VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
08.31. Iš Lietuvos radijo laidų. Vincas Trumpa: istorijos iššūkius įveikėme neblogai
Žurnalisto Antano Šimkūno pokalbis su buvusiu „Lietuvos aido“ korespondentu, žinomu istoriku Vincu Trumpa, transliuotas per Lietuvos radiją 1997 12 26
A.Š. Pone Trumpa, man malonu pristatyti mūsų klausytojams jus, kaip žinomą istoriką, Smetonos laikų „Lietuvos aido“ žurnalistą, dirbusį JAV Kongreso bibliotekoje, po 50 metų sugrįžusį į Lietuvą ir vėl čia švenčiantį Kalėdas. Gal būt pradėkime nuo to, kas jums labiausiai įsimintina iš pragyventų 84 metų.
V.T Per tą laiką teko pergyventi daug nepamirštamų įvykių. Okupacijas, karą, bėgimą iš Lietuvos, prisitaikymą prie naujų sąlygų. Tik nedidelę savo gyvenimo dalį praleidau Lietuvoje. Čia mokiausi gimnazijoje, Vytauto Didžiojo universitete, kurį baigiau 1937 m. Po to gavau Švietimo ministerijos stipendiją ir išvažiavau studijuoti į Prancūziją. Po poros studijų metų užpuolė karas. Vokiečiams užgrobus Prancūziją, nebaigęs studijų grįžtu į Lietuvą, dirbu „Lietuvos aido“ redakcijoje, kaip korespondentas išvažiuoju į Belgiją. Kai karas užklupo Belgiją, teko iš ten bėgti. Vėl grįžtu į Lietuvą, jau okupuotą sovietų. Tas grįžimas padėjo išvengti Sibiro. Vėliau, prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, du broliai ir sesuo buvo ištremti į Sibirą.
A.Š. Jūs turėjote tokį įdomų patyrimą. Buvote ir tarybinis pilietis, ir politinis pabėgėlis, daug metų praleidote užsienyje. Mane domina toks klausimas: dabar Lietuvoje daug kalbama apie praeities šleifą – vieni kitus kaltina, kiek kas buvo sovietiškas, kiek tarnavo okupantams, kiek gelbėjo Lietuvą. Man atrodo, jog labai sunku viską pasverti, nes visi buvo lyg ir tarybiniai piliečiai, bet jie daug ką darė, kad išgelbėtų Lietuvą. Štai šiomis dienomis Rašytojų sąjungoje vyko Eugenijaus Matuzevičiaus 80-mečio minėjimas. Į Lietuvą grįžęs poetas Kazys Bradūnas prisiminė, kaip sovietmečiu Eugenijus Matuzevičius Kaziui Bradūnui iš įvairių Sovietų sąjungos vietų siuntinėjo tuomet uždraustą Mačernio poeziją, kuri buvo išleista JAV. Taigi kaip jūs vertiname tą polemiką dėl praeities?
V. T. Čia labai sudėtingas klausimas, ypač mums, kurie trumpai gyvenome sovietų okupacijoje ir visų jos ypatybių nepatyrėme. Tie, kurie nepatyrė tos okupacijos, kartai lietuvius kaltina nebūtais dalykais. Kadangi man pačiam teko gyventi toje okupacijoje, mačiau, ką patys lietuviai darė, kad išgelbėtų Lietuvą, nes pagrindinius sprendimus darė Maskva. Mums reikėjo taikytis prie to, nori ar nenori. Atvira kova 1945-1953 metais buvo tragiška, pareikalavusi daugybės aukų. Buvo tikimasi pagalbos iš Vakarų. Mes Amerikoje aiškiai jutome, kad tokios pagalbos nebus. Mes palyginti neblogai išėjome iš labai sunkių sąlygų, geriau, negu buvo galima tikėtis. Mes išėjome su sostine Vilniumi, su Klaipėda. Per visą Lietuvos istoriją, kurią aš pažįstu nuo 13 amžiaus, Lietuva niekada nebuvo kartu su Vilniumi ir su Klaipėda. Galėjome turėti Vilnių, o neturėti Klaipėdos. Tai, kad turime ir Vilnių, ir Klaipėdą, yra savotiškas stebuklas.
A. Š. Dabar kai kas iš Rytų mums primena, kad galime neturėti Klaipėdos. Kaip jūs vertinate Lietuvos padėtį, jos saugumą? Šiomis dienomis iš Maskvos atvykęs Rusijos užsienio reikalų viceministras Avdejevas vėl priminė, kad Rusija žada garantuoti Lietuvos saugumą, jeigu nestosime į NATO.
V. T. Lietuvos vadovybės nuopelnas yra tas, kad stengiasi palaikyti gerus santykius su visais kaimynais. Nieko nepadarysi, nuo kaimynų nepabėgsi. Gerai, kad normalizuojami santykiai su Lenkija. Ir su Rusija reikėtų gerai sugyventi. Gerai, kad šnekamasi, o ne koliojamasi. Ilgai koliojomės su lenkais ir tai nieko nedavė.
