Teisė ir teisingumo vykdymas
10 25. Kas naujo viešame sektoriuje: ar ne laikas įsileisti naujoves?
Danutė Vipartienė
Nūdienos Lietuvos pagrindinė teisinės valstybės problema slypi žmogaus teisių nebuvime ir jų neįgyvendinime. Tai liudija, jog Teisė vis dar neįgyja teisinio veiksmingumo ir pozityvumo prieš įstatymą, nors teisinėje demokratinėje valstybėje turi pirmenybę turėti Teisė, o ne įstatymas. Teisinė valstybė - tai visų pirma civilizuota, intelektuali tauta; antra – paklūstanti savo pačios pagrindiniam įstatymui – Konstitucijai, kurioje pagrindines vertybes sudaro Žmogaus teisės ir valstybės suverenitetas; trečia – teisinės valstybės pagrindinė koncepcija – žmogaus teisių įgyvendinimas ir suvereniteto išsaugojimas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsnyje konstatuojama „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“. Tai suponuoja prigimtinės teisės įgyvendinimą, tai yra – Žmogaus teisių įgyvendinimą. Tačiau nūdienoje dar žmogaus teisės nėra įgyvendinamos, nes problematika susiponuoja įstatymo viršenybėje prieš žmogaus teises, siekiant daugiau apkaltinti žmogų, o ne jo teises įgyvendinti. Dėl šios problemos kenčia ne tik žmogus, bet ir valstybė. Pavyzdžiui, Lietuvoje vyrauja masinė bedarbystė, tačiau dėl to kaltinamas ne viešas sektorius, kuris savais veiksmais tai sukūrė, o bedarbiai žmonės, jog jie nenori eiti dirbti. Tai vienas pavyzdys, kaip skrobiant medį siekiama iš jo turėti naudos, nesuvokiant, kad pažeistas medis toliau džiūva. Antras pavyzdys, sveikatos sistema taupo lėšas ligonių sąskaita ir teigia, jog sutaupė lėšų, tačiau už tai, jog nesuteikė reikiamos medicininės pagalbos žmogui ir padarė nusikaltimą prieš asmenį, net ir neprisiima atsakomybės, motyvuodami tuo, jog asmuo sveikas ir visomis išgalėmis stengiasi nuslėpti diagnozes. Tokiais drastiškais metodais taupomos mokesčių mokėtojų lėšos ir ribojamos socialinės garantijos, todėl kyla klausimas, kam mokesčių mokėtojai moka mokesčius: ar tam, kad išlaikytų viešo sektoriaus armiją ir kad viešas sektorius veiktų prieš žmogų? Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d. konstatuojama „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“, tačiau nūdienoje, po nepriklausomybės atkūrimo, to teigti dar negalime - greičiau atvirkščiai. Visa tai liudija masinė migracija, masinė bedarbystė, nusikalstamos veikos didėjimas, žmonių socialinės būties blogėjimas, socialinis skurdas, badas, žmonių sveikatos blogėjimas, nors duomenys pateikiami kiti, tačiau faktinė realybė tokia, jog socialinė būtis visapusiškai blogėja.
Plačiau išanalizavus problematiką slypinčią pačiame viešame sektoriuje, atskleisime dar daugiau problemų ir pateiksime išvadas, jog būtinos naujovės, leisiančios įgyvendinti žmogaus teises. Pagrindinė problematika slypi tame, jog į teisinės valstybės gyvenimą neįsileidžiama teisė kaip visuotina norminė dogma, nes vis dar vyrauja totalitarinio režimo mąstymas ir sovietinių tradicijų buvimas nukreiptas prieš žmogų, o kartu ir valstybę. Teisės neįsileidimas suponuoja blogą valdymą. Prof. habil. dr. A.Vaišvila, šią nuomonę grindžia citata – šūkiu „nuo geros teisės prie gero valdymo“.
