Teisė ir teisingumo vykdymas
01 13. Prastuolis
Pavel Borkovski
Lena Maslova Antanui, nors jam to visai nereikėjo, įsipiršo į drauges pati. O apskritai moteriška lytis jo nė netraukė. Gyveno jis savo namelyje Šveicarų kaime netoli Rudaminos. Kas ten žino, kodėl tą vietovę taip pakrikštijo? Žmonės ten gyveno paprasti ir priešingai nei tikrieji šveicarai, garsėjantys savo nepaprastais sūriais, įgudę buvo nebent grybus rinkti ar naminukę varyti.
Viso labo penketas sukiužusių sodybų ir upeliukas, kurį pasistengus peršokti galėtum.
Galbūt dėl kalvų ir jas supančių ąžuolynų kažkas taip gražiai pavadino kaimelį. Bet pasakojimas ne apie Šveicariją Europos centre ir net ne apie Šveicarijos kaimą Jonavos rajono gilumoje.
Antano tėvai pasimirė prieš pora metelių. Palaidojo juos neužilgo vieną po kito ir liko vienut vienutėlis kaip pirštas. Beje, ir ūkio jis neturėjo, neskaitant atklydusio katino.
Dar gyva būdama motina dėl jo pergyvendavo ir kartodavo būti atsargiam, su bet kuo, ypač su miestiečiais, nesusidėti. „Tu pats, sūneli, suprask, silpnoka tavo galvelė, patiklus esi, ožmonės dabar pikti paliko, nuskriausti gali, oaš niekuo padėti nebegalėsiu“, - virkavo ji prieš mirtį.
Tomis minutėmis jis ant motinos pykdavo. Ir kam patiktų, kai tavo protą sverti pradeda?!
Iš tiesų, mokslai Antanui nesisekė. Po šešerių metų įveikęs vos tris klases ir visai juos metė, o siųsti jį į specializuotą mokyklą motina nesutiko. Keletą metų berniokas sėdėjo namuose. Laimei, prieš mirdama motina susitarė, kad jį priimtų krovėju į Rudaminos maisto parduotuvę.
Ten jis pirmą kartą ir sutiko Maslovą.
Buvo įprasta vasaros diena. Nudirbęs darbus, Antanas sau rūkė ant suolelio prie parduotuvės, kai netoliese sucypęs stabdžiais sustojo Gaz-5l, aplink pakeldamas dulkių debesis.
Antanas nespėjo nei nusikeikti, tik nusičiaudėjo kelis kartus, atgalia ranka perbraukdamas panosę. Tik po to pastebėjo moterį, kuri vikriai iššoko iš kabinos vienoje rankoje laikydama rankinę, kitoje - sietelį su tuščiais buteliais, ir pasuko tiesiai prie įėjimo.
- Į sveikatą, o butelius čia priima? - paklausė žingsniuodama ir ištiesė jam ranką.
- Mano vardas Lena, o jūsų?
- Antanas aš, kodėl gi - priima, 12 kapeikų už vieną, jei kakliukas sveikas. Aš kaip tik tuščias dėžes paruošiau, - atsakė jis, nuo jos pirštelių prisilietimo delne pajutęs kutenančią šilumą.
Velnias jį tą minutę sugundė, nes paprastai tylenis Antanas ištarė: „Kokia dar sveikata, jei žmogus čiaudo, čia jau sveikatos skyriaus reikalas“. (Buvo kartą girdėjęs taip sakant, įsiminė ir nusprendė, kad pats laikas „sužibėti“ išmintimi).
Iki šiol neaišku, ir ko jis tada nepaklausė motulės pamokymų nesusidėti su miesčionimis, kurie tik sumaištį ir paleistuvystes paskleidžia. Jam tokios pažintys išvis pražūtingos. „Dėl menko protelio“ - kartodavo mama.
Moteris akimirkai stabtelėjo ir įsmeigė į Antaną savo rudas akis, nuo ko šis susigūžė, įtraukdamas kaklą seniai neskalbtų languotų marškinių apykaklėn.
- Šeimininkės nereikia?.. Aš Vilniuje kol kas likau be darbo, galiu kaime pagyventi, be to - ir man sveika, - tarškėjo ji eidama.
