VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Transportas

02 25. Nedarkykime vietovardžių

Vytautas Paliukaitis

Maršrutu „Kaunas-Ežerėlis” važiuoju tik poilsio dienomis. Apie keturias dešimtis metų išlipu, o grįždamas atgal lipu į mikroautobusą ir, reikalų prispaustas, net nepažvelgiu į kvitą, kurį vairuotojas atspausdina aparatu.

Grįžęs į sostinę, išsitraukiau iš užrašų knygelės šį miniatiūrinį bilietėlį ir skaitau: „Stotis-Kluoniškis”. Kodėl prireikė sutrumpinti istorijos eigoje logiškai susiformavusio kaimo vardą? Kad Lietuvą prislėgusios krizės verčia iki minimumo mažinti kvito formatą, šitai suprantu, bet, kad dar trumpintų viena raidė iki šiol visuose dokumentuose įrašytą daugiskaitos formą (“-is” tesiskiria nuo “-iai” tuo, kad rašoma vienu ženklu mažiau), vietovardį, galėtų sugalvoti nebent garsusis Ostapas Benderis.

O vardo kilmė įpareigoja mus prisiminti kaip jis atsirado. Prie Nemuno, pietiniame krante įsikūręs Zapyškis pavasariais upei ištvinus kentėjo: iš kluonų, daržinių šieną neišveši, apsemdavo, ištisomis savaitėmis jis mirkdavo vandeny.

Sprendimas statytis kluonus ant kalno – geriausia išeitis, nors mano giminaičiai pasakojo, kaip į gyvenamąjį namą įplaukdavo valtele. Žvejyba, o vietine kalba „žūklė”, „žūklautojas” buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Taip ir iškilo ant kalno daugybė kluonų, įprasminusių didelės teritorijos paskirtį. Dabar jau ir vietos kraštotyrininkai apsnūdo, neskelbia per daugelį metų surinktos medžiagos apie savo kraštą, nekelia reikalavimų visur ir visuomet vartoti apylinkės kaimų vardus taisyklingai.

Tiesa, prieš kelerius metus, prie plento, nuo kurio atsišakojo kelias į Vilemų kaimą, ant stulpelio buvo pasirodžiusi rodyklė su viena pakeista raide: „Vilimai”. Vietos inteligentų pastangomis gana greitai iškraipytas vardas buvo pakeistas į teisingą.

Suprantu, kad klaidos stočių pavadinimuose – ne vairuotojų rūpestis; kartodami: „Ištaisykit, juk turėtų būti „Kluoniškiai” “, tik suerziname juos. O kokie tai puikūs profesionalai, kokie sąžiningi žmonės, pailiustruosiu dviem epizodais. Visi skubam, lekiam, taip, žiūrėk, ką nors ir paliekam mašinoje. Pirmas atvejis – dovanų gautą kailinę pirštinę priekyje šiuo maršrutu važiuojantys vairuotojai saugojo priekyje prie kasos, o po dviejų savaičių, pamatęs ją, apsidžiaugiau, išsitraukiau antrąją, taip pat rudos spalvos ir padėkojęs: „Ačiū, kaip jūs išsaugojot?!”, pasiėmiau. Praslinkus metams, analogiškas atvejis įvyko palikus dvi knygeles apie partizanus. Atsiimdamas paklausiau vairuotojo vardo – „Stasys”, - atsakė trumpai, o aš, sėdėdamas traukinyje, galvojau, kaip gera, kad šitokie žmonės gyventų ir sostinėje, kur valkataujantys jaunuoliai užpuola moteris, tikėdamiesi atimtoje rankinėje rasti pinigų.

Atgal