VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
10.09.Lukiškių aikštėje – paneuropinio konflikto aidas
Vytautas Radžvilas
Ar Lietuvos sostinėje būtina valstybės reprezentacinė aikštė su svarbiausiu jos paskirtį įprasminančiu akcentu – valstybės herbo simboliu? Ne šiaip Vyčio – šis populiarus įvardijimas gerokai klaidina, nes paslepia visuomenę supriešinusio konflikto priežastis ir esmę.
Vytautas Radžvilas
Viešojoje erdvėje paskleistas ir čia įsitvirtinęs Vyčio vaizdinys gana lengvai sukelia įspūdį, kad vyksta banalus buitinis ginčas: „karys ar bunkeris?“ Tačiau jeigu tai būtų tik „ginčas dėl skonio“, būtų visiškai nesuprantamas įvairių lygių valdžios elgesys. Kodėl ne tik Vilniaus miesto taryba bei meras, bet taip pat Kultūros ministerija ir net aukščiausios Lietuvos valstybinės valdžios institucijos piestu stoja prieš tai, kad šalies sostinėje atsirastų valstybę reprezentuojanti aikštė su visais jos paskirtį ir prasmę atspindinčiais ženklais?
Kiek visoje Europoje rastume sostinių, kurių viešose erdvėse nebūtų visavertiškai reprezentuojama svarbiausia politinė – šalies valstybingumo idėja? Kodėl Lietuvos valstybės sostinė negalėtų šiuo atžvilgiu lygiuotis į kitas sostines ir turėti panašios aikštės? Kad Vilniuje taip pat būtina tokia aikštė, daugybę kartų buvo pagrįsta nepaprastai svariais argumentais, kurių niekada net nemėginta nors kiek rimčiau užginčyti. Į juos atsakyta nerišliu veblenimu, nusišnekant iki to, kad stilizuota raitelio-kario figūra esanti XXI amžiuje beviltiškai atgyvenęs „militarizmo“ simbolis.
Tad kodėl šitaip atkakliai jau lygiai du dešimtmečius nevykdomas dar 1999 m. vasario 11 d. priimtas Seimo nutarimas pertvarkyti Lukiškių aikštę į valstybės aikštę? Žūtbūtinis nenoras vykdyti šį nutarimą atrodo dar keisčiau prisimenant politikų polinkį nerūstinti be rimtos priežasties už juos balsuojančių rinkėjų. O šiuo klausimu jie lyg tyčia erzinami ir pykdomi puikiai žinant, kad absoliuti dauguma apklaustų piliečių pageidauja būtent valstybę reprezentuojančios aikštės. Kam šitaip atkakliai spyriotis, užuot patenkinus iš pirmo žvilgsnio lengvai įvykdomą norą?
Spėliojama, kad reprezentacinė valstybės aikštė trukdo įtakingiems verslininkams, trokštantiems tą vietą paversti komerciškai naudinga „rekreacine“ erdve, į kurią būtų nesunkiai „integruotas“ ir visais atžvilgiais apgailėtinas (pastačius maketą tai jau yra įrodyta) bunkeris. Tikėtina, kad tokių ketinimų iš tiesų esama. Vis dėlto, turint omenyje ginčo sukeltos politinės įtampos karštį ir visuomenės su(si)priešinimo mastą, nėra pagrindo manyti, kad vien norėdama įtikti verslui valdžia ryžtųsi šitaip beatodairiškai ignoruoti aiškiai išreikštą daugumos piliečių valią.
Vadinasi, egzistuoja aukštesnė nei piliečių valia, kuriai lenkiasi ir kurią vykdo sostinės ir visos šalies valdžia. Todėl norint perprasti ir aiškiai įvardyti tikrąją ir svarbiausią jos užsispyrimo priežastį, būtina mąstyti ir kalbėti kuo tiksliau. Pasakant, kad baidomasi ne Vyčio, o valstybės herbo simbolio, iš karto darosi akivaizdu, kad vyksta ne paprastas „skonių ginčas“, bet principinis ideologinis konfliktas. Gulanti kryžiumi prieš minėtą simbolį sostinės ir šalies valdžia tiesiog vykdo iš viršaus nuleistą griežtą ideologinę direktyvą. Ar ji gauta kaip tiesioginis nurodymas, ar įgyvendinama savanoriškai, patiems susivokiant, kokia yra „teisinga politinė linija“, nėra svarbu. Dėl to direktyvos turinys ir prasmė nesikeičia: ES provincijos administraciniame centre nevalia statyti jokių ženklų, kurie pačiu savo buvimu kasdien primintų jos gyventojams, kad jų šalis turi teisę ir gali būti tikra valstybė.