- Kaip nereikės... Šeimininkės trūksta... Tik nežinau... Miestietė jūs... - netvirtai ištarė, o sau pamąstė: „Nors liežuvį nusikąsčiau“.
- Tada luktelėk, aš tuoj... - pasakė Lena, ranka mostelėjo vairuotojui, kad jos nebelauktų.
Šneka apie miestą jam vėl priminė motulę, ir jau buvo beatsisakąs skuboto kvietimo, tik nespėjo - moteris prieš jį pastatė rankinę, su megztiniu ant viršaus, o pati šovė parduotuvės vidun.
Greitai atsirado butelis Anykščių obuolių vyno, gabalas kepeninės dešros, dar šiltas batonas ir sveriamos chalvos, suvyniotos į rožinį popierių.
- Siaubingai mėgstu chalvą, nieko negaliu sau padaryti.
Tą dieną Antanas pasiprašė iš darbo anksčiau ir parsivedė Leną į savo namus. Kol jie žingsniavo, kaimynai prilipę prie užuolaidų smalsiai stebėjo, kas vyksta - naujas žmogus kaime - didelis įvykis!
- Taip, tėtuši, purvyną čia padarei, darbo savaitei, bet nieko - susidorosim, - įvertino Lena ir, jo nuostabai, ėmė nuo stalo rinkti senus riebaluotus laikraščius ir kišti juos krosnin.
- Kas liko - ryt, o dabar užkąskim. Lena net dvi stiklines vynui išplovė... Jie iki vakaro sėdėjo prie stalo, jis visą „Primos“ pakelį sutraukė. Ji nerūkė, ir vyno daug negėrė.
Antanas jai užleido savo lovą, pats įsitaisė ant senos - tėvo.
Gal dėl vyno, gal kietų lovos spyruoklių, o gal dienos įspūdžių ir svetimo namuose užsnūsti jam pavyko tik paryčiais.
Lena jau sukosi prie plytos ir po dviejų metų pertraukos pusryčiams jis kirto miltinius blynus. Pakvipo jaukumu, prisiminė mamą. Stebėjosi Lenos nuovoka, kuri namuose net sugebėjo rasti stiklainį aviečių uogienės.
Kitos dienos jo skurdžiame būste tiesiog priminė sanitarinį valymą: tarp obelų nutyso virvės su skalbiniais, iš kamino virto juodi dūmai (degino visokį šlamštą), ant langų nušvito išskalbtos užuolaidos... Antanas ėmė galvoti, kad jo motinėlė klydo - miesto žmonės pasižymėjo švara, o nepasitiki jais visai be reikalo - padarė sau išvadą.
Tik ilgai taip galvoti neteko... dvi savaites... ne daugiau. Kartą vakare Lena jį pasitiko itin geros nuotaikos.
- Pas mane draugai atvažiavo, - tepasakė.
Kompaniją sudarė du vyrai ir moteris. Antanas pyko, kad Lena juos pakvietė neatsiklaususi jo, nepatiko ir jų nevaržomas elgesys - vienas brazdino gitaros stygas, kitas apkabinęs bučiavo moterį, ant stalo degtinė, konservai, importinės cigaretės... Viskas gal dar būtų buvę nieko, jei ne Lenos elgesys. Ji nesuprantamai jaudinosi, visaip stengėsi įtikti draugams, nervingai aiškindama gyvenimo kaime privalumus. Išėjus į verandą ieškoti Lenos, jam net pasirodė, kad vienas tų vyrų mėgino Leną pabučiuoti, tik jo pasirodymas sukliudė.
Kompanija dingo tik trečią dieną. Lena pasikeitė. Grįžęs iš darbo vis dažniau rasdavo ją nuliūdusią, kažkuo susirūpinusią. Antanas jautė - ji ilgisi miesto triukšmo. Knieti atgal.
- Ryt iš tavęs išvažiuosiu, čia baisiai nuobodu, - tiek ir tepasakė.
Jis nesiginčijo ir nekamantinėjo, kur dingo jos entuziazmas ir pagyros kaimiško gyvenimo grožybėms. Ryte, kai ši krovėsi daiktus ruošdamasi išvykti, blogos nuojautos vedinas Antanas iš spintos ištraukė kartoninę batų dėžutę, ir tarp pageltusių nuotraukų ėmė ieškoti pinigų, kuriuos jam paliko motina - 2000 rublių. Jis tvirtai laikėsi jos pamokymų ir be būtino reikalo jų neleido. Tai buvo neliečiamos atsargos.
