Teisė ir teisingumo vykdymas
10.05. VDU Teisės fakulteto dekanas D. Žalimas: gerų teisininkų Lietuvai visada trūko ir trūks
Buvęs Konstitucinio Teismo (KT) teisėjas ir KT pirmininkas prof. dr. Dainius Žalimas nuo rugsėjo pradėjo vadovauti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teisės fakultetui (TF). Jo teigimu, gerų teisininkų niekada nebūna per daug, ypač tai matoma dabartinėje Lietuvos situacijoje, kuomet skirtingi teisininkai įvairiai aiškina tuos pačius teisinius klausimus ir neįsigilina į platesnį kontekstą. „Negali būti daroma klaida ištraukiant kokią nors teisinę nuostatą iš konteksto ir ją suabsoliutinant, nematant jos sąsajos su kitomis nuostatomis, nematant tikslų, dėl kurių ji yra suformuluota, ir nematant tarptautinio ir/ar europinio konteksto. Į visa tai atsižvelgdami mes galime gauti visai kitokią tos pačios nuostatos prasmę“, – tikina D. Žalimas.
prof. dr. Dainius Žalimas
Interviu su teisininku prof. D. Žalimu – apie tai, kodėl teisininko profesija nėra ir negali būti tik mechaninis įstatymų taikymas, taip pat apie vienas karščiausių temų Lietuvoje – vakcinaciją, Stambulo konvencijos ratifikavimą bei tos pačios lyties partnerystės įteisinimą.
Sakykite, kodėl tas pats teisinis dokumentas dažnai yra interpretuojamas skirtingai?
Teisės aktų žodinė išraiška savaime nėra ir negali būti tobula. Mes labai skirtingai suprantame tą patį žodį, ypač tų pačių žodžių derinius ir jų sąsajas su kitų teisės nuostatų žodine išraiška. Todėl dėl tikrosios tos nuostatos prasmės ir išsiaiškinimo tenka gerokai paplušėti.
Teisininkai yra žmonės, todėl natūralu, kad jie skirtingai mato pasaulį ir gali turėti įvairias nuomones ar įsitikinimus. Natūralu, kad diskusijos tarp skirtingas nuomones dėl tos pačios teisės nuostatos turinčių oponentų kartais padeda rasti sąlyčio taškų. Neįmanoma ir kaip tik būtų labai blogai, jei visais klausimais vyrautų tik viena nuomonė. Tačiau visuomenės konsensusas pageidautinas tokiais klausimais, kurie yra svarbiausi jos egzistencijai.
Teisė, kaip žinia, turi skirtingus aiškinimo metodus, todėl pažodinis aiškinimas tikrai nėra vienintelis galimas ir negali būti taikomas kaip vienintelis. Reikia atsižvelgti ir į istorinį aiškinimo metodą – t. y. kokią prasmę norėjo įdėti įstatymų leidėjas ar kitas teisėkūros subjektas, galų gale, taikyti teleologinį metodą atsižvelgiant, kokių tikslų yra siekiama formuluojant tam tikras teisės nuostatas, ir daugelį kitų, kuriuos reikia taikyti siekiant išsiaiškinti teisės nuostatos tikrąją prasmę.
Dabar Lietuvoje daug kalbama apie Konstituciją, cituojami jos straipsniai ir dažnai girdima sąvoka „antikonstitutiška“. Ką apie tai manote Jūs, kaip buvęs KT teisėjas ir pirmininkas?
Pastebiu, kad dažnai yra daroma viena labai paprasta klaida (ypač tų, kurie sako, kad teisinis reguliavimas, pavyzdžiui, susijęs su Galimybių pasais, Stambulo konvencija ar Partnerystės įstatymo projektas neva prieštarauja Konstitucijai) – sąmoningai ar ne, vadovaujamasi griežtai paraidine Konstitucijos interpretacija, suabsoliutinant tam tikras jos nuostatas ir ignoruojant jų sąsajas su kitomis nuostatomis, neįvertinant tikslų, dėl kurių suformuluota aiškinama nuostata, ir neatsižvelgiant į tarptautinį ir europinį kontekstą.
Kalbant, pavyzdžiui, apie vakcinaciją, yra ignoruojami kai kurie Konstitucinio Teismo nutarimai apie tai, kas yra tikroji diskriminacija. Kai nematomos objektyvios prielaidos asmenis traktuoti skirtingai, arba suabsoliutinamos kai kurios teisės – asmens neliečiamybė, privataus gyvenimo neliečiamybė – ir visai užmirštama, kad žmogaus teisių ribojimas gali būti pagrindžiamas visuomenės sveikatos tikslu, kai tai yra būtina ir proporcinga šiam tikslui pasiekti.
Kartais pamirštama, kad Konstitucinis Teismas yra atskleidęs, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta prigimtinė kiekvieno asmens teisė į kuo geresnę sveikatą, kuri taip pat turi būti ginama nuo kitų asmenų veiksmais keliamos grėsmės. Kartais pamirštama ir aktuali Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija – pavyzdžiui, tokia byla, kurioje pateisintas privalomas vaikų vakcinavimas. Galiausiai ignoruojama labiausiai tinkanti užsienio valstybių praktika – pavyzdžiui, Prancūzijos Konstitucinės Tarybos, kuri visiškai pateisino prancūzišką galimybių paso analogą.
Aš nežinau, matyt, taip elgiasi tie teisininkai, kurie nėra itin sąžiningi ir iš anksto siekia tam tikrų tikslų, būtent įrodyti, kad tam tikros nuostatos yra antikonstitucinės, ir galbūt ignoruodami kai kuriuos objektyvius argumentus, kurie nepatvirtintų jų nuomonės.
