Teisė ir teisingumo vykdymas
09 06. Teisėjus būtina rinkti
Vitalijus Balkus
Negražu juoktis iš rimtų dalykų, tačiau kartais kitaip elgtis nepavyksta. Teisėsaugos sistemoje įsigalėjęs marazmas kitos reakcijos nei sarkastiškas juokas neiššaukia.
Kaip kitaip vertinti „gležnos it pavasario gėlė“ sielos prokurorus, kurie vis įsižeidžia ir įsižeidžia. Pradėti svarstyti, kad gal reikėtų susirūpinti psichologine pagalba prokurorams, kad jie taip jautriai nereaguotų į kiekvieną jiems nepalankią žinią. Juk bereikalingas jaudulys sukelia vėžį, kraujagyslių ir kitas ligas. Galėčiau pradėti vardinti dešimtys numarintų bylų, tačiau tai ne šio teksto tema, todėl, baigdamas analinę-moralinę dalį, tik pastebėsiu, kad savo įžeistos garbės raudas, surašytas baudžiamųjų bylų lapuose, prokurorai neša ne kur kitur, o į teismo rūmus. Ten pat sunešamos ir kitų piliečių popieriai, popiergaliai, popiergaliukai. Ten jos užregistruojamos, susegamos ir po kurio laiko atsiduria ant „trečiosios valdžios“ atstovo stalo. Tiesa, kai kurie popieriai nukeliauja kelią nuo pareiškėjo iki teisėjo tiesiog stulbinančiu greičiu, kiti gali pagulėti dulkėtuose spintose ir kelis mėnesius ar net metus. Taip LVAT byla gali gulėti nejudinama beveik 2 metus, o, besibaigiant sprendimo priėmimo terminui, teismas sugeba surašyti nutartį, kurios detalės parodo - byla taip ir liko neskaityta.
Ne vieną kartą rašyta ir kalbėta, kad Lietuvos teismų sistema pilnai paveldėjo autoritarinei valstybei būdingą darbo principą, kur teismas yra neatsiejama represinio aparato dalis. Maža to, teismuose 90-jų pradžioje neįvyko personalijų kaitos, galėjusios perkirsti vidinių korporacinių tradicijų, korupcinių ir bičiulystės ryšių Gordijaus mazgą. Ištikimybė politinei valdžiai taip pat liko uždaros klaniniu principu (kuomet pati sistema palaimina naujų narių atėjimą) veikiančios teismų sistemos tradicija. Apie ką galima kalbėti, jei konstitucines piliečių teises saugo ir pagrindinį šalies įstatymą traktuoja teisėja Toma Birmontienė, kurios disertacija, apginta jau aidint Lietuvos laisvės reikalavimams, vadinosi „Tarybinės milicijos sukūrimas Lietuvoje“, kur dabartinė teisėja savo „mokslinį“ darbą buvo papuošusi epitetais, kuriuos ne kiekvienas „politrūkas“ naudotų. Aš nesu pareigūno ar tarnautojo tinkamumo ar netinkamumo eiti pareigas vertinimo pagal ideologines nuostatas šalininkas, tačiau jei jau pagrįstai suabejota G.Kirkilo kaip ekonomisto kompetencija, tai lygiai taip pat pagrįstai galima susirūpinti T.Birmontienės tinkamumu dirbti valstybės teismų sistemoje apskritai.
Paritetas tarp politinės ir teisminės valdžios, kuomet politinė valdžia vengia pernelyg kištis į teismų veiklą, o teisminė už sistemos uždarumo išsaugojimą atsidėkoja kartais sudorodama politinės valdžios oponentus ar neįtikusius tos pačios valdžios narius, pasiekiamas abipusio šantažo būdu. Politinė valdžia suvokia, kad yra trumpalaikė ir vienos kadencijos nepakaks teismų pertvarkai, o tiksliau - teisėjų klano išardymui, ir toks bandymas, galimai vėliau atsidūrus opozicijos vaidmenyje, gali baigtis liūdnai. Teisminė valdžia puikia suvokia, kad būdamas vienintelis nerenkamas ir niekaip tiesiogiai piliečių nekontroliuojamas jėgos centras negali prieš save sukelti pernelyg daug politikų, nes, atsiradus sutarimui tarp kelių skirtingų politikų grupių dėl teismų sistemos ateities ir pradėjus reformas, sugrius visa 70 metų gyvavusi piramidė. Laikausi nuomonės, kad LTSR ir Lietuvos Respublikos teismų sistema yra iš esmės identiškos. Maža to, Lietuvos Respublikos teismas tapo dar uždaresnis nei LTSR. LTSR ir iki 1996 m. galioję įstatymai numatė visuomeninių tarėjų būtinybę teismuose. Taip, jų padėtis tarybiniame teisme buvo dažniausia formali, nors yra buvę atvejų, kuomet teisėjas atsižvelgdavo į jų nuomonę. Tačiau, bet kokiu atveju, tai buvo papildomi, nepriklausomi bylos dalyviai. Tai greičiausia ir buvo suvokta paskubomis naikinant tarėjų instituciją. Ko gero, visi mes suprantame, kad nusižengti ar net daryti nusikaltimus geriau be pašalinių akių.
