Teisė ir teisingumo vykdymas
Jau laikas keisti Konstituciją?
Po Europos Žmogaus Teisimo sprendimo teks keisti ne Konstituciją, o Konstitucinio Teismo doktriną
2011 01 22
Alfonsas Vaišvila
Europos Žmogaus Teisių Teismui (toliau – EŽTT) pripažinus, kad Lietuvos Konstitucinio Teismo aiškinimu sukurta konstitucinė norma, atimanti iš apkaltos būdu nušalinto nuo pareigų asmens teisę iki gyvos galvos būti renkamu į Seimo nario ar Respublikos Prezidento pareigas, prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 1 protokolo 3 straipsniui, užtikrinančiam laisvus rinkimus į valdžios institucijas, iš naujo atgaivina ne tik šios sankcijos neproporcingumo, bet ir tokio apribojimo apskritai atitikimo Lietuvos Konstitucijai klausimą.
EŽTT svarstė tik šios sankcijos proporcingumo, t. y. siaurą šio klausimo aspektą, visa to klausimo esmė liko nesvarstyta, nesvarstytas liko ir klausimas, kaip Seimo bei Konstitucinio Teismo (toliau – KT) sprendimai dera su galiojančia Lietuvos Konstitucija. Šį klausimą jis paliko pačios Lietuvos galiojančiai teisei. Jo išsiaiškinimas svarbus siekiant susivokti, kaip turėtų pasielgti Lietuvos valstybės institucijos, įpareigotos pašalinti šioje byloje Lietuvos teisinių aktų priešingumą Konvencijai.
Seimas, priimdamas 2004 gegužės 04 d. Prezidento įstatymo 2 straipsnio 2 punkto papildymą, apribojantį apkaltos būdu nušalinto nuo pareigų asmens pasyviąją rinkimų teisę, o KT, tą sankciją sugriežtindamas iki “visiems laikams”, ignoravo Lietuvos Respublikos Konstituciją, kuri savo imperatyviu tekstu nenustato jokių kitų papildomų sankcijų asmeniui, pažeidusiam Konstituciją ir sulaužiusiam priesaiką, kaip tik nušalinimą nuo Seimo nario ar Respublikos Prezidento pareigų (86, 88 str.). Minėtą normą Konstitucinis Teismas sukūrė aiškindamas Konstitucijos tekstą, nors Konstitucija paveda Konstituciniam Teismui ne kurti naujas konstitucines normas, o tik aiškinti esamas, t. y. daryti jose formuluojamas elgesio taisykles aiškiau suvokiamas taikomos situacijos atžvilgiu. Dėl to Konstitucinio Teismo nutarimai laikomi Konstitucijos aiškinimo ir taikymo, o ne Konstitucijos kūrimo aktais. Bet jei Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstituciją, pernelyg atitrūksta nuo Konstitucijos rašytinio teksto ir remdamasis tik jam vienam žinoma “Konstitucijos dvasia”, sukuria visiškai naują savarankišką Konstitucijos normą, tai toks Konstitucijos aiškinimas virsta Konstitucijos kūrimu. Jis pažeidžia konstitucinį valdžių padalijimo principą, kuris leidžia kurti naujas savarankiškas Konstitucijos normas tik dviem subjektams: Tautai ir Seimui. Konstitucija ir Konstitucinio Teismo įstatymas nesuteikia Konstituciniam Teismui teisės, remiantis “Konstitucijos dvasia”, kurti naujas Konstitucijos normas, atvirkščiai - Konstitucinio Teismo įstatymo 56 straipsnis reikalauja, kad Konstitucinis Teismas, surašydamas savo nutarimą, nurodytų “Konstitucijos normą, kuria vadovavosi Konstitucinis Teismas, vertindamas akto ar veiksmo atitikimą Konstitucijai”.
Čia nedaug ką gali padėti ir Konstitucinio Teismo kartojama frazė: “Negalima skaityti Konstitucijos pažodžiui”. Šis teiginys teisingas tik tiek, kiek rašytinis tekstas negali duoti visais Konstitucijos taikymo atvejais aiškaus atsakymo. Būdamas teisingas tik apibrėžtose ribose, šis teiginys reikalauja, kad šia tiesa būtų naudojamasi itin atsargiai. Priešingu atveju iškyla grėsmė panaikinti ribą tarp leistino ir savavališko Konstitucijos aiškinimo, Konstitucinis Teismas tokiu atveju tarsi susikuria pats sau pagrindą plėsti savo kompetenciją ir tokiu pat mastu savintis visai tautai priklausančią Konstituciją. Tada piliečiai net ir referendumu priėmę Konstituciją, gali nežinoti, ką Konstitucija jiems leidžia, o ko neleidžia.