Totalitarinio režimo laikais, žmogaus teisės buvo pamirštos, vyravo įstatymo viršenybė prieš teisę, o pati teisė į visuomeninį gyvenimą nebuvo įsileidžiama. Ar teisės samprata apskritai vyravo totalitarinio režimo laikmečiu profesorius teigė, cit. „Ne kiekvienoje visuomenėje vienodai jaučiamas teisės sampratos poreikis. Totalitariniams režimams teisės samprata tarsi nereikalinga, nes teisės praktika čia remiasi tik įstatymu, o įstatymas – valdančiosios jėgos valia. Neatsitiktinai tarybinės teisės teorijos vadovėliuose daugiausiai kalbėta ne apie teisės sampratą, o apie „teisės kilmę“, pagrindines teisės kategorijas, kuriomis teisė orientuojama į imperatyvų įstatymų normų taikymą. <...> Čia visa teisininko misija – pritaikyti tą normą pagal jos teksto prasmę“, o apie teisės pirmenybę prieš įstatymą aiškina, jog cit. „Teisės sampratos poreikis išryškėja tik demokratinėse visuomenės teisės praktikoje, nes čia daugeliu atvejų reikia remtis ne tik įstatymu, bet ir teise“. Lietuvos Respublikos Konstitucija yra aukščiausias Lietuvos Respublikos įstatymas suponuojantis tiek aukščiausiąją juridinę galią, jog visi valstybės įstatymai paklustų jai, tiek suponuojantis tautos valią, kuriai paklusti turi ne tik pilietis, bet ir įstatymų leidėjas bei valdžia. Anot jo, cit. „Neatsitiktinai teisė (įstatymai), pradedant Platonu, laikoma būtina moralaus ir civilizuoto gyvenimo sąlyga. Žmogų, atskirtą nuo teisės (įstatymo) ir teisingumo, Aristotelis laikė pačiu blogiausiu“.
Pateiksiu dar keletą citatų apie teisę ir valdymą, kurios suponuoja realybę nūdienos politiniame teisiniame imperatyvo taikymo gyvenime, tenkinant tik tam tikrų asmenų ar grupių interesus, užmiršus apie tautą ir valstybę. Prof. habil.dr. A.Vaišvila apie teisės paskirtį ir jos paskirtį rašė, cit. „teisės paskirtis – saugoti ne tik stipriųjų, bet ir visų žmonių gerovę. Bet jeigu teisė siekia visų gerovės, tai ar ji gali atsirasti iš žmogaus, kuris iš prigimties egoistas, pirmiausiai žinantis tik savo interesus ir dėl to labiau linkęs į agresiją prieš artimą negu santarvę su juo. Iš čia ir egoistiško individo veržimasis viešpatauti – plėsti savo naudą artimo naudos mažinimo ar likvidavimo sąskaita. <...> Tuo norėta pasakyti, kad teisės pasirodymas yra kokybiškai naujos civilizacijos ženklas, kad civilizacija (žmogaus būtį socializuojantis veiksnys) pagaliau įžengia ne tik į daiktinį, materialųjį žmonių gyvenimą bet ir jų tarpusavio santykius, ragindama tuos santykius grįsti ne jėga (tai būdinga žvėrių pasauliui), o teise, įpareigojančia abipusei tolerancijai ir santarvei“.
Iš pateiktų citatų darytina išvada, jog šiandieninėje viešo sektoriaus viešpatavimo plotmėje vyrauja menka moralė, nes teisė vis dar neįsileidžiama, vis dar valdoma tik įstatymu, o moralė toli gražu nutolusi nuo žmogiškųjų vertybių įgyvendinimo ir puoselėjimo. Tai įrodo Valdovų rūmų statybos, kaip nuteka dideli srautai mokesčių mokėtojų pinigų, į gatves išvaromos armijos bedarbių, neva nėra iš ko mokėti jiems atlyginimų, toliau slypi dar baisesnės pasekmės ir galiausiai – migracija arba pasmerkimas. Tai įrodo nekokybišką valdymą ir sovietinės tradicijos buvimą, nukreiptą prieš žmogų. Antra, nekokybiški įstatymai, kuriuos nuolat keičia ir pildo siekdami tenkinti tam tikrų grupių ar asmenų interesus, o tauta ir toliau lieka pamiršta, ir toliau gniuždoma normomis, kurios jai nesuteikia teisių, o tik pareigas. Kaip žinome prie pareigų turi būti ir teisės, nes vien pareigos nėra įgyvendintinos be galimybių jas įgyvendinti. Pavyzdžiui, kaip žmogus sumokės mokesčius, jeigu jis neturi darbo ir yra blogos sveikatos? Tai reiškia, jog valstybės nesirūpinimas žmogaus teisėmis į darbą ir jo sveikatos apsaugą, mažina valstybės biudžetą. Tačiau nūdienoje viešo sektoriaus „rūpestis“ žmogumi susiponuoja jėgoje ir prievartoje be galimybių įgyvendinti pareigas. Tai reiškia valstybės jėgos panaudojimą prieš silpnesnįjį – tai yra žmogų, ir tai įrodo, jog viešame sektoriuje vyrauja totalitarinis režimas – valdymas jėga.