A. Š. Pone Trumpa, jūs savo laiku buvote „Lietuvos aido“ korespondentas Briuselyje. Dabar mes veržiamės į Briuselį, norime įstoti į NATO, ES. Kaip jūs vertinate visus tuos integravimosi reikalus?
V. T. Tai labai svarbus klausimas. Aš kaip istorikas žinau, kad Lietuva nuo seniausių laikų buvo Europoje ir niekas negalvojo, kad ji gali priklausyti kam nors kitam. Mindaugas su Roma užmezgė ryšius, iš ten, o ne iš Rytų bandė gauti karūną. Gediminas laiškus rašė ne kur kitur, o į Vakarų Europos miestus, kviesdamas amatininkus atvykti į Lietuvą ir čia darbuotis. Mes esame pačiame Europos centre. Prancūzų geografai nustatė, kad Europos centras yra netoli Vilniaus. Jeigu kas turi teisę dalyvauti Europos Sąjungoje – tai tik Lietuva. Ji tokia buvo nuo 13 šimtmečio ir dar anksčiau. Aš atsimenu, nuvažiavau į Prancūziją studijuoti ir vienas mano tikslų buvo Lietuvos – Prancūzijos santykių tyrinėjimas. Nuėjau į Užsienio reikalų ministeriją ir sakau, kad noriu pasižiūrėti archyvų dokumentus, ar nerasiu ko nors apie Lietuvos – Prancūzijos santykius. Ne, sako, apie Lietuvos – Lenkijos santykius rasite, o apie Lietuvos – Prancūzijos tik paskutiniaisiais metais kai kas buvo. Ne, sakau, man įdomu, kaip buvo 16 – 17 amžiais. Gerai, sako, pažiūrėkite, leido.
Prancūzų geografai nustatė, kad Europos centras yra netoli Vilniaus. Aikštė prie Europos centro. wikimedia.org nuotr.
Turėjau mūsų ambasadoriaus Petro Klimo rekomendaciją, jis buvo labai aukštai vertinamas Prancūzijoje, tai su jo protekcija galėjau visur praeiti. Gerokai pasiknisęs ministerijos archyve savo nuostabai radau laišką, rašytą iš Grinkiškių vyriausiojo Lietuvos etmono Mykolo Paco. O Grinkiškis yra greta mano gimtosios parapijos. Kai nunešiau tą dokumentą archyvo prižiūrėtojui ir priminiau jo sakymą, kad nieko apie Lietuvą nerasiu, jis nustebo. Tas dokumentas man priminė, kokie buvo artimi Lietuvos ir Prancūzijos santykiai. Lietuvos didikai Pacai, Sapiegos, Radvilos palaikė nuolatinius ryšius su prancūzų vadovais. Taigi Lietuva jau tuomet buvo Europos Sąjungoje.
A. Š. Jūs čia priminėte įdomius istorinius faktus. Ir vis dėl to Lietuvoje yra euroskeptikų, kurie siūlo neskubėti, pirmiausia susitvarkyti namuose, o po to svarstyti, ar verta stoti į ES.
V. T. Žinau, čia ypač aktyvus Seimo narys Rimantas Smetona. Yra ir daugiau žmonių, kurie baiminasi, kad gali iškilti pavojų stojant į tokią didelę sąjungą. Bet stojant į tokias sąjungas nereikia pamiršti savęs, reikia žiūrėti, kad tai būtų naudinga Lietuvai. Manau, kad turėsime pakankamai protingas Vyriausybes, Seimą ir stodami į ES savo dūšios neparduosime, išliksime lietuviais.
A. Š. Pone Trumpa, jūs daug dešimtmečių praleidote išeivijoje, kaip jūs dabar vertinate Lietuvos ir išeivijos santykius, ar išeivija padeda išsaugoti gerą Lietuvos įvaizdį pasaulyje?
V. T. Išeivija su dideliu dėmesiu sekė ir seka tai, kas vyksta Lietuvoje. Dabar ypač domisi Prezidento rinkimais. Aš su dideliu malonumu balsavau už Valdą Adamkų, seną savo pažįstamą, labai gerą žmogų.
Į Lietuvą grįžau po 50 metų. O rodos, kad tik vakar buvau iš jos išvykęs. Viskas man čia sava, suprantama, miela, nereikia jokių pastangų prisitaikyti gyventi. O kaip sunku buvo pradėti gyvenimą Amerikoje. Grįžimas į Lietuvą – tai grįžimas į namus.