Didysis XXI a. geopolitinis konfliktas seniai žinomas ir aiškiai įvardytas dalykiška ir tikslia politine kalba. Lietuvoje tai padaryti smarkiai vėluojama, nors pirmųjų balsų esama. Šalis atrodo kaip primityvios propagandos ūkuose skendintis gūdžiausias Europos intelektualinis užkampis. Užuot drąsiai ir atvirai kalbėjus apie pasaulį keičiančią ir jo likimą nulemsiančią globalizmo-lokalizmo priešpriešą, toliau žaidžiamos ideologinės gūžinės, naujų ir Lietuvai itin pavojingų geopolitinių realijų dalykišką analizę pakeičiant bejėgišku ,,politologiniu“ vapėjimu apie tikrus ar tariamus „vakarietiškų“, „europinių“ ir „rytietiškų“ vertybių skirtumus.
Kvaila, pavojinga ir nusikalstama būtų toliau apsimetinėti negirdint be galo atvirų ir iškalbingų ankstesnių bei esamų aukščiausių ES vadovų pasisakymų tautų ir nacionalinių valstybių ateities klausimu. ,,Europos Sąjungoje nacionalinė kultūra turi išnykti, kad būtų galima ugdyti globalinį, internacionalinį žmogų – Homo Europaeus“ – tai buvusio Europos Vadovų Tarybos pirmininko Herman Van Rompuy žodžiai. ,,Turėsime žengti nacionalinių valstybių federacijos link“ – šitaip kalbėjo buvęs Europos Komisijos pirmininkas ir ES ,,federalizavimo“ entuziastingas rėmėjas Jose Manuel Barroso, neslėpęs siekio paversti Sąjungą, jo paties žodžiais tariant, naujo tipo imperija.
Rinkimų į Europos Parlamentą išvakarėse duotame interviu baigiantis savo kadenciją dabartinis Europos komisijos pirmininkas J.-C. Junckeris nesivaržydamas leidžia sau pasakyti, kad ES „federalizavimo“, tiksliau – jos pavertimo centralizuota biurokratine supervalstybe – priešininkai yra tik apgailėtini „populistai, nacionalistai, kvaili nacionalistai, įsimylėję savo valstybes“, o visoje Europoje stiprėjantis pritarimas jų siekiams esąs tik ženklas, jog europiečiai ne tik „įsimylėję“ savo valstybes, bet ir yra iš „labai tolimų“ šalių atvykstančių žmonių „nemėgstantys“ apgailėtini ksenofobai.
Reikia itin lakios vaizduotės norint įžvelgti, kuo tokie pasisakymai skiriasi nuo SSRS laikais skambėjusių kalbų apie „nacionalinių kultūrų suartėjimą“ ir neišvengiamą susiliejimą „bendroje žmonijos kultūroje“, šnekų apie būtinybę sukurti „atnaujintą lenininę federaciją“, taip pat vykusios nuolatinės „kovos su buržuazinio nacionalizmo atgyvenomis“ ir smerkiančių ideologinių etikečių klijavimo konkretiems to nacionalizmo atstovams. Tai reiškia viena: šių dienų ES yra kryptingai vykdoma tautų ir nacionalinių valstybių „dekonstravimo“ programa. Savo bendriausiais bruožais ir tikslais ji smarkiai primena SSRS vykdytą „broliškų respublikų“ ištautinimo ir išvalstybinimo politiką, kuria buvo siekiama sukurti „naują istorinę žmonių bendriją“ – „internacionalinę sovietinę liaudį“.