O juk yra ir atviresnės sistemos. Dar V.Adamkui einant į pirmąją kadenciją (o tiksliau sodinant V.Adamkų pirmą kartą į prezidento kėdę), buvo nedrąsiai prabilta apie prisiekusiųjų teismą Lietuvoje. Dėl ko šie svarstymai neįgavo pagreičio, manyčiau, suprantate. Mainai įvyko ir palankus sprendimas „šlepečių byloje“ buvo matomai iškeistas į teisėjų rezervato išsaugojimą. Grįžtant prie nūdienių realijų, aš su dideliu pasitenkinimu stebiu, kaip V.Adamkus teisinasi tariamai negalėjęs tinkamai dirbti dėl to, ką jis pavadino „šantažu“. O juk čia iš tiesų per garsiai pasakyta. Aš nekelsiu konspiracinių teorijų, siekiančių pokarį ar net vėlyvąjį tarybinį laikotarpį, tačiau vien man žinomų „šlepečių bylos“ aplinkybių paviešinimas, kas, mano manymu, būtų natūralu, kalbant apie pirmąjį valstybės asmenį, galėtų nemenkai sujaukti Lietuvos politinę padangę. Ir kalbu ne vien apie paties V.Adamkaus likimą, bet ir apie galimų sąsajų tarp interesų grupių išviešinimą.
Man juokingai skamba raginimai pradėti bet kokį eilinį „tyrimą“ dėl eilinės rezonansinės bylos vilkinimo ar numarinimo, dėl galimų pirmųjų asmenų neteisėtos veiklos, dėl stambių verslo grupuočių veiksmų ar kitų problemų, reikalaujančių nešališkos ir vien įstatymais besivadovaujančios teismų sistemos buvimo. Tokie „tyrimai“, jei ir pasiekia teismo rūmus, kas nutinka ypač retai, tai tik tam, kad teisme įvyktų eilinės nedidelės suinteresuotų grupių muštynės, kurių baigtis būna nulemta iki paties teismo įvykusiais susitarimais. Dar juokingiau atrodo teismų procesai, kur susitinka buvę politiniai priešininkai, kurie per ilgą „tyrimo“ laiką spėjo tapti sąjungininkais.
O juk viskas nėra tiek sudėtinga, kaip atrodytų iš pradžių. Kaip ir minėjau, yra daug atviresnių teisminių sistemų, kurios, tinkamai panaudotos, gali ištraukti teismų sistemą iš grupinių interesų pelkės.
Jokia naujiena, kad teisėjai gali būti renkami. Bendruomeniniai teisėjai, kuomet iš autoritetą vietos bendruomenėje turinčių žmonių išrenkamas teisėjas, galintis tvarkyti smulkias bylas – žinoma praktika. Tokio bendruomeninio teisėjo atsiradimas pirmiausia priartintų teisminę sistemą prie žmogaus, o jo renkamumas užtikrintų tiesioginę jo veiksmų pilietinę kontrolę. Apskritai pilietinė kontrolė, stebint visų valdžių veiklą, yra tai, ko trūksta nūdienos Lietuvoje, o uždaroje teismų sistemoje jos trūksta keleriopai.