Valstybė turi padėti žmogui įgyvendinti jo prigimtines teises, o ne žlugdyti žmogų savo nefunkcionaliomis normomis, kaip bedarbyste, socialiniais nepritekliais, pensijų mažinimu, mokesčių didinimu ir t.t. Jeigu žmogus bedarbis, tai iš ko jis mokės mokesčius, iš ko jis apskritai pragyvens, jeigu jis be sveikatos, o faktinės diagnozės slepiamos? Nūdienos Lietuvoje situacija susiklostė tokia, kaip ir sovietmečiu: atimamos žemės, darbo padargai, žmonės beturčiai suvaromi į kolūkius, jiems nemokami atlyginimai, o šeimą reikia maitinti ir rengti. Iš ko? Šiuolaikinis teisininkas atsakytų – tai žmonių genocidas, reikia bausti tokius vadovus, kurių veiksmai nukreipti prieš žmogų; o sovietinių laikų tradicijų nešėjas, nusiteikęs prieš žmogų ir teisinę valstybę – šypsosis ir sakys: „Krizė, reikia didinti mokesčius, tauta tingi dirbti“, o pats slapčiomis iš valstybės vogs ir sau prabangų namą statysis. Štai tokia tos krizės esmė. Ir kol pilietinė visuomenė tylės, taip vadinama „krizė“ dar augs.
Plačiau išanalizavus viešo sektoriaus veiklą atrandame, jog pagrindinė tautos ir valstybės žlugdymo problematika ekonominiu ir žmogaus teisių negerbimo atžvilgiu susiklosto nekokybiškame valdyme, prigimtinės teisės neįgyvendinime, menkame teisiniame veiksmingume. Dėl minėtų priežasčių visuomenėje vyrauja ne teisės, o įstatymo viršenybė ir teisinio nihilizmo buvimas. Problematiką paantrina ir tai, jog teisinėje demokratinėje valstybėje vis dar viešame sektoriuje veši totalitarinio režimo tradicijos ir apnašos, nuo komunistinių laikų nesikeičia mąstymas nukreiptas prieš žmogų ir jo teises, ir visa tai stabdo teisės veiksmingumą visuomenėje. Teisės prieš įstatymą nebuvimas ir žmogaus teisių negerbimas bei galimybių jas įgyvendinti nesudarymas menkina bendrą visuomenės gyvenimą, blogina valstybės valdymo kokybę ir žmogaus socialinę būtį, o kartu ir pačią valstybę. Tai reiškia, jog prigimtinė teisė šiuolaikinėje teisinėje valstybėje nėra įgyvendinama, jog neįgyvendinamos žmogaus teisės. Tai įrodo Lietuvos Respublikos Seime 2010 m. kovo 19 d. vykęs žmogaus teisių tematika diskusijų forumas „Europos ir Lietuvos vertybės: tapatybės ir skirtumai?“, kuriame vyko diskusijos apie tai, jog Lietuva jau virš dvidešimt metų kai yra atsikovojusi savo nepriklausomybę, bet žmogus vis dar neatsikovojęs savo teisių. Pagrindinė problematika buvo suponuota tame, jog Europos ir Lietuvos vertybės tapačios, tačiau ne vienoda patirtis jas apsaugant, nes trūksta dorovės, moralės, žmogaus teisių įgyvendinimo, vyrauja įvairių formų diskriminacija, nežinojimas, baimė, todėl labai lengva manipuliuoti situacija ir naudotis esama padėtimi. Žmonių baimė įsivyravusi nuo sovietinių laikų, ir ji vis dar toliau tebevyrauja, o valdžia tuo naudojasi. Pagrindinis visuomenės pažangumas yra tolerancija, pagarba, asmenybiškumas, išskirtinumas. Tačiau būtent menkas pilietinis aktyvumas suponuoja demokratijos nebuvimą ir mažina galimybes prigimtinės teisės neįgyvendinimui ir Teisės prieš įstatymą viršenybės pozityvumo atsiradimui. Kai visuomenėje įsivyraus Teisė – tuomet pradės judėti prigimtinės teisės ir žmogaus teisių viešpatavimas plačiąja prasme – tai yra moralė, dorovė, tolerancija, stipresnio prieš silpnesnįjį viršenybės nebuvimas, suponuojantys teisės pirmenybę prieš įstatymą.
