Teisė ir teisingumo vykdymas
12 09. Stot! Teismas eina
Keturi monologai
Jonas Šukys
Įžanga
Kuomet teisminio tyrimo dalyviai vieną galvoja, antrą kalba ir trečią daro, sunku susigaudyti, kas iš tikrųjų vyksta. Sunku, tačiau būtina.
Šių eilučių autorius į bylą dėl sutuoktinių turto pasidalinimo pažvelgė neįprastu kampu. Būtent: pagal teisminio tyrimo dalyvių darbus jis pabandė atspėti teismo dalyvių mintis.
Galų gale iš trijų tomų apimties bylos liko keletas puslapių, kurių tekstuose teismo dalyvių mintys yra pagyvintos ištraukomis iš procesinių dokumentų.
1.Ieškovė
1978-09-15 d. ištekėjau už Atsakovo. Santuokoje išauginome tris dukras ir sukaupėme virš pusės milijono litų vertės nekilnojamąjį turtą.
Dukros užsienyje sėkmingai užbaigė aukštuosius mokslus ir ten pastoviai apsigyveno. Namuose pasilikome dviese, tačiau prasidėjo nesantaika, nes mano sutuoktinis neskiria lėšų šeimos turto išlaikymui. Visas turto išlaikymo išlaidas aš priversta dengti viena - iš savo pensijos. Tokia situacija manęs netenkina, aš nesu pajėgi pakelti tokios finansinės naštos. Todėl, kreipiuosi į teismą dėl santuokoje įgyto turto padalinimo.
Vadovaudamasi įstatymais teismo prašau.
1. Žemės sklypą, kurį Atsakovas santuokos metu paveldėjo po savo motinos mirties priteisti Atsakovui.
2. Visus komunalinius šeimos įsiskolinimus priteisti Atsakovui.
3. Visus šeimos įsiskolinimus bankams pripažinti asmeniniais Atsakovo įsiskolinimais.
4. Pusei šeimos nekilnojamojo turto suteikti Ieškovės asmeninės nuosavybės statusą.
Santuokos nutraukti nepageidauju.
Tai, kas viršuje pasakyta yra oficiali mano pozicija, užfiksuota procesiniuose dokumentuose. O dabar, keletas žodžių apie tai, kas mane privertė kreiptis į teismą.
2005 metais abu su vyru apsilankėme pas užsienyje studijuojančias dukreles. Radome jas tragiškoje padėtyje. Dėl pakitusio klimato ir maisto joms buvo kapitališkai sugedę dantys. Norėdamos nors laikinai apmalšinti nepakeliamą skausmą, jos kas valandą rijo nuskausminančias tabletes.
Gelbėdami dukras susitarėme taip. Aš lieku užsienyje ieškoti darbo, o sutuoktinis grįžta į Vilnių ieškoti pinigų.
Pinigus sutuoktinis gavo beregint, nes jo vardu yra užregistruotas visas šeimos turtas. Įsitikinusi, kad dukros yra išgelbėtos, aš likau dirbti užsienyje, nes radau gerai apmokamą darbą.
Kai po trejų metų sugrįžau į Vilnių, supratau, kad išmušė mano „žvaigždžių valanda“. Mat, šalia iš užsienio parsivežtų pinigų, Vilniuje manęs laukė per trejus metus susikaupusi pensija.
Sutuoktinis atvirkščiai - buvo paskendęs skolose iki tokio laipsnio, kad nebeturėjo pinigų transportui, todėl buvo priverstas po Vilnių vaikštinėti pėsčias. Be to, jis pradėjo iš manęs kaulyti pinigų einamosioms išlaidoms, nes nebeturėjo už ką nusipirkti valgyti.
Nesantaika prasidėjo todėl, kad sutuoktinis ir toliau save laikė „šeimos galva“. Man nereikalinga tokia „galva“, kuri ne tik, kad neturi savo pinigų, bet dar gviešiasi patarinėti, kaip aš privalau išleisti savo pinigus. Nusprendžiau savo sutuoktinį „pamokinti“ taip, kad jis šios pamokos neužmirštų visą savo likusį gyvenimą.
Kaip beturtei ir gaunančiai dvigubai mažesnę (lyginant su sutuoktiniu) pensiją, valstybė man suteikė nemokamą advokatą. Advokatas mane išmokino, ką ir kaip reikia daryti, norint sėkmingai sugriebti „jautį už ragų“.
Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 3.88 str. 2d. pasakyta: „Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė“. Advokatas man atvėrė akis į magišką žodelių „kol nėra įrodyta“ prasmę. Pavyzdžiui, santuokos metu po savo motinos mirties sutuoktinis paveldėjo maždaug šimtą tūkstančių litų kainuojantį žemės sklypą. Jeigu jis būtų paprašęs teismo pripažinti jo paveldėtam sklypui asmeninės nuosavybės statusą, žodžiai „kol nėra įrodyta“ būtų tapę kūnu, ir aš būčiai praradusi bet kokias teises į šią šeimos turto dalį.
Tačiau sutuoktinis nesikreipė į teismą, galvodamas, kad savaime suprantama, jog iš motinos paveldėtas sklypas priklauso jam. Faktiškai jis ignoravo CK 4.73 str. 1 d., kurioje juodu ant balto parašyta, kad kai nuosavybės dalys nėra nustatytos, šeimos turtas turi bendrosios jungtinės nuosavybės statusą. Be to, CK 3.117 str. 1d. tiesiogiai nurodyta, kad dalinantis bendrąją jungtinę šeimos nuosavybę, dalys, kurios tenka kiekvienam iš sutuoktinių, privalo būti lygios.
Atsižvelgiant į įstatymus, advokatas man patarė ieškinį pradėti paradoksaliu prašymu sutuoktinio paveldėtą, šimtą tūkstančių litų kainuojantį sklypą priteisti sutuoktiniui. Esą, jeigu aš taip pasielgsiu, bus didesnė tikimybė, kad sutuoktinis, matydamas, jog jo paveldėtos nuosavybės aš geranoriškai atsisakau, praras budrumą ir nepasirūpins teismui pristatyti rašytinius įrodymus, kad aptariamą sklypą jis tikrai paveldėjo asmeniškai. Todėl teisėja, svarstydama paskutinįjį mano prašymą dėl kompensacijų, byloje neras rašytinių įrodymų, kad sklypas asmeniškai priklauso Atsakovui. Atvirkščiai, byloje bus Registrų centro pažyma, kad sklypas įgytas santuokos metu ir privatizuotas už šeimai priklausančius investicinius čekius, todėl abiems sutuoktiniams priklauso lygiomis dalimis.
Taip pakreipus reikalus, šešėlyje liks CK 3.89 str.1 d. 2 p. nustatyta išimtis, pagal kurią paveldėtas turtas savaime yra paveldėtojo asmenine nuosavybe. Be to, jeigu teisėjai kiltų abejonių, būtų galima atkreipti jos dėmesį į faktą, kad sutuoktinio motinos mirties metu (1991) visa žemė faktiškai kaip ir sovietmečiu tebepriklausė valstybei. To, kas priklauso valstybei, paveldėti negalima, todėl minėta įstatymo išimtis aptariamu atveju negalioja. Esą, sutuoktinis paveldėjo ne žemės sklypą, o tik teisę šį sklypą privatizuoti.
Dėka mano „dovanos“ Atsakovui tenka didesnė turto dalis, todėl aš įgyju teisę prašyti teismą išlyginti skirtumą mūsų kolektyvinio sodo žeme bei 33063 litais.
Kolektyvinio sodo žemė man rūpi todėl, kad ant jos stovi prieš ketvirtį amžiaus Atsakovo pastatytas, bet nebaigtas įrengti dviejų aukštų namelis. Statybos liudininkai-kaimynai seniai išmirė, dokumentai išsimėtė, o Atsakovas neturi pinigų pasisamdyti nekilnojamojo turto ekspertus, kurie nustatytų nebaigtos statybos kainą. Dėl šių priežasčių juridiškai statinio nėra, yra tik tuščia žemė, kurios kainą nurodo Registrų centro pažyma. Todėl statinys atitenka man veltui-kartu su žeme.
Žinoma suprantu, jog dėl savo charakterio Atsakovas niekada neturėjo ir neturės pinigų, kad man sumokėtų priteistą piniginę kompensaciją. Bet man šių pinigų ir nereikia. Man svarbu savo rankose laikyti kitą nematomos finansinės kilpos ant sutuoktinio kaklo galą, kad visada kontroliuočiau padėtį šeimoje.
