VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
08.02. 2019-ieji – Juozo Tumo-Vaižganto metai
Loreta Nikolenkienė
Lietuvos žurnalistų sąjungos narė
Šiais metais minimos kunigo ir rašytojo, visuomenės veikėjo Juozo Tumo-Vaižganto 150-osios gimimo metinės, tad ir 2019-ieji paskelbti Juozo Tumo-Vaižganto metais. Kunigas, rašytojas, pasirinkęs sau slapyvardžiu senovės lietuvių linų dievą Vaižgantą, XX a. pr. kūrė Vilniuje, gaivino kultūrinį ir pilietinį miesto gyvenimą, telkė lietuvių visuomenę.
Juozas Tumas-Vaižgantas
Juozas Tumas gimė 1869 m. rugsėjo 20 d. Rokiškio apsk., Aluotų vlsč., Svėdasų parapijoje, Malaišių kaime.
J. Tumas platino „Varpą".
1928 m. Lietuvos Respublikos vyriausybė už jo nuopelnus
Lietuvai J. Tumą-Vaižgantą apdovanojo Didžiuoju „Lietuvos kunigaikščio Gedimino" I laipsnio ordinu.
Mirė 1933 m. balandžio 29 d. Kaune. Palaidotas prie Vytauto Didžiojo bažnyčios, kurios rektoriumi ilgus metus buvo.
Seimo priimtame nutarime pabrėžiama, kad Juozas Tumas-Vaižgantas yra viena iš ryškiausių XX a. pirmos pusės asmenybių, tautinio atgimimo ir moderniosios kultūros reiškėjas, lietuvių prozos klasikas, kritikas ir literatūros istorikas, kurio kūrybinis palikimas yra gausiausias tarp jo meto rašytojų.
Vaižgantas perduoda laikraščio VILTIS redaktoriaus pareigas kun. Fabijonui Kemėšiui, 1911 m. birželio 11 d. Fotografas Aleksandras Jurašaitis
J. Tumo-Vaižganto 150-ųjų gimimo metinių minėjimo planą įgyvendina Švietimo ir mokslo, Užsienio reikalų ministerijos, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, kitos kultūros įstaigos, šalies savivaldybės.
Lietuvos kaimo rašytojų sąjunga šiai sukakčiai paminėti išleido antologiją „Čia, kur Nemunas...“ Joje spausdinami eilėraščiai, proza, publicistika.
Antologijos „Čia, kur Nemunas...“ viršelis
Knygoje publikuojamų kūrinių autoriai kilę iš įvairių Lietuvos miestelių, regionų, tad ir daugelio jų kūryboje atsispindi gimtojo krašto vaizdai.
***
Jurbarkas gražus nuo seno/Prie tų upių glaudžias. –/Ant piliakalnių gyvena/Ainių mintys graudžios. (Stasys Arbačiauskas, Jurbarkas).
***
Dubysa, Minija. Nevėžis ir Šešupė/ Intakais Nemuną maitina –/ Tėviškės krantuose dabinas –/Supama Nemuno lopšyje/ Žvelgia Punia nuo pilies kalno,/ Šilais apglėbusi Strazdinę / MergelėMarija širdį ramina,/ Lietuvos laisvei dovana šventa.
(Ona Briedytė, Šiauliai).
***
Kietaviškės/ Mintys ir viltys ateina iš tolių,/ Vingiuotom pakrantėm Skersės ir Spenglos. /Bus atviros širdys senolių,/ Kol žiburiai žibės ir švytės prie Strėvos. (Onutė Kulbokienė, Elektrėnai).
***
Gimtieji Gargždai/Kaip miela ir gera sugrįžti/Į savo gimtuosius Gargždus./Vilioja čia Minijos vingiai/Šis miestas išliko brangus. (Vytautas Viskantas, Vilnius).
***
„Lietuvą ir lietuvius mylėjau, bet sentimentus jiems jau iškalbėjau savo raštuose – prašom pasiskaityti ir bus vis tiek, ar aš tebesu, ar nebesu“ . Vaižgantas.
Bibliotekose, įvairiuose kultūros renginiuose dažnai vyksta Vaižganto kūrybos skaitymų ciklai, organizuojamos popietės, paskaitos, parodos, tad susitikimų, skirtų Vaižganto kūrybiniam palikimui, jo asmenybės sklaidai, šiais metais dar bus gausu.
