VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
Bus paminėta K. Škirpos mirties 40 metų sukaktis
Rugpjūčio 18d. 12.00 val Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga ir kitos visuomeninės – patriotinės organizacijos rengia Kazio Škirpos mirties 40 metų sukakties paminėjimą.
Įžymus Lietuvos diplomatas, pulkininkas, 1919m. sausio 1 d. pirmasis su būriu savanorių, Gedimino bokšte, iškėlęs Lietuvos trispalvę, dalyvavęs mūšiuose su bolševikais, bermontininkais, ir lenkais, 1941 m. birželio sukilimo organizatorius, Lietuvos aktyvistų fronto įkūrėjas, Vyčio Kryžiaus ordininkas KAZYS ŠKIRPA mirė prieš 40 metų, 1979 m.rugpjūčio 18 d.
Rengėjai kviečia rinktis prie K.Škirpos alėjos, nuo Vilnelės tilto pusės. Jo atminimo paminėjimui bus padėtas trispalvis krepšelis, uždegtos žvakės. Po to, bus kylama į Gedimino kalną, ten giedamas himnas, prisimenamas garbingas Jo gyvenimo kelias.
Tuo pačiu Kazio Škirpos atminimas bus pagerbtas Šv. Mišiomis Kaune. Kauniečiai aplankys Petrašiūnų kapinėse Kazio Škirpos ir jo žmonos kapą.
Kazys Škirpa gimė 1895 m. vasario 18 d. Namajūnuose, Saločių valsčius, mirė – 1979 m. rugpjūčio 18 d. Vašingtone (JAV) Kazys Škirpa – Lietuvos diplomatas, pulkininkas, Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) įkūrėjas.
1915 m. baigęs Mintaujos gimnaziją įstojo į Komercijos institutą Peterburge. 1916 m. mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę baigė Peterhofo karo mokyklą, gavo karininko laipsnį. 1921 m. mokėsi Ciūricho Aukštojo technikos instituto kariniame fakultete (Šveicarija). 1922 m. lankė Aukštuosius karininkų kursus Kaune. 1925 m. baigė Belgijos karo akademiją Briuselyje.
1917 m. vienas lietuvių tautinių dalinių organizatorių Rusijoje. 1918 m. slapto Vyriausiojo lietuvių karių komiteto narys. Lietuvių Tautos Tarybos, veikusios Rusijoje, delegacijos narys, stengėsi Rusijos lietuvių kariuomenės dalinius perkelti į Lietuvą.
1918 m. pirmasis užsirašė į Lietuvos kariuomenę. Kariuomenės formavimo pradžioje tarnavo Krašto apsaugos štabo organizacijos skyriuje. Vėliau paskirtas Vilniaus karo komendanto padėjėju.
1919 m. sausio 1 d. su būriu Lietuvos savanorių Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos trispalvę. Lietuvoje kasmet sausio 1 d. švenčiama Lietuvos vėliavos diena.
Iki 1920 m. dalyvavo kovose dėl Lietuvos laisvės su bolševikais Žiežmarių-Žaslių rajone, Zarasų operacijoje, su bermontininkais Šiaulių operacijoje, su lenkais – Seinų-Augustavo operacijoje, Beržininkų-Počkūnų rajone. Kovai su lenkais suformavo I-ąjį savanorių pulką.
Nuo 1920 m. rugsėjo 15 d. iki 1921 m. rudens – Steigiamojo Seimo atstovas. Priklausė Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos frakcijai, įėjusiai į LSLDP ir Lietuvos valstiečių sąjungos bloką. Dirbo krašto apsaugos komisijoje. Mandato atsisakė. 1920 m. apdovanotas 5 laipsnio Vyčio Kryžiumi su kardais.
1925 m. Generalinio štabo II skyriaus viršininkas, Aukštųjų karininkų kursų lektorius ir Karo mokyklos dėstytojas Kaune. 1926 m. Vyriausiojo štabo viršininkas. Sumažino kariuomenės dalių skaičių, suorganizavo mobilizacines priedangos rinktines, parengė skubų ginkluotų pajėgų mobilizacijos planą, pateikė naują taikos meto kariuomenės organizacijos projektą. Nepritarė 1926 m. valstybės perversmui, dėl to iš generalinio štabo buvo atleistas.
Nuo 1927 m. tarnavo Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. 1927 m. konsulinio skyriaus vedėjas Lietuvos pasiuntinybėje Berlyne. Nuo 1928 m. Lietuvos karo atstovas Vokietijai.
