Teisė ir teisingumo vykdymas
04 24. Naujas teisinės sumaišties kėlimas
Prof. habil. dr. Alfonsas Vaišvila
Europos Žmogaus Teisių Teismui 2011 m. sausio 6 d. sprendimu pripažinus, kad Lietuvos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas ir jį sekęs 2004 m. liepos 15 d. Seimo rinkimų įstatymo atitinkamas pakeitimas, uždraudę apkaltos pagrindu nušalintam asmeniui balotiruotis į Seimo ar kitas valstybines tarnybas, reikalaujančias priesaikos, prieštarauja Konvencijos 1 protokolo 3 straipsniui, Lietuvoje vėl kyla nauja teisinės sumaišties banga, tik dabar susijusi su būtinybe įvykdyti EŽTT sprendimą, apnuoginusį padarytas teisines klaidas, ir nenoru prisipažinti suklydus. Prie šio nenoro siekiama pritaikyti ir išeitį iš šios situacijos. Todėl siūloma ne ištaisyti padarytą klaidą, ne atšaukti priimtus, kaip dabar paaiškėjo, neteisėtus teisės aktus, o priešingai – norima juos aiškinti taip, kad suklydimas nustotų būti suklydimu ir kad dėl šio suklydimo kaltais būtų galima pripažinti pačius Konstitucijos kūrėjus, kurie neva dar anais 1992 m. tą klaidą buvo padarę (sukūrė normos, ribojančios apkaltos būdu nušalinto nuo pareigų asmens pasyviąją rinkimų teisę iki gyvos galvos, intuiciją), bet ji buvusi užmaskuota, o KT minėtu nutarimu tik ją atpažinęs, dešifravęs ir paviešinęs, todėl reikia ne Konstituciniam Teismui atšaukti savo nutarimą, o keisti Konstituciją. Tik šios idėjos šalininkams iškyla vienas keblumas – neaišku, kurį Konstitucijos straipsnį reikėtų keisti, kuris iš jų nustato papildomą sankciją ir dar sunkesnę už pagrindinę, draudžiančią apkaltos būdu nušalintam asmeniui naudotis pasyviąja rinkimų teise iki gyvos galvos. Kadangi Konstitucijoje tokios normos nebuvo ir nėra (ji sukurta tik KT aiškinimu, nors kurti naujas konstitucines normas Konstituciniam Teismui nesuteikia teisės nei Konstitucija, nei Konstitucinio teismo įstatymas), tai raginimu „keisti Konstituciją” faktiškai siekiama ne keisti Konstituciją, o ją papildyti nauja norma, ribojančia ne tik apkaltos būdu nušalinto asmens teisę balotiruotis, bet tuo pačiu riboti ir piliečių (tautos) suverenią teisę laisvai reikšti savo valią rinkimuose.
Tačiau ar galimas šiuo atveju neutralus teisinis požiūris į šią situaciją, laisvas nuo politinių aistrų ir atskirų asmenų ambicijų? O jeigu galimas, tai jis, manau, turėtų remtis bent šiomis nuostatomis:
1) Konvencija yra Lietuvos ratifikuota tarptautinė sutartis. Ratifikuodama šią Konvenciją, Lietuva tiesiogiai ar netiesiogiai pareiškė, kad tarp Konvencijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos nėra prieštaravimo ir kartu įsipareigojo, kad ji nuo ratifikavimo dienos nepriims jokių savo teisės aktų, o jau galiojančių, taip pat ir Konstitucijos, neaiškins taip, kad tie aktai imtų prieštarauti Konvencijai. Priešingu atveju reikštų, kad Lietuva atsimeta nuo tarptautinės sutarties ir tampa netinkamu tarptautinių santykių dalyviu.
2) Europos bendrija, parengusi šią Konvenciją, kartu įsteigė Europos Žmogaus Teisių Teismą, kuriam vieninteliam suteikė teisę oficialiai konstatuoti, ar Konvenciją pasirašiusių valstybių konkretūs teisės aktai atitinka Konvenciją. Konstatuoti Konvencijos pažeidimą, tai konstatuoti, kad Konvencijai prieštaraujantys teisės aktai nuo tos dienos neteko juridinės galios ir netaikomi, kiek ratifikuota Konvencija laikoma sudėtine Lietuvos teisės sistemos dalimi. Tokia yra paprasta teisės aktų hierarchijos taisyklė, kuri iki šiol nėra atšaukta. Vadinasi, EŽTT konstatavus, kad Lietuvos KT minėtas nutarimas ta savo dalimi, kuria iki gyvos galvos apribojama asmens, nušalinto nuo pareigų apkaltos būdu, pasyvioji rinkimų teisė, o jo pagrindu priimta Seimo rinkimų įstatymo pataisa prieštarauja Konvencijai, tie aktai netenka juridinės galios ir netaikomi nuo tos dienos, kai paskelbtas EŽTT sprendimas.
