VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Teisė ir teisingumo vykdymas

03.28. Sausio 13-oji buvo suplanuota gyventojų užpuolimo dalis

Vilniaus apygardos teismo trijų teisėjų kolegija 2019 m. kovo 27 d. paskelbė nuosprendį didelio visuomenės ir visuomenės informavimo priemonių dėmesio sulaukusioje baudžiamojoje byloje dėl 1991-ųjų metų sausio mėn. įvykių. Teismo nuosprendžio paskelbimą tiesiogiai galima buvo stebėti internete.

Byla savo apimtimi, nukentėjusiųjų ir kaltinamųjų skaičiumi yra viena didžiausių baudžiamųjų bylų, išnagrinėtų šalies teismuose. Baudžiamojoje byloje kaltinimai karo nusikaltimais pareikšti 67 asmenims. Juos gynė 126 valstybės paskirti gynėjai. Nukentėjusiaisiais pripažinta daugiau kaip 700 asmenų. Teismui nagrinėti buvo perduota daugiau nei 760 bylos tomų, iš kurių 16 – kaltinamasis aktas.

Karinė operacija buvo vykdoma kelias dienas (reguliariai), skirtingose miesto vietose užgrobiant skirtingus objektus. 1991 m. sausio 11 d. užgrobta KAD Alytaus technikos mokykla, Krašto apsaugos departamento administracinis pastatas, Vilniaus geležinkelio stoties valdymo posto patalpos, VĮ „Lietuvos telekomas“ filialo Tarpmiestinio telefono centro cecho Vilnius-I ir Lietuvos radijo ir televizijos centro Radijo transliacijos patalpos, Lietuvos radijo ir televizijos kūrybos namai bei atsarginės Lietuvos radijo ir televizijos patalpos, iš Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Respublikinės tarybos sandėlio pagrobti ginklai, užgrobta Ypatingosios paskirties milicijos būrio bazė ir pagrobti ginklai, užgrobtas VRM Policijos akademijos, Sporto ir technikos organizacijos „Vytis“ prie Krašto apsaugos departamento ir kitos patalpos.

1991 m. sausio 11d. du kartus šturmuoti Spaudos rūmai. Sausio 13-osios naktį beveik vienu metu pradėtos TV bokšto ir RTV komiteto atakos. Prie šių pastatų buvo susirinkusios minios žmonių, kurie saugojo įėjimus į pastatus, prieigas prie jų, tikėdamiesi tokiu taikiu būdu sustabdyti agresiją, neleisti kariškiams užgrobti saugomų objektų. Pirmojo Spaudos rūmų šturmo metu civiliams asmenims tai padaryti pavyko, kariškiams nepavyko įsiveržti į pastatą. Netrukus Spaudos rūmai buvo atakuojami pakartotinai, pasitelkus papildomą karinę techniką ir padidinus puolančiųjų skaičių. Prie užgrobiamų objektų tankai ir šarvuotoji technika privažiuodavo iš skirtingų pusių, pagal iš anksto sudarytus planus, nustatytais maršrutais ir atakos buvo vykdomos vienu metu iš skirtingų pusių. Tankų ekipažų nariai apklausų metu nurodė, kad jų užduotis buvo pašalinti kliūtis, nustumti žmones nuo pastatų prieigų, desantininkams atlaisvinti įėjimus į pastatus. Operacijų metu buvo nurodyta pašalinti bet kokio pobūdžio kliūtis, naudoti dūmines užsklandas, šviesti prožektoriais žmonėms į veidus, šaudyti išmušamaisiais užtaisais. Operacijoje dalyvavę oro desanto kariškiai nurodė, kad jų užduotis, kartu su specialiųjų padalinių kariškiais, buvo patekti į pastatus, išvesti iš ten dirbančiuosius, atjungti aparatūrą. Vykdydami užduotį, kariškiai prieš civilius naudojo artimos kovos veiksmus, šaudė į viršų ir į žemę tam, kad pastatus saugantys civiliai atsitrauktų ir netrukdytų vykdyti užduotis. Nors kaltinamieji, dalyvavę objektų šturme bei saugoję pastatus iki 1991 m. rugpjūčio mėn. pabaigos, neigia užgrobtų pastatų niokojimo ir aparatūros bei kitų daiktų pasisavinimo faktus, tačiau bylos duomenys tai paneigia.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nagrinėjamai bylai aktualius nacionalinės ir tarptautinės teisės aktus bei šaltinius, sprendė, kad 1991 m. sausio mėnesį kaltinamųjų padarytos nusikalstamos veikos – civilių asmenų užpuolimas bei jų žudymas, sunkių sveikatos sutrikdymų padarymas, kitoks nežmoniškas elgesys su civiliais asmenimis, vykdant ir remiant kitos valstybės politiką, vertinamas kaip nusikaltimai žmoniškumui.

