VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
07.26. O kokie mįslingi mūsų būties paradoksai!
Arnoldas Piročkinas
Dviejuose „Lietuvos aido“ numeriuose (2019 06 01-07, Nr. 22 , p. 9 ir 06 08-14, Nr.23, p. 10) išspausdinta publikacija„John Lawrence Hill. Vienintelis tvirtas pamatas apibrėžiant žmogaus teises“ tikriausiai patrauks skaitytoją, linkusį gilintis į kardinalines žmonijos ir žmogaus būties mįsles. Šioje publikacijoje, kuri yra tik knygos ištrauka, anglas teisės profesorius Johnas Lavrenc'as Hillas (taip parašoma kartais ir publikacijos rengėjų), atsakydamas į Mercator Net klausimus, aiškina Vakarų pasaulyje dabar plačiai nagrinėjamą laisvės, atsakomybės ir žmogiškojo orumo „triadą“. Jos apibendrinimas sudaro prigimtinės teisės esmę. Ši teisės atmaina apimanti ne tik saviveiksmius visuomenės narius, bet ir tuos individus, kurie dar įsčiose, ir tuos, kurie dėl amžiaus ar ligų yra praradę saviveiką. Todėl šios nuostatos šalininkai kategoriškai neigia abortus ir autanaziją (neskausmingą dirbtinį numarinimą). Profesoriui šios triados dalys neginčijamos: „Didžiausios ir kilniausios Vakarų civilizacijos vertybės grįstos Platono, Aristotelio ir stoikų paskleista ir krikščioniškosios tradicijos subrandinta pasaulėžiūra“ (Nr. 22). Dėl šių vertybių branginimo neketinu nė kiek priekaištauti. Nepritarimas kyla dėl Hilo samprotavimų tęsinio.
Diskusijos apie tai, yra Dievas ar jo nėra, yra be galo senas
Anglas teisininkas ir religijos filosofas iš karto, neslėpdamas savo pozicijos dėl tos triados, klausėjui pareiškia: „… dabartinis mūsų ginčas – diskusijos apie tai, yra Dievas ar jo nėra, apie šių dviejų alternatyvų padarinius – yra be galo senas. Šito ginčo šaknys siekia pačią Vakarų filosofijos pradžią“. Toliau autorius, plačiai nušvietęs nuomonių dėl minėtos triados raidą, pateikia savo nuomonę dėl ateizmo: „… nuoseklus ateizmas reiškia ne tik tai, kad nėra Dievo, sielos ir pomirtinio gyvenimo, bet ir tai, jog mūsų moralės principai yra sukurti žmogaus (ir ? todėl keistini arba net ignoruotini)“. Po keliolikos eilučių ateistams primetamų moralės principų dirbtinumas ir savivališkumas dar patvirtinamas tokiu sakiniu: „Ateizmas beveik visada tebuvo gudrybė keistų padrikų įsitikinimų chaosui pridengti“ (Nr. 23). Čia žodis „gudrybė“ tikriausiai yra žodžio „gudragalviavimas“ sinonimas. Šiaip ar taip, šios dvi ištraukėlės rodo, kad autorius ateizmą laiko ne visai dorų žmonių pramanu, skirtu masėms apgauti.
Toks griežtas ateizmo pasmerkimas, sakytume, autoriui kilo iš noro reabilituotis, kad kadaise buvo įsitikinęs ateistas. Tą jis pats prisipažino publikacijoje: „Maždaug prieš dešimt metų ir pats buvau ateistas, rašęs apie laisvę, teises ir atsakomybę. Bet paskui vieną dieną supratau, kad negali būti ir vilkas sotus, ir avis sveika. Turėjau rasti ir svaresnių argumentų šioms mintims pagrįsti. Murdoch citata man buvo tarsi vienas iš nedidelių mąstymo posūkių į teizmą ir galiausiai į krikščionybę“. Toji lemtinga anglės rašytojos ir filosofės Iris Murdoch citata, pateikiama pokalbininko Mercator Net klausime ir skamba taip: „Lengva pasakyti, kad Dievo nėra. Tačiau nelengva tuo patikėti ir pasidaryti išvadas“ (Nr. 23). Tiesiog stebuklingi žodžiai, kad jų pakako ateistui taip lengvai pavirsti kovingu teistu!
