Teisė ir teisingumo vykdymas
09 02. Žmogaus teisių įgyvendinimo problematika
Danutė Vipartienė
Atėjus Rugsėjo 1-ąjai džiaugsmu nušvinta gatvės, kai iškiliai ir pasidabinę baltomis apykaklėmis bei gėlių puokštėmis žengia žinių ištroškę aistruoliai į mokslo pasaulį, o juos, besišypsantys ir su didele atsakomybe širdyje, pasitinka šviesai bei tiesai pasišventusi mokslo bendruomenė. Tai labai nuostabi šventė tautai ir Valstybei bei jos žmonėms, nes sugrįžtant į praeitį mename ką kita, kai buvo cenzūra lietuviškam žodžiui ir raštui, kai buvo išvežami į tolimus kraštus intelektualai arba brukami prievarta iš Lietuvos.
Esamus universitetus šiandiena vertiname begaliniu džiaugsmu kaip šviesos skleidėjus, nes istoriniais laikais lietuvių tauta neturėjo mokyklų, universitetų, kai galimybė studijuoti buvo tik turtingųjų bajorų vaikams išvykus į tolimus užsienio kraštus. Tačiau ir anuomet sugrįžusius išsimokslinusius asmenis, net ir turinčius mokslo vardus, Lietuvos valdymo politikoje dalyvaujantys asmenys ypatingai nevertino ir nesistengė įsteigti mokslo savoje šalyje. Europoje jau anuomet buvo vertinama tiesa, žmogaus prigimtinės teisės, todėl ir mokslas turėjo kitokią prasmę ir pradą.
Laikai pasikeitė – atsirado didesnės galimybės studijuoti, išaugo universitetų skaičius, ir, aišku, piliečių aistra studijuoti neišblėstanti, o vis auganti. Tai reiškia, kad tauta tampa vis labiau emancipuota. Tačiau problematiškomis tampa galimybės studijuoti, nes turintys socialinio sverto teises jomis piktavališkai manipuliuoja ir blokuoja studijas socialiniu atžvilgiu. Pavyzdžiui, masinis atleidimas iš darbo, neišleidimas dirbančiųjų studentų į studijas, nesudarymas galimybių darbo rinkoje įgyti darbą pagal turimą išsilavinimą ir panašiai – visa orientuota į išsimokslinusios ar besimokslinančios visuomenės masinį nuneigimą. Ne vieno universiteto absolventai rauda, žiūrėdami į savo įgytus diplomus, aukotas jiems bemieges naktis ne tik savo, bet ir dėstytojų, įdėtas investicijas į studijas, pasišventimą mokslui ir savo lūkesčių neišsipildymą, kai negavus darbo tenka palikti šalį ir uždarbiauti užsienio virtuvėse ar „kultūrintis” žemės ūkio laukuose. Tai įrodo masinė bedarbystė, intelektualios visuomenės masinė migracija, kai tuo tarpu esama valdžios institucijų politika netaiko jokių priemonių šias problemas išspręsti, o sąmoningai dar gilina probleminį valstybės akstiną, paisydama tik savo interesų. Juk nuo to, kad bus atleista didžioji dalis motyvuotų darbuotojų – nauda tik trumpalaikė ir nusikalstama, nes be darbo palikti žmogų yra nusikaltimas žmogiškumo prasme, kadangi darbas žmogui sukuria socialinį pragyvenimą ir visą kitą gyvenimo gėrį. Tai ar ne pati politika vykdoma prieš tautą ir jos intelektualus, kurie tautą šviečia ir veda teisingumo, gėrio, suvereniteto keliu? Ko siekiama tokiais veiksmais? – išvyti intelektualus, juos nuneigti ir valdyti “savaip” sovietiškai. Vadinasi, valstybės valdymo charakterio tradicijos išliko tos pačios, susiklosčiusios nuo istorinių laikų, orientuotos į tautos išnaikinimą ir Lietuvos žemių pasisavinimą. Kitaip iš kur valstybėje šis charakterio bruožas - nuneigti mokslą, intelektualią visuomenę? Iš ten, kas visą laiką gviešiasi Lietuvos žemių, nori panaikinti jos suverenitetą, kas ir toliau siekia tikslo – nutautinti Lietuvą ir valdyti. Šiais drastiškais metodais kaip masine bedarbyste, priverstine migracija iš šalies, siekiama, jog Lietuvoje liktų kuo mažiau motyvuotos visuomenės, o kitą dalį piliečių, kurie lieka čia