Rudens sesijoje planuojama toliau nagrinėti Stambulo konvenciją ir jos galimą ratifikavimą Lietuvoje. Kaip vertinate konvencijos oponentų argumentus?
Stambulo konvencijos ratifikavimo oponentai visų pirma remiasi neteisingu konvencijos interpretavimu ir tokiais stereotipais, kurie nepagrindžiami netgi pačios konvencijos tekstu ir visiškai ignoruoja tarptautinių institucijų praktiką. Pavyzdžiui, Europos Tarybos dokumentas, kurį aš sąlyginai pavadinčiau aiškinamuoju šios konvencijos raštu, arba Venecijos komisijos nuomonė, kuri labai aiškiai pasako, kad tai, ko siekiama Stambulo konvencija ir ko siekiama demokratinės valstybės Konstitucija, yra tas pats žmogaus orumo apsaugos ir diskriminacinės praktikos šalinimo tikslas, kuris jokiu būdu negali būti antikonstitucinis.
Kodėl taip daroma? Sakyčiau, tai yra arba neprofesionalumas, arba savotiška iš anksto užimta pozicija ir priimami tik tie argumentai, kurie ją patvirtintų. Kartais atrodo, tam tikrai mūsų visuomenės daliai vis dar nesvetima seksistinių juokelių, moterų žeminimo ir smurto artimojoje aplinkoje pateisinimo tariamomis nacionalinėmis tradicijomis praktika.
Panašiai elgiamasi ir su tos pačios lyties partnerystės instituto įteisinimu.
Taip. Dėl tos pačios lyties partnerystės instituto įteisinimo mes galime turėti įvairias nuomones, tačiau reikia nepamiršti, kad visgi yra Konstitucija, yra Konstitucinis Teismas, kuris vienintelis pagal Konstituciją yra įgaliotas oficialiai aiškinti Konstituciją ir ją šiuo aspektu jau yra išaiškinęs.
Labai aišku, kad Konstitucija ne tik neuždraudžia, bet netgi įpareigoja tinkamai sureguliuoti šeimyninius santykius, kad būtų vienodai ginamos visos šeimos, nepriklausomai nuo to, kokios lyties asmenys šeimą sudaro, įskaitant ir tos pačios lyties šeimas, taip pat nepriklausomai nuo to, ar šeima sudaryta santuokos ar kitu teisėtu pagrindu. Tai yra daugiau nei aiškiai pasakyta Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje 2019 metais.
Taigi sakyti, kad vienalytės partnerystės įteisinimo inciatyvos prieštarauja Konstitucijai yra tiesiog ignoruoti ir Konstituciją, ir Konstitucinio Teismo jurisprudenciją bei reiškia būti neobjektyviam. Galiu tik apgailestauti, kad taip atsitinka, tačiau tokiu atveju sunku įsivaizduoti normalią diskusiją, kai oponentas nepaiso labai objektyvių argumentų, kad ir kaip jam jie nepatiktų.
Ar pritariate teiginiui, kad Lietuvoje teisininkų parengiama per daug?
Gerų teisininkų niekada nebūna per daug, o Lietuvai jų visada trūko ir trūks.
Būti geru teisininku – ne vien tik turėti profesines žinias, bet būti ir kūrybišku. Tegu neatrodo, kad ši profesija yra tik mechaninis įstatymų taikymas. Niekada joks įstatymas arba juolab Konstitucija neatsakys a priori į visas gyvenime iškylančias situacijas. Būtent teisininkų uždavinys ir yra nepažeidžiant teisingumo ir protingumo principų tinkamai išaiškinti Konstituciją, pritaikyti įstatymą, atsižvelgiant į konkrečią situaciją.
Geram teisininkui reikia turėti ir drąsos, t. y. nebijoti išsakyti savo nuomonės, nebijoti kartais likti vienam, jeigu yra tam pagrįstų argumentų, ir turėti drąsos veikti pilietiškai. Kartais sakoma – teisininkas turi turėti stuburą. Reikia pripažinti, kad būna ir bestuburių teisininkų, kurie pasiduoda bet kuriai politinei valiai ar siauriems korporatyviniams interesams. Teisininkas turėtų turėti savo principus, tačiau tie principai turėtų būti Konstitucijos apsauga, teisės viršenybė, žmogaus teisės ir demokratija.
Kokių kolegų laukiate?
Labiausiai norėtųsi, kad į VDU Teisės fakultetą įstotų ir mokytųsi tie studentai, kurie nuoširdžiai mato savo gyvenimo tikslu tapti profesionaliu, geru teisininku ir kurie šią profesiją suvokia ne vien tik kaip gero uždarbio šaltinį. Taip pat labai svarbus pilietiškumas ir ambicija (gerąja prasme) keisti šiuolaikinę Lietuvą, aistra ir noras mokytis.
Reikia pripažinti, kad šiandien teisininkų, kurie būtų aktyvūs pilietinės visuomenės nariai, nėra daug. Kartais atrodo, kad teisininkai užsisklendžia savyje, užsidaro uždarame teisininkų rate ir jų visiškai nedomina nei valstybės, nei juolab tarptautinės problemos.
Tarpukaryje galima rasti labai daug teisininkų, kurie buvo aktyvūs visuomenininkai, savotiški reformų varikliai. Tokių šiandieninėje Lietuvoje labai trūksta.
Atgal