Atkreiptinas dėmesys, kad anglas autorius suprimityvina savo buvusią pažiūrą, kvalifikuodamas ateizmą kaip tyčinį tam tikrų žmonių pramaną. Tuo tarpu teizmas, kaip galima iš publikacijoje esančių užuominų spręsti, jam rodosi esąs kažkoks laisvas nuo žmonių valios reiškinys. Filosofai jį, ko gero, apibūdintų terminu transcendentas.
Rašant ir skaitant Filosofų darbus, labai svarbu gerai suvokti terminus: šiuo atveju – teizmą ir ateizmą, kurių semantikoje yra graikiškojo žodžio theos „dievas“ reikšmė. Pirmajam terminui sunku rasti lietuvišką atitikmenį, todėl reikia tenkintis V. Vaitkevičiūtės „Tarptautinių žodžių žodyne“ duotu aiškinimu: „religijos forma ir religinės filosofijos koncepcija, pripažįstančios vienintelį Dievą kaip antgamtinę asmenišką būtybę, sukūrusią pasaulį ir veikiančią jame“. Graikų kalbos priešdėlis a- turi neiginio reikšmę. Todėl ateizmas yra teizmo priešprieša ir lietuviškai gali būti vadinamas bedievybe. Atitinkamai skirtini ir priešingų įsitikinimų žmonės – teistai ir ateistai.
Iki 1940 m. Lietuvoje šie terminai buvo retai vartojami: teizmas ir teistas gal visai nevartoti, o vietoj ateizmo ir ateisto vartota laisvamanybė ir laisvamanis. Bolševikų valdymo metais pastarieji terminai iš vartosenos beveik visai išnyko. Matyt, dėl to, kad žodžiai laisvamanybė irlaisvamanis bolševikų ideologams rodėsi ne tokios kategoriškos reikšmės kaip ateizmas ir ateistas. Čia tikriausiai prisidėjo ir rusų kalbos įtaka. Na, o terminai teizmas ir teistas lietuvių religinėje ir filosofinėje literatūroje ėmė rodytis jau XXI a.
Teizmas ir ateizmas yra antipodiniai reiškiniai. Kritiškai mąstantys žmonės anksti įžvelgė šių abiejų krypčių trūkumus. Jie mėgino šiaip ar taip suderinti abi sistemas. Štai XVII a., Švietimo epochoje, Anglijoje atsirado religinė filosofija, kuri gavo pavadinimą deizmas. Termino pagrindas prancūziškas žodis deisme, kilęs iš lotyniško žodžio deus „dievas“. Jo šalininkų nuomone, Dievas esąs Visatos kūrėjas, bet, ją paleidęs veikti, nustatęs tam tikrą jos dėsnių sistemą, toliau į jos raidą nesikišąs. Taigi už jos sutrikimus esąs neatsakingas. Žmonės už savo valia pasirinktus poelgius atsiskaitysią Paskutiniame teisme.
Dar radikalesnį santykį su savo kūrinija įžvelgė vadinamojo panteizmo atstovai, pavyzdžiui, XVII a. Nyderlandų filosofas Benediktas Spinoza. Terminas panteizmas yra graikų kalbos sudurtinis žodis, sudarytas iš pan „visa“ ir theos. Taigi galėtume išversti ir taip: Visa yra Dievas. Šis vertimas, kad ir kiek suprimityvintų aiškinimą, išreiškia šios filosofinės minties esmę: nėra asmeninio Dievo, jis yra visur įsikūnijęs. Laikraštyje publikuotame J.L.Hillo pažiūrų išdėstyme šios sistemos visiškai neminimos. Gal jos apibūdintos kituose jo knygos skyriuose. Tačiau išsamioje religinių sistemų studijoje jų praleisti nederėtų, kad nesumenkintume tiesos ieškojimo vaizdo: vienos teizmo ir ateizmo konfrontacijos neužtenka.