Lietuvoje, priverstų dirbti už mažą grašį, nenorint teisingai atlyginti už darbą, kaip sovietinės okupacijos laikais suvarius tautą į kolūkius. Šiandiena valstybės sektoriuje dirba dauguma sovietmečio auklėtinių – komunistų partijos atstovų, kurie ir toliau vykdo politiką prieš Lietuvos tautą, žlugdydami valstybės ekonomiką. Įvertinus jų kvalifikacijas, manytina, jog dauguma iš jų neatitiktų šiuolaikinio valstybės tarnautojo reikalavimų, tačiau esmė valstybės tarnyboje yra tame, jog tarnautų buvusios politikos charakteriui. Nors valstybės tarnautojui keliami reikalavimai yra labai aukšti, tačiau visa yra dirbtina, nes dauguma ten dirbančiųjų tų reikalavimų neatitiktų. Todėl ar nebūtinas valstybės tarnautojų kaip atitiktis šiuolaikinės teisinės valstybės politikos ir teisininko pareigų vykdytojo kvalifikacijų auditas? Ar verta viešame sektoriuje laikyti teisininkų praktikų armiją, užsilikusią nuo sovietinių laikų ir negalinčių nei dirbti, nei mąstyti kitaip, vykdant teisinės valstybės demokratinę politiką? Ar šiuo nėra žlugdoma valstybės ekonomika ir ar dėl šių priežasčių reikėjo nurėžti pensijas, jeigu priežastis slypi nekvalifikuotame viešo sektoriaus valdyme ir vykdyme?
Pagrindinė Lietuvos vertybė yra jos darbštūs žmonės. Būtent – naudojant tokius socialinius metodus kaip masinę bedarbystę, toliau labai lengva nusilpusią visuomenę valdyti. Tačiau ir nusilpusi visuomenė gali suaktyvėti, jeigu į jos nuoskaudas kaip nusikaltimus žmogiškumui atsižvelgs teisingumas ir masiškai pradės spręsti šiuos nusikaltimus. Todėl pirmiausiai turi būti peržiūrėtas viešas sektorius, darbo rinka ir darbdaviai bei atliktas įstaigų valdymo auditas, valstybės tarnautojų kvalifikacijų auditas ir masinės bedarbystės problematikos išsprendimas, vykdant visuotiną teisingumą. Žmonės nepajėgūs kreiptis į teisingumą, jie mažai informuoti, antra, tai kainuoja lėšas ir todėl daugelis yra nepajėgūs atkurti savo teisių ir teisingumo. Todėl tautos žlugdymu socialiniais metodais, kaip masine bedarbyste, turi užsiimti Valstybė, įvertindama masinės bedarbystės teisinį pagrįstumą ir priimti sprendimus dėl asmenų, vykdžiusių bedarbystės politiką, teisinės atsakomybės. Antra, Valstybė turi labai gerai įvertinti viešojo sektoriaus biudžetines lėšas, ar jos tikrai buvo panaudotos tinkamai bei įvertinti viešame sektoriuje dirbančių asmenų bei jų šeimos narių ar artimų giminaičių turimą turtą ir jo įsigijimo pagrindą, bendrą pragyvenimą, viešuosius ir privačius interesus. Lietuvos piliečiai turi konstitucines teises valdyti valstybę, tačiau yra pilni baimių, nes yra gąsdinami socialine negerove, ir tokiais drastiškais metodais su jais bandoma susidoroti bei tokiu būdu išgaunamas tautos neveikimas. Todėl Valstybė, matydama faktinę situaciją ir įvertinusi faktinę padėtį, duomenų dirbtiną nuslėpimą apie mažesnį bedarbių skaičių negu yra realybėje, masinę socialinės visuomenės migraciją, turi nedelsiant priimti sprendimus, parengti veiksmų vykdymo planą ir imtis viešo sektoriaus pertvarkos ir darbdavių veiksmų įvertinimo. Asmeniui bedarbio pašalpa - tai nėra išsigelbėjimas. Antra, darbo biržos dirbtinai vykdo politiką, jog kuo mažiausiai būtų bedarbių - ir braukia žmones iš sąrašų. Žmogui yra geriau turėti pastovų darbą, negu būti bedarbiu ir gyventi iš bedarbio pašalpos. Trečia vertus, skanduojama politika, jog „žmonės nenori dirbti“, yra neteisinga, nes Žmogus nori turėti teises, dirbti ir užsidirbti, jog galėtų pragyventi ir patenkinti kitus savo interesus: kaip būsto įsigijimą, šeimos