VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė, aktualijos

10.11.Mokyklos direktoriaus prisiminimai (1)

Prof. Česlovas Kalenda

 

Švietimo ir mokyklų darbo klausimai visuomenėje visada buvo ir yra aktualūs. Šioje srityje kiekvienas istorijos tarpsnis turi savų sunkumų ir ypatybių. Mano kartai teko gyventi ir mokytis pokariniais sovietinės okupacijos metais. 1959 metais baigėme Girkalnio vidurinę mokyklą (Raseinių r.). Buvome pirmoji šios mokyklos abiturientų laida. Kas penkeri metai rengiame klasės susitikimus. Anksčiau juose dalyvaudavo mūsų mokytoja ir auklėtoja Aldona Stankutė –  Vaitkienė (1929 – 2019) ir mokyklos direktorius Pranciškus Mauras (1934 – 2013), dirbęs šiose pareigose net 24 metus. Gyvenimo pabaigoje jis parašė apie savo darbą įdomius prisiminimus. Kadangi aš savo mokyklos gyvenimu visada domėjausi, direktorius prisiminimų rankraštį man padovanojo. Prisiminimai atskleidžia kalbamojo meto krašto švietimo sistemą,  ypač kaimo mokyklas, užgriuvusias problemas, išryškina direktoriaus ir pedagogų kolektyvo darbo metodus jas sprendžiant, pabrėžia mokyklos vadovo asmeninių iniciatyvų reikšmę. Dabar, kada šis niūrus politinis totalitarinio režimo laikotarpis traukiasi į praeitį, jis pamažu ištrina tuo metu veikusių asmenybių pastangas bei ryžtą grumiantis su sunkumais, minėti prisiminimai turi ne tik istorinę, bet ir šviečiamąją  vertę. Jie padeda giliau suprasti, kaip buvo tobulinamos mokyklos darbo sąlygos, užtikrinamas deramas mokinių ugdymo lygis ir kuriamos materialinės ir  dvasinės prielaidos kraštui ir tautai, susiklosčius palankioms aplinkybėms, taikiu būdu išsivaduoti iš sovietinio režimo absurdų ir atgauti nepriklausomybę.

Pranciškus Mauras gimė 1931 metų gegužės 18 d. Paupio kaime (Raseinių r.) gausioje valstiečio šeimoje. Buvo vyriausias Maurų vaikas. Turėjo 7 brolius ir 4 seseris. Vienas broliukas dar mažas mirė. Kaip man laiške rašė jauniausia Maurų šeimos duktė Albina, tėvai buvo darbštūs ir dori žmonės. Šito jie išmokė ir savo vaikus. Pranciškus per vienerius metus, savarankiškai mokydamasis visą vasarą, išlaikė eksternu egzaminus už du mokslo metus ir kitais metais baigė gimnaziją. Metus laiko padirbėjęs mokytoju, buvo pašauktas į kariuomenę. Po karinės tarnybos  grįžęs į tėviškę, buvo Raseinių rajono Švietimo skyriaus paskirtas dirbti mokytoju Girkalnio septynmetėje mokykloje. Jis 1953 metų pabaigoje iš rajono centro pėsčias (10 km) atėjo į Girkalnį. Čia užkalbino miestelio vaikus, o jie karine uniforma vilkintį vyriškį palydėjo pas mokyklos direktorę. Naujasis mokytojas pirmiausia ėmėsi fizinio lavinimo pamokų. Daug dėmesio skyrė bendram fiziniam pasirengimui, sporto inventoriaus įsigijimui, tinklinio ir krepšinio aikštelių (su mokinių ir jų tėvelių pagalba) įrengimui, treniruotėms ir rungtynėms su kaimyninių mokyklų komandomis. Šitaip buvo neblogai pasirengta rajoninei sporto šventei. Joje Girkalnio mokyklos komanda iškovojo pirmąją vietą. Taigi darbo pradžia buvo sėkminga. Be to, jaunasis mokytojas su vietos mokytoja Aldona Žemaityte sukūrė šeimą ir ruošėsi naujiems mokslo metams. Tačiau   jauno mokytojo planus pakeitė rajono valdžios sprendimas pasiųsti P. Maurą dirbti Paupio septynmetės mokyklos direktoriumi. Sutiko tik su sąlyga, jei leis po dvejų metų grįžti į Girkalnį. Iš tikrųjų Paupyje jam teko darbuotis  trejus metus.