Vis dėlto bent trumpai mestelkim žvilgsnį į teizmo ir ateizmo santykį Lietuvoje po 1990 m. Nereikia didelių įrodymų, kad pasakytume, jog atgavusioje nepriklausomybę mūsų šalelėje ateizmas visiškai nuslopęs. Jos gyvenime absoliučiai dominuoja teizmą skelbiančios organizacijos ir institucijos, radijo ir televizijos laidos, spaudos leidiniai. 1918 – 1940 m. Lietuvoje didelę persvarą turėjo teizmą propaguojanti kryptis, bet vis dėlto laisvamaniai įstengė išlaikyti Laisvamanių etinės kultūros draugiją, 1938 m. turėjusią 150 skyrių. Draugija 1933 m. ėmė leisti dvisavaitinį laikraštį „Laisvamanis“, o kai jį valdžia uždarė, tada leido dvisavaitinį laikraštį „Laisvoji mintis“. Dabar, praėjus beveik 30 m. nuo nepriklausomybės atkūrimo, kai liovėsi veikę iš Maskvos nustatomi cerberiški nuostatai, ateizmas tebėra neatsigavęs. Tai nereiškia, kad nesama ateistų, t. y. laisvamanių. Šalyje gal jų rastųsi net visi 25 proc. gyventojų, bet jie nerodo jokio noro organizuotis ir visuomeniškai reikštis. Tą jų abejingumą nemažai lėmė bolševikmečiu vykdyta laisvamanybės kompromitacija. Bet tai ne vienintelė priežastis. Čia esama visam kraštui labai bendros visuomeninės inercijos. Juk neatsigauna nė prieš okupaciją aktyviai veikę jaunalietuviai, pavasarininkai, angelaičiai. Net šauliai ir skautai, kartais išeinantys į viešumą, veikia be „Smetonos laikų“ užmojo.
Gal tokia minties ir pastangų stagnacija ir tenkina teizmo šalininkus ir rėmėjus. Jiems nereikia teisintis dėl daugelio ateistų mėgtų prikišti teizmo prieštaravimų kosmologijai, biologijai ir žmonijos raidai. Pavyzdžiui, teistai gali būti ramūs dėl klausimo, kaip amžių amžius egzistavęs Dievas (asmuo) vieną kartą sumanė iš nieko sukurti Visatą ir Žemėje apgyvendinti pagal savo paveikslą sukurtą žmogų Adomą, o paskui, kad šis nebūtų vienas, nes „Negera žmogui būti vienam“, iš jo šonkaulio sukūrė jam moterį Ievą (Šventasis raštas. Pr. 2, 18). Ir visas šis procesas vyko ne taip seniai. Krikščionių teologai šio kūrimo datą išmintingai nutyli, bet žydai teologai ir šiandien Izraelyje savo tradiciniame kalendoriuje nurodo, kad gyveną 5779-siais metais nuo pasaulio sukūrimo. Kas gi gali sutikti su tokiu trumpu mūsų planetos amžiumi, kai astronomija skaičiuoja, jog saulės sistemai ne mažiau kaip šeši milijardai metų?
