Teisė ir teisingumo vykdymas
07 08. Demokratijos sukūrimo svertas – pilietinis aktyvumas ir bendradarbiavimas
Danutė Vipartienė
Teisės magistrė
Demokratijos pagrindą sudaro valdžia ir piliečiai, todėl nuo aktyvios pilietinės visuomenės priklauso teisinės valstybės svertai bei demokratijos susiklostymas. Lietuvos valstybei eina jau dvidešimt pirmieji metai, tačiau aktyvi pilietinė visuomenė vis dar nesusiklosto. Kodėl?
Puikiai žinome, kad demokratija negali gyvuoti be aktyvios pilietinės visuomenės. Pilietinės visuomenės aktyvumui yra duotos teisės, suponuotos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, pavyzdžiui, LR Konstitucijos 2 straipsnyje konstatuojama, kad „Lietuvos valstybę kuria tauta. Suverenitetas priklauso tautai“. Šiuo yra aiškiai nusakomos pilietinės visuomenės teisės ir gairės dalyvaujant Valstybės kūrime ir valdyme. Tačiau problema susiklosto tame, jog šiandieninė pilietinė visuomenė neaktyvi, nes jai trūksta politinės valios. Lietuvos Respublikos piliečiams duotos ir kitos konstitucinės teisės dalyvauti valdant savo šalį, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnyje konstatuojama, jog „piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus. Taip patpiliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Draudžiama persekioti už kritiką. Piliečiams laiduojama peticijos teisė“. Lietuvos Respublikos Konstitucijos25 straipsnyje konstatuojama, jog „žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti“, o 25 straipsnyje teigiama, jog „minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma“. Iš to darytina išvada, jog Lietuvos Respublikoje – teisinėje valstybėje – piliečiams suteikta politinė teisė dalyvauti valdant savo šalį tiesiogiai arba per demokratiškai išrinktus atstovus. Taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnyje konstatuojama, jog piliečiai turi teisę vienytis – „vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams“, o 4 straipsnyje konstatuojama, jog „aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai arba per demokratiškai išrinktus savo atstovus“.Taigi, apibendrinant piliečių konstitucines teises galima teigti, jog techniškai normomis suteiktos pilietinei visuomenei visos teisės dalyvauti Lietuvos valstybės valdyme. Tai reiškia, kad pilietinei visuomenei reikia būti aktyviai dalyvaujant savo šalies valdyme bei demokratijos kūrime, nes nuo to priklauso jų pačių socialinė gerovė, žmogaus prigimtinių teisių įgyvendinimas, vertybių saugojimas ir puoselėjimas, ekonomikos gerovė ir piliečių teisių įgyvendinimo svertai tiek teisiniu, tiek vertybiniu požiūriu. Atskirai veikdami piliečiai taip pat įneša didelį indėlį į Valstybės demokratijos kūrimą, tačiau būna atvejų, kai su jais bandoma susidoroti, todėl veikimas iš vien būtų nepakeičiamas demokratijos kūrimo svertas.
Šiandieninėje visuomenėje piliečių teisės atsidūrusios daugiau norminio pobūdžio, bet ne vertybinio, nes dažniausiai jos yra priklausomos nuo politinės valios, o ne nuo konstitucinių nuostatų įgyvendinimo, kaip pavyzdžiui yra reglamentuojama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje, jog„valdžios įstaigos tarnauja žmonėm“. Apie žmogaus teisių gerbimą ir jų įgyvendinimą socialiniu atžvilgiu to negalime pasakyti vertybiniu požiūriu,nes tai liudija iš šalies masiškai migruojantys piliečiai dėl jų teisių negerbimo savo pačių šalyje. Taigi kyla klausimas, kiek dar iš Lietuvos migruos tautiečių, kiek jų liko faktiškai ir ar sugebėsime išsaugoti suverenitetą? Antras adekvatus klausimas kyla, kiek dar viešame sektoriuje skraidys buvusio totalitarinio politinio režimo šmėkla, kurios svertai nukreipti prieš žmogaus socialinę gerovę ir jo teises. Apie tai turi susimąstyti kiekvienas pilietis ir daryti viską, kad būtų išsaugotas valstybės suverenumas, demokratija, teisinė valstybė ir tautiškumas su Lietuvos istoriniais lūkesčiais ir teisinės valstybės politiniais svertais, savo tauta ir piliečiais, demokratija ir suverenumu.
