Teisė ir teisingumo vykdymas
10 28. Kas naujo viešame sektoriuje: ar ne laikas įsileisti naujoves? (2)
Danutė Vipartienė
Įsivyravęs teisinis nihilizmas likęs nuo sovietinių laikų, kaip matyti, ir toliau žlugdo tautą ir valstybę. Todėl visomis išgalėmis reikia stengtis, jog teisė teisinėje demokratinėje Lietuvos valstybėje įgytų tvirtą poziciją, visokeriopą prasmę ir sugrąžintų visuomenėje gerą moralę, jog gyventume taip, kad kiekvienai bendro gyvenimo taisyklei nereikėtų kurti normos, o vadovautumėmės ir morale, ir dora, ir tradicijomis, ir tautai būdingais papročiais, nes tiek normų, kiek yra skirtingų poelgių, sukurti neįmanoma, o ir nereikia. Jeigu nebus moralės, tai nebus ir tiesos, teisingumo, teisės, ir jokie įstatymai tam nepadės. Juk gyvenimas ne normų rinkinys, o žmogaus prigimties įgyvendinimas. Šiandieninėje teisinėje valstybėje vyrauja vien įstatymų ir taisyklių rinkiniai, tačiau neturi pirmumo teisė, todėl dažniausiai sukurtos normos yra nukreiptos prieš žmogų, bet ne žmogaus teisių įgyvendinimo svertais. Tai įrodo įstatymų gausa, nes stengiamasi kiekvienam gyvenimo atvejui pritaikyti normą. D.Vipartienė (2009) magistro baigiamajame darbe „Šiuolaikinio teisininko kvalifikacijos ypatumai“ teigė, jog „šiuolaikiniam teisininkui kyla svarbi užduotis spręsti ne tik įstatymų taikymo problemas, bet ir kurti teisingas teisės normas“. Taip pat D.Vipartienė (2009) teigė, kas turi dalyvauti viešo sektoriau darbe, tai – vakarietiškos teisinės valstybės ir demokratinės visuomenės kūrimo procese dažnai labai svarbų socialinį vaidmenį atlieka teisininkai, kurie yra aktyviausių socialinių grupių, suinteresuotų teisingumo viešpatavimu. Prof.habil.dr. A Vaišvila, nagrinėdamas menko teisės veiksmingumo priežastingumą, teigė, cit. “iki šiol vyravęs įstatymų viršenybės principas leido iškelti valdymą (politiką) aukščiau teisės ir taip blogais įstatymais tvirtinti, legalizuoti “blogą valdymą”, nes įstatymus kūrė politika ir kūrė juos pirmiausia valdžios siekiams įgyvendinti. Įstatymų viršenybės sąlygomis nėra konstitucinės justicijos, įstatymų kokybė nevertinama žmogaus teisių saugos požiūriu. Be institucinės apsaugos palikta Konstitucija yra daugiau ideologinis negu teisinis dokumentas”.Kai kuriant įstatymus nėra atliekami tyrimai ir naudojama mokslinė doktrina, tai ir teisės veiksmingumas menkas. A.Čaplinskas ir R.Mockevičius (2004) taip pat iškėlė teisėkūros proceso, įstatymų kiekybės ir kokybės bei teisinio veiksmingumo problematiką, motyvuodami tuo, jog priimama labai daug įstatymų, cit. „teisės aktai dažnai „rengiami ir priimami chaotiškai, skubotai, neturint aiškios, mokslu pagrįstos koncepcijos“ (12). Dėl to jie yra prastos kokybės, neveiksmingi, juos tenka taisyti, keisti“, nes nėra aiškios teisėkūros strategijos, problemos sprendžiamos neesminiai skubos tvarka nesidomint, kaip įstatymas bus įgyvendintas realybėje, ar bus apgintos žmogaus teisės (vadovaujamasi „gaisrų gesinimo“ taktika), nesuformuluojami aiškūs tikslai, nėra suformuluotos teisėkūros doktrinos, išdėstytos viename dokumente.
Vilniaus universiteto docentas, filosofijos mokslų daktaras Vytautas Radžvilas apie valstybėje vyksiančią teisėkūrą teigė, jog joje nesuteikta galimybė dalyvauti visuomenei, jog valstybę valdo įvairios grupuotės, jog piliečiai nušalinti nuo valstybės reikalų. Tai reiškia, jog valdymas yra prastas, nekokybiškas, spontaniškas. V.Radžvilo žodžiais tariant, cit. „valstybė privatizuota, o tai reiškia, kad ją valdo įvairios suinteresuotos grupės, o likusieji piliečiai palikti nuošalyje,<...> kad mes valstybinės valdžios apskritai neturime, nes nuo pat pradžių Lietuvos politinė sistema buvo kuriama taip, kad piliečiai būtų nušalinti nuo valstybės reikalų. <...> piliečiai neturi jokios galimybės dalyvauti valstybės valdyme. Piliečiams nevalia žinoti ne tik kas vyksta valdžios užkulisiuose, bet ir pareikšti savo nuomonę apie priimtus įstatymus, kurie pirmiausia liečia juos pačius).