Europos Sąjungos teisėje 1950 m. Romos Konvencijoje suponuotos žmogaus teisės ir laisvės bei įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 str. kaip prigimtinės. Apie prigimtinę teisę prof. habil. dr. A.Vaišvila teigia, cit. „Prigimtinė teisė yra tiesiog pozityviosios teisės žmogiškumo barometras ir gelbėjimosi ratas: kai pozityvioji teisė pernelyg nukrypsta nuo moralės, su ja susvetimėja ir sukelia grėsmę autentiškoms žmogaus vertybėms, prigimtinės teisės teorija vėl ateina į žmonių sąmonę, į jų tarpusavio santykius kaip protestas prieš šią teisės linkmę, ir ateina tam, kad primintų pozityviajai teisei jos autentišką paskirtį. <...> Šiandiena prigimtinių teisų doktrina vėl plačiai atgimsta ir sudaro idėjinį moderniosios demokratijos (pilietinės) teisės sampratos pamatą. Ja grindžiamas asmens pirmumas prieš įstatymą. <...> Todėl teisė negali būti laikoma vien subjektyvia kategorija, tik valdžios valia, įgyjančia bet kurio įstatymo pavidalą“. Prigimtine teise yra įgyvendinamos žmogaus teisės ir laisvės, todėl jos turi įgyti pirmenybės prieš įstatymą viršenybę, o ne atvirkščiai. Būtent todėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d. įtvirtinta sąvoka „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ ne kaip pabloginti žmogaus padėtį, o kaip pasiekti tai, kad būtų įgyvendintos jo teisės ir laisvės. Tačiau nūdienos Lietuvoje valdžios įstaigos greičiau siekia sau naudos, mažindamos Žmogaus teises iki minimumo, ir dėlto nesudaro galimybių tenkinti žmogaus teisių. Todėl kyla klausimas, kokiems tikslams mokesčių mokėtojai moka mokesčius: ar išlaikyti armiją valdžios, kuri tarnauja prieš patį žmogų – mokesčių mokėtoją, jog prisigrobtų iš valstybės ir tik padidintų savo kapitalą, išvarydama iš Lietuvos jos piliečius emigracijon, padarius juos bedarbiais ar asocialiais žmonėmis? Kodėl tauta turi kentėti valdžios smurtą dėl jos pačios nekokybiško valdymo, menkos kompetencijos, neatitinkančios šiandieninės teisinės valstybės koncepcijos svertų įgyvendinimo?
Kita problema susiklosto dėl teisinio nihilizmo buvimo, o kartu ir prasto valdymo, jog teisėkūroje tiek Seime, tiek viešame sektoriuje dalyvauja teisininkai praktikai „mėgėjai“, neturintys teisininko kvalifikacijos, nes manytina, jog teisė yra toks menkas dalykas, jog teisinio išsilavinimo, kuriant įstatymus ar teisės aktus bei juos įgyvendinant, nereikia. Būtent todėl ir gaunasi teisinis nihilizmas ir menkas teisinis veiksmingumas, nes, visų pirma, įstatymai ir kiti teisės aktai leidžiami nekokybiški, nes dažniausiai juos kuria ir įgyvendina asmenys, nieko bendra su teise neturintys. Jeigu šiandiena manoma, jog teisę gali kurti ir įgyvendinti tam nepasirengę asmenys, tai būtent ir galutinis rezultatas gaunamas toks, koks faktiškai matomas: masinė migracija, masinė bedarbystė, sergamumo ir nusikalstamos veikos didėjimas, socialinės būties blogėjimas, skurdas, badas ir pan. Iš minėtų faktinių aplinkybių matyti, jog reikia tobulinti viešo sektoriaus darbą, prof. habil. dr. A.Vaišvila pagrindinį dėmesį skiria prigimtinės teisės įgyvendinimui, jog teisinėje valstybėje turi būti teisės, o ne įstatymo viršenybė, cit. „kokybiškai naujas pagrindas „pagerinti“ valdymą ateina su teisinės valstybės koncepcija, kuri „gerina“ valdymą tuo, kad reikalauja jį grįsti ne įstatymo, o teisės viršenybe (žmogaus teisių pirmumo pripažinimu). Tai reiškia, kad ne teisė priklauso politikai (valdymui), bet priešingai – valdymas, politika palenkiama teisei ir teisingumui. Tai padidina pozityviosios teisės ir teisinės doktrinos socialinį vaidmenį ir kartu teisininkų atsakomybę už valdymo kokybę“.
Dėl minėtų neigiamų darinių ir vykstančių neigiamų procesų socialinėje visuomenėje viešas sektorius turi prisiimti atsakomybę ir už neigiamus padarinius, kaip žmogaus teisių neįgyvendinimą ir socialinio gyvenimo menkinimą, socialinio nestabilumo buvimą, masinę bedarbystę ir migraciją, žmogaus teisių neįgyvendinimą į darbą, į gydymą, į būsto įsigijimą, į poilsio neužtikrinimą, į visa, kas sukelia žmogui bereikalingas papildomas įtampas įgyvendinant savo teises į pagrindines teises – viešas sektorius privalo prisiimti atsakomybę ir atsakyti už tai Baudžiamąja teise. Piliečiams turi būti atlyginta už todėl patirtus socialinius nuostolius bei turėtas žalas kaip neturtinė ir turtinė žala, pvz., būnant bedarbiais netektos stabilios ir didesnės pajamos, sugadintos sveikatos, patirti dvasiniai išgyvenimai, dėl to turėtas turto netektys ir panašiai.
Atgal
