Teisė ir teisingumo vykdymas
02 18. Operacija „Keelhaul“
Arba kaip Vilkaviškio rajono savivaldybės valdininkai nutarė nubausti asmenis, išvengusius prievartinės repatriacijos į Sovietų Sąjungą
Viktoras Jencius - Butautas
Ne paslaptis, kad pastaraisiais metais išsigimė dešinysis judėjimas Lietuvoje. Prieš dvidešimt metų net ir baisiausiame sapne negalėjai susapnuoti, kad rajono konservatorių vadas imsis iniciatyvos įamžinti sovietų kolaboranto Nr.1 Algirdo Mykolo Brazausko atminimą. Bet realybė tokia, kad Rokiškio konservatorių lyderis Almantas Blažys 2010 metų pabaigoje ėmėsi pastatyti atminimo lentą Algirdui Mykolui Brazauskui. Skubėta iki valdžios pasikeitimo atiduoti pagarbą - suspėjo.
Sunku pasakyti, ant kokios ašies sukasi tariamas Lietuvos politinis gyvenimas. Tačiau kitame respublikos gale gyvenimas taip pat nestovi vietoje. Tiesa, ten muziką užsako ne konservatoriai ir net ne konservatorių ir socialdemokratų aljansas, o socialdemokratai. Vilkaviškis garsėja valdžios vyrų rimtais pokalbiais ir didingomis idėjomis, anot poeto Vladimiro Vysockio, „kas daugiau išgerti gali“... Bet kalba šį kartą ne apie poeto dainą, o apie stalinizmo aukų persekiojimą Vilkaviškio rajono valdininkų rankomis. Sunku pasakyti, ar blaivus žmogus sugebėtų taip tyčiotis iš stalinizmo aukų, tačiau faktai yra tokie, kad 2010 03 03 Vilkaviškio administracijos direktorius Sigitas Kasparaitis, matyt patariant juristei Vilmai Kolpakovienei, nutarė savaip įvertinti stalinizmo aukų likimus. Atsakyme, rašytame Lietuvos Respublikos prezidento kanceliarijai, išdėstė, kad nuosavybė į Alvito dvaro pastatus, priklausiusius 1918 metų Nepriklausomybės akto signatarui Donatui Malinauskui neatstatoma jo anūkui T. Stommai todėl, kad jis dokumentais neįrodė savo giminystės su savo seneliu ir taip toliau... Visaip dėliojo anūko T. Stommos pateiktus dokumentus ir surado ne vieną priežastį, dėl ko negalima anūkui grąžinti seneliui priklausiusio turto. Daugiausiai prieštaravimų jis įžvelgė dėl Donato Malinausko dukros dokumentuose nurodytų gimimo vietų. S. Kasparaitis rašte nurodė, kad Donato Malinausko duktė Marija, anot Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymos, gimė Vilniuje, o jos mirties pažymoje, išduotoje JAV, nurodoma, kad gimė Lenkijoje.
Tik visiški biurokratai ir asmenys, nežinantys Lietuvos istorijos, iš tokio fakto gali daryti toli siekiančias išvadas ir negrąžinti nuosavybės anūkui T.Stommai. Valdininkai, atstatę nuosavybę į Alvito dvaro žemę, buvo neabejotinai daugiau išprusę. Po to sekę teismai pripažino nuosavybės atstatymo teisingumą ir teisėtumą. Čia verta priminti, kad teismuose išnagrinėtos problemos - tiek nuosavybės, tiek giminystės - turi prejudicinę galią. Tačiau tai yra menkaverčiai argumentai Vilkaviškio rajono savivaldybės valdininkams, privalėjusiems atkurti T. Stommai nuosavybę į Alvito dvaro pastatus.
S. Kasparaitis žuvo garsiojo autoįvykio metu, todėl lieka viltis, kad juristė V. Kolpakovienė supras, kodėl vienuose dokumentuose gimimo vieta - Vilnius, kitose - Lenkija.
Tiesa paprasta. Artėjant sovietų kariuomenei, iš Lietuvos žmonės bėgo bijodami galimų represijų. Pasitraukė ir Donato Malinausko duktė su sūnumi Tadu, bijodama sulaukti tėvų likimo. Pateko jie į amerikiečių okupacinę zoną, tačiau pavojus sulaukti tėvų likimo, išliko. Nors Jaltos konferencijos susitarime 1945 02 11 nebuvo kalbama apie prievartinę repatriaciją, tačiau sąjungininkai: Anglija, Prancūzija, Amerika, nusileido sovietams ir apie 5 milijonus piliečių apgaulės būdu išsiuntė atgal į Sovietų Sąjungą ir pasmerkė juos mirčiai. Pirmieji tai patyrė ukrainiečiai. Masinis žmonių išdavimas sovietams vyko nuo 1945 metų gegužės iki 1946 metų rugpjūčio pabaigos. Istorijoje ši masinė prievartinė deportacija vadinama: „Operation Keelhaul“. Šią operaciją A. Solženycinas pavadino paskutiniąja Antrojo pasaulinio karo paslaptimi.
„Keelhaul“ - tai griežta bausmė Anglijos laivyne, kiti tvirtina, kad tokia bausme bausdavo piratai: žmogų pririšdavo prie kylio ir traukdavo, kol jis mirdavo.
Nors Jaltos susitarimas turėjo paliesti tik iki 1939 metų Sovietų Sąjungos sudėtyje buvusių valstybių piliečius, o Lietuva 1939 metais nebuvo Sovietų Sąjungos sudėtyje, tačiau lietuviai su baime laukė savo eilės. Deportuodavo net baltuosius rusų karininkus, kurie buvo tik Rusijos Imperijos piliečiai ir neturėjo sovietų pilietybės. Deja, ir kai kurie lietuviai neišvengė prievartinės repatriacijos ir atsidūrė plačiajame Sibire. Visi gelbėjosi kaip kas išmanė. Marija Malinauskaitė - Stommienė, būdama Vokietijoje, savo gimimo vietą nurodė - Lenkija, o Tado Stommos gimimo vieta buvo nurodyta: „Kaunas, Lenkija“. Tokie įrašai leido tikėtis išvengti prievartinės deportacijos į Sovietų Sąjungą.
Jeigu šiandieniniam pretendentui atgauti Alvito dvaro pastatus T.Stommai tėvai Vokietijoje dokumentuose būtų nurodę gimimo vietą „Kaunas, Lietuva“, tai gal Vilkaviškio valdininkai neturėtų ir problemų, nes būtų amžiams dingęs be žinios Sibiro platybėse.
Jeigu taip elgiamasi su 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro turtu, tai apie eilinių piliečių turtą kalbėti neverta, jeigu jį nusižiūri vietiniai ir aukštesni valdininkai, buvę sovietinės valdžios garbintojai. O nusižiūrėjo jie tokius dvarus: Paežerių, Alvito, Bistrampolio ir t.t..
Tik ar dirbtinis, apsimestinis problemos nesupratimas yra ta priežastis, dėl kurios galima dešimtmečiais vilkinti nuosavybės atstatymą T.Stommai, pagaliau turėtų išsiaiškinti prokuratūra ir STT. Iš kitos pusės, tai atviras stalinizmo idėjų ir jų darbų palaikymas Vilkaviškio rajone, kurį valdo socialdemokratai. Deja, takoskyros iki šios dienos tarp stalinizmo ir socialdemokratų nėra.
Atgal