Mokslininkai E.Spruogis ir A.V.Matulionis (2001) nagrinėjo teisės viešpatavimo principo sampratos problemą šiuolaikinėje visuomenėje ir nustatė, jog, cit. „šiuolaikinė vyraujanti visuomenės sąmonė ir kultūra lemia, kad žmogaus teisės ir laisvės yra laikomos svarbiausia šiuolaikinio pasaulio vertybe. <...> Dar daugiau, nagrinėjant teisės viešpatavimo principą, būtina pabrėžti, kad tai yra Vakarų teisės tradicinė vertybė, o Lietuva ir jos teisinė sistema kaip kontinentinės teisės tradicijos dalis yra būtent šios Vakarų teisės tradicijos įtakojimo sferoje.“ Minėti autoriai teigė, jog Lietuva yra suvereni ir lygi partnerė tarptautiniuose santykiuose, o kadangi teisės principo viešpatavimas lygus žmogaus teisių viešpatavimui, ir tai, jog tai yra vertybė globaliu mastu, todėl ir Lietuvoje kaip teisinėje valstybėje teisė turi įgyti aukščiausiojo viešpatavimo būseną.
Pateikti mokslininkų įrodymai dar kartą patvirtina, jog teisinėje demokratinėje valstybėje teisės įgyvendinimas menkas, įstatymai kuriami nekokybiškai, todėl vyrauja teisinis nihilizmas. Šia tema rašo daugybė ir kitų teisės mokslininkų ir mokslinėje bendruomenėje ji yra gerai išnagrinėta ir atskleista.
Todėl iš pateiktų mokslinių įrodymų ir faktinių aplinkybių darytinos išvados, jog viešame sektoriuje būtinos reformos, nes kitaip, tauta ir valstybė dar labiau grims į socialinę negerovę, jeigu ir toliau nebus sustabdyti bedarbystės srautai, masinė migracija, nedarbas, socialinių garantijų nebuvimas, nusikalstamos veikos, sergamumo didėjimas, socialinio gyvenimo nestabilumas ir pan., - visa tai kaip neefektingo valdymo realios tikrovės buvimas. Šį neefektingo valdymo buvimą reikia pašalinti ir keisti į efektyvų motyvuotą valdymą. Jeigu manoma, kad teisinėje valstybėje teisę gali kurti ir įgyvendinti sovietinių institutų specialistai su sovietiniu parengimu, nieko bendra neturintys su šiuolaikine teise, kuri yra naujai mokslininkų sukurta ir ją būtina gerai išmanyti, – tai kokia galima tolesnė teisinė demokratinė valstybė su žmogaus teisių įgyvendinimu? Būtent, ši problema yra pagrindinė, todėl ir Lietuvos įstatymuose vyrauja sovietinės dvasios buvimas, nukreiptas prieš žmogų ir jo teises, ir tai įrodo koncepciją, jog valdžios įstaigos netarnauja žmonėms, o nusiteikę prieš žmogų, nes jų įgytos teorijos buvo parengtos prieš žmogų. Tokią „teisę“, kuria ir įgyvendina sovietiniai tarnautojai, „tarnaudami“ jau nepriklausomoje teisinėje demokratinėje valstybėje ir kurdami įstatymus prieš žmogų ir jo teises.
Tačiau nepaisant įvairių sunkumų, atsikovoję valstybės nepriklausomybę su jos vertybėmis kaip suverenitetas, žmogaus teisės ir laisvės, - kylančias pirmiausiai iš prigimtinės teisės,- privaloma jas įgyvendinti plačiuoju požiūriu. Pilietinė visuomenė neturi leisti tenkinti tik tam tikrų grupių ar asmenų interesus, nes valstybės pagrindą sudaro tauta ir jos žmonės. Būtent todėl privalomas pilietinis aktyvumas. Demokratinėje valstybėje valstybė pirmiausiai yra valdoma tautos ir tai yra konstatuojama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 str. „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“, todėl siekiant įgyvendinti savo teises ir laisves, pilietinė visuomenė privalo būti aktyvi.