padidėjimą, mokslo siekimą ar kita, o ne varganą išgyvenimą. Kol nebus vykdoma politika, jog nebūtų nuneigtos Žmogaus teisės ir visi gautų teisingą atlygį už darbą, tol vyraus iškreipta politika apie žmogų kaip nenorintį dirbti. Kiekvienas Lietuvos pilietis nori pasijusti laisvas ir turintis teises, o tai, jog nesusitvarkoma su ekonomika – tai yra viešo sektoriaus problematika, kylanti iš tik savo interesų paisymo. Įvertinant tai, kas yra daroma su Lietuvos piliečiais, paliekant juos masiškai be darbo, mokant labai žemus atlyginimus ar vykdant priverstinę masinę migraciją – yra nežmogiška, nes iš žmonių atimamas socialinis pragyvenimas ir socialinė būtis, lūkesčiai, žinios, intelektualūs pasiekimai, siekiai, susiję su ateitimi, su bendru valstybės progresu. Tai, jog staiga atsirado daugybė netinkamų darbo rinkoje asmenų, jog juos būtina buvo atleisti iš darbo - yra netiesa. Yra kita tiesa, jog viešame sektoriuje nemokama ir nenorima tvarkytis ir dirbti sąžiningai, tarnauti valstybei, tarnauti teisingumui. Juk šiandiena Lietuvoje negauna darbo daugumoje intelektualai, taip pat jie yra atleidžiami iš darbo, kai tik įgyja aukštesnį išsilavinimą. Kyla klausimas, kodėl masiškai neatleidžiami valstybės tarnyboje dirbantys asmenys, jeigu jie negeba šiandiena tvarkytis taip, jog Lietuvos piliečių teisės būtų įgyvendintos konstituciškai? Kodėl valdymas vis dar nukreiptas prieš žmogų ir jo teises? Atsakant į šiuos klausimus ir įvertinus viešo sektoriaus veiklą, darytina išvada, jog valstybės sektorių užvaldžiusi baimė dėl naujos motyvuotos visuomenės ir yra stengimasis kuo greičiau žmones sužlugdyti, kad dar nors kiek išsilaikytų, siekiant patenkinti savo interesus. Ekonomikos teorijoje yra aiškinama, kad kai tam tikros valstybės funkcijos yra įgyvendinamos vangiai arba daroma daug klaidų, tada yra būtinas Valstybės įsikišimas. Šiuo atveju, dėl masinės bedarbystės, dėl masinio atleidimo žmonių iš darbo, dėl masinės migracijos sustabdymo – jau yra būtinas Valstybės įsikišimas. Pakeitus viešo sektoriaus sistemą, ten dirbančius asmenis, valdymo ir teisinio veiksmingumo politikos vykdymą viešame sektoriuje šiuolaikiškais darbuotojais, įsileidus į viešą sektorių teisę ir nubaudus asmenis, vykdžiusius tautos nuskurdinimo politiką - pagerėtų ne tik piliečių socialinė būklė, Žmogaus teisių įgyvendinimas, bet ir ekonominė valstybės padėtis.
Ir jeigu kartais atrodo, jog nieko negalima padaryti su Valstybės ekonomikos pagerinimu, tai atsitieskime ir pasakykime – galima, tik reikia netradicinių sprendimo būdų ir Valstybės įsikišimo bei geros taktinės strategijos. Nebijokime įsileisti daugiau šviesos, tiesos bei gėrio, ir neabejotina, jog Valstybė ir jos žmonių gyvenimas pagerės. Nebijokime paleisti senų sovietinių vadžių, nukreiptų prieš tautą, žmogų ir Lietuvos valstybę, ir įsikibti naujų, nukreiptų į teisingumą ir Žmogaus teisių įgyvendinimą.
Nebijokime tiesos, žodžio laisvės bei kovos už teisingumą, nes baimė kildo blogus sprendimus, nukreiptus į socialinį blogį ir nepriteklių. Piliečiams linkiu masiškai atsikratyti bet kokių baimių ir pažvelgti į šviesą, į gėrį, į tiesą, nes tai Jūsų pačių išsigelbėjimas nuo socialinių nepriteklių. Laimė yra tiesoje, tautos atkaklume kovoti už savo teises, bet ne baimėje. Linkiu piliečiams stiprybės ir ištvermės, nes kovoti yra nelengva, bet verta, vardan savo laisvės ir tautos suverenumo. Tik laisvas žmogus gali turėti teises, siekti žmogaus teisių įgyvendinimo, kurti demokratiją bei puoselėti aktyvią pilietinę visuomenę.
Atgal