Beje, dabartinėje situacijoje galiu tarti pagiriamąjį žodį LVAT, kurio internetinėje svetainėje atsirado apklausa, norint išsiaiškinti, ar reikia grąžinti tarėjų instituciją ir kokias atvejais tarėjai gali būti kviečiami. Bent jau džiugu, kad toks klausimas apskritai yra keliamas oficialios institucijos. Tiesa, mano įsitikinimu, tarėjų atsiradimas gali būti veiksminga priemonė teismų sistemos demokratizavimui tik tuo atveju, jei tarėjai būtų traktuojami kaip lygiaverčiai proceso dalyviai, galintys nulemti galutinį sprendimą. Šiuo atveju aš matyčiau tarėjus tokiais pat proceso dalyviais kaip prisiekusiuosius JAV. Ir tarėjus norėtųsi matyti ne tik administracines bylas svarstančiuose teismuose, bet, svarbiausia - baudžiamajame procese. Štai čia aš vėl sugrįšiu prie „įsižeidusiųjų“ prokurorų, prie bylų, aiškiai besikertančių su žodžio laisvės principais, prie bylų, kur, sugriuvus vieniems kaltinimams, yra keliami nauji tik tam, kad pateisintų teisėtvarkos darbo broką. Teismas, kaip institucija, galinti vadovautis, be viso kito, ir vidiniu įsitikinimu, veikianti ne vien pagal savo vidines, o ir pagal giminingų institucijų (prokuratūros, policijos ir t.t.) korporacines tradicijas, be pilietinės kontrolės yra tiesiog pavojinga. Atskirų kolegų „užsakymų“ vykdymas formuoja precedentus, kurių dėka tolesnės bylos nagrinėjamos vis labiau iškraipant įstatymo žodį ir vis labiau grimztant į „teisminės praktikos“ pelkę. Bylos galų gale nėra tinkamai svarstomos, o jų baigtį nulemia ankstesnių praktikų analizė, todėl surašoma nutartis, primenanti ankstesnių praktikų konspektą, be sąsajų su nagrinėjama byla.
Tarėjų arba prisiekusiųjų dalyvavimas visų lygių teismuose leistų nagrinėti bylas iš esmės neužprogramuojant galutinio sprendimo dar iki pasibaigiant procesui. Žmogiškasis faktorius, be abejo, gali nulemti klaidingo sprendimo priėmimą, tačiau klaidingas sprendimas yra mažesnė blogybė nei aplaidumas ar net piktavališka veikla. O kalbėti apie piktavališką ir neteisėtą veiklą dabartiniuose teismuose pagrindo yra. Po idiliškos ramybės V.Adamkaus valdymo laikais dabartinės šalies vadovės dėka prasidėjo kai kurių teisėjų kėdžių klibinimas ir net vertimas iš jų. Negaliu teigti, kad D.Grybauskaitė, pradėjusi šį procesą, nuoširdžiai nori pakeisti teismų sistemą. Visai tikėtina, kad, sukeldama sumaištį monolitiškai-sisteminiame teisėjų korpuse, D.Grybauskaitė tiesiog bando, sukėlusi jame vidinius prieštaravimus, rasti daugiau sau palankių teisėjų. Jei taip yra iš tiesų, tai teisinga taktika, kuri kritiniu atveju leis dabartinei šalies vadovai išvengti R.Pakso likimo. Taigi, kaip ir minėjau, klibinant kėdes pradėjo aiškėti visiškai skandalingi faktai iš teismų sistemos gyvenimo. Kaip tik prisiminus apie apygardos teisėjos, ilgą laiką kaupusios stalčiuose neišnagrinėtų bylų „kolekciją“, ir apie tai nieko nežinojusį jos tiesioginį viršininką, pakalbėkime apie aukščiausio rango teismų vadovus.
Ar galėtumėte įsivaizduoti atvejį, kuomet privačios įmonės padalinio vadovas, aplaidžiai vykdęs pareigas ir per kelis metus nepamatęs pavaldinės nusižengimų, liktų savo gerai apmokamoje darbo vietoje? Sakysite - tai neįmanoma ir būsite visiškai teisūs. O dabar pasvarstykite, kam atskaitingi ir prieš ką atsakingi apygardų teismų pirmininkai? Valdžia toli, o ir sureaguos ji tik tuomet, jei atvejis bus skandalingas. Jei gersi už uždarų durų, atlygį už „užklasinę“ veiklą imsi per patikėtinį advokatą (yra tokia praktika, kuomet paties teisėjo nurodomas „patikimas“ advokatas), neperbėgsi kelio įtakingiems krašto žmonėms – gali mėgautis buvimu poste be didesnių problemų. Iš esmės, piliečių, gyvenančių aptarnaujamojoje teritorijoje, nuomonė apie didžiausią vietinės reikšmės tesės autoritetą nieko nelemia. Gali vienas kitas pilietis surašyti laiškus „į Vilnių“, tačiau mes visi puikia žinome tų laiškų veiksmingumą. Kol virš vietinių teismų vadovų nekabės rinkimų Damoklo kardas, iki tol nėra galimybės kalbėti apie kažkokius teigiamus pasikeitimus.