Bet kokie ES ir SSRS palyginimai kol kas Lietuvoje vis dar laikomi kvailyste, net „akademiniuose“ sluoksniuose jie laikomi blogo tono požymiu ir dažnai sulaukia ironiškų šypsenų ar pašaipaus kikenimo. Atėjo laikas išaugti ir iš šios vaikiškos ligos. Nėra abejonių, kad tiesiogiai ir visiškai sulyginti abu politinius darinius būtų šiurkšti klaida. Tačiau ne mažesnė klaida būtų nematyti ir netyrinėti gelminių jų panašumų, kurių šaltinis – abiejų darinių valdančiojo politinio elito pasaulėžiūrinė ir idėjinė giminystė. Jeigu ironiškos šypsenos ir pašaipus kikenimas ką nors rodo – tai tik paprasčiausią neišprusimą.
Besišypsantys ir kikenantys tiesiog išsiduoda, kad nežino arba deramai neįvertina fundamentalaus fakto, jog jau XIX a. pabaigoje K. Marxo įkvėptas tarptautinis komunistinis darbininkų judėjimas skilo į „revoliucinę“ ir „reformistinę“ sroves. Abi siekė to paties tikslo – sukurti komunistinę visuomenę. Tačiau išsiskyrė nuomonės dėl šio tikslo įgyvendinimo būdo ir priemonių. Smurtinė revoliucija, proletariato diktatūra ir masinis teroras – toks buvo „revoliucionierių“ pasirinktas priemonių arsenalas. Taktika veikti politiniais parlamentinės kovos metodais, taikiai „žingsnis po žingsnio“ įgyvendinant dalines pertvarkas ir šitaip pamažu judėti komunizmo link – šitoks buvo „reformistų“ pasirinktas kelias. Todėl „griežtieji“ komunistai, nepaisant idėjinio ir tikslų bendrumo, juos laikė „minkštakūniais“ oportunistais ir revoliucijos idealų išdavikais, niekinamai vadino renegatais ir reakcionieriais.
Išoriškai takoskyra tarp „revoliucionierių“ ir „reformistų“, kuriuos pirmieji mėgo vadinti „buržuazijos tarnais ir padlaižiais“, atrodė kaip „radikalų“ ir „nuosaikiųjų“ ginčas. Ši takoskyra išryškėjo ir Rusijos revoliuciniame darbininkų judėjime, kuris skilo į V. Lenino vadovaujamų „bolševikų“ ir „menševikų“ frakcijas. Šalyje laimėjus revoliucijai, tai yra bolševikams įvykdžius valstybės perversmą, teoriniai ginčai virto brutaliais susidorojimais – minkštakūniai menševikai buvo paskelbti revoliucijos priešais, sodinami į kalėjimus ir šaudomi.
Apie pokarinę Europos integraciją prirašyta kalnai knygų. Tačiau neatsitiktinai iki šiol nėra išsamios ir gilios politinės vienijimosi ir ES kūrimo istorijos. Panoraminis jos vaizdas išduotų „politiškai nekorektišką“ paslaptį, kad tarp Europos vienytojų ir iškilių buvusių bei esamų ES idėjinių vedlių ir vadovų netrūko ne tik V. Lenino sekėjų, bet ir aršių stalinistų bei maoistų. Būtent šie tarptautinio komunistinio judėjimo veikėjai pamažu užgožė integracijos procesą pradėjusius vieningos Europos „tėvus“, kurie buvo krikščionys demokratai ir kartu nuoseklūs antikomunistai. Lemiamas lūžis, padėjęs jiems galutinai legitimuoti savo komunistines idėjas Vakarų Europos politikoje, buvo 1977 m. Madride įvykęs Ispanijos, Italijos ir Prancūzijos komunistų lyderių pasitarimas. Jo metu buvo prabilta apie „eurokomunizmą“ – savitą ir savarankišką tarptautinio komunistinio judėjimo srovę. Netrukus po šio pasitarimo Vakaruose gyvavusios masinės stalininio tipo ir Maskvai besąlygiškai ištikimos partijos staiga, lyg mostelėjus burtu lazdele, „atsivertė“ ir pasiskelbė nuo Kremliaus nepriklausomomis, demokratinėmis ir liberaliomis komunistų partijomis.