Teisė veikti piliečiams pilietiškai ir politinė valia, valdant savo šalį, yra duota Konstitucijos ir įstatymų, todėl belieka išsiaiškinti pilietinės visuomenės menko aktyvumo priežastingumą. Taigi toliau galbūt reikia išaiškinti, kas tai yra pilietinė visuomenė, kokius tikslus bei uždavinius ji turi vykdyti bei nusakyti jos veikimo kryptis ir apibrėžti realias galimybes tai įgyvendinti.
Dažnai pilietinė visuomenė suprantama kaip visuomeninė organizacija plačiąja prasme, užsiimanti visuomenei naudinga veikla. Tačiau yra du skirtumai tarp visuomeninės veiklos ir pilietinės visuomenės svertų, nors jie ir gali vieni kitus papildyti: 1) pilietinės visuomenės tikslai ir uždaviniai turi būti orientuoti į valstybės politinę valią ir sprendimus, teisinės valstybės kūrimą bei prigimtinių Žmogaus teisių įgyvendinimą, dalyvaujant valstybės valdyme tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus tautos atstovus; dalyvauti teisėkūroje, teisėtvarkoje, ekonomikos, verslo, žmogaus teisių, socialinės gerovės įgyvendinime ir kūrime; 2)visuomeninė veikla - siejama su tam tikra konkrečia veikla – visuomenei naudingu darbu; tai yra ne politinė veikla, bet ji gali tam tikrais atvejais būti pilietinės visuomenės raiškos forma kaip priemonė. Taigi apibendrinant galima teigti, jog tarp pilietinės visuomenės ir visuomeninės veiklos yra skirtumas tas, kad pilietinė visuomenė turi vykdyti teisinę politinę veiklą, tai yra valdyti Valstybę; visuomeninė veika – tai yra visuomenei naudinga veikla, besireiškianti kokiu nors konkrečiu būdu. Todėl kyla būtinybė išaiškinti pilietinės visuomenės ir visuomeninės organizacijos sąvokas.
Skirtingi politikai pilietinės visuomenės sąvoką aiškina skirtingai, nes tai priklauso nuo vietos politikos ir susiklosčiusių politinių papročių, tradicijų, kultūros, istorijos ir visuomenės. Taip pat yra ir demokratijos sąvoka aiškinama skirtinai, nes tai priklauso pirmiausiai nuo politinės valios. Tačiau, kadangi Lietuvos valstybė priskiriama Vakarų demokratijos politikai, tai ir pilietinės visuomenės aiškinimu remsimės Vakarų tradicijomis, orientuotomis į teisės kūrimą ir žmogaus prigimtinių teisių įgyvendinimą. Kaip žinome, Lietuvos politika grįsta teisine demokratine valstybe ir daugiau liberaliąja politika, orientuota į Vakarų politikos svertus, bendrąją Vakarų teisę. Todėl Lietuvoje pilietinės visuomenės sąvoką galime apibūdinti orientuodamiesi į demokratijos problematiką. Pagrindinis dalykas, į ką turi būti orientuota pilietinės visuomenės veikla, tai – į demokratijos kūrimą, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių įgyvendinimą, lygių galimybių prieš įstatymo viršenybę puoselėjimą, suvereniteto apsaugą, lygiateisiškumą, sąžiningumą, asmeniškumą, teisingumą, visuotiną gerovę ir tvarką. Tai patvirtina ir Europos Tarybos valstybių narių valstybių ir vyriausybių vadovų, susirinkusių 2005 m. gegužės 16 – 17 d. Varšuvoje, parengtame veiksmų plane, kuriame išvardinti pagrindiniai Europos Tarybos ateities uždaviniai – tai bendrų fundamentalių vertybių propagavimas: žmogaus teisės, įstatymo viršenybė ir demokratija.