.jpg)
NATO būstinė Briuselyje
Lietuvos įvaizdį pasaulyje padeda gerinti mokslininkai, rašytojai, sportininkai, ypač krepšininkai. Prisimenu tokį. Los Andžele nuėjęs į parduotuvę sutikau jauną kiną pardavėją, kuris iš mano akcento suprato, kad aš nesu tikras amerikietis ir paklausė, kas aš. Atsakiau, kad lietuvis. O, lietuvis, apsidžiaugė jis, gražiai ištarė Šarūno Marčiulionio, Arvydo Sabonio pavardes. Aš net nustebau. Štai kaip užsieniečiai sužino apie Lietuvą.
Š. Kai šis pokalbis buvo transliuotas per radiją, sulaukiau klausytojų prašymo dažniau pakalbinti šį žinomą istoriką, daug patyrusį, daug ką galintį pasakyti. Taigi po savaitės, po Prezidento rinkimų vėl apsilankiau Gerontologijos centre Jeruzalėje ir Vincas Trumpa maloniai sutiko pratęsti pokalbį. Žinoma, pradėjome nuo ką tik pasibaigusių Prezidento rinkimų.
V. T. Pati maloniausia žinia šių metų pradžioje buvo pranešimas, kad rinkimus laimėjo Valdas Adamkus. Mes emigracijoje su Valdu Adamkumi buvome tos pačios organizacijos nariai, organizuodavome Santaros – Šviesos renginius, dažnai susitikdavome garsioje Bačiūnų Tabor Farmoje, kurią administravo Valdas Adamkus, nuolat buvo aptariami Lietuvos reikalai. Tiems, kurie abejoja, galiu pasakyti: Valdas Adamkus bus visų Prezidentas.
A. Š. Pone Trumpa, Lietuvoje kai kas Valdą Adamkų vadina atėjūnu, nors jis yra politinis pabėgėlis, po bandymų priešintis sovietų tankams buvo priverstas trauktis į Vakarus.
V. T. Žodis atėjūnas turi neskanų prieskonį. Aš atsimenu tokią dainą apie čigonus, kuri prasideda: mes atėjūnai sviesto klajūnai...Ten tas žodis skamba lyg ir neblogai, tačiau jį taikyti man, Valdui Adamkui, kitiems, kurie ne savo noru paliko savo gimtąjį kraštą, nes neturėjo kitos išeities, nederėtų. Mums buvo du keliai – arba Sibiras, arba Vakarai.
A. Š. Po šių Prezidento rinkimų, matyt, paspartės integracija į Vakarų Europos organizacijas. Tai pripažįsta daugelis apžvalgininkų. Mane domina toks klausimas: ar tame integracijos procese neiškils pavojus mūsų tautos kultūrai, papročiams, tradicijoms. Kokie veiksniai nulėmė, kad Lietuva sugebėjo išlikti per visas tūkstantmečio negandas ir audras?
V. T. Praeitis turi reikšmę dabarčiai. Net sakoma, kad istorija yra dabarties mokslas. Ji mums parodo, kaip iš praeities atsirado dabartis. Tūkstantmetis, kai Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas istorijos šaltiniuose, žinoma, yra įdomus, primenantis tolimą praeitį. Tačiau mes iš kitur, sakysime, iš romėnų rašytojo, istoriko Tacito žinome, kad pirmajame amžiuje po Kristaus buvo minimos aisčių giminės. Rašydamas apie Germaniją Tacitas tvirtino, kad už Germanijos yra tautos, kurios vadinasi aisčiais. Jis aprašė tas gimines ir kaip jos gyvena. Tada jau buvo Lietuva, nėra abejonės, juk aprašydamas aisčius Tacitas turėjo omenyje lietuvius, latvius, prūsus ir kitas mūsų gimines. Taigi Lietuva yra sena valstybė, sena tauta. Mes niekada nebuvome didelė tauta. Vienu metu buvo didelė mūsų valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Jos neliko, bet mes išgyvenome, išlikome gyvi. Tai svarbiausia. Neabejoju, išliksime gyvi ir ateityje.
A. Š. Ar nepaskęsime kosmopolitizmo jūroje, ar neužgoš mūsų pigios Vakarų kultūros surogatai?
V. T. Aišku, gyvenimas nėra lengvas daiktas, iškyla visokių pavojų. Niekada žmogui nebuvo lengva gyventi ir niekada nebus, visada teks grumtis su iššūkiais. Jungimasis į Europos organizacijas yra laiko padiktuotas. Tačiau tai nėra patekimas į rojų. Va, pateksime į ES ir būsime lyg rojuje. Įstosime į NATO ir jausimės kaip pas poną Dievą už pečiaus. Taip nebus. Visada reikės ir dirbti, ir kovoti, ir rūpintis, kad išsaugotume savo kultūrą, savo gyvenimo būdą, savo kalbą ir papročius Tačiau praeitis liudija, kad mes mokame net ir sunkiausiomis sąlygomis išlikti. Jau esame neblogai išlaikę tą istorinį egzaminą.
Atgal