Šio stebuklingo virsmo metu formaliai radosi ir netruko suklestėti „liberali“ komunizmo atmaina, populiariai vadinama leftizmu. Pamažu įtvirtinęs savo dominavimą bei valdžią aukščiausiose Briuselio institucijose, leftistinis politinis elitas palenkė vienijimosi projektą savo išpažįstamoms liberalkomunistinėms ideologinėms nuostatoms. Apibūdinimas „liberalkomunistinis“ yra pagrįstas ir tikslus politologiniu bei istoriniu požiūriu, nes šio elito branduolį sudaro „liberalūs“, arba „nuosaikūs“ komunistai. Iš esmės ši grupuotė yra ne kas kita, o „reformistinės“ europinio komunistinio judėjimo srovės idėjinė paveldėtoja ir jos reikalo tęsėja. V. Leninas juos nedvejodamas vadintų menševikais – ir vargu ar suklystų.
Šis net akademinėje literatūroje nutylimas bei nuo visuomenės faktiškai slepiamas istorinis ir politinis kontekstas padeda suprasti, kodėl straipsnio pradžioje cituotų ES vadovų pasisakymai taip smarkiai primena su „vis dar pasitaikančiomis nacionalizmo apraiškomis“ aršiai kovojusių SSRS vadų ir SSKP ideologų kalbas. Mėginimai lyginti ES ir SSRS neturėtų stebinti ar juokinti todėl, kad toli gražu ne atsitiktinių ir ne paviršutiniškų panašumų (jokiu būdu neneigiant ir neignoruojant reikšmingų skirtumų) ištakos yra istorinės. Jų reikia ieškoti jau XIX a. komunistiniame judėjime, kurio idėjomis vadovavosi abiejų imperinių darinių kūrėjai. Ir reikia ne juoktis, o verkti, kad Lietuvoje ne tik kad nėra rimčiau apmąstyta, bet net ir akademiniuose sluoksniuose tebėra menkai žinoma fundamentali R. Ozolo įžvalga, jog ES yra tik „pagerinta kairiųjų imperija“: „Eurazija – tai ne koks nors Dugino, Rogozino, Putino ar net ir Rusų projektas. Tai ir Vakarų Europos istorinės raidos kryptis, kuriai pamatus parengė Europos kairieji, visą pokarį žavėjęsi Maskvos bolševikais ir nieko naujo nesugalvoję, kaip kurti pagerintą kairiųjų imperiją – menševikų imperiją.“
Beje, nėra abejonių, kad tokios toliaregiškos įžvalgos yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl Lietuvos mokslų taryba kategoriškai atsisako paremti jau prieš du dešimtmečius tiksliai numačiusio dabartinės ES krizės neišvangiamumą R. Ozolo filosofinių raštų leidybą, nors lėšų finansuoti bevertės „mokslinės produkcijos“ ar net atvirai ideologinio niekalo serijinei gamybai niekada nepritrūksta.
Lėtas ir todėl ilgai buvęs sunkiai pastebimas besivienijančios ekonominės bendrijos virsmas „menševikine kairiųjų imperija“ visiškai pakeitė integracijos pobūdį bei kryptį. Vieningos Europos „tėvai kūrėjai“ suvienytą žemyną įsivaizdavo kaip demokratišką ir lygiateisę laisvų tautų ir suverenių valstybių sąjungą. Nuo šios vizijos buvo tolstama, kol pagaliau jos buvo atvirai atsisakyta. Siekiantys ją galutinai sužlugdyti eurokomunistiniai „federalistai“ svajojo ir svajoja apie sovietinio pavyzdžio centralizuotą supervalstybę. Jie supranta, kad neįmanoma sukurti tokios valstybės, kol egzistuos politiškai organizuotos ir į savo nacionalines valstybes besiorientuojančios nacijos.
