Teisė ir teisingumo vykdymas
06 10. Šiuolaikinės teisės tendencijos
Danutė Vipartienė
Šiuolaikinės teisės tendencijos susiponuoja prigimtine teise ir Žmogaus teisių įgyvendinimu bei teise, grįsta filosofiniu mąstymu, dora, tiesa, morale, etika bei humaniškomis vertybėmis.
Lietuva jau dvidešimt vieneri matai, kai atsikovojusi savo teises, bet neatsikovojusi Žmogaus teisių. Lietuva – teisinė valstybė; tai reiškia, jog ji paklūsta savo pačios išleistam įstatymui – Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (Žin., 1992, Nr. 33-1014, 1992-11-30) 18 straipsnyje konstatuojama, jog žmogaus teisės prigimtinės. Tai reiškia, jog Konstitucijos II skirsnyje apibūdinamos žmogaus teisės, kilusios iš jo prigimties, ir yra saugomos įstatymo kaip teisė į gyvybę, sveikatą, nuosavybę, būsto neliečiamybę, asmens privataus gyvenimo neliečiamumą, teisė į asmenybę, į laisvę, į orumą, minties, tikėjimo, sąžinės laisvę, turėti savo įsitikinimus, teisė į teisingą apmokėjimą už darbą ir kt. Tačiau ar po nepriklausomybės atkūrimo, šiandiena yra iškovotos žmogaus teisės?
2010 metais kovo 19 d. Lietuvos Respublikos Seimo Konstitucijos salėje įvyko iškilmingas renginys - „Tarptautinės visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo dienos paminėjimo forumas“, organizatoriai - LR Seimo Žmogaus teisių komitetas bei Žmogaus teisių stebėjimo institutas, kuriame buvo diskutuojama apie visų formų rasinę diskriminaciją, tame tarpe ir apie diskriminaciją Žmogaus teisių klausimu. Konferencijoje Arminas Lydeka - LR Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas, kalbėjo: „Žmogaus teisės – pripažintos Europoje ir Lietuvoje, tačiau šiandiena masinė diskriminacija, rasinė neapykanta didėja, nes yra neužtikrinti dėl ateities, baimė. Labai svarbu atpažinti rasizmą, tai yra bet kokią nepagarbą Žmogui. Šias pasekmes sudaro neišprususi visuomenė. Pilietinė visuomenė turi būti aktyvesnė. Naudojimasis žodžio laisve turi būti privalumas. Rasizmas turi būti naikinamas tolerancija, drąsa, kūrybiškumu, intelektualumu. Tolerancija – mūsų kultūros kertinė dalis. Šias vertybes puoselėti yra svarus uždavinys kiekvieną dieną. Nesutarianti visuomenė neturi ateities ir yra pasmerkta susinaikinimui“. Kuo gi siejasi diskriminacija, rasizmas, pagarba žmogui su Šiuolaikine teise?
Tad toliau pakalbėkime apie Šiuolaikinę teisę, kai įstatymas ne visada atitinka tam tikrą situaciją. Skirtumas tarp Šiuolaikinės ir anuometinės, totalitarinio režimo sovietinės teisės yra tame, jog įstatymo taikymas yra teisės supratime. Šiuolaikinėje teisėje pagrindinis dalykas yra teisingumas, grįstas protu, dora. Įstatymas vyravo totalitariniame režime, kai teisė neturėjo svorio, kai valstybės valdymas buvo grįstas įstatymo imperatyvu. Šiuolaikinėje teisinėje valstybėje ne įstatymas, o teisė turi turėti pirmumo pradą. Tad Šiuolaikinėje teisėje vyrauja pirmumo pradas – protas, tiesa, sąžiningumas, moralė, dora, teisingumas, pagarba žmogui, jo prigimčiai ir įstatymo saugomoms vertybėms. Protinga tai, kas teisinga, kas sąžininga, moralu, dora, visa, kas yra tiesa - yra Teisė.