Be to, Konstitucinis Teismas, aiškinimu sukurdamas konstitucinę normą visiems laikams atimti iš apkaltos būdu nušalinto asmens teisę būti renkamam, sukūrė papildomą sankciją, net žymiai sunkesnę už Konstitucijos nustatytą vienintelę sankciją – nušalinimą nuo pareigų. Tai savo sprendime yra konstatavęs ir EŽTT. Papildoma sankcija jokioje teisėje nėra ir negali būti sunkesnė už pagrindinę. Todėl Konstitucinio Teismo sukurta konstitucinė norma, kaip viršijanti šios institucijos kompetenciją ir prieštaraujanti tiek Konstitucijos tekstui, tiek ir “Konstitucijos dvasiai”, neturi ne tik konstitucinės, bet ir apskritai teisinės normos galios ir todėl eliminuotina iš teisės sistemos. “Baudimo neproporcingumas” šių argumentų požiūriu gali atrodyti tik kaip smulkmena, kaip trečios eilės argumentas.
Konstitucijai prieštaraujančia (nors ir mažesniu mastu), reikėtų laikyti ir minėtą 2004 gegužės 04 d. Seimo priimtą Prezidento įstatymo 2 straipsnio 2 punkto pataisą, apribojusią apkaltos būdu nušalinto nuo pareigų asmens pasyviąją rinkimų teisę 5 metams. Konstitucija, kaip minėjome, nenustato papildomų sankcijų apkaltos būdu nušalintam nuo pareigų asmeniui, bet ji kartu nesuteikia Seimui teisės paprastu įstatymu tokius apribojimus įvesti. Galiojanti Konstitucija leidžia riboti piliečių rinkimų teisę tik vienu atveju – asmeniui, pripažintam teismo neveiksniu (34 str.). Konstitucija ir Rinkimų įstatymas nenustato jokių rinkimų teisės apribojimų balotiruotis į Seimo nario ar Respublikos Prezidento pareigybę net ir baudžiamoje byloje už pačius sunkiausius nusikaltimus (tyčinius nužudymus) teismo teistiems asmenims, jei tik jie yra jau atlikę bausmę.
Draudimai užimti tam tikras valstybės pareigas gali būti nustatomi tik atžvilgiu tų asmenų, kurie yra ne tautos renkami, o skiriami ar renkami atstovaujamosios ar vykdomosios valdžios. Pavyzdžiui, tose valstybėse, kur Prezidentą renka ne tauta, o parlamentai, ten apkaltos būdu nušalinto asmens teisės būti renkamam į tas pačias pareigas apribojimai, nustatyti to paties parlamento, būtų visiškai teisėti, nes, apribodamas tokio asmens rinkimų pasyviąją teisę, Parlamentas kartu apriboja ir savo paties teisę ribotą ar neribotą laiką rinkti (skirti) į tam tikras pareigas apkaltos būdu nušalintą asmenį. Ši parlamento teisė apsiriboti savo operatyvinius įgaliojimus konkretaus atvejo atžvilgiu seka iš parlamento subjektinės teisės skirti konkrečius pareigūnus specifikos.
Bet tokia situacija yra visiškai neteisėta ir neleistina Lietuvos Konstitucijos požiūriu, kur Prezidentą renka ne Seimas, o Tauta. Šiuo atveju apriboti apkaltos būdu nušalinto asmens teisę būti renkamam, tai kartu ta dalimi apriboti ir tautos suverenitetą, t. y. nustatyti Tautai, ką ji turi teisę rinkti ir ko neturi teisės rinkti. Suverenitetas kaip aukščiausia valstybėje valdžia pagal Konstituciją priklauso išimtinai tautai. “Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių” (3 str. 1 dalį). Kokiems asmenims suteikti valdinius įgaliojimus, yra išimtinai tautos teisė tais atvejais, kai tauta pareiškia savo valią in corpore. O tokie atvejai yra Respublikos Prezidento, Seimo narių rinkimai ir referendumai. Šios išimtinai tautai priklausančios teisės negali varžyti, riboti jokia tos pačios tautos sukurta institucija, ar ji vadintųsi Seimu, ar Konstituciniu Teismu, jei pati tauta Konstitucijos tiesioginiu rašytiniu tekstu nėra tokios teisės šioms institucijoms suteikusi. Konstituciniam Teismui suteikta monopolinė teisė duoti visiems privalomą Konstitucijos teksto aiškinimą nereiškia, kad Konstitucijos sergėtojai nėra varžomi tos pačios Konstitucijos.
Tai, kad nei Seimas paprastu įstatymu, nei Konstitucinis Teismas aiškinimu negali sukurti papildomos sankcijos (tuo labiau sunkesnės už pagrindinę) riboti apkaltos būdu nušalinto asmens rinkimų teisės nei ribotam, nei neribotam laikui, seka ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris nustato, kad “Piliečiams leidžiama viskas, kas nėra tiesiogiai uždrausta įstatymu ir nepažeidžia kitų asmenų teisių, o valstybės institucijoms (taip pat Seimui ir Konstituciniam Teismui – aut.) leidžiama tik tas, kas tiesiogiai yra leidžiama įstatymo arba Konstitucijos tekstu”. Kas tiesiogiai nėra leidžiama, tas valstybės institucijoms yra draudžiama. Taip yra todėl, kad valstybės institucijos nepasisavintų teisės laisvu Konstitucijos teksto aiškinimu plėsti savo kompetenciją (teises) ir tuo kelti grėsmę piliečių teisėms.