Todėl buvo pradėta įgyvendinti kryptinga ir vis didesnį užmojį įgyjanti visuotinio ES šalių denacionalizavimo, tai yra ištautinimo ir išvalstybinimo, programa. Hermano Van Rompuy atvirai keliamas uždavinys sukurti Homo Europaeus, arba naujo tipo žmogų, neklystamai išduoda jos paskirtį. Keistai pažįstamas tikslas kurti „naująjį žmogų“ neleidžia abejoti, kad vien dėl savo idėjinių ištakų ir politinės kilmės ši liberalkomunistinė, arba „menševikinė“, programa savo tikslais neišvengiamai turi priminti SSRS vykdytą nacionalinę politiką. Ji negali būti niekas kita, o tik „švelnesnė“ sovietinės „griežtosios“ politikos atmaina, besiskirianti nuo savo pirmtakės daugiausia techniniais įgyvendinimo būdais ir priemonėmis.
Šis deja vue įspūdis nėra apgaulingas. Apibūdinant šios programos tikslą R. Ozolo žodžiais, galima pasakyti, kad steigiančios „menševikinę imperiją“ ES leftistinės viršūnės nesugalvojo nieko geresnio, kaip kurti betautę „naujųjų europiečių“ liaudį. Tai reiškia, kad užsimota kultūriškai savitas ir politiškai suverenias Europos nacijas kuo greičiau pakeisti viena „multikultūrine“ Europos nacija. Įgyvendinant šią programą, siekiama Europos politines ir valstybines tautas paverstos nupolitintomis ir išvalstybintomis etnokultūrinėmis bendrijomis. Idealiu atveju jos privalo tapti „tautinėmis mažumomis“ jų nuo amžių gyvenamojoje žemėje ir egzistuoti tik kaip politiškai nesavarankiški jų vietą turinčios užimti multikultūrinės „naujųjų europiečių“ visuomenės segmentai.
Homo Europaeus – tautinę ir valstybinę sąmonę praradęs, todėl tobulas „naujųjų europiečių“ visuomenės atstovas – neabejotinai yra tik „pagerintas“ Homo Sovieticus rūšies atstovas, arba tobulesnis savo pirmtako brolis-dvynys. Kai kuriais atžvilgiais ši programa gal net yra ambicingesnė ir radikalesnė negu sovietinis tautų dirbtinio maišymo ir niveliavimo projektas. Jos idėjinis tėvas ir intelektualinis pagrindėjas, Lietuvoje plačiau nežinomas paneuropinio judėjimo pradininkas R. Coudenhove-Kalergi dar praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje paskelbtuose programiniuose veikaluose „Paneuropa“ ir „Praktinis idealizmas“ kėlė tikslą „atgaivinti“ Europą iš pagrindų pakeičiant jos ne tik demografinį bei kultūrinį, bet ir rasinį veidą. Masinė imigracija ir tikslingai užkurtas bei nuolatos kurstomas tautų ir rasių lydimo katilas – toks faktiškai buvo jo siūlytas „naujųjų europiečių“ liaudies kūrimo metodas. R. Coudenhove-Kalergi atvirai skelbė, kad perkeistoje Europoje egzistavusią tautų įvairovę turi pakeisti individų įvairovė. Dabartinė ES krečianti ir galinti sužlugdyti tariamai „nesuvaldoma“ migrantų krizė iš tikrųjų yra tik šios ideologinės programos nuoseklaus įgyvendinimo padarinys.
Taigi ES viršūnių vykdoma šalių denacionalizavimo politika atrodo dėsninga ir neišvengiama. Homo Europaeus yra būtina sąlyga rastis „federacinei“ Europos supervalstybei. Aiškiai suprantama, kad nesuformavus gausios Homo Europaeus padermės, arba „naujųjų europiečių“ liaudies, trokštama federacija liks neįgyvendinama svajonė. O jeigu ji būtų dirbtinai sukurta prievartiniu keliu, tai nebūtų tvari ir ilgaamžė. Homo Europaeus formuojamas dviem būdais – pasitelkiant „pozityvaus“ ir „negatyvaus“ jo ugdymo metodus. Viena vertus, stiprinamos europiečių „internacionalistinės“ nuostatos, skiepijant jiems „europines vertybes“, o kalbant tiksliau – indoktrinuojant juos leftistine ideologija. Antra vertus, slopinama europiečių tautinė ir valstybinė sąmonė. Būtent todėl neatskiriama šios politikos dalimi neišvengiamai turėjo tapti ir SSRS tikrovę primenanti nuolatinė kova su „nacionalistinio populizmo“ baubais.