Šiuolaikinė teisė tampriai siejama su prigimtine teise ir įstatymo saugomomis vertybėmis. Todėl Šiuolaikinio teisininko kvalifikacijos esminį bruožą suponuoja teisininko etika, sietina su tarnyste žmogui, tiesai, teisei, dorai, protui, sąžiningumui. Europos Sąjungos teisėje didelis dėmesys skiriamas Žmogui ir jo teisėms. Todėl Žmogus, kaip aukščiausia įstatymo saugoma vertybė, turi būti labiausiai socialiai apsaugotas, nes jis sukuria kitas vertybes. Vakarų demokratinė politika grįsta Žmogaus gerove, tarnyste žmogui ir jo interesams. Vakarų teisės tradicijoje egzistuoja pagrindinė vertybė – pagarba žmogui ir su tuo susijusi teisininkų etika. Tokios vertybės turi būti puoselėjamos ir Lietuvos demokratinėje valstybėje. Šiuolaikinė teisė, anot prof. A.Vaišvilos (2004), grįsta humanizmo pradais kaip tarnyste žmogui, prigimtinei teisei, suponuojant dviejų rūšių teisėkūrą - vertybinę (idėjinę) ir formaliąją (techninę). Prof.habil.dr. A.Vaišvila teigia: „Vakarų teisės literatūroje dėl aiškaus teisinės sistemos orientavimo tarnauti žmogaus teisėms judant nuo technokratinės prie humanistinės jurisprundencijos“, išvysto teorija, jog minėtos sistemos viena be kitos egzistuoti negali ir tam būtinas filosofinis teisinis mąstymas, suponuojantis dalykinę (technokratinę) ir vertybinę (humanistinę) sistemas, kurių pagrindu atsiranda tam tikra teisinė struktūra (teisėkūros ir teisinių santykių) ir procesas.
Šiuolaikinėje visuomenėje prof. hab. dr. A.Vaišvila (2004) išskiria dvi teisininkų rūšis: legisto (lex – lot. įstatymas) ir juristo (lot. – tiesa), „teisėtumo primatu grindžiama teisininko legisto kvalifikacija, reiškianti teisininką legistą (lot. lex – įstatymas), iš kurio reikalaujama gerai išmanyti įstatymus, jų taikymo procedūras, tiksliai juos taikyti, kvalifikuoti teisei priešingas veikas, formuoti teisės taikymo aktų tekstus ir kt. Teisininko legisto kvalifikacija - tai faktiškai daugiau ar mažiau pasyvaus (teisės atžvilgiu) vykdytojo kvalifikacija. Tokio tipo teisininko kvalifikacija daugiau formalistinė. Problema susiklosto tame, jog teisininkas legistas aklai paklūsta įstatymui, o susidūręs su situacija, kai nėra galimybės įstatymo pritaikyti, anot prof.habil.dr. A.Vaišvilos, pasimeta, nežino, ką daryti. Kitaip apibūdinama yra teisininko juristo kvalifikacija – tai įstatymų kūrėjo, aiškintojo, filosofo. Teisininkas juristas visada ras išeitį, kai nebus galima pritaikyti įstatymo, nes jo teisės išmanymas grindžiamas ne vien įstatymų žinojimu, o teisės samprata, išplaukiančia iš filosofinio mąstymo, proto pradmės, doktrinos, precedentų ir kitų teisės šaltinių. Pagal profesoriaus habil.dr. A.Vaišvilos išaiškinimą, „teisininko kvalifikacijos kokybė – tai ne tik jo paties asmeninis reikalas. Tai ir visos visuomenės turtas, nes nuo jo priklauso visos teisinės sistemos socialinis veiksmingumas: ta sistema veiks taip, kokios kvalifikacijos teisininkai ją diegs.” Tačiau ar visi teisininkai, pagal teisinių pareigybių sąrašą, turi teisininko kvalifikaciją? Tai ir yra skirtumas tarp Šiuolaikinio kvalifikuoto teisininko ir valstybės tarnautojo – praktiko, klausančio tik įstatymo eilutės bet kokioje situacijoje. Todėl ar ne laikas daryti reformas viešajame sektoriuje ir teisingumu atsigręžti į Žmogų, į jo teisių įgyvendinimą, sudarymą sąlygų teisių įgyvendinimui ir teisingumo vykdymui.
Atgal