1932 m. Savanorių sąjungos suvažiavimas Kaune pripažino K. Škirpą pirmuoju Lietuvos kariuomenės kūrėju-savanoriu. 1937 m. pasitraukė iš karinės tarnybos. Paskirtas nuolatiniu Lietuvos pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru prie Tautų Sąjungos Ženevoje. 1938 m. kovo 19 d. siūlė nepriimti Lenkijos ultimatumo. Vyriausybei ultimatumą priėmus, paskirtas pirmuoju Lietuvos pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Lenkijai. Vėliau – Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vokietijai.
Veikla sovietų ir nacių okupacijos metu
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir „Liaudies Seimo“ nutarimu ją aneksavus paskelbė, kad šie sprendimai yra neteisėti ir jam kaip teisėtam Lietuvos atstovui negaliojantys. Už tai sovietų valdžia atėmė iš jo Lietuvos pilietybę ir konfiskavo turtą.
1940 m. Berlyne lapkričio 17 d. jo bute Berlyne buvo įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF). K.Škirpa buvo šios organizacijos įkūrimo iniciatorius.
Ruošė 1941 m. Birželio sukilimą. Birželio 23-osios sukilėliai K.Škirpą paskelbė Laikinosios Lietuvos vyriausybės Ministru Pirmininku, tačiau prasidėjus Vokietijos – TSRS karui vokiečiai K.Škirpai paskyrė namų areštą ir neleido atvykti į Lietuvą eiti šių pareigų. 1944 m. įteikė Reicho vyriausybei memorandumą, kuriame reikalaujama atšaukti okupaciją Lietuvoje. Birželio 14 d. vokiečių suimtas ir išsiųstas į politinių internuotųjų stovyklą.
Karui pasibaigus, amerikiečių evakuotas į Paryžių. 1946 m. persikėlė į Airiją, 1949 m. emigravo į JAV, dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone. 1957–1958 m. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) komisijos, siekusios suvienyti visas partijas ir rezistencinius sambūrius, pirmininkas. Mirė Vašingtone. 1995 m. birželio 16 d. palaikai perlaidoti Petrašiūnų kapinėse.
„Negalima užmiršti, kad Sukilimo metu žuvo tūkstančiai lietuvių. Jie kovojo ne už nacių Vokietiją, bet už nepriklausomą Lietuvą. Ir jų kova buvo teisi. Jie vadovosi iš mirtinos grėsmės. Birželio trėmimai buvo tik pradžia. Okupantas jau buvo parengęs planus ir pristatęs į Maskvą sąrašus ištremti į Sibirą 750 tūkstančių Lietuvos piliečių, įskaitant pasiturinčius ir tikinčiuosius žydus. Nepavykus tos „programos“ įgyvendinti 1941-aisiais, ji buvo “išpildyta” bent iš dalies pokario metais, sunaikinus per 20 tūkstančių partizanų ir per 350 tūkst. žmonių ištrėmus į Sibirą.“ – rašo Vidmantas Valiušaitis.
Istorikas Augustinas Idzelis: „Daug kas tvirtina, kad sukilimas buvo vokiečių ir antisemitų propagandos rezultatas. Tai nesąmonė! Kai tavo akyse dingsta be žinios žmonės – tavo vakarykščiai bendradarbiai ir kaimynai, – kai matai trėmimus, kai tavo paties šeimą kiša į vagonus, kai sužinai apie įvykdytus sadistinius kankinimus ir žudymus, tau nereikia propagandos, kad paimtum ginklą ir dalyvautum sukilime.
Negaliu suprasti istorikų, kurie taip paviršutiniškai ir primityviai galvoja: propaganda, o ne gyvenimo sąlygos lemia tokį rizikingą apsisprendimą – imti į rankas ginklą! Tai daro tik tas, kuris nebeturi ko prarasti! Bet tikrai ne tas, kuris vogčia perskaito nelegalų atsišaukimą…“
„Kazys Škirpa, nepriklausomai nuo jo pozicijos interpretavimų, yra istorinė asmenybė ir tam tikras simbolis, savotiška vėliava, neatsiejama nuo XX a. lietuvių laisvės aspiracijų. Ir jos paniekinimas sykiu yra ir šiuo simboliu reiškiamų tikslų, už kuriuos jis kovojo, suniekinimą. O jis kovojo už demokratinę ir nepriklausomą Lietuvą. – apibendrina Vidmantas Valiušaitis.
Atgal
.jpg)