<sk>Išvados:
<text>1. Teisinėje valstybėje teisė turi įgyti pirmumo prieš įstatymą poziciją. Taigi, būtinas viešo sektoriaus pertvarkymas iš pagrindų, sukuriant naujas valdymo strategijas ir programas bei stojimo į viešą sektorių sistemą;
2. Lietuvoje menkas teisinis veiksmingumas, vyrauja teisinis nihilizmas, nes teisės kūrime ir įgyvendinime dalyvauja daugumoje asmenys, nieko bendra neturintys su teise, dėl to neįgyvendinama prigimtinė teisė ir žmogaus teisės bei laisvės. Būtina atlikti reformas teisėkūroje bei jos įgyvendinime ir keisti jos dalyvius bei asmenis;
3. Viešame sektoriuje dėl neefektyvaus valdymo, mokesčių mokėtojų lėšomis išlaikoma armija sovietinių specialistų, kurie neturi teisinio pasirengimo, bet dirba teisinį darbą kaip praktikai. Tačiau esama darbo kokybė tokia, jog teisė neįgyvendinama, o žmogaus teisės Lietuvoje netenka prasmės kaip prigimtinės ir tai suponuoja galutinį rezultatą kaip masinę bedarbystę, migraciją, socialinę negerovę, menką socialinį pragyvenimą, nusikalstamos veikos ir sergamumo didėjimą ir kt. Tai reiškia, jog reikia keisti viešo sektoriaus pasenusią sistemą ir struktūrą nauja – šiuolaikiška, kuri suformuotų efektingą valdymo sistemą ir naują šiuolaikišką struktūrą. Todėl atėjo laikas atleisti tuos, kurie šiandiena nesugeba tvarkytis valstybėje ir yra nusenę sovietiniai specialistai, ir juos pakeisti naujais, šiuolaikiškai mąstančiais ir motyvuotais šiuolaikiškomis žiniomis;
4. Pagal Baudžiamąją teisę nusikaltimai žmogiškumui neišnyksta, jie vyrauja visą gyvenimą, todėl asmenys, kurie būdami valdžioje sukūrė tokias aplinkybes ir viršuje minėtas pasekmes, turi atsakyti prieš tautą ir valstybę pagal įstatymą ir atlyginti padarytas turtinę ir neturtinę žalas;
5. Viešojo sektoriaus atstovai turėtų būti nepriklausomi, nes jie yra vadinami „dirbantys teisinį darbą“. Kadangi Teisėjai yra nepriklausomi, tai ir kiti viešo sektoriaus atstovai, vadinami teisininkais, turi būti nepriklausomi, nes turi tarnauti tautai, o ne partijoms, tam tikriems asmenims ar grupuotėms;
6. Partijų programos neefektyvios, iš jų jokios naudos nei Tauta, nei valstybė neturi, todėl jų veikla gali likti kaip visuomeninė, kaip ir kitų NVO organizacijų. Tokiu būdu valstybė sutaupytų labai daug mokesčių mokėtojų lėšų ir būtų galima sumažinti mokesčius;
7. Diplomas – yra suteiktos kvalifikacijos įrodymas, todėl žinios yra svarbiau už praktiką. Panaikinti teisininkų diskriminacijos požymius. Visiems teisininkams, pagal teisinių pareigybių sąrašą (LR Vyriausybės 1998 m. liepos 7 d. nutarimas Nr. 841 „Dėl teisinių pareigybių sąrašo“) nustatyti vienodus reikalavimus turėti šiuolaikinio teisininko kvalifikaciją ir sudaryti sąlygas į teisinį darbą, atmetant reikalavimą turėti tam tikrą darbo patirtį ar suponuotus reikalavimus pagal „tam tikrą“ asmenį, kai aiškiai matyti, jog konkursai vyksta neskaidriai. Kyla klausimas, ar iš viso būtini konkursai į valstybės tarnybą? Nustatytas praktinis darbo reikalavimas užkerta jauniems kvalifikuotiems teisininkams realizuoti save teisinėje praktikoje, kai tuo tarpu viešame sektoriuje vietas užima asmenys, neturintys jokio teisinio pasirengimo ir gyvena sovietinio mąstymo tradicijų įgyvendinimo realijomis, gniuždo ir diskriminuoja žmogaus prigimtines teises ir naudojasi mokesčių mokėtojų pinigais.
Su Konstitucijos diena. Lai Tautos ir suverenios valstybės dilemos nenustoja puoselėti savo ateities, lai Tauta išlieka stipri, o Valstybė tvirta. Visiems nenustygstamo rūpesčio savo gerove, ateitimi ir prigimtinių teisių įgyvendinimu. Atminkite, jog žmogaus laisvė galima tik suverenioje valstybėje, todėl bet koks taikstymasis su žmogaus teisių nebuvimu jau užtraukia vergystės pančius. Linkiu būti budriems ir nepasiduoti bet kokioms žmogaus ir valstybės vergystėms apgaulėms, kai Jus vilioja vertės neturinčiu lakmuso popierėliu. Pagrindinės vertybės yra žmogaus teisės ir laisvės.
Labai būtų miela sulaukti komentarų, nes visuomenės diskusijos būtinos ir reikalingos.
Atgal