Visuomenėje sklando daug tauškalų apie „lygias galimybes“ ir pan. Tačiau realiame gyvenime - turiu omenyje šeimą, visada valdo tas, kuris yra stipresnis. Mūsų šeimoje aš esu stipresnė, nes turiu pinigų ir nemokamą advokatą. Kai laimėsiu bylą, sutuoktinis pats tuo įsitikins.
Žodžiu, po visų apmąstymų naujųjų 2010 metų proga sutuoktinis gavo pakvietimą į teismą. Šiek tiek atsikvošėjęs, pasiūlė taikytis. Atsakiau: sutinku, bet su sąlyga, kad būtų pažodžiui patenkinti visi mano ieškinio reikalavimai. Tai išgirdęs sutuoktinis atsistojo piestu, tarsi tebebūtų kaip kadaise neapjodinėtu eržilu. Nieko, pasispardys ir nurims. Teisingai sakoma „prieš vėją nepapūsi“.
2. Advokatas
Aš, Ieškovę atstovaujantis advokatas, esu antrinę (nemokamą) teisinę pagalbą teikiančios advokatų kontoros seniūnas. Nusprendžiau padėti Ieškovei todėl, kad ji beturtė ir gauna vos 600 Lt pensiją.
Išsamiau susipažinęs su Ieškovės problemomis, pajutau vidinį imperatyvą dalyvauti byloje netgi po to, kai mano kontoros man suteikti įgaliojimai pasibaigė.
Didžiausią įspūdį man padarė mano ginamosios mąstymo logika. Mus - juristus - sunku kuo nors nustebinti. Tačiau tiek teisėjai, tiek ir man buvo netikėtas grakštumas, su kuriuo Ieškovė tvarkosi su savo „mėlynbarzdžiu“.
Malonu su Ieškove bendradarbiauti.
Deja, Atsakovas nuo Ieškovės skiriasi tarsi žemė nuo dangaus. Jau iš pirmo žvilgsnio supratau, kad jis yra kvailas, įžūlus, godus ir nenuoširdus žmogus. Tikiuosi, kad tai, ką žemiau pasakysiu, mano nuomonę patvirtins.
Kvailumas.Neabejotiną savo kvailumą Atsakovas demonstruoja tuo, kad negali įrodyti, jog jo paimti kreditinių kortelių forma iš bankų pinigai buvo panaudoti šeimos interesams. Ta proga peršasi klausimas: ar prieš paimdamas kreditus, Atsakovas pagalvojo apie raštiškus žmonos sutikimus, kurie, remiantis CPK 178 str., dabar taptų įrodymais, kad pinigai buvo panaudoti šeimos interesams? Ne, nepagalvojo. Kita vertus, aš asmeniškai labai abejoju, ar tie kreditai apskritai buvo reikalingi. Juk abi dukros išvažiavo studijuoti suaugusios - vienai buvo aštuoniolika, o antrajai - net dvidešimt metų.
Dėl šio Atsakovo aplaidumo Ieškovė dabar yra priversta tvirtinti, jog Atsakovo paimti iš bankų pinigai nebuvo panaudoti šeimos interesams. Tiesa, šios nuomonės Ieškovė taip pat negali įrodyti, bet teisėja tiki Ieškove ir be Įrodymų. Manau, kad teisėjos pasitikėjimas Ieškove remiasi mažiausia dviem priežastimis. Pirma priežastis yra ta, kad visur ir visada piliečio noras tvarkingai mokėti mokesčius kiekvienam valdininkui yra šventas reikalas. Teisėja pasielgtų tiesiog nepadoriai, jeigu nesistengtų mano ginamajai padėti. Antroji priežastis yra susijusi su manimi. Turiu omenyje, kad Ieškovės liudijimai, jog pinigai nebuvo panaudoti šeimos interesams, teismo akyse turi didesnį svorį, nes šiuos liudijimus patvirtinau aš - jos advokatas. O Atsakovo argumentų svoris teismo akyse yra lygus nuliui, nes šis neturi pinigų pasisamdyti advokatui. Dėl to, kad jo vardu yra užregistruotas visas šeimos turtas, jis taip pat neturi teisės į nemokamą advokatą.