Teismo išnagrinėtos bylos duomenys patvirtino, kad prieš pradedant karinę operaciją buvo žinoma, kad užimami objektai nėra kariniai, saugomi civilių asmenų. Kaltinamieji bei liudytojai (kariškiai) nurodė, jog prieš operaciją objektai buvo žvalgomi, karinės technikos skaičius ir rūšys bei operacijoje dalyvaujančių kariškių skaičius ir junginių sudėtis buvo sudaryti atsižvelgiant į objektus ginančių civilių skaičių. Nei vienas iš kaltinamųjų kariškių neatsisakė vykdyti neteisėto įsakymo, nors, atvykę prie užgrobiamų objektų ir pamatę ten esančias žmonių minias, suprato, kad gali kilti panika, žūti ar būti sužaloti žmonės.

Kolegijos vertinimu, kaltinamųjų padarytos nusikalstamos veikos negali būti vertinamos kaip atsitiktinės ar chaotiškos, kadangi civilių asmenų, saugančių objektus, užpuolimus, veikdamos kartu, vykdė gausios TSRS karinių ir VRM vidaus tarnybų pajėgos bei specialiosios paskirties VSK grupės „A“ padalinys. Objektų šturmo metu panaudota sunkioji karinė technika: tankai, šarvuočiai, specialiosios ir sprogstamosios priemonės, taip pat koviniai šaunamieji ginklai, draudžiami 5,45 mm kalibro šoviniai, turintys išcentruotą kulką. Karinė operacija buvo planuota ir parengta iš anksto, žinant, kad užgrobiamus objektus saugo neginkluoti civiliai asmenys. Karinės operacijos metu civiliai kariškiams nesipriešino ir jų neprovokavo, o siekiant išvengti bent kokio galimo ginkluoto konflikto, net ir policijos pareigūnai, vykstantys prie užimamų objektų, buvo nuginkluoti.

Teismas padarė išvadą, kad civilių asmenų nužudymai ir įvairaus sunkumo laipsnio sužalojimų padarymai karinės operacijos metu buvo ne atsitiktiniai nusikaltimai, o nuosekli, iš anksto suplanuota ir numatyta didelio masto ir sistemingo civilių gyventojų užpuolimo dalis, vykdant TSRS bei jos politinės partijos TSKP politiką, kurios tikslas buvo išlaikyti Lietuvą TSRS sudėtyje.

Bendri TSRS jėgos struktūrų kariškių veiksmai atitiko klasikinio pasirengimo puolimui ir jo vykdymo elementus: gautas politinis pritarimas, sukurta vadovavimo piramidė, atliktas pajėgų koncentravimas ir atlikti puolamieji veiksmai. Išlaikyti pagrindiniai puolimo principai – puolimui pasirinktas netikėtas (nakties) laikas, atlikta detali puolamųjų objektų žvalgyba, panaudotos vietovės sąlygos, pasirinktos netikėtos veiksmų kryptys, puolant iš skirtingų pusių.

Skirdamas bausmes kaltinamiesiems, teismas atsižvelgė į tai, kad kaltinamieji – ne Lietuvos Respublikos piliečiai, jie negyvena Lietuvoje, todėl jiems skirtinos bausmės sietinos tik su vienu iš bausmės tikslų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 straipsnyje, t. y. su teisingumo principo įgyvendinimu. Įgyvendindama šį principą ir skirdama bausmes kaltinamiesiems, teisėjų kolegija atsižvelgė į Vilniaus apygardos teismo 1999 m. išnagrinėtoje byloje priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame kaltinamųjų nusikalstamos veikos už tapačių veikų padarymą kvalifikuotos pagal veikų padarymo metu galiojusį Baudžiamąjį kodeksą ir jiems paskirtos inkriminuotų veikų padarymo metu numatytos bausmės.
Skirdamas bausmes kaltinamiesiems, teismas vertino ir tai, kad iš esmės nėra galimybių konkretizuoti, dėl kurio iš kaltinamųjų veiksmų kilo sunkiausios pasekmės, tai yra civilių asmenų nužudymai bei kūno sužalojimai. Nesant tokių galimybių, teismas taikė vieną iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės taikymo principų, numatantį visų abejonių aiškinimą kaltinamųjų naudai.


Teismas, atsižvelgdamas į nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjusį laiką ir kaltinamųjų padarytų nusikalstamų veikų apimtį, amžių, sprendė, kad įstatyme numatytų griežčiausių arba artimų griežčiausioms bausmėms paskyrimas kaltinamiesiems aiškiai prieštarautų teisingumo principams.

Teismas nenustatė kaltinamųjų atsakomybes lengvinančių aplinkybių. Kaltinamųjų atsakomybę sunkino tai, kad nusikalstamos veikos padarytos bendrininkų grupėje, visuotinai pavojingu būdu naudojant sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas bei šaunamuosius ginklus, dėl padarytos veikos atsirado sunkių padarinių.

Visiems kaltinamiesiems teismas skyrė laisvės atėmimo bausmes nuo 4 iki 14 metų. Kaltinamiesiems paskirtų laisvės atėmimo bausmių pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžiu paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymo pradžios.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos (nuteistiesiems – ir suėjus šiam terminui) gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.

 

Vilniaus apygardos teismo inf.

Atgal