VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė, aktualijos

08.02. Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje. Druskininkų impresijos. Švendubrė

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Švendubrė... Tik ištarus šį vardą, tarsi pasineri į mitologinę sakmę, rodos regi nepažįstamais rašmenimis primargintą rankraštį, kuris pats, žodis po žodžio, ima tau atsiverti.

 Matyt, kažkada Švendubre vadinta vakarinė, prie Nemuno prigludusi, legendinio Raigardo slėnio dalis. Čia, aukštame to slėnio krante, prieš šimtmečius įsikūręs kaimas prisiėmė šį vardą, o kartu ir paslaptingą Švento Duburio dvasią. Kaimas gyvena ant dviejų pasaulių briaunos – sodybos tarsi įaugusios girioje, o jų langų akys žvelgia, skrenda į neaprėpiamą slėnio – duburio erdvę, kuri man skleidėsi, kaip švytintis, saulės energijos kupinas indas.

Giria ir dubra – jų sąveika per šimtmečius pynė, rezgė kaimo istoriją. Sodiečiai visada daug reikalų turėjo miške – medžiojo, uogavo, grybavo, rūpinosi mediena kurui ir trobų statyboms. Duburyje laukė kitokie kasdienybės nuotykiai – šienapjūtės vešliose pievose, našūs daržai, vasarojai ir skaidrūs vandenys ežerėliuose, Nemuno senvagėse, upeliuose. Atrodo, gyventa pasakoje, tarp dviejų karalysčių, tik mink basomis kojomis kopų smėlį, semk vasarų šilumėlę, rink dosnių rudenų dovanas, stebėkis žiemų skaidrumu ir pavasarių laisve... Tokio gyvenimo pagava regima ir šių dienų Švendubrėje – senovės pasaka skleidžiasi gėlių darželiuose, samanomis pažaliavusių sodybų medžių guotuose, klaidžių gatvelių raizgalynėje... Stebiu ... Medžiai šiame kaime – kaip geri žmonių kaimynai, gal, net giminaičiai. Štai kryžkelėje dangun stiebiasi tiesus lyg stulpas šimtametės pušies kamienas, tarp sodybų, ant kalniuko, penketas irgi šimtamečių pušų, bet vingrios, žalčiais suraizgytomis storomis šakomis. Kitų sodybų šeimynos didžiuojasi gruoblėtais ąžuolais, dar kiti gal renka raudonviršius nuosavame beržų sodelyje, o vienoje gatvelėje aptikau tarsi barokiniame parke augančių liepų alėją.

Raigardo slėnis ties Švendubre. Vasaros polėkis.

Sodyba su bičių aviliais

Kaimo skersgatvyje

Švendubrės kaimo pakraštyje, lyg koks amžių tėkmės paminklas, stūkso piramidę primenantis didžiulis akmuo. Kadaise jis laikytas šventu, padavimuose minima, jog akmens atskalų dėta į naujai statomų bažnyčių pamatus. Bet būta ir kitokių, humoristinių pasakojimų: tą akmenį, vieną tamsią naktį nešęs velnias, ketindamas Nemuną užtvenkti, bet, gaidžiams pragydus – turėjęs čia pamesti. Ilgainiui, jau moderniaisiais laikais, prilipo akmeniui velnio vardas. Dabar, vis dažniau prisimenamos stebuklinės akmens galios, skelbiama, jog jis skleidžiąs sveikatingą šilumą, kurią galima pajausti prisiglaudus. Tikrai, sunku lyg svetimam praeiti pro akmenį, jis traukte traukia, rodos nori pasidalinti su tavimi iš žemės gelmių kylančia galia.

Šios vietovės išskirtinumą jautė ir prieš tūkstančius metų gyvenę žmonės. Archeologai Švendubrės apylinkėse aptiko keliolika akmens amžiaus stovyklaviečių pėdsakų. Viena legenda užsimena apie dar ankstesnius laikus, pasakoja apie Raigardo slėnyje klestėjusį turtingą miestą. Deja, jo gyventojai išpuiko, užrūstino Perkūną ir buvo nubausti – paslaptingasis miestas nugrimzdo raiste. Ši istorija primena garsiosios Atlantidos likimą. Ar mituose slypi praeitis? Gal kažkada tikrai egzistavo ir Atlantida, ir Raigardo miestas? 

Žalia sodyba su hortenzijų krūmu

Švendubrės pušys

Mitologinis Švendubrės akmuo

Geltonas namas geltoname lauke

Keletą dienų klajojau Švendubrės kaime ieškodamas vaizdingų motyvų, bet supratau pritrūkęs laiko – rodos tokiam mažam kaimeliui aprėpti. Paskutinę Švendubrės plenero dieną ant Nemunykščio tilto sutiktas irgi keliauninkas, šio krašto tyrėjas Romas, pažėrė tarsi iš gausybės rago – ar ten buvai, ar matei, aplankei. Pasirodo, kažkur čia, miškingoje Nemuno pakrantėje slepiasi Juodasis kalnas – gal kažkada buvęs piliakalniu. Nenubridau ir prie Užubalio kalno (dabar medžiais apžėlusi milžiniška smėlio kopa), nenuėjau iki Pereselcų, dar neradau net Nemunykščio-Kubilnyčios ir Nemuno santakos. Neliūdėk, guodė Romas, Raigardo klonio niekas negali iki galo ištirti, yra pelkių, lankų kur joks žmogus neįžengs. Bet santaką galime šiandien aplankyti!

Nemuno ir jo senvagių santakoje platu, lyg ežeras linguotų, kitą, lietingą vasarą gal primintų net Kauno marias, bet šiemet, pačiame Nemuno vandenų viduryje išniro smėlio sala, pailga lyg banginio nugara, ant jos, pasijautę laivo keleiviais stypso kormoranų pulkas, aristokratiškų garnių dvejetas. Pakrančių sąžalynuose, meldynuose krebžda nematomos antys, netoliese sūkurį susuko žuvis – gal stambi lydeka? Nurimo, tik vėjo gūsis kilstelėjo krūmo šaką, perbėgo žolynų viršūnėmis. Bet, netikėtai, šalia, pievoje triukšmingai pakilęs kurapkų pulkas vėl patraukė mūsų žvilgsnius atgal, į plačiai besiveriantį Švendubrės slėnį, o pavakario saulė, pakvietė į kelią link Druskininkų.

Atgal