„Europos žmogaus teisių konvencijoje užtikrinamas nuolatinis veiksmingumas, įgyvendinant Žmogaus teises, demokratiją ir įstatymo viršenybę, kas liečia žmogaus teisių ir demokratijos įgyvendinimą. Konvencijoje teigiama“, cit. „Mes visomis reikiamomis priemonėmis užtikrinsime ilgalaikį Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos veiksmingumą. Tuo tikslu mes teiksime Europos žmogaus teisių teismui visą reikalingą paramą ir laikydamiesi visų numatytų sąlygų įgyvendinsime reformas, kurias patvirtino 2004 m. gegužės mėnesį vykusios Ministrų Komiteto 114 sesijos dalyviai. Viena tokių priemonių – Konvencijos Protokolo Nr.14 ratifikavimas, būtinas siekiant ateityje užtikrinti Europos žmogaus teisių konvencijos veiksmingumą. Valstybių lygiu mes užtikrinsime, kad: - visose valstybėse narėse būtų tinkamos ir veiksmingos priemonės, leidžiančios patikrinti įstatymų ir administracinės praktikos suderinamumą su Konvencija“. Šios nuostatos Europos lygiu veiksmingos ir puoselėjamos visame pasaulyje, kur tik vyrauja demokratinė politika. Globalioje teisėje atsiranda nuostata, kaip įstatymo viršenybė, kad demokratinėse valstybėse valdo įstatymas, o ne teisė. Tačiau šis įstatymo imperatyvas taikomas ne bendrąja įstatymų viršenybės prasme, bet ta, jog ta, jog įstatymas turi veikti Žmogaus teisių ir Demokratijos kūrimo atžvilgiu. Tačiau visame kame visų pirma turi pirmauti Teisė kaip pagrindinė tiesa, visuotinė tvarka, lygybė ir sąžinė.
Lietuvoje demokratinė politika yra daugiau technokratinė negu vertybinė ar organinė, grįsta normomis, tačiau silpna savo veiksmingumu visuomenėje, nes nors teisinės normos ir yra tam sukurtos demokratijos puoselėjimui ir piliečių dalyvavimui valdant savo šalį, tačiau jų įgyvendinimas menkas. Problema susiklosto tame, jog mažas pilietinės visuomenės aktyvumas. Kodėl? Tam, kad demokratija stiprėtų, pilietinė visuomenė turi organiškai išjudinti technokratinę politiką, kuri yra grįsta normomis, ir virsti organine, gyva, vertybine, tai yra veiksminga socialinėje visuomenėje. Štai čia yra pagrindinis pilietinės visuomenės uždavinys – organiškai iškovoti Žmogaus teises ir kitas laisves, kurios techniškai yra įtvirtintos teisės normose. Aiškinant pilietinės visuomenės sąvoką galima teigti, jog pilietinė visuomenė – tai Lietuvos piliečiai, aktyviai veikiantys kuriant demokratiją. Pilietinė visuomenė turi teisę kontroliuoti valdžią, jų sprendimus, turi teisę reikšti savo nuomonę, teisingai kritikuoti, turi teisę dalyvauti teisėkūroje ir teisėtvarkoje, teikti įvairius teisinius pasiūlymus kaip pagerinti Lietuvos ekonomiką, verslą, kitas valstybės sritis, bei socialinį žmonių gyvenimą ir stiprinti Žmogaus teisių įgyvendinimą. Pilietinės visuomenės atstovai, pavieniai ar dalyvaujantys bendruomenėse, politinėse partijose ar kitose pilietinės visuomenės organizacijose, turi teisę aktyviai veikti per įvairius informacijos šaltinius, per demokratiškai išrinktus tautos atstovus Lietuvos Respublikos Seime, turintys teisę į referendumą, peticijos teisę ir kitas teises, nustatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose. Argi tai paslaptis, jog tiek ilgai metų gyvenus priespaudoje, siekiant nutautinti Lietuvą, žmonės yra įbauginti ir toliau bauginami nedarbu. Vis tik darbas žmogui yra pagrindinis dalykas, nes atėmus darbą, atimama ir gyvybė. Taigi, pagrindinis ginklas buvusio sovietinio režimo prieš žmogų – atimti iš jo darbą. Tai, kad Lietuvoje vyrauja masinė bedarbystė – yra faktas. Taip yra ir toliau susidorojama su tauta ir jos piliečiais.
