VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
09.07. Visuomenei ar prastuomenei?
Regina Norkevičienė
Tradicinis Lietuvos kaimas, pavaizduotas žymaus novelisto Antano Vienuolio, dar neskaitė laikraščių. Žinias nešiodavo smalsios moterėlės, vadintos pletkininkėmis (atsiprašau už „nenorminę leksiką“). Gal dar prisimename garsiąją kaimo „žurnalistę“ Juozaponienę iš A. Vienuolio „Paskenduolės“, kuri privertė šauniąją samdinę Veroniką „prisipažinti“, tiesa, ne susirgusią vėžiu, bet dar blogiau – padariusią „nuodėmę“ su Juozeliu... Toji nuodėmė, išgarsinta Juozaponienių, nuvedė vargšę Veroniką į mirtį ežere. O Juozaponienė juk niekuo nekalta – ji tik paskelbė, pagarsino, atliko tuometinės „žurnalistės“ vaidmenį.
Paėmiau laikraštį ir pakraupau: pirmo puslapio matomiausioje vietoje – Premjero fotografija ir šokiruojantis familiarus teiginys: S. Skvernelis prisipažino!Koks jo nusikaltimas? Kyšiai? Korupcija? Valstybės paslapčių išdavystė? Pasirodo – ne. Prisipažįsta susirgęs vėžiu!Pagaliau!Pričiupo!Išsiaiškino!Paskelbė!Žurnalistika laimėjo!Tiktai kam tai reikalinga? Kilnus paaiškinimas – visuomenei. O kokia prasmė? Juk Premjeras toliau eis savo pareigas, esant reikalui jį pavaduos kitas ministras. Valstybė nenukentės.
Yra medicininė paslaptis, yra žmogaus privatus gyvenimas. Padoriam žmogui į tai brautis nedera. Kas kita – prastuomenė, kuriai reikalinga atitinkamo lygio žurnalistika. Jos „maistas“ visokios žinomesnių žmonių vedybos, skyrybos, visokie „šou“. (Tiesa, už tuos „šou“ bent man įdomesnis konkretus šuo). Nebejaučiant nei padorumo, nei žmoniškumo tai kategorijai jau priskiriama ir žymių žmonių ligos, net labai pavojingos, reikalaujančios ramybės, psichologinės pusiausvyros, geros valios žmonių palaikymo. Tačiau tuo atveju neliks peno pigiausiai žurnalistikai, neliks sensacijos. Koks baisus nuostolis!
Yra kategorija žmonių, neturinčių emocinės klausos. Yra kietų, piktų, paviršutiniškų. Blogai, kad tokie žmonės prasibrauna, o kartais ir dominuoja mūsų žiniasklaidoje. Gal jie niekad patys rimčiau nesirgo, gal neslaugė savo sergančių artimųjų. O būtų gerai jaunus žmones, norinčius tapti žurnalistais, keliems mėnesiams skirti praktikantais–slaugytojais į ligonines, ypač į onkologinius skyrius. Pamatytų, įsitikintų, ar jie gali būti žmonėmis. Pakartosiu žinomą posakį: žurnalistu gali ir nebūti, būti žmogumi – privalai.
Atgal
