra prasmingas atminties ženklas.

Rašytojo gyvenimas su jo išėjimu nesibaigia...

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Atgal