Labai džiugu, kad Lietuvoje aktyviai buriasi gyventojų bendruomenės ir atkuria bendruomeniškumo tradicijas, nuo seno Lietuvoje būtas kaip kaimo bendruomenės. Ugdant bendruomeniškumą atsiranda sanglauda tarp gyventojų, tarp kaimynų. Nuo seno Lietuvoje pagrindinį bendruomeniškumo svertą buvo išugdžiusi šeima, tačiau sovietmečiu lietuviškos tradicinės šeimos statusas krito, kai vyko masiški trėmimai, sodybų draskymai, vėliau buvo sąmoningai įmetamos politinės žarijos į šeimas, kad būtų jų skaldymas. Po truputį šeimos statusas pardeda atsigauti per kaimo ūkininkus, kur šeima turi bendrą ūkį, gyvena ir dirba viename name, kartu sąžiningai verčiasi. Šeimoje žmogus jaučiasi stipresnis, nes ten rūpinamasi vienas kitu, ugdomos ir formuojamos tautos tradicijos, todėl ji yra valstybės pagrindas ir turi būti stipri. Argi šiandieninė masinė migracija neardo šeimų, o tai reiškia, neardo Valstybės? Negi negalima sustabdyti šio siautulio, nukreipto prieš žmogų ir tautą? Antra pakopa – bendruomenė, ji veikia švelniai, mokydama ir auklėdama savo piliečius, globodama savo bendruomenės narius. Trečia pakopa - politinės partijos ir kitos Nevyriausybinės organizacijos, tačiau kaip matyti, jų politinė veikla daugiau orientuota į savanaudiškumą, nei demokratijos kūrimą. Visi išvardinti komponentai sudaro pilietinę visuomenę ir demokratijos kūrimo pagrindą, todėl turi veikti bendrų tikslų vedini – kurti visuotiną socialinę gerovę, demokratiją ir kovoti už žmogaus teisių įgyvendinimą, teisingumą, lygiateisiškumą ir suverenitetą.
Pilietinės visuomenės pagrindinis tikslas – dalyvauti valstybės kūrime ir valdyme, pažaboti Žmogaus teisių įgyvendinimą ir pagarbą Teisei, kitaip tariant sąžiningumui, todėl pilietinė visuomenė turi aktyviai dalyvauti politikoje ir teisinės demokratinės valstybės kūrime. Tai reiškia, jog piliečiai bendruomenėse turi aptarinėti viską, kaip pagerinti Lietuvos žmonių gyvenimą, ir, apdorojus teisiškai, teikti savo pasiūlymus Lietuvos Respublikos J.E.Prezidentei, Seimui, Vyriausybei ar vietos savivaldos institucijoms. Šiuo atžvilgiu būtinos teisinės žinios, todėl vietos bendruomenės gali bendradarbiauti su teisininkais, kurie padės apdoroti siūlomas idėjas ar iškilusias problemas, ir tinkamai parengs dokumentus, peticiją ar paprasčiausiai pakonsultuos teisiniais klausimais. Be abejonės, teisininkų darbas mokamas, tačiau tam galima rengti įvairius bendruomenės projektus ir samdyti teisininkų paslaugas, kreiptis į verslo atstovus arba atlyginti iš bendruomenės lėšų.
Šiandiena politinių partijų autoritetas blanksta, nes jų tikslai, būdai ir priemonės panašūs ir neefektyvūs būnant valdžioje. Jų veikla daugiau grįsta totalitarinio režimo apraiškomis, sovietizuota, nukreipta daugiau prieš žmogų, nes vyrauja masinė bedarbystė, migracija, verslo žlugdymas, mokesčių didinimas, žmogaus teisių negerbimas, intelektualų nuneigimas. Todėl Valstybėje reikia politinių naujovių, naujų žmonių politikoje, ir tai nebūtina, jog jie atstovautų partijas. Šiandieninės partijos tiek neduoda Lietuvai naudos, kiek yra finansuojamos valstybės. Kažin ar sudarytų skirtumą turinio atžvilgiu, jeigu tas pats LR Seimo narys būtų išrinktas ne per partijas, o individualiai. Mums – tautai svarbi yra jo veikla, o ne per ką jis buvo iškeltas į rinkimus. Svarbu tai, ką tas asmuo nuveiks būdamas Seime, o ne tai, kad vien tik bus Seime ar veiks tam tikros grupės savanaudiškiems interesams. Būtina tvarka. Susidaro prielaida manyti, kad partijos sunaudoja labai didelę dalį Valstybės biudžeto lėšų, o tokios didelės naudos tautai ir Valstybei neduoda. Ar nereikėtų peržiūrėti Valstybės ekonominę politiką politinių partijų finansavimo atžvilgiu, ir ar nereikėtų jas paleisti finansiniu atžvilgiu, jog išsilaikytų pačios. Valstybės biudžetas nuo to tik pagerėtų. Antra, jeigu pavienių kandidatų niekas nefinansuoja dalyvaujant rinkimuose, tai kodėl finansuojamos partijos? Tai yra kandidatų diskriminacija ir nelygybė. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kad trūksta politinės kultūros ir tvarkos rinkimų atžvilgiu.