3) Kai kas mano, kad EŽTT sprendimas nesustabdo tų aktų galiojimo, nes atseit EŽTT nėra „apeliacinė instancija” Lietuvos teisės aktams. EŽTT tikrai nėra tokia „apeliacija”, bet ar Konstitucinis Teismo yra „apeliacija” Seimo priimamiems įstatymams, jei pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstituciniam Teismui konstatavus, kad įstatymas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai, toks įstatymas ar jo dalis netenka galios ir netaikomas nuo tos dienos kai įsigali KT nutarimas? Ar kitokia teisinė tvarka turėtų galioti EŽTT sprendimų atžvilgiu, jei Konvencija yra sudėtinė Lietuvos teisės aktų dalis ir galioja principas, kad valstybės, kaip sakyta, ratifikuodamos šią Konvenciją, yra įsipareigojusios nepriimti jokių naujų teisės aktų ir neaiškinti jau galiojančių taip, kad jie imtų prieštarauti jų ratifikuotai tarptautinei sutarčiai. Kol tokia sutartis galioja, negali tuo pačiu metu galioti Konvencija ir jai prieštaraujantys teisės aktai. EŽTT sprendimas, žinoma, neatšaukia minėtų Lietuvos teisės aktų, panašiai kaip ir Konstitucinio teismo nutarimas, pripažinęs įstatymą priešingu Konstitucijai, neatšaukia to akto, jo nepanaikina. Tai gali padaryti tik tuos aktus priėmusi institucija. Tai tvarka, kuri įneša aiškumą ne tik į nacionalinės valstybės teisės aktų hierarchiją, bet ir į santykius tarp Europos Sąjungos ir jos narių-valstybių teisės aktų. Vadinasi, EŽTT pripažinus, kad apkaltos būdu nušalinto asmens pasyviosios rinkimų teisės suspendavimas iki gyvos galvos prieštarauja Konvencijai, KT turėtų atšaukti ta dalimi savo 2004.V.25 d. nutarimą, o Seimas – atitinkamą rinkimų įstatymo pataisą, pašalindami tas teisės normas iš teisės sistemos kaip negyvą balastą. Seimas tai jau padarė, priimdamas tuo klausimu atitinkamą teisės normą. Konstitucinis Teismas tokios valios kol kas nepareiškė.
Žinoma, Konstituciniam Teismui, linkusiam laikyti save neklystančiu Konstitucijos ir teisės žinovu, žinoma, sunku prisipažinti klydus ir atšaukti minėtą savo nutarimą. Jis bent psichologiškai suinteresuotas, kad būtų atšaukiamas ne jo nutarimas, o „keičiama” toje dalyje Konstitucija, nes tada Konstitucinio Teismo klaida nustotų būti klaida, nes atseit, kaip sakyta, tokia „norma” slypėjusi pačioje Konstitucijoje neformalizuotu pavidalu; KT ją tik pagarsinęs, aktyvizavęs. Čia norima, kad Seimas Konstitucijos „keitimu” šiuo atveju išteisintų ne tik Konstitucinį Teismą, bet ir visus tuos, kurie dalyvavo formuojant tą klaidą ir vėliau ją teisinant.
Žemiškų žmonių pasaulyje, žinoma, įprasta kelti asmeninį prestižą aukščiau tiesos, teisės ir bendrojo (viešojo) intereso - tuo labiau dabarties sąlygomis, kai visuotinai išnyko klystančiųjų prisipažinimai suklydus, o turėti galutinio sprendimo teisę kartu reiškia turėti ir neklystamumo teisę. Todėl ši naujai kuriama teisinė sumaištis aplink R. Pakso bylą, kaip ir garsioji Garliavos byla, tai tik dar vienas įrodymas, kad „teisinėje valstybėje” grupinio intereso viršenybė labiau suprantama negu teisės, Konstitucijos ar tarptautinės teisės viršenybė. O esant tokiai padėčiai, žinoma, maža vilties tikėtis, kad Konstitucinis Teismas atšauks savo nutarimą ta dalimi, kuria jis sukūrė naują Konstitucijos normą, draudžiančią apkaltos būdu nuo pareigų nušalintam asmeniui iki gyvos galvos naudotis pasyviąja rinkimų teise. Konstitucijos papildymą vadinti „Konstitucijos keitimu”, žinoma, yra kitas dalykas, nes, pavadinus daiktus netikrais vardais, suklydę nustoja būti suklydusiais, o kaltieji – kaltais.
Atgal