Jei Seimas vis tik nori riboti nušalinto apkaltos būdu asmens teisę būti renkamam, tai jis turi sukurti naują Konstitucijos normą pagal visas tokių normų kūrimo ir legalizavimo procedūras. Bet ta nauja norma jau negalės būti taikoma atgal, o tik į ateitį, t. y. galios tik tų asmenų atžvilgiu, kurie bus apkaltos būdu nušalinti nuo pareigų po šios konstitucinės normos įsigaliojimo.
Jei šioje byloje ieškant sprendimo bus norima vadovautis Konstitucijos, žmogaus teisių viršenybe, tai ši problema galėtų būti sprendžiama gana paprastai: nuo EŽTT sprendimo įsigaliojimo dienos Konstitucinio Teismo sukurta teisės norma, ribojanti apkaltos būdu nušalinto asmens rinkimų teisę, netenka juridinės galios ir lieka galioti iki tol buvusi konstitucinė tvarka (status quo). Pats principinis klausimas, ar apkaltos būdu nušalintas asmuo gali užimti Seimo nario ar Prezidento pareigas, paliekamas spręsti tautai per Seimo ar Prezidento rinkimus.
Bet jei ir toliau bus laikomasi antikonstitucinės nuostatos, kad Seimas ar Konstitucinis Teismas gali savo nuožiūra apkaltos byloje sukurti ar Konstitucijos dvasioje “atrasti” papildomas ir dar sunkesnes sankcijas, negu nušalinimas nuo pareigų, tai reikš, kad valstybinė valdžia ir toliau nusiteikusi kelti savo partines politines ambicijas aukščiau Konstitucijos, aukščiau žmogaus teisių, nusiteikusi toliau palaikyti valstybėje teisinę sumaištį ir gilinti visuomenės susipriešinimą. Konstitucinis Teismas yra vienintelė valstybė institucija, kuri pašaukta garantuoti Konstitucijos viršenybę visai Lietuvos teisės aktų hierarchijai. Ši kilni jo misija nereikalauja, kad Konstitucinis Teismas būtų neklystanti institucija. Ji tik reikalauja, kad suklydus užtektų atsakomybės įveikti suklydimus. Klaidos pripažinimas nemenkina jokios institucijos socialinio prestižo, atvirkščiai - prestižą menkina tik užsisklendimas klaidoje.
Žinoma, esant “piktai valiai” ir politinių ambicijų viršenybei, galimi ir kiti sprendimai. Kadangi EŽTT pripažino Konvencijai prieštaraujantį ne patį rinkimų teisės ribojimą, o tik tokio ribojimo mastą – “visam laikui” kaip “neproporcingą”, tai šį sprendimą pažodžiui skaitantys turės galimybės siekti to paties tikslo, tik formaliai pašalinant formuluotę “visam laikui”. Kas gali nustatyti, kokia teisės būti renkamam ribojimo trukmė laikytina “proporcinga”? Kiekvienas tokį “proporcingumą” ir toliau galės suprasti sau naudinga prasme: vienam (Konstituciniam Teismui) ir toliau galės atrodyti kad šios teisės apribojimas “visam laikui” yra “proporcingas”, kitam (EŽTT-mui) - mažesnis negu “visam laikui”. Bet jeigu negalima apkaltos būdu nušalinto asmens paklausti, “kaip ilgai jis ketina gyventi ir sveikuoti”, tai kodėl to paties nušalinimo “visam laikui” negalima siekti pakeitus šią formulę ribotos, bet padidintos trukmės terminu, pavyzdžiui, iki 10, 20, 40, 60 metų, kad asmuo - ir atgavęs šią teisę - negalėtų praktiškai ja pasinaudoti. Šitaip atsiveria galimybė, išvarius savivalę pro duris, vėlei ją susigrąžinti pro langą, o Lietuvos Konstitucijos ir Konvencijos nustatomą realią žmogaus teisių apsaugą paversti apgaulinga.
Tačiau, kaip minėta, galimas ir civilizuotas, pagarbą teisei ir Konstitucijai reiškiantis sprendimas. Pavedimas jį spręsti tautai per Seimo ar Prezidento rinkimus, ne tik atitiktų Lietuvos Konstituciją ir Konvenciją (jų raidę ir prasmę), bet ir šiuo metu Europoje ir Amerikoje vykstančius demokratijos atsinaujinimo procesus, kai atstovaujamosios demokratijos absoliutinimo krizę, žmonių nepasitikėjimą valdžios institucijomis siekiama įveikti plėtojant “dalyvavimo” arba tiesioginę demokratiją vis daugiau klausimų perduodant spręsti patiems žmonėms. Tai kelias į santarvę ir pasitikėjimą tarp valdžios ir tautos. Tuo tarpu tradicinis autoritarinių ambicijų bandymas viską spręsti be tautos, viską geriau žinoti negu tauta, užsispyrimas savo tiesoje ar netiesoje komplikuoja problemas.
Atgal