Kaip pastebėjote, aš dažnai naudoju žodį – rinkimai. Naudoju puikiai suvokdamas, kad per 20 metų šis žodis buvo tiek diskredituotas, kad dažnam rinkimai tereškia tik neskaidrų tų pačių veikėjų tarpusavio pasistumdimą eilėje prie visuomenės gerybių aruodo. Bet juk čia kalti ne rinkimai kaip procesas, o politinių grupuočių sukurta sistema, kuomet rinkimai tapo farsu. Patys demokratiškiausi rinkimai, kuomet piliečiai galėjo visiškai laisvai pasirinkti savo atstovus politinėje valdžioje, įvyko dar 1990 m. vasarį. Po to demokratija tapo širma, už kurios slėpėsi vis stiprėjantys kelių įtakos grupių interesai. Iš piliečių palaipsniui buvo atimama teisė rinkti nacionalinio parlamento narius, pakeičiant rinkimus vienmandatėse apygardose „sąrašiniais“ partijų rinkimais, po to „sąrašinių“ rinkimų keliu buvo sunaikinta savivalda. Dar vėliau nepatogus prezidento rinkimų rezultatas buvo valdančiųjų pakeistas sąmokslo keliu. Sąmokslo, kuriame aktyviai veikė ir dabar mūsų nagrinėjama teismų sistema. Ir tik tuomet, kai tolimesnis piliečių konstitucinių teisių varžymas pradėjo erzinti pernelyg dideles piliečių grupes, buvo nutarta šiek tiek palengvinti rinkimus savivaldose.
O juk rinkimai kaip ir referendumai yra pagrindinis mechanizmas, per kurį piliečiai gali valdyti šalį. Oponentai, kalbantys apie liaudies neišprusimą, neleisiantį tinkamai išsirinkti politinę valdžią, įžūliai meluoja. Dar daugelis mūsų prisimena 1987-91 metus, kuomet net pradinių klasių moksleivis žinojo, kas vyksta šalyje, kuomet laikraščiai su „aštriais“ politiniais straipsniais buvo graibstomi iš kioskų, o perskaityti atitekdavo nespėjusiam jo nusipirkti kaimynui. Visuomenės sąmoningumas krito ne dėl to, kad žmonės staiga sukvailėjo, o dėl to, kad valdžioje buvusios politinės grupuotės buvo tiesiogiai suinteresuotos depolitizuoti visuomenę, taip užtikrinant sau apsaugą nuo galimų konkurentų atsiradimo. Ir ilgai tai puikiai sekėsi, jei prisiminsime vykusią Brazausko ir Landsbergio politinių grupuočių „kovą“, kuomet valdžia atitekdavo tai vieniems, tai kitiems.
Puikiai suvokiu, kad tuomet, kai šalyje iki šio nėra skaidrumo, renkant politinę valdžią, o rinkimų mechanizmas veikia formaliai, kalbėti apie teisminės valdžios rinkimus sunku. Tačiau nėra geresnio būdo pakeisti padėti, kaip keičiant iš esmės ir vietinės valdžios, ir nacionalinio parlamento, ir teisminės valdžios formavimo principus vienu metu. Juolab, kad dabartinės rinkimų technologijos jau leidžia rengti bet kokius rinkimus ar referendumus, skiriant tam sąlyginai nedaug lėšų. Teko dalyvauti diskusijoje, kuomet tariamų didelių tiesioginės demokratijos elementų kaštus vienas iš dalyvių apibūdino taip: „Jei pavyktų sutaupyti bent dešimtadalį, dėl korupcinių valdžios sprendimų išleidžiamų pinigų – to pakaktų rengti referendumus kas mėnesį“. Be abejo, tai buvo hiperbolizuotas teiginys, tačiau paskaičiavus aiškėja, juk beverčiam istorine ir kultūrine prasme statiniui, vadinamiems Valdovų rūmams, išleista tiek, kiek pakaktų surengti 90 nacionalinio masto referendumų. Daug tai ar mažai - spręskite patys.
Baigdamas šį tekstą, dar kartą grįšiu prie pagrindinių būtinų veiksmų, išardant post-autoritarinę, uždarą teismų sistemą ir pastatant visiškai naujais principais veikiantį mechanizmą. Bendruomeninių renkamų teisėjų atsiradimas turėtų sustiprinti pasitikėjimą teismais. Taip pat tai nuimtų krūvį nuo apylinkių teismų, kuomet dalis paprastų buitinių bylų atsidurtų bendruomenės teisėjo rankose. Tuo pačiu visų lygių teismuose atsirastų visuomeniniai tarėjai, turintys sprendžiamą teisę, arba prisiekusiųjų teismo institucijos atsiradimas. Taip pat apygardų teismų pirmininkų tiesioginiai rinkimai vietos savivaldos rinkimų metu.
Atgal