Tačiau su užsispyrimu, vertu geresnės paskirties, Atsakovas ir toliau kaišioja teisėjai po nosimi kažkokių lėktuvų bilietų ir siuntinių dukroms į užsienį kvitus. Teisingai elgiasi teisėja, kad šių popiergalių netvirtina. Juk patvirtintas kvitas pavirsta dokumentu, kurio negalima ignoruoti, priimant teismo sprendimus.
Įžūlumas. Kur matyta, kad Atsakovas bandytų išversti prieš jį nukreiptą ieškinį tarsi nešvarias kojines ir po to antrą kartą panaudoti tą patį ieškinį prieš jo autorių?
Būtent taip elgiasi Atsakovas, paneigdamas mano citatą kita citata, nuplagijuota iš mano nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties (žr. LAT Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-P-186/2010).
Atseit, LR CK 3.92 str. 3d. nustatyta, kad ne jis - Atsakovas - privalo įrodinėti, kad jo kreditinių kortelių forma pasiskolinti iš bankų pinigai buvo panaudoti šeimos namų ūkiui išlaikyti ir dukrų švietimui užtikrinti, tačiau atvirkščiai - Ieškovė, kuri nori įstatymo nustatytą prezumpciją paneigti.
Gerbiamieji, apie ką mes šnekame? Jeigu leisime visokiems atsakovams žongliruoti teismuose Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, kas liks veikti mums - advokatams profesionalams?
Neužmirškite, ponai teisėjai, kad kai būsite išmesti iš darbo, jūs papildysite mūsų gretas!
Godumas. Tarkim, visi žinome, kad už pasėdėjimą teismo posėdyje advokatui priklauso 500 Lt. Savo uždarbį - pirmuosius 500 Lt dovanoju, nes pirmajame teismo posėdyje dalyvavau, kaip turintis savo kontoros įgaliojimus nemokamas Ieškovės advokatas. Tačiau sekančiuose posėdžiuose dalyvavau neturėdamas niekieno įgaliojimų. Faktą, kad niekas manęs iš posėdžių salės neišmetė traktuoju, kaip nebylų patvirtinimą, kad už kiekvieną posėdį man priklauso po 500 Lt.
Tačiau 2010-08-12 d. teismas gavo Atsakovo prašymą ginčą spręsti teisminės meditacijos būdu. Štai kaip mūsų dienomis bandoma taupyti pinigus - advokatų sąskaita!
Nors ir neturėdamas įgaliojimų, Ieškovės vardu parašiau ir pasirašiau, kad atsisakau bylą perduoti meditacijai. Remdamasi šiuo raštu, teisėja priėmė 2010-09-16 d. nutartį, kuria visam laikui užkirto kelią panašiems Atsakovo išsišokimams.
Po šių įvykių priėjau išvados, kad toliau vilkinti bylą nebėra prasmės.
Ta proga galima paklausti, o kas apskritai mane privertė bylą vilkinti?
Priežastis ta, kad nuo bylos pradžios Atsakovas pradėjo skelbti, jog mano ginamoji savo noru ir iš savo asmeninių lėšų per visą savo gyvenimą į valstybės biudžetą nėra įnešusi nė vieno cento. Niekas tuo netiki, tačiau, dėl viso pikto, patariau ginamajai, nelaukiant atitinkamų teismų sprendimų, pradėti geranoriškai mokėti mokesčius. Todėl Ieškovė vien nuo ieškinio įregistravimo dienos už trijų kambarių buto Vilniuje apšildymą sumokėjo apie pusantro tūkstančio litų.
Žodžiu, mano indėlis į aptariamą teisminį tyrimą yra akivaizdus. Deja, tik po ilgokų derybų mūsų kontoros finansininkė pasirašė pažymą, kad iš Atsakovo nemokamų paslaugų kontorai priteistina 1680 Lt (Ieškovė kaip beturtė nuo mokesčių atleista).
Supratinga teisėja beregint šią pažymą pripažino „atstovavimo sutartimi“, tuo būdu, atbuline tvarka mano dalyvavimą byloje įteisindama.
Nenuoširdumas.Naujųjų - 2010 - metų proga gavęs šaukimą į teismą, Atsakovas iš karto pradėjo seriją nesėkmingų bandymų suklaidinti teismą. Atseit, jis jau įpusėjęs į 74 metus, esą dėl absurdiškų sutuoktinės veiksmų jam galutinai pašlijo sveikata, pertraukoje tarp dviejų teismo posėdžių jis jau spėjo persirgti plaučių uždegimu, o ateityje jo laukia serija gyvybei pavojingų operacijų ir pan.