Nespėjusioje išsigydyti nuo okupacijos metais išsiugdyto servilizmo ligos Lietuvoje ši politika vykdoma su ypatingu uolumu bei įkarščiu. Tautinė ir valstybinė jausena subtiliais metodais pradėta slopinti vos atgavus Nepriklausomybę ir iškėlus siekį sugrįžti į Vakarų pasaulio geopolitinę ir civilizacinę erdvę. Per pastarąjį dešimtmetį, šaliai vadovaujant griežčiausią „proletarinio internacionalizmo“ mokyklą Leningrade ir Maskvoje išėjusiai aukštosios partinės mokyklos darbuotojai, šis slopinimas virto beatodairišku ir brutaliu šalies tautinės bei valstybinės sąmonės griovimu, neretai įgyjančiu atvirai groteskiškas formas. Pagrindinis šio griovimo įrankis ir kartu svarbiausias griaunamosios veiklos baras yra istorijos politika. Įgyvendinant ES elito išpažįstamos liberalkomunistinės ideologijos nuostatas daroma viskas, kad iš Lietuvos piliečių atminties ir vaizduotės būtų ištrintas Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios respublikų idealo politinis turinys. O su juo – pati samprata, kas apskritai yra politinė tauta ir suvereni valstybė.
Kryptingai „dekonstruojant“ tautinę ir valstybinę Lietuvos Respublikos piliečio jauseną ir savivoką, formuojamas ES provincijos gyventojo mentalitetas. Minint Laisvės gynėjų dieną valstybės, dėl kurios atkūrimo gyvybę paaukojo Sausio 13-osios didvyriai, simboliai apsukriai pakeičiami „Neužmirštuole“ – savaime gražia ir nekalta, bet jokio politinio turinio ir prasmės neturinčia gėle. Lygiai taip pat„kardelizuojama“ Sąjūdžio atmintis ir politiškai „nukenksminamas“ Baltijos kelio minėjimas. Šiuo išsitautinimo ir išsivalstybinimo keliu nueita taip toli, kad net iškilmingai švenčiant ,,Lietuvos šimtmetį“ buvo neriamasi iš kailio vengiant tiksliai įvardyti politinį šios šventės turinį ir prasmę. Bijant pažeisti ES įtvirtintą ideologinį tabu, draudžiantį palankiai kalbėti apie „praeities atgyvenas“, neišdrįsta net aiškiai pasakyti, jog minimas ne „Lietuvos apskritai“, bet XIX a. antroje pusėje atgimusios lietuvių tautos įsteigtos modernios nacionalinės valstybės jubiliejus.
Sovietmečiu tarpukario Lietuvos Respublika buvo trinama iš atminties naikinant visus jos egzistavimą primenančius ženklus. Tai buvo daroma atvirai, motyvuojant būtinybe atsikratyti „tamsios buržuazinės praeities“ paveldo. Mūsų dienomis 1918 m. sukurtos ir 1990 m. atkurtos nacionalinės valstybės vaizdinys trinamas iš piliečių sąmonės ne tik klastojant istorinę atmintį, bet ir draudžiant bei trukdant statyti šios vis prisikeliančios Respublikos politinę būtį įprasminančius simbolius ten, kur jie akivaizdžiai reikalingi ir net absoliučiai būtini. Tik daroma tai slapčia, tarsi figos lapeliu dangstantis komiškais argumentais, kad šaliai turėti valstybės aikštę su jai derančiais ženklais esąs „nešiuolaikiškumo“ požymis.