Šiandieninėje visuomenėje pilietinės visuomenės dalyvavimas kuriant demokratiją yra neefektyvus, nors iš pirmo žvilgsnio matyti, kad tauta nėra abejinga ar neaktyvi. Ji yra daugiau prislopinta. Antra, pilietinės visuomenės veiklos neefektyvumą lemia menkas santykis su teisininkais, todėl būtinas aktyvesnis tarpusavio bendradarbiavimas. Juk teisininkai kuria Valstybę ir yra kompetentingi ir veiksmingi kurti demokratiją. Kiekviena bendruomenė turėtų turėti savo atstovą ne tik LR Seimo narį, bet ir teisininką, iš to atsirastų abipusis bendradarbiavimas valdant šalį ne tik per demokratiškai išrinktus tautos atstovus, bet tiesiogiai padedant veikti pilietinei visuomenei. Taigi, aktyvėtų pilietinės visuomenės veikla, o tai reiškia, jog stiprėtų šalyje demokratija bei aktyviau būtų įgyvendinamos Žmogaus teisės, ekonomikos, verslo ar kitose srityse.
Be minėtų dalykų pilietinės visuomenės veiklos efektyvumo atžvilgiu, aktyvumo problematika susiklosto veikime patiems prieš save: baimė prarasti darbą, socialines garantijas, nes yra nesiskaitymas su žmogaus teisėmis ir nuolatinis bauginimas žinant, jog žmogus praradęs darbą atsidurs aklavietėje. Todėl dažnai piliečiai veikia ne demokratijai, o technokratijai su totalitarinio režimo apraiškomis. Štai kodėl nesusiklosto pilietinės visuomenės aktyvumas, nes faktiškai nėra veikimo laisvės dėl socialinio nepritekliaus ir baimės netekti paskutinio duonos kąsnio. Todėl šiandieninė pilietinė visuomenė neaktyvi, demokratija silpna, ir dėlto menkai įgyvendinamos ne tik Žmogaus teisės, bet ir teisė apskritai. Kol tarp piliečių vyraus baimė, tol menkai vystysis demokratija, tol vietoje stovės Žmogaus teisės, tol bus menkas teisinis veiksmingumas, tol vyraus teisinis nihilizmas.
Lietuvos piliečiams linkiu atsikratyti baimių, daugiau bendrauti su teisininkais, kviestis juos į bendruomenes, bendrauti ir jaustis savoje šalyje tikrais šeimininkais, o ne kampininkais nuleistomis galvomis. Tik vergai neturi teisių, tačiau lietuvių tauta ir čia gyvenantys piliečiai – ne vergai, nes turi savo žemę, yra laisvi savo žemės šeimininkai. Tam yra suskurtos visos konstitucinės teisės veikti, todėl nereikia leistis būti patiems kieno nors suvaržytiems. Kuo mažiau tauta veiks, tuo menkiau bus įgyvendinama demokratija ir Žmogaus teisės, tuo mažiau vyraus teisingumas. Būkite laisvi, kurkite Lietuvą - demokratinę, suverenią, teisinę valstybę, kurioje laisvas žmogus jaustųsi gerai ir laimingai. Niekas nesukurs Valstybės be pačių piliečių stiprios valios. Stiprybės, ištvermės ir laisvo bendradarbiavimo tarp Lietuvos piliečių.
Su Lietuvos Valstybės diena!
Atgal