O ką kalba faktai?
Per nepilnus du metus jau įvyko šeši parengiamieji teismo posėdžiai, tačiau Atsakovas vis dar tebėra gyvas. Nuoširdus žmogus seniai privalėjo numirti. Kaip sakoma, ir arkliui aišku, kad Atsakovas yra nenuoširdus žmogus.
Gerbiamieji, tikiuosi, kad jus įtikinau.
3. Teisėja
Priklausau tam respublikos teisėjų ratui, kuris yra susispietęs apie nerašytą taisyklę: atsakovas yra visada kaltas. Pikti liežuviai šneka, kad šios nuostatos autorystė priklauso prieškariniam Tarybų Sąjungos prokurorui Višinskiui.
Kita vertus, tik mes, teisėjai, žinome, kaip kartais būna sunku išsilaikyti tradicinėje, mūsų pirmtakų nubrėžtoje linijoje... Žinia, padeda tai, kad dirbdami visada jaučiame vienas kito petį.
Tačiau, pasakysiu atvirai: dirbti darosi kaskart sunkiau, ką, be kita ko, iliustruoja pastaroji byla.
Pavyzdžiui, bylai prasidedant, Ieškovę atstovaujantis advokatas pradėjo rūpintis, kad į bylos nagrinėjimą būtų įtraukti devyni Ieškovės ir Atsakovo dukrų studijas finansavusieji bankai. Tačiau kai jo pageidavimą patenkinau, jis ne tik kad nesugebėjo užtikrinti, kad bankai vienbalsiai pasisakytų už asmeninę Atsakovo atsakomybę, bet netgi nesijaučia esąs dėl to kaltas. Tarsi būtų savaime suprantama, kad viskuo privalo pasirūpinti teisėja.
Advokato aplaidumo pasekmė dabar yra ta, kad iš devynių bankų net septyni tvirtina, jog sąžiningi kreditoriai negali būti priklausomi nuo sutuoktinių tarpusavio santykių, jų nelojalumo vienas kitam ir pan. Iš tokios nuostatos bankai daro išvadą, kad už kreditą, paimtą vieno iš sutuoktinių, yra atsakingi abu sutuoktiniai. Žodžiu, jeigu vienas iš jų numirtų, kreditą privalėtų sugrąžinti tas, kuris išliko gyvas.
Ponai bankininkai, ar iš didelio rašto kartais neišėjote iš krašto? Galbūt taip pat žinote receptą, kaip nepažeidžiant įstatymų atsikratyti pastarųjų jūsų samprotavimų?
Deja, kaip dažniausiai būna, pagrindinis krūvis taip pat ir šioje byloje užgulė teismo pečius. Teko pasielgti taip.
Pirmiausia išsikviečiau to banko atstovą, kuris vienintelis nuosekliai laikėsi nuosprendžiui palankios linijos: t.y. jog už šeimos skolas atsako ne abu sutuoktiniai, o tik tas iš jų, kuris savo vardu kreditus paėmė. Bėda ta, kad su šiuo banku apsukrusis atsakovas jau buvo spėjęs sudaryti taikos sutartį. Todėl, kalbant tarp mūsų, šio banko nuomonė teisine prasme yra niekinė.
Tikiuosi, kad niekas to nepastebės.
Tiesa, bylą ruošiant Apeliaciniam teismui, sistema šiaip taip išstenėjo dar vieno palankaus nuosprendžiui banko nuomonę. Tačiau ką daryti su likusiais septyniais bankais?
Man besvarstant į pagalbą atriedėjo vienas iš veikliausių sistemos sraigtelių - antstolis. Ignoruodamas įstatymus, bylos nagrinėjimo išvakarėse antstolis areštavo visas Atsakovo sąskaitas ir likvidų turtą. Todėl atsakovas atėjo į teismo posėdį su dar tuštesnėmis, negu jam įprasta, kišenėmis.
Nors septinti metai teisėjauju, negaliu atsistebėti kai kurių atsakovų bukumu. Tarkim, atėjęs į posėdį, Atsakovas pirmiausia man pasiskundė, kad antstolis atėmė visus jo pinigus. Tarsi jis būtų ne Atsakovas teisėjos akivaizdoje, o atėjęs pas tetą pasiguosti sūnėnas.