Tikroji ir niekada atvirai neišsakoma priežastis, kodėl desperatiškai kuriamos kliūtys įrengti Vilniuje reprezentacinę valstybės aikštę dangstantis juokingomis dingstimis, neabejotinai yra ideologinė. Draudimo ją įrengti siunčiama žinia yra visiškai aiški: Lietuva – ES administracinis vienetas – pati privalo „susiprasti“, kad Vilniui – „menševikinės imperijos“ provincijos administraciniam centrui – valstybės aikštė „nepriklauso“ ir ją turėti būti įžūlu. Ir visai nenuostabu, kad Lukiškių aikštėje ketintas pastatyti Vytis (dėl ribotos straipsnio apimties valstybės aikštės meninio sprendimo klausimas čia nebus aptariamas) be jokio pasipriešinimo ir kliūčių atsidūrė Kaune – tarpukario Lietuvos laikinojoje sostinėje. Be abejo, savaime čia nėra nieko blogo. Tačiau reikia aiškiai suprasti ir šia perkėlimo operacija pasiųstą ideologinę-politinę žinią. Kaune stovintis karžygys įkūnija iš esmės muziejinį santykį su kadaise egzistavusia valstybe. Tačiau dabartinė Lietuva yra „Vilniaus Lietuva“, kurios reali bei gyva istorinė ir politinė būtis negali būti įkūnyta ir įprasminta niekur kitur, o tik čia, Lukiškių aikštėje. Todėl draudimas ir kliūtys tinkamai sutvarkyti šią aikštę bei pastatyti jos paskirtį ir politinę prasmę atspindintį valstybės herbo simbolį turi būti suprantami kaip griežta ideologinė direktyva: Lietuva neturi teisės ir jai nebus leista būti tikra valstybe.
Paklusti šiai direktyvai ir tęsti iki šiol „savanoriškai“ vykdytą Lietuvos išsitautinimo ir išsivalstybinimo politiką būtų pražūtinga. Tai, kas propagandinėje žiniasklaidoje vis dar atkakliai vadinama „augančia nacionalistinio populizmo banga“, iš tikrųjų yra visoje ES šalyse prasidėjęs sukilimas prieš leftistinio elito vykdomą šalių denacionalizavimo, tai yra tautų ir nacionalinių valstybių naikinimo politiką. Lietuvoje taip pat laikas atsikvošėti ir pripažinti: tai nėra sukilimas „prieš Europą“, bet kova už vieningą, taikią ir klestinčią tautų ir valstybių Europą, kokia buvo numatyta kurti jos „tėvų“ pirmapradėje vizijoje. Mums, lietuviams, turėtų būti ypač lengva suprasti šio sukilimo paskatas ir varomąsias jėgas: ES tautos nenori būti paverstos beveide Homo Europaeus želė dėl tų pačių priežasčių, dėl kurio mes atsisakėme tapti pilka Homo Sovieticus mase.
Gilėjant ES krizei ir trūkinėjant transatlantiniams Vakarų pasaulio ryšiams, taigi blogėjant Lietuvos geopolitinei ir saugumo padėčiai, griauti šalies piliečių tautinę ir valstybinę sąmonę yra tiesiog savižudiška. Tačiau būtent šito siekia leftistine ideologija besivadovaujantys „bunkerio“ šalininkai. Jau atkreiptas dėmesys į vieną vertą dėmesio šio „paminklo“ bruožą: nepalankiai susiklosčius aplinkybėms ir „pasikeitus laikams“, jis be jokio papildomo vargo galėtų būti pavadintas, pavyzdžiui, „su hitleriniais okupantais kovojusių sovietinių partizanų žemine“. Sprendžiant tokį svarbų klausimą nepakenktų prisiminti žinomą posakį „kas nenori išlaikyti savo armijos, maitins svetimą“. Perfrazavus jį galima pritaikyti konfliktui dėl Lukiškių aikštės apibūdinti: jeigu nenorima aikštės su Lietuvos valstybingumo simboliais, tik laiko klausimas, kada joje iškils kitos valstybės ženklai. O gali nutikti ir taip, kad kadaise čia stovėjusio Vladimiro Iljičiaus paminklo vietoje bus iškilmingai atidengta, tarkime, didelės kaimyninės šalies prezidento stovyla.
Baigiant būtina pasakyti be užuolankų: trukdymas Vilniuje įrengti reprezentacinę aikštę su valstybės herbo simboliu bei kovas už tautos ir šalies laisvę įamžinančiais ženklais yra atvira ir įžūli ideologinė-politinė diversija prieš Lietuvos valstybę. Ši ypač pavojinga diversija turi būti užkardyta aukščiausiu valstybinės valdžios lygmeniu.
Kauno forumas
Atgal