     P. Mauras dar 1954 metais įstojo į Šiaulių pedagoginio instituto neakivaizdinį skyrių. 1957 m. vasarą, grįžęs iš studijų sesijos, sužinojo, kad Girkalnyje teks dirbti mokyklos direktoriumi. Beje, mokykla 1955 m. rugsėjo 1 d. tapo vidurine.  Kai ministerijoje P. Mauras buvo tvirtinamas šioms pareigoms, jam buvo pasakyta, kad Girkalnyje mokyklos direktoriai dažnai keičiami dėl vidinių nesutarimų. Todėl naujajam vadovui buvo keliamas pagrindinis uždavinys – „suburti darnų mokyklos kolektyvą“.

     Mokykloje tuo metu dirbo 19 mokytojų. Iš jų daugiau negu pusė buvo nauji: atvykę iš kitų mokyklų ir jauni specialistai. Kadrų komplektavimas ir jų išlaikymas kaimo mokykloje visada buvo aktuali problema: vieni mokytojai išvykdavo į kitas mokyklas ar kitokį darbą, o jauni specialistai, sukūrę šeimas, irgi neretai keisdavo darbo vietą arba darbo pobūdį. Be Švietimo ministerijos siunčiamų jaunų specialistų, direktorius ir savo iniciatyva ieškodavo darbščių mokytojų. Taip Girkalnio mokykloje atsirado Mykolo ir Angelės Poškų šeima. M. Poška daug prisidėjo tobulinant fizinio lavinimo dėstymą ir sportinį darbą, kuriant materialinę sporto bazę. A. Poškienė, pasak direktoriaus, buvo „kruopštumo darbe etalonas“. Ji dėstė matematiką, buvo klasės vadovė. Kartu su vyru nuosavu automobiliu aplankydavo atokiau gyvenančius mokinius ir su jų tėveliais spręsdavo jų mokymosi klausimus.

Girkalnio vidurinės mokyklos pastato fragmentas

     Pradžioje mokykla neturėjo muzikos mokytojo. Teko kviestis vietinį savamokslį muzikantą. Tačiau kai į Girkalnio kultūros namus atvyko jaunas meno vadovas Rimas Biknius, direktorius jį pakvietė dirbti muzikos mokytoju, iš pradžių antraeilininku, o po metų ir visu etatu. Mokykla įsigijo reikalingų muzikos instrumentų. Jaunasis mokytojas pakėlė moksleivių muzikinį lavinimą į aukštą lygį. Gerai repetavo chorai ir ansambliai, dūdų orkestras. Įvairi muzika skambėdavo mokyklos šventėse. Mokyklos vaikų choras dalyvaudavo respublikinėse varžytuvėse, respublikinėje dainų šventėje. Kai R. Biknius išvyko, direktorius jau buvo rajoninėse dainų šventėse nusižiūrėjęs  kitus šios srities specialistus. Taip Girkalnyje atsirado muzikos mokytojas Mykolas Pečiulis ir jo žmona Žirena, Vilniaus universitete baigusi rusų kalbos ir literatūros studijas. Muzikinis mokinių lavinimas toliau sėkmingai tęsėsi. Panašių mokytojų šeimų Girkalnio mokykloje buvo ir daugiau.

     Didelį darbą Girkalnio vidurinėje mokykloje atliko direktoriaus surastas ir pasikviestas plačių interesų mokytojas Leonas Bereiša. Jis dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, buvo kraštotyros entuziastas, sukūręs mokykloje šios srities muziejų. Negana to, L. Bereiša, greta biologijos dėstymo,  ėmė organizuoti mokinių darbą bandomajame sklype, kuriame buvo laukininkystės, daržininkystės ir gėlininkystės skyriai, didelės rožių ir kitų gėlių, taip pat dekoratyvinių krūmų, kolekcijos. „Sklypas kasmet gražėjo, tobulėjo jame vykdomas darbas, –  rašo direktorius. – Mokytojas iš botanikos sodo ir privačių gėlių augintojų parsiveždavo įvairių retų augalų. Buvo užmegzti ryšiai net su Kryme esančiu Nikitino botanikos sodu“.

     P. Mauro vadovavimo Girkalnio vidurinei mokyklai 1957 – 1981 metais dirbo apie 120 mokytojų. Kasmet pasikeisdavo vidutiniškai 2 – 3 pedagogai iš 28 – 30 dirbusiųjų. Nemaža dalis mokytojų šioje mokykloje dirbo 20, 30 ar net 40 metų. Tai Aldona Vaitkienė, Bronislava Kulbienė, Aldona Maurienė, Danutė Tamašauskienė, Liucija Škadauskienė, Albina Dambrauskienė ir daugelis kitų.

      

Atgal