Žinia, tokiais atvejais, kai Atsakovas visai neturi pinigų, įstatymas įpareigoja teismą jam suteikti nemokamo advokato paslaugas. Tačiau, dirbant su žmonėmis, teisėjų idealizmas beregint išsivėdina. Todėl, truputį pagalvojusi, jam atsakiau, kad svarstau galimybę atmesti jo priešieškinį, nes jis per mažai sumokėjo žyminio mokesčio. „Jeigu Ieškovė pageidauja pusės šeimos turto, tai tegul pati ir apmoka šio turto priteisimo išlaidas,“ - pradėjo muistytis Atsakovas.
Perspėjau, kad nebandytų mano kantrybės, nes nubausiu jį už teismo negerbimą. Negana to, kad savo priešieškinį jis, tarsi davatka rožinį, atsineša tiesiai į teismo posėdį, bet dar drįsta su teisėja ginčytis dėl žyminio mokesčio didumo.
Greitai paaiškėjo, kad principinga mano laikysena galutinai sugniuždė Atsakovą. Jis apskritai nebeišdrįso ateiti į sekantį teismo posėdį, kaip paprastai prisidengdamas gydytojų pažyma apie eilinę ligą. Tuo pasinaudodama atmečiau Atsakovo priešieškinį su visomis kontraversiškomis bankų nuomonėmis. Byla tapo panaši į išgliaudytą riešutą: įsidėk į burną, sukramtyk ir nuryk.
Visgi ši byla yra iš tų, po kurių išlieka kažkokios karčios nuosėdos. Turiu omenyje mintis apie tai, kaip teks dirbti ateityje, kai sistema galutinai išsikvėps. Laimė, kad po poros metų jau galėsiu išeiti į pensiją.
4. Atsakovas
Santuokoje gyvenu 34 metus. Todėl spėjau įsitikinti, jog jeigu mano sutuoktinei dvi dienas iš eilės kalti į galvą kokią nors nesąmonę, prasidėjus trečiajai, ji pradeda šią nesąmonę skelbti aplinkiniams šventai patikėjusi, kad sugalvojo ją pati. Neįmanoma tokių kaip mano sutuoktinė žmonių perkalbėti, nes bet kokį įrodymą, kuris prieštarauja jų tikėjimui, jie suvokia, kaip asmeninį įžeidimą.
Kitas skiriamasis tokių žmonių bruožas - sugebėjimas tarsi magnetu pritraukti prie savęs įvairiausio plauko nusikaltėlius. Atsižvelgus į pastarąją aplinkybę, galima galvoti, kad aptariamoje byloje galimi netikėčiausi posūkiai.
Kadangi esu užpultas, kaip moku - ginuosi. Spėju, kad dėl mano savigynos bylai užtrukus, tarp Ieškovės ir jos advokato prasidėjo kažkas panašaus į tokius pokalbius.
Ieškovė.Jūsų įkalbėta, jau antri metai geranoriškai moku už butą. Ar bent įsivaizduojate, kaip aš nuskurdau? Galbūt jūs galvojate, kad peržengusi septyniasdešimtųjų metų slenkstį moteris vis dar sugeba kaitalioti savo gyvenimo stilių? Blogiausia, kad pradedu nebepatikti pati sau. Kiek dar žadate mane kankinti?
Advokatas.Kantrybės, teismas yra mūsų pusėje. Vilkindamas bylą tenorėjau jums išlošti šiek tiek laiko, kad teiginys „visas išlaidas dengiu viena“ nekybotų ore be įrodymų. Gal jūs manote, kad taip paprasta prisiteisti kompensaciją už turtą, kuris niekada jums nepriklausė? Tai beveik tas pat, kas parduotuvėje už pirkinį bandyti sumokėti parduotuvės pinigais. Pasiryžau tokiam fokusui todėl, kad nesu eilinis advokatas, bet nemokamą teisinę pagalbą teikiančios advokatų kontoros seniūnas!
Atsakovas.Ką galėčiau pridurti prie to, kas jau pasakyta? Nebent, kad jau antri metai, kaip esu praradęs amą. Todėl mano įspūdį apie teisėsaugą, geriausiai atitiktų rusų „pritša“ (liet. alegorinis pasakojimas).
...Ir ant palangės sėdi. Ir uodega kaip katės. Ir ūsai kaip katės. O juk ne katė!
Atgal