Kelis kartus peržiūrėjo nuotraukas, po to jas išvertė ant grindų - pinigų nebuvo!
- Pinigus nugvelbė, - puolė jis prie Lenos. - Kur rasti tavo draugus? Aš jų net pavardžių nežinau.
- Iš kur man žinoti? Mes atsitiktinai susipažinome, pavardžių vienas kito neklausėm.
- Beje, pažiūrėk, ar spintoje ant lentynos mano pasas yra? - tik tiek tepasakė Lena.
Paso taip pat nebuvo.
- Va matai, mus abu apvogė. Jei netyčia juos mieste sutiksiu, pašnekėsiu apie tai.
- Sudie, Antanai, gal kada nors dar pasimatysime, - abejingai (bent jam taip pasirodė) ištarė Lena žengdama pro duris.
Antanas jos nelydėjo. Tik spjovė cigaretę ant grindų - mėgindamas įsidėti ją į burną smilkstančiu galu nusidegino.
Tą patį vakarą jis pasigėrė.
Kitos dienos ryte apie tai, kas nutiko, Antanas papasakojo parduotuvės vedėjai. Ši nedelsdama paskambino rajono milicijos skyriui. Jau po valandos jos kabinete tardytojas pildė protokolus, pagal jo pasakojimą surašė, kas atsitiko, ir net „Moskvičiumi“ parvežė namo, kur pats apžiūrėjo spintą ir dėžę su nuotraukomis.
- Dirbsim, tačiau duomenų turi nedaug, tik vardas - Lena, ir vienintelė žymė - rudos akys. Žinai, kiek tokių Vilniuje? (Tiesa, Antanas Lenos pavardę nutylėjo. Jį kamavo abejonės - juk sakė, kad jos pasą taip pat pavogė... O jeigu ji niekuo dėta?).
Po dviejų mėnesių paštininkas jam į darbą atnešė laišką, kuriame buvo rašoma, kad byla dėl pinigų vagystės sustabdyta, nusikaltėliai nerasti. Antanas puolė į neviltį, piktai atsikirsdavo į pardavėjų pastabas, jautriai reagavo į pirkėjų juokelius. O pirmadienį darbe pasirodė kostiumuotas ir pasiprašė vedėjos išleidžiamas miestan. „Reikia“, - tiek tepaaiškino.
Sostinės jis dorai nepažinojo, lankėsi ten, Halės turgavietėje, tik kartą su tėvu, pats dar berniūkštis būdamas. Jo teiravimasis apie Leną Maslovą geležinkelio stoties kasininkėms bei keleiviams kėlė tik nuostabą ir šypsenėles. Galiausiai viena moteris jam patarė kreiptis į adresų biurą - kioską, esantį Gagarino ir Komjaunimo gatvių kampe.
Akiniuota moteris ilgai sklaidė storą žurnalą, tada už vieną rublį jis gavo Lenos Maslovos adresą.
Po ilgo ginčo su Centrinio pašto darbuotoja, jam pavyko Lenos adresu atlikti 7 rublių pašto perlaidą, nurodžius atsiėmimo vietą - Centrinį paštą. Namo Antanas grįžo jau temstant. Pavargęs, sutinusiu skruostu - prie kiosko geriant gazuotą vandenį su sirupu, įgėlė bitė. Rytojaus dieną pasiprašė išleisti atostogų visai savaitei.
Kiekvieną rytą Antanas susiruošdavo ir važiuodavo į Centrinį paštą. Ten, atsisėdęs ant suolelio prieš perlaidų atsiėmimo langelį, jis laukdavo. Net nepietaudavo, išeidavo tik parūkyti. Jis žinojo, jei Maslova atvyks, pinigus jai įteiks tik parodžius pasą, o tada ir paaiškės - pavogtas šis, ar tai ji išvien su jais.
Sulaukė penktadienio rytą. Centrinio pašto salėje ji pasirodė su palydovu (Antanas jį pažino - vienu iš tų, kurie buvo jo namuose).
Jis nusisuko, kad jo neatpažintų. Akies krašteliu visgi spėjo pamatyti - Lena buvo apsirengusi gėlėtą suknelę, o tos rudos akys žibėjo iš tolo. Klaidos būti negalėjo!!!
Kai šiedu stojo į eilę, Antanas nepastebimai išslinko gatvėn. Jam pasisekė - Lenino prospektu žingsniavo milicininkas ir pora draugovininkų.
Po ilgų kamantinėjimų, pareigūnas galiausiai suprato, ko iš jo nori Antanas.
Jie suskubo pačiu laiku, Lenai jau mokėjo pinigus. Milicijos pareigūnas prisistatė ir pašto darbuotojos paprašė jam parodyti pilietės pateiktą pasą. Akies krašteliu Antanas jame įžiūrėjo Lenos nuotrauką. Lenos palydovas pabandė nusigauti durų link, bet ten jį sulaikė draugovininkai.
Tada jų žvilgsniai susitiko. Antano širdis vos neiššoko iš krūtinės, galbūt todėl, kad susitiko su Lena, galbūt - kad pasitvirtino niūriausi įtarimai.
- Ach, tai čia tu, Antanai! O aš kvailė, maniau, kad nesuprasi. Ne toks tu ir vėpla, kaip atrodo. Kokia dar perlaida, kokie dar pinigai?! Įkliuvau kaip kvaiša! - tepasakė jam nuvedama.
Dar kartą jiems teko susitikti teismo posėdyje. Tyrimo buvo nustatyti visi asmenys, lankęsi jo namuose ir pavogę pinigus. Dar tardymo metu jie buvo suimti. Nukentėjusiųjų atsirado ir daugiau.
Antanui teismo posėdis nepatiko.
Jam buvo nesuprantama, kodėl teisėjas jį kamantinėja, kam šis priėmęs Leną į savo namus. Erzino teisėjo ir tarėjų kalbos, kad jis esąs panašus į pirklį Smelkovą, skirtumas, tik kad jo nenunuodiję ir pinigai jo - ne sidabras. Jam nebuvo tekę girdėti nei tos istorijos, nei kažkokio Smelkovo. Nesuprato ir ko teisėjai slopina kumščiuose juoką ir vis mini kažkokį sekmadienį. Vagystė buvo ketvirtadienį, tą jis tiksliai žino.
Tad į teisėjo klausimą, kokios bausmės jis norėtų teisiamiesiems, Antanas atkirto trumpai ir piktai: „Jūs mokyti, jums ir žinoti“.
Iš jo pavogti pinigai, kaip Antanas suprato, buvo jau iššvaistyti. Kompanija vagystėmis vertėsi nuolat.
Nuosprendžio skelbimą atidėjo kitai dienai, Antanas nė nenuvažiavo.
Iš ryto jis patraukė į parduotuvę - pastarosiomis dienomis apleido darbą, reikėjo sutvarkyti parduotuvės kiemą, sukrauti medines dėžes...
Palaipsniui jo gyvenimas grįžo į įprastas vėžes. Tik po šio įvykio, jis net autoritetą įgijo. Vyrai dažnai prisėsdavo šalia pirtyje ar prie parduotuvės, ir klausinėdavo, kaip jis į dienos šviesą „tuos miesčionis išvilko“. Kaip bebūtų keista, Antanui niekada nepabosdavo pasakoti istorijos, kurioje jis apsuko skriaudėjus.
Antanas nuoširdžiai kvatodavo, prisimindamas, kaip „tikrino“ jo nuovoką teisėjas.
- Teisėjas man ir sako: „Tas įvykis kaip sekmadienyje“, o aš jam atgal: „Taigi ne, vagystė buvo ketvirtadienį“, - porindavo jis vyrams apie teismo posėdį.
- Prigauti tave norėjo, Antanai, tiksliai tikrino, - samprotaudavo vyrai. -Šaunuolis, parodei jiems, iš kur kojos dygsta.
Ir visi praplyšdavo nuoširdžiu juoku. Tomis minutėmis Antanas pasigailėdavo, kad tėveliai jau po velėna, tai būtų kartu pasidžiaugę!!!
Atgal
