Teisė ir teisingumo vykdymas
09 25. Demokratiška teisėsauga – teisingumo sąlyga valstybėje
Prof. Vladas Vilimas, Lietuvos Sąjūdžio tarybos narys, Lietuvos Žmogaus teisių gynimo asociacijos komiteto narys
Pastaruoju metu žiniasklaida vis dažniau primena visuomenei, kad įstatymai turi būti vykdomi. Vadinasi, iškilo problema. Juk demokratinėje valstybėje įstatymas – karalius. Dura lex, sed lex (žiaurus įstatymas, bet įstatymas), taigi, jį taip pat būtina vykdyti. Tai dažnai kartoja ir LSDP garbės pirmininkas Aloyzas Sakalas. Tačiau įstatymus ruošia teisininkai profesionalai. Priima Seimas.
Kaip apibūdinami prasti įstatymai? “Prasti įstatymai – žiauriausia tironijos forma“ – sakė airių kilmės anglų politikas, filosofas Edmundas Berkas (1729-1797). O juk tironija su teisingumu lyg ir nesiderina?
Prof. Vladas Vilimas
Apie tai, kad įstatymai gali būti ir nevykę, diskutuoti vengiama. Reikalaujama tik besąlygiškai juos vykdyti. Ar tai turėtų reikšti, kad visi įstatymai geri? Faktiškai visuomenė izoliuota nuo institucijų, kurios turi tikrinti priimtų įstatymų kokybę – tai akivaizdu, stebint Konstitucinį teismą. Paradoksas: į šį teismą gali kreiptis tik įstatymų rengėjai ir leidėjai, taip pat teisėjai bylos nagrinėjimo metu, bet tai daryti imperatyvo nėra.
Vis dėlto valstybėje įstatymų leidyba turi būti sutvarkyta taip, kad būtų išvengta žiauriausios, anot E. Berko, tironijos formos, su kuria mes susiduriame.
Prastus, korupcinius įstatymus turėtų išaiškinti, sušvelninti ar tiesiog neutralizuoti teismai. Žinoma, tik demokratiškai suformuoti teismai, kuriuose deramą vietą užima visuomenės atstovai. Deja, demokratiškų teismų neturime. Teismai degradavę, netekę visuomenės pasitikėjimo.
Jei peržvelgtume teisėjų biografijas, rastume visko. Apie 30 milijonierių, nemaža dalis dirbę advokatais, prokurorais, tardytojais. Elitas - Aukščiausiajame, Konstituciniame, Vyriausiajame administraciniame, Apeliaciniame teismuose. Pagal amžių didžioji dalis yra buvusieji sovietiniai teisininkai, kuriuos Kalininas charakterizuoja taip: “… teismo organuose, ypač liaudies teismuose, turi būti geriausi komunistai, geriausi oratoriai, turi būti žmonės, kurie puikiai supranta masių psichologiją. Kai teismas priima kokį nors sprendimą, svarbu ne vien tai, kad jis būtų teisingas pagal įstatymą, bet ir tai, kad auditorija mintyse sutiktų su nuosprendžiu ir pasakytų: teisingai teismas nutarė” (A. Likas. Teismo proceso kultūra, Vilnius, 1974. – p. 42).
Šiuo metu teismų sprendimus supranta labai menka auditorija – iki 15 procentų Lietuvos žmonių, t. y. ta “sava” visuomenės dalis, kurią teismai aptarnauja. Likusieji dėl aukščiau nurodytų priežasčių teigia, kad teismais nepasitiki. Šis nepasitikėjimas yra didžiausias ES ir apskritai demokratinių valstybių tarpe. Tokia situacija negali nekelti susirūpinimo – kaip tokiomis sąlygomis įmanoma kova su korupcija? Ar galima tikėtis skaidrių investicijų valstybėje, kurioje teisingumas tapo didžiausiu deficitu? Juk tik teismai vykdo teisingumą, o teisė gali remtis ir prastais įstatymais.
Visi bandymai sustyguoti teismų veiklą persodinant “muzikantus” – eilinis priešrinkiminis triukas, skirtas “nesubrendusiai” visuomenei. O jei ta visuomenė, neduokdie, subrendo – kas tada? Pagaliau laikas išsiaiškinti ir paties termino “nesubrendusi” visuomenė autorius, juk ta visuomenė yra mokesčių mokėtojai, jie turi teisę žinoti, ką samdo. Bet tai atskira tema, nors vieną šios koncepcijos puoselėtojų galiu paminėti: tai Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete aukščiausį postą užimantis asmuo.
Jei norime, kad teismai vykdytų ne teisę, bet tai, kas numatyta Konstitucijos 109 straipsnyje – teisingumą – be esminių Konstitucijos pataisų neišsiversime. Šį darbą gali atlikti tik visuomenė referendumo keliu, glaudžiai bendradarbiaudama su Seimu. Iki šiol parlamente bet koks šios problemos sprendimas buvo blokuojamas Seimo Teisės ir teisėsaugos komiteto, kuriam vadovauja Stasys Šedbaras. Kadangi teismų pertvarkos svarstymas vetuotas bendru Komito sutarimu, verta susipažinti su šio komiteto nariais ir prieš rinkimus juos gerai įsiminti.
Tik įvedus esmines Konstitucijos pataisas, leidžiančias visuomenei išsirinkti teisėjus ir kontroliuoti priimtų įstatymų kokybę – t. y. prižiūrėti, ar įstatymų leidėjo, vykdomosios ar vietos valdžios institucijos priimtas įstatymas ar teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai ar įstatymams – galima tikėtis persilaužimo kovoje su korupcija ir išvengti tironijos valstybėje. O tuo pačiu ir pakeisti piliečių požiūrį į teisingumą vykdančią instituciją.
Priimtų įstatymų kontrolę turėtų atlikti tik nepriklausoma institucija, į kurią galėtų kreiptis kiekvienas Lietuvos pilietis raštu arba žodžiu, kad būtų patikrintas įstatymo atitikimas Konstitucijai.
Žinoma, jei norime, kad keistųsi visuomenės požiūris į teisėsaugos institucijas, reikėtų surasti priešnuodį ir teisininkų profesionalų peršamam požiūriui, esą Lietuvos žmonės nėra subrendę dalyvauti teisingumo vykdyme, esą Lietuvoje visi „švogeriai“ (tai taip pat nurodoma kaip viena iš priežasčių). Siūlyčiau tokius teiginius vertinti kaip pataloginį reiškinį, nepaisant to, kas juos išsakytų – Seimo narys, instituto mokslinis darbuotojas, universiteto profesorius ar akademikas. Manau, kad visuomenė tai supras ir jos požiūris į teisingumą vykdančią instituciją kardinaliai pasikeis.
Atgal