Tame pačiame Šventojo Rašto skyrelyje išdėstoma, kad Dievas sukūrė augalus ir gyvūnus, bet nėra jokios užuominos apie mikroorganizmus. Tai visai suprantama, nes Biblijos autoriai savo tekstus kūrė tuo metu, kai žmonija apie juos nieko nežinojo. Mikrobiologijos užuomazgos priklauso XVII-XVIII mūsų eros amžiaus sandūrai, olandų mokslininkui Antonijui Levenhukui (van Leewenhoek, 1632 – 1723) ėmus su mikroskopu stebėti ir tirti vienaląsčius organizmus ir skelbti savo tyrimų rezultatus. Teistai gali džiaugtis, kad jų niekas neklausia, kodėl Biblijoje neminimi, pavyzdžiui, mamutai ir visokios dinozaurų atmainos, išnykusios prieš 60 milijonų metų. Tik šypsnį kelia biblinė versija apie žmonių dimorfizmą – vyriškąją ir moteriškąją lytį. Jis būdingas gyvūnų, o iš dalies ir augalų pasauliui. Kas ne kas atsikirs, kad Šv. Raštas ne biologijos vadovėlis. Tačiau tam tikrais atvejais juo vadovaujamasi kaip vadovu.
Ko vertas Biblijos pasakojimas apie pasaulinį tvaną, kuriuo Dievas nubaudęs visą sugedusią žmoniją ir visus, išskyrus teisuolio Nojaus šeimą ir tai, ko reikia, kad po tvano vėl pasaulis būtų gyvas. Palikime klausimą, kiek apskritai įmanomas toks tvanas. Pažvelkime į šią bausmę moraliniu požiūriu. Juk pasmerkti mirčiai buvo visai nekalti vaikai ir daugybė gyvūnų, kurie nenuodėmiavo kaip suaugę žmonės. Visagalis pasaulio kūrėjas nesumanė, kaip sulaikyti savo sukurtų žmonių palikuonis nuo nuodėmių! Tas pats nenuovokimas matyti iš Dievo Tėvo santykio su savo sūnumi Jėzumi Kristumi. Kad išgelbėtų žmoniją, jis pasmerkia savo sūnų Jėzų Kristų. Krikščionių teologų skelbimas, kad jis žmonijos atpirkėjas, kelia klausimą, nuo ko reikėjo ją atpirkti ir kam reikėjo sumokėti šią baisią išpirką.
Tokių klastingų klausimų galima pateikti teistams kur kas daugiau. Tikriausiai atsiras specialistų, kurie ką nors į juos atsakys. Iš anksto galima pasakyti, kad tie jų atsakymai bus kazuistiniai gudravimai. Ir tada, žmogau, ieškai ateistinių raštų, tikėdamasis rasti tiesą. Tačiau pažintis su ateizmo visuma atveria mąstančiam žmogui ir jo silpnąsias vietas. Ateizmo esama visokių atmainų. Kai kurios pernelyg sureikšmina jo atveriamas žmogaus laisvės erdves. Praktiškai imant, jos neribojamos. Tada savo laisvių ima neriboti ir patys ateistai. Individams neribojant savo laisvių, susidaro sąlygos prarasti senąsias tradicines moralines vertybes ir pasiduoti įvairiems iškrypimams. Tai nuo ateizmo atstumia nemaža žmonių. Tačiau giliau mąstantiems žmonėms ateizmas darosi atgrasus ir dėl jo beprasmiškumo: visą žmogaus būtį jis nušviečia kaip atsitiktinį reiškinį. Štai tada toks žmogus pakliūva į labai nepavydėtiną būseną: tikėjimo Dievu nėra, o tikėjimo ateizmu negali priimti. Tokią būseną yra išreiškęs Vincas Mykolaitis-Putinas eilėraščiu „Su dievu prietaringa“, parašytu 1959 11 10. Cituoju (palieku šaltinio rašybą):
Su dievu – prietaringa,
Be dievo – tuščia ir nyku.
(V. Mykolaitis-Putinas. Raštai. T. 10. – Vilnius, 1969. – P. 228).
Kaip spręsti šią amžiną mąstančios žmonijos dilemą? Kaip spręsti, jei ir poetas, neabejotinai didelio intelekto asmenybė, savo eilėraštį baigia eilutėmis:
Deja, danguj užgeso žvaigždės –
Ir ten erdvė tuščia, pilka.
O gal koks skaitytojas bus laimingesnis – ras patikimą dilemos sprendimą?
Atgal
.